Sociologiniai biblionauto įspūdžiai iš VU skaityklų

Artėjo devinta valanda vakaro, kažkoks veikėjas dviem panelėms darė ekskursiją po VU centrinę biblioteką. Išgirstu jį sakant, jog Profesorių skaitykloje sėdi „senukai, apsikrovę knygomis“. Nesusilaikiau ir paprieštaravau jam, kad Profesorių skaityklos pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis. Teisingiau būtų sakyti „Doktorantų skaitykla“. O juos pačius derėtų vadinti aspirantais (kaip kadaise ir buvo daroma), nes jie juk yra labiausiai aspiraciniu laikytinas akademijos sluoksnis – jie nori iš nemokslininkų tapti mokslininkais (o ateity gal ir profesoriais!).

Ir iš tikro, skaitykloje sėdinčiųjų amžius nėra esminis dalykas. Daug esmingesnė skaityklos erdvinė konfigūracija: (a) stalų išdėstymas, (b) zonavimas (rezervuojamos vietos ir „konkurencingai okupuojamos“ vietos), (c) fiziniai barjerai (funkcionalios ir „simboliškos“ lentynos bei sienelės nuo kaimyno žvilgsnio ir garsų) ir jų gabaritai, (d) prieiga prie saulės šviesos ir gryno oro, (e) kėdžių skaičius prie darbo stalų. Pasak M. P. Šaulausko, būtent privatumas, t. y. barjerų (fizinių ir, tuo pačiu, socialinių) skaičius, tankumas, (ne)praeinamumas ir yra tie matai, kurie bet kokioje visuomenėje (gal net ir kitos planetos) parodo, kas čia bosas, kieno padėtis aukščiausia. Pažvelgus į kelias skaityklas, kuriose pačiam tenka darbuotis (Profesorių, Filosofijos ir Filologijos), susidarė maždaug toks vaizdelis.

Profesorių skaitykla yra doktorantų skaitykla. Jeigu ją taip vadintų, greičiausiai jie taip noriai ten nesilankytų, nes neliktų to aspiracinio jaudulio, nerimastingos vilties, kad tapsi profesore ar profesoriumi. Kodėl ne profesorių?

Pirma, todėl, kad ten daugiausia sėdi doktorantai, rezervavę vietas. Tie, kas vietų nerezervuoja, malasi „konkurencingai okupuojamoje“ zonoje, kurią sudaro dvi pirmos stalų eilės. Malasi, žinoma, su žemesnės pakopos „aspirantais“ – magistrantais ir bakalaurantais (čia amžius, vėlgi, ne rodiklis: teko sutikti magistrančių su meškiais-talismanais, bei bakalaurančių, greta kurių atrodyčiau kaip nutukęs ir nuplikęs žemaūgis barzdyla sūnus). Yra, žinoma, ir keletas išimčių. Beje, šioje zonoje vietos užimamos panašiai kaip viešajame transporte. Iš pradžių visi lankytojai užima vietas po vieną (jei nėra draugai ir kartu nesėdi), o tada pirmiausia sėdama ten, kur stalo kolegos nėra, bet yra jo(-s) daiktai. Kai jau nebėra kitos išeities, prašoma atsisėsti šalia. Neleisti kažkam sėstis šalia praktiškai neįmanoma, nebent, kaip ir viešajame transporte, nuo to žmogaus dvelktų stipriai nemalonūs kvapai, arba jie būtų tavo pažįstami, ir tu juos iš anksto įspėtum, kad kompanijos nepageidauji…

Antra, todėl, kad profesoriai po du nesėdi prie vienos darbo vietos – jie yra užsitarnavę daugiau privatumo. Jeigu dr., lekt. dr., doc. dr., ar prof. (habil./HP/whatever) dr. ateina į skaityklą, tai vieta tokiam ar tokiai yra rezervuojama kaip už du, pageidautina prie lango, ir, dar svarbiau, kad nuo kitų juos atribotų ne tik aukšta sienelė stalo viduryje, bet ir knygų lentyna. O tos lentynos kaip tyčia ir atrodo tik kaip simbolinis barjeras, parodantis, kad nuo tavęs (akademinio plebėjo) jos riboja svarbią personą (akademinį patricijų). Nedaug jose knygų, jos siauros, bet erdvę puikiai uždaro. Profesorių (doktorantų) skaitykla, vis dėlto, yra prabangiausia iš skirtųjų akademiniams plebėjams. Žinoma, dabar ten ir tokiems šulams kaip Z. N. teko persikelti, nes Baltąją skaityklą remontuoja, bet bibliotekos kosmoso tvarka anksčiau ar vėliau sugrįš į savo vėžias. Kita vertus, akademinės pažibos buvimas šalia disciplinuoja tuos skaityklos lankytojus, kurie pripažįsta jo ar jos statusą, vertina pasiekimus ir, galbūt, laiko sektinu pavyzdžiu. Nepaisant minėtos prabangos (nematyti kaimyno iš kitapus stalo akių ir jo negirdėti), kojomis kartais tenka susiliesti, kai kuris nors (ar abu) pernelyg atsipalaiduojate ir ištiesiate kojas. Tai veikia kaip žadintuvas, pabudinantis iš aspiracinių sapnų…

Po Profesorių skaitykla įsikūrusi Filologijos skaitykla erdviškai yra mažiau prestižinė, nes prie stalų iš vienos pusės ne po dvi kėdes pastatyta, o po keturias, suolai ko ne perpus siauresni, o sienelės perpus mažesnės, todėl kartais galima pagauti kaimyno iš kitapus stalo žvilgsnį. O tai nejučia verčia užimti maldininko pozą ir klusniai skaityti ar/ir rašyti. Taigi, prestižo lygį išduoda ir erdvės disciplinuojančio poveikio dydis. Pastarasis, regis, atvirkščiai proporcingas pirmajam. Bet ta disciplina, galbūt, duoda rezultatų, jei pagal QS reitingus, vertingiausios VU studijų programos yra filologinės!

Šalia Profesorių skaityklos esanti Filosofijos skaitykla lankytojui primena, kad jo statusas dar žemesnis, nes staluose iš viso nėra integruotų sienelių, skliautai žemi, todėl ten visada tvankoka ir trūksta deguonies… Kita vertus, ten esama erdvės padalijimo pagal specialybes: filosofija, socialiniai mokslai, psichologija, o stalai gana platūs. Tai atspindi ir pačios filosofijos, kaip disciplinos, statusą – prestižo, pagarbos iš pašaliečių nepritraukia, bet išskirtinumo jausmą ir aukštą savivertę skatina…