Sociokinas – haktivistų legiono gretose
Antrasis 9-ojo Sociokino sezono susitikimas – su filmu, kurį ketinome žiūrėti praėjusio sezono uždarymui, bet prieš-šventiniai darbai pareikalavo viso mūsų dėmesio :)
„Anonymous kind of was like the big, strong buff kid who had low self esteem and then all of the sudden he punched somebody in a face and was like – „holly shit, I‘m really strong!““ – taip apie Anonimus šneka vienas jų narių, pagarsėjęs haktivistas Mike Vitale.
Anonimai- manifesto principais besiremianti socialinė grupė, kurios veikla paremta haktivizmo pagrindais. 2012 m. išleistas dokumentinis filmas “We Are Legion: The Story of the Hacktivists“ pasakoja apie juos pačius ir neeilinę jų istoriją. Tokioms galingoms kompanijoms kaip Sony, Visa, MasterCard, PayPal, net Egipto vyriausybei ir institucijoms, turinčioms užtikrinti tvarką internete, šis žodis kelia šiokią tokią baimę, o jų vykdoma veikla sukelia nežmoniškus nuostolius.
Kodėl tėvų rūsiuose užsirakinę paaugliai kelia nerimą pačioms stipriausioms institucijoms? Kas verčia milijonus žmonių išlikti tokiais vieningais ir kryptingais? Kas turėtų nutikti, kad sulauktum Anonimų dėmesio? Kaip pasverti bausmę, įvykdytą virtualioje tikrovėje?
Į šiuos ir kitus klausimus bandysime atsakyti vasario 25 d. Sociokine (18.30 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1)).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Mokytojas nusprendžia, kad rasti atsakymus į pastaruosius klausimus jau 3-iajai po Antrojo pasaulinio karo augančiai kartai padės simuliacinis-patyriminis žaidimas, kuomet visa klasė imituos diktatoriaus valdomą grupuotę, kurios šūkis skamba taip: „Jėga per discipliną. Jėga per bendruomenę!“. Tačiau užteko vos savaitės, kad situacija peržengtų žaidimo ribas ir taptų nebekontroliuojama.
Kaip baigėsi mokytojo eksperimentas? Ką jis atskleidžia apie žmonių elgesį?
Ateik vasario 18 d. į Sociokiną, kur žiūrėsime pagal tikrus 1967 m. vienoje Amerikos mokykloje nutikusius įvykius pastatytą filmą „Banga“ (Die Welle).
Vasario 18 d. Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9/1) 302 aud.
Filmas bus rodomas originalo – vokiečių – kalba su angliškais subtitrais.
Sapnai ilgą laiką buvo priskiriami antropologijos ir psichologijos mokslų domėjimosi sričiai. Tačiau su emocijų sociologijos atsiradimu, ėmus tyrinėti „nekontroliuojamus“ žmogaus raiškos komponentus, į sociologijos akiratį pateko ir sapnai. Šiai mokslo sričiai sapnai įdomūs ne kaip individo asmenybės, psichologinės būklės, vidinio pasaulio, bet kaip kultūros, socialinės tvarkos, socialinių santykių, arba kitaip sakant – visuomenės atspindžiai. Yra nuomonių, jog kolektyvinis sapnų tyrinėjimas galėtų būti pritaikytas praktiškai, pavyzdžiui, sprendžiant konflikto ir taikos klausimus ir pan. Kviečiame susipažinti su TSPMI studentės, fotografės Neringos Rekašiūtės prisilietimu prie sapnų sociologijos – temos, kuri dar nebuvo užkabinta Socialioje sociologijoje.
Įdomu, kad rašant tekstą Neringai kilo kūrybinė idėja: fotografė kviečia draugus, pažįstamus ir kitus susidomėjusius parašyti įsimintiniausią ar vis per gyvenimą lydinį sapną, kuris bus patalpintas į sapnų ir fotografijų albumą. Jame bus pateikti nufotografuoti sapnų šeimininkai, o šalia – jų sapnai. Pasak idėjos sumanytojos, projektas padės reflektyviai pažvelgti į save ir savo aplinką. Jei nori pasidalinti savo sapnu, rašyk Neringai.
p.s. šio įrašo pavadinimas – Roger Bastide citata.
Pagrindiniai debatai dėl klausimo, ar sapnai galėtų būti sociologinio tyrimo objektas, kyla dėl to, kad šie miegant patiriami vaizdiniai ilgą laiką buvo traktuojami tik kaip individo asmenybę, psichologinę būklę – vidinį pasaulį – atspindintis fenomenas. Be to, pasak garsaus sapnų tyrinėtojo Ullmano, vakarietiškose visuomenėse sapnuojančiojo sąmonė paprastai priskiriama žemesniajai, primityviai sąmonės rūšiai nei nemiegančiojo (4). Skaityti toliau…
Praėjusį ketvirtadienį apsilankėm kino teatre, kur žiūrėjom filmą Boyhood. Pagrindinis veikėjas, ką tik iškeptas 18-metis, palietė tikriausiai kiekvienam iš mūsų aktualias ir ne kartą aptartas, todėl kai kam jau įgrisusias – socialinių tinklų, IT – temas. Pasak jaunuolio, už tai, kad savanoriškai leidome praplauti mums smegenis, gavome „cheminį atpildą“ – naujos Facebook‘o žinutės ar SMS garsas smegenyse sukelia dopamino antplūdį. Be to, šiandien dauguma mūsų esame įstrigę tarpinėje būsenoje: nuolat tikrindami savo komunikacijos priemones vieną koją būnam įmerkę į virtualią, kitą – į „realią“ erdvę, tokiu būdu mūsų dėmesys yra išbarstytas – iki galo nebūnam nei ten, nei ten, todėl niekada nieko neišgyvenam iki galo. Balsas, atspindintis bent jau dalies Y kartos atstovų patirtis. Sutapimas, bet kitą vakarą gavome kolegos, filosofijos studento arba tiesiog – jauno žmogaus – Adomo Šulco minėtas temas atliepiantį tekstą. „Bemiegės nakties terorai ir neramaus mąstymo sukurpti vaizdai pažadino mane iš kasdienybės dogmatikos snaudulio. Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.“
Nežadu laužyti ar daužyti mašinų, atnešusių tokį pakitusį pasaulio vaizdą. Tas vaizdas iš tiesų nuostabus – geležies mašinos mus veža ir skraidina milžiniškus atstumus, rankoje nešiojamos silicio dalelės leidžia susisiekti beveik su visu pasauliu. Šie proto stebuklai, bent ilgalaikėje perspektyvoje, net neatima iš žmonių darbo (1). Tad, kodėl „antitechnologinis manifestas“? Manau, kad mus pasivijo raudonoji karalienė technologijų srityje – evoliucinis pranašumas per ilgą laiką tampa jei ne našta, tai bent problematišku dalyku (2). Nyksta, šiek tiek perdėtai sakant, žmogiškumas. Ir aš kalbu ne apie transhumanizmą, ne apie genų inžineriją, o apie tai kas vyksta čia ir dabar. Bemiegės nakties terorai ir neramaus mąstymo sukurpti vaizdai žadina mane iš kasdienybės dogmatikos snaudulio. Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai. Skaityti toliau…
Demografiniuose gimstamumo tyrimuose paprastai pagrindinis dėmesys skiriamas moterims, nors vyrų prokreaciniai lūkesčiai taip pat svarbūs siekiant suprasti gimstamumą veikiančius procesus. Naujame Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro atliktame tyrime „Jaunų vyrų prokreaciniai tapatumai: kultūrinės normos, individualūs lūkesčiai ir patirtys” analizuojamos jaunų, Lietuvoje gyvenančių vyrų prokreacinės preferencijos, tėvystės vizijos ir juos formuojantys socialiniai veiksniai. Viena iš tyrimo autorių, sociologė Vaida Tretjakova, papasakojo Socialiai sociologijai apie dalį pagrindinių tyrimo rezultatų. Apie kitus šio tyrimus rezultatus galite skaityti čia ir čia.
P.S.: Besidominčius tėvystės tyrimais, taip pat kviečiame skaityti mūsų interviu su sociologe Lina Šumskaite apie tėvystės modelius bei tėvo vaidmenis Lietuvoje.
Vaikų susilaukia tiek vyrai, tiek moterys, tačiau istoriškai susiklostė tradicija gimstamumą analizuojančiuose tyrimuose didesnį dėmesį skirti moterims (1), vyrų reprodukcinį elgesį vis dar dažnai analizuojant tik santykyje su moterų sprendimais (2). Nepaisant to, pastaruoju metu taip pat vis dažniau pripažįstama, kad vyrai reprodukcinių sprendimų priėmimo procese atlieka svarbų vaidmenį, todėl siekiant suprasti prokreacinę elgseną veikiančius procesus svarbu perteikti ir vyrų patirtis bei jas analizuoti platesniame lyčių santykių kontekste (3). Šiam tikslui pasiekti parankesni kokybiniai tyrimai, nes kiekybine metodologija paremtuose tarptautiniuose gimstamumo tyrimuose gaunama informacija yra labiau bendro pobūdžio, nesudaranti prielaidų vyriškų patirčių analizei.
Dėl šių priežasčių Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre dvejus metus (2013 – 2014 m.) buvo atliekamas tyrimas apie jaunų Lietuvoje gyvenančių vyrų prokreacines preferencijas ir tėvystės vizijas (ar jie planuoja susilaukti vaikų, kiek vaikų norėtų turėti, kaip įsivaizduoja save tėvo vaidmenyje ir pan.). Tyrimo metu buvo atlikti 39 giluminiai pusiau struktūruoti interviu su 19–34 metų amžiaus skirtingos socialinės padėties, išsilavinimo, darbinio užimtumo, šeiminio statuso, gyvenančiais mieste ir kaime, heteroseksualiais vaikų neturinčiais vyrais. Interviu metu tyrimo dalyvių buvo prašoma papasakoti apie tėvų šeimą, romantinių draugysčių istoriją ir patirtis, seksualinę ir kontraceptinę elgseną, norą susilaukti vaikų ir norimą vaikų skaičių, bei pageidaujamą vaikų lytį ir savybes, galimos tėvystės scenarijus ir vizijas, požiūrį į vyriškumo normas visuomenėje ir subjektyviai išgyvenamą vyriškumą, reikšmingiausius gyvenimo įvykius ir požiūrį į gyvenimą bei savo gyvenimo vertinimą. Skaityti toliau…
Skvarbaus sociologinio žvilgsnio!
Sociali sociologija linki jaukių švenčių bei skvarbaus sociologinio žvilgsnio!
Tikimės, bent šiek tiek prisidėjom, prisidedam ir/ar prisidėsim prie tokio žvilgsnio gilinimo:)
Romantinių santykių tema Socialioje sociologijoje jau buvo gvildenta ne vieną kartą ir iš įvairių perspektyvų. Tačiau viena perspektyva liko nepelnytai užmiršta [1] – racionalaus pasirinkimo prieiga! Kai kam ją taikyti romantinių santykių analizei atrodytų ciniška, bet tik ne man. Mano galva, per racionalaus pasirinkimo prizmę kaip tik atsiskleidžia visa romantinio idealizmo ironija, jog tik mažuma ras sau idealius (t. y. labiausiai trokštamus) partnerius. Liūdna, bet ir labai juokinga, kad žmonės (ypač jauni) tame mato asmeninę tragediją ir lieja sūrias ašaras, užuot pamankštinę savo pilvo raumenis kvatodami iš tos komedijos, kurią vadiname žmogiška būtimi. Ne mažiau smagu ir tai, kad pats racionalus pasirinkimas yra ironiškas dalykas, nes ne tik maksimizuoja naudą, bet ir tinginystę. Mąstymas juk irgi turi būti ekonomiškas. Optimalų sprendimą reikia priimti per tiek laiko ir tiek pastangų įdedant, kad (instrumentiškai ar vertybiškai) racionalaus pasirinkimo nauda nusvertų įpročio (tradicino) ar jausmų proveržio padiktuoto (afektinio) pasirinkimo naudą išskaičiavus sprendimo priėmimo kaštus. Turbūt nereikia priminti, kad antru bei trečiu atveju mąstymo ir sugaišto laiko kaštai yra artimi nuliui?
Ir iš tikro, mėginant išsirinkti partnerį kuo racionaliau juk galima labai daug laiko ir pinigų išeikvoti ieškant ir išmėginant potencialius partnerius, bet taip ir nerasti „to tikrojo“! Ši problema ypač ryški individualistinėje ir vartotojiškoje vėlyvosios modernybės visuomenėje. Joje individams sistemingai peršamas romantinės meilės idealas (apie jį jau esame nuodugniai kalbėję) ir pasiūloma daug platesnė potencialių partnerių rinka bei suteikiama visa paletė įrankių [2], kaip juos pasiekti ir išsirinkti trokštamiausią. Bet gal šio tipo visuomenės dominuojantiesiems toks individų vedžiojimas už nosies yra parankus? Juk ilgos ir skausmingos romantinio partnerio paieškos sukuria nemažai vartojimo (pasimatymai kavinėse, baruose, restoranuose, kine, kontraceptikai, alkoholis, afrodiziakai, narkotikai, kosmetika, erotiškas apatinis trikotažas, įvairios sekso prekės ir t. t. ir pan.), atideda šeimos kūrimą ir padaro tuos pačius individus lengviau išnaudojamus darbe. Darbdaviui nereikia dalintis darbuotojo lojalumo su jo šeima, galima drąsiau skirti viršvalandžius, nereikia galvoti, ką daryti su nėščiomis darbuotojomis ir t. t. ir pan. Tiesiog darbdavio rojus! Skaityti toliau…
Šiais, skirtingai nei praėjusiais, metais, deja, nepradžiuginsime (arba – nevarginsime) jūsų išsamiais įspūdžiais iš kasmetinės Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos. Šių metų konferenciją „Sociologinės erdvės ir laiko formos“ kviečiame prisiminti simboliškai su šiek tiek vaizdų ir pranešėjų (pa)bertų perliukų. Nuotraukų autoriai – Arvydas Virgilijus Matulionis ir Jūratė Rapalavičiūtė, perliukų sekretorius – Antanas.
ps. Ačiū Gyčiui ir visiems kitiems už šį pasibuvimą :)
„Nūdienos kritinė sociologija yra tiek pasinėrusi į mažumų tyrimus, kad galima sakyti, jog tik mažumoms pateka saulė. O paprastam žmogui, daugumai, paliekama naktis, bet ir tai, tik kai pilnatis šviečia…“ [A. Valantiejus]
„Tas mūsų mėginimas vytis ES vidurkį yra falšyvas mūsų sėkmės matas. Kai tik ES pasipildo naujomis narėmis, ekonominių kriterijų vidurkiai sumažėja. Štai priimtų dabar Ukrainą su Turkija ir pralenktume vidurkį. Bet mums iš to jokios naudos. Apskritai, “Maidanas” ne ten įvyko. Kur jis turėjo vykti? Berne ir Osle! Prisijungtų prie sąjungos Šveicarija su Norvegija ir iš karto mus APIPILTŲ padidėjusių struktūrinių fondų lietus! Tad ką mums reikėtų vytis? AMERIKĄ! Todėl ir skaidrės anglų kalba (pastaba: Z. Norkaus pranešimo skaidrės buvo parengtos anglų kalba). Juk Amerika yra Lietuvių pažadėtoji žemė. Nuo pat XIX a. pabaigos į ten lietuviai plūdo po 20 tūkst. per metus – beveik visas natūralus gyventojų prieaugis! Amerikos lietuvių lėšos ir tapo finansiniu pagrindu pirmąjai nepriklausomybei!“ [Z. Norkus] Skaityti toliau…
Beveik prieš metus pradėjome kas dvi-tris savaites publikuoti po kelis skyrelius CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo, prie kurio darbavosi kapitalizmo kritika besidomintis filosofijos magistrantas Benediktas Gelūnas. Šiandien skelbiame finišą ir šiame įraše dalinamės su jumis visa knyga. Knygą taip pat galite atsisiųsti word arba pdf formatu.
Kviečiame ne tik skaityti, dalintis su kitais, bet ir prisidėti prie vertimo tobulinimo, tad jei nori ir gali – parašyk sociologai@sociologai.lt.
Vertimas (kaip ir originali knyga) neturi jokių autorinių teisių reikalavimų, išskyrus neprivalomą prašymą perspausdinant kaip šaltinį nurodyti Socialią sociologiją (sociologai.lt).
Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti mokėti už nuomą, paskolą, mokesčius, paslaugas; jei visi pasitrauktume vienu metu, jie būtų bejėgiai. Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti eiti į mokyklą ar darbą ‒ arba eiti į juos, bet atsisakyti paklusti nurodymams, arba atsisakyti palikti pastatus ir vietoj to juos paversti bendruomenių centrais. Bet kuriuo metu mes galėtume perkirpti savo tapatybės korteles, nusiimti nuo mašinų numerius, nuimti apsaugos kameras, sudeginti pinigus, išmesti pinigines ir įkurti kooperacines asociacijas, kad pagamintume ir išdalintume viską, ko mums reikia. Skaityti toliau…
Iš Jugoslavijos kilusi bei Bosnijos karą išgyvenusi, dabar Šiaurės Airijos fabrike dirbanti Hana savo viršininko priverčiama pirmą kartą per ketverius metus išeiti atostogų. Vietoj to, atsitiktinai nugirdusi pokalbį apie naftos platformoje įvykusį gaisrą ir ieškomą medicinos seserį, ji išvyksta slaugyti nukentėjusio darbininko Džosefo. Dėl gaisro Džosefas laikinai neteko regėjimo, todėl Hanos balso skambesys, jos kalba, naudojami žodžiai, pasakojimai yra tai, iš ko jis mintyse bando susidėlioti moters paveikslą.
Kokį vaidmenį kalba atlieka mūsų gyvenime? Kokios yra kalbos galimybės išreikšti traumuojančią patirtį? Kas yra intymumas, kaip jis kuriamas? Ko reikia, žmonių santykiui, kad jie vienas kitam atsivertų? Kaip užsimezga romantiniai santykiai? Kokioje aplinkoje jaučiamės laisvi ir saugūs? Kaip mes kovojame su savo skausmu? Kiek trunka gijimo procesas? Ar svarbu prisiminti ir dokumentuoti istorinius įvykius?
Šį kartą kviečiame į Mint Vinetu, kur jaukiai įsitaisę tarp knygų bei grukšnodami karštą gėrimą žiūrėsime „The Secret Life of Words“ – lėtą filmą apie individualiai išgyvenamą makro lygmens procesų sukeltą skausmą ir istorinės atminties svarbą.
Filmą pristatys sociologė Vaida Tretjakova.
Filmas bus rodomas originalo – anglų kalba su angliškais subtitrais.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
