Lietuvos socialinių mokslų forumas 2013
Kaip ir kiekvienais metais, vieną iš pavasario savaitgalių kviečiame praleisti itin turiningai. Gegužės 25-26 d. Molėtų observatorijoje vyks jau tradicija tapęs Lietuvos socialinių mokslų forumas (Socforumas). Kaip Socialiai sociologijai sakė viena iš renginio sumanytojų Ainė Ramonaitė, Socforumo koncepcija – lyg kokio Birštono džiazo festivalio. Suvažiuoja įvairių disciplinų ir institucijų mokslininkai, kurie demokratiškoje neformalioje erdvėje dalinasi ar sužino, kas kokį projektą, tyrimą per praėjusius metus padarė, užmezga naujų pažinčių ar susitinka su retai matomais kolegom. Tematikos požiūriu dalyviai nevaržomi, todėl per kelias dienas galima išgirsi visiškai skirtingų dalykų.
Lietuvos socialinių mokslų forumo nariai bei kiti socialinių ir su jais besiribojančių humanitarinių mokslų sričių mokslininkai, ypač paskutiniųjų metų doktorantai, norintys skaityti pranešimą, tezes (1000-1500 spaudos ženklų) turi siųsti iki 2013 m. balandžio 22 d. Ainei Ramonaitei adresu aine.ramonaite@tspmi.vu.lt. Pranešimų tezės bus atspausdintos. Skaityti toliau…
Ar jau spėjote pasiilgti Sociokino? Tikėdamiesi, kad taip, džiugiai pranešame apie balandžio 3 d. prasidėsiantį jau penktąjį sezoną!
Pirmąjį seansą praleisime su ką tik į naują rajoną atsikrausčiusia 10-mete Laure. Ji kitokia negu dauguma mergaičių: rožinė spalva, sijonai, lėlės Laure yra svetimi dalykai, jį mieliau renkasi žaisti futbolą su berniukais bei turėti trumpus plaukus. Tad nenuostabu, kad kiemo vaikams nekyla abejonių, kai dar akivaizdaus lytinio brendimo nepatyrusi„naujokė“ prisistato berniuku Mikaeliu. Tačiau kaip ilgai jai pavyks išlaikyti šią tapatybę? Kaip jai seksis laviruoti tarp skirtingų tapatybių namuose bei už jų ribų? Kokios reakcijos tikėtis iš jos naujų draugų, tėvų, sesės ir, svarbiausia, pirmosios Laurės/Mikaelio simpatijos Lizos? Skaityti toliau…
Pamėginkime paskaičiuoti – kiek Tavo draugų ir pažįstamųjų sau mielą žmogų, draugystę ar net meilę, pasibaigusią „ilgai ir laimingai“, atrado internete? Kai didelė (ar net didžioji!) dalis gyvenimo persikėlė į virtualybę, žaidybinės ir kuo rimčiausios simpatijos išraiškos kur kas lengviau plinta internetinėje nei „tikrovės“ erdvėje, neramindamos digifobus, bet džiugindamos virtualioms naujovėms atvirus digifilus. Arba tiesiog… tapdamos savaime suprantama, paprasčiausiai rutinine pažinties ir bendravimo praktika. Trumpam virtę virtualiaisiais antropologais ir pasinėrę į stebėjimą dalyvaujant internete, penki sociologijos studentai – Lina Birškytė, Ieva Luneckaitė, Gintarė Kijauskaitė, Elena Sinkevičiūtė ir Jonas Mulevičius – tyrinėjo, kokie bendravimo ir savęs pateikimo šablonai būdingi trims lietuviškiems pažinčių portalams. Jų įžvalgas pristatome Socialios Sociologijos skaitytojams.
Internetinės pažintys yra tikslinga komunikacijos forma, kurios esmė – susipažinimas su naujais žmonėmis naudojant tam specialiai sukurtus internetinius puslapius (Barraket, Henry-Waring, 2008). Šiandieninė pažinčių užmezgimo tendencija – internetinės pažinčių svetainės, virtuali draugystė, o gal net meilė. Žmogus gali leisti laiką vienas, tačiau jokiu būdu nepageidauja likti vienišas, todėl internetinės pažintys tampa puikia išeitimi tiems, kurie stokoja laiko arba susiduria su įvairiomis tiesioginio kontakto užmezgimo problemomis. Internetinės pažinčių svetainės pasiūlo kandidatų gausą, kuria realiame gyvenime, deja, dažniausiai negalime pasidžiaugti, o įvairūs socialiniai procesai, tokie kaip augantis vienišų žmonių skaičius, dėl karjeros spaudimo didėjantis individų mobilumas, taip pat plati interneto prieiga ir nykstanti bendravimo internetu su nepažįstamaisiais stigma lemia, jog internetinės pažintys vis labiau suvokiamos kaip realus ir efektyvus būdas sutikti pasimatymų ar net ilgalaikių santykių partnerį (Ellison, Gibbs, Heino, 2006).
Internetinių pažinčių fenomenas gajus bei įsitvirtinęs ir Lietuvos visuomenėje – vien per 2012 m. rugsėjo mėnesį svetainę pazintys.lt aplankė 66 812 realūs vartotojai (audience.lt duomenimis). Todėl etnografinio tyrimo užduoties metu nusprendėme pasižvalgyti po Lietuvoje veikiančius virtualių pažinčių puslapius ir pabandyti atskleisti, kokie savęs pateikimo, pokalbių užmezgimo bei bendravimo šablonai juose dažniausiai sutinkami. Su šiuo savo tyrimu-eksperimentu dabar trumpai ir norėtume Jus supažindinti.
Atliekant tyrimą buvo pasitelkti du metodai – stebėjimas dalyvaujant (tiesa, ne realioje, bet virtualioje erdvėje) bei vizualinė etnografija. Siekdami kuo visapusiškiau apžvelgti virtualių pažinčių tendencijas, pasirinkome tris skirtingo tipažo lietuviškus pažinčių portalus: pazintys.lt, darnipora.lt ir pazintyssenjorams.lt. Skaityti toliau…
Sociologinis žvilgsnis, ištreniruotas egzotiką aptikti nuobodžioje rutinoje ir buityje, šiame straipsnyje mėgina apčiuopti reiškinį, kurio pernelyg toli ieškoti nereikia, nes jis pats, dažniausiai net neatsiklausęs, pasiveja iš kaimyninio buto, lėtai pro šalį pravažiuojančio neprašmatnaus automobilio ar mikroautobuso radijo, ir netikėtai, bet tvirtai tave suspaudžia savo harmoningame glėby. Apie bendruomenę, kurią vienija „rusiško popso“ vartojimas ir gamyba Vilniuje, Socialiai Sociologijai rašo menotyrininkė Vaiva Mikelionytė.
Kaip paaiškintumėte, kas yra „rusiškas popsas“? Ar tai mikroautobusuose ir taksi skambantys šlageriai? „Tsarskoje Selo“ gyvo garso programa? Gal apskritai tai daugiau nei muzika, o gyvenimo būdas?
Į šiuos ir kitus klausimus bandžiau atsakyti šią vasarą dalyvaudama Europos Humanitarinio universiteto vasaros mokykloje „Miestas, kalba, tapatybė“. Šio projekto tikslas buvo komandinio darbo metu tyrinėti Vilnių kaip daugiakultūrį miestą pasitelkiant įvairius analizės pjūvius. Vasaros mokykloje dalyvavę asmenys buvo padalinti į kelias tyrimų grupes: miesto tekstų, audiovizualinių projektų, alternatyvaus turizmo ir „rusiško popso“. Būtent pastarąją aš ir pasirinkau.
Rafal Siderski nuotrauka
Mano tyrimas buvo suskirstytas į kelias dalis. Pirmiausia, buvo nuspręsta nesigilinti į „rusišką popsą“ kaip muzikos stilių ir nesiknaisioti muzikinių žanrų apibrėžimų paieškose. Į šį reiškinį buvo bandoma pažiūrėti kaip į laisvalaikio leidimo būdą ir pasilinksminimo formą mėginant išsiaiškinti, kas sieja žmones, besiklausančius populiariosios rusiškos muzikos. Konkrečiau „rusiško popso“ muzikos stiliai nebuvo analizuojami, daugiau dėmesio skyriau erdvėms, kuriose girdima rusiška populiarioji muzika, šios muzikos mėgėjams bei kūrėjams. Skaityti toliau…
Etnometodologija bibliotekoje
… arba trumpa istorija apie tai, kaip Garfinkelis padeda spręsti opią problemą buityje.
Naujoje bibliotekoje turiu garbę dažniausiai sėdėti atokiame užkampyje, dažniausiai pilną darbo dieną, kurios metu skaitau arba rašau įvairaus sudėtingumo tekstus. Kadangi biblioteka ką tik atsidarė, dalis jos lankytojų dar nėra susipažinę su nerašytomis ir savaime suprantamomis bibliotekų taisyklėmis (pavyzdžiui, neklykti balsu bendro darbo erdvėse, kur tuo metu sėdi mažiausiai 10-15 susikaupusių žmonių). Kad moksliškiau skambėtų, pavadinkime šiuos kolegas iritantais.
Taigi, iritantai pastoviai – maždaug po vieną egzempliorių per valandą, o kartais ir dažniau – naudoja mano užimtą skaityklos kampą kaip telefono būdelę, kurioje visai nereikia nuleisti balso. Čia jau nekalbant apie tai, kad jų žingsniai tylūs kaip dramblio trypimas.
Kaip žinia, mandagus elgesys su tokiais tipais dažniausiai bevaisis (garsiai kalba jie veikiausiai ne tam, kad siutintų aplinkinius, o todėl, kad dar nėra dirbę taip, kad suprastų, kaip toks triukšmas trukdo). Gavę mandagią pastabą, iritantai geriausiu atveju pasišypso ir nutrepsi dramblio žingsniu į kitą kampą. Po kokio trečio karto viltis apleidžia ir kantrybė būti mandagiu durniumi baigiasi. Piktumo strategija beprasmė – jeigu piktai šaukčiau “Kiek galima klykti” arba “Čia ne telefono būdelė”, ko gero sukelčiau komišką, o ne pamokantį poveikį. Ką daryti? Prisiminti Garfinkelį ir šiek tiek sužaisti su iritantų lūkesčiais kasdienėje situacijoje. Kaip žinia, kasdienių-savaime-suprantamų-situacinių-lūkesčių laužymas gali sukelti daug stipresnę reakciją nei emocingas banalumas. Skaityti toliau…
Pasirodė naujas žurnalo „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ numeris!
Jame jūsų dėmesio laukia šie straipsniai:
Sociologijos teorija ir metodologija
- A Salem: Simmel on the Autonomy of Social Forms (Simmelis apie socialinių formų autonomiškumą)
- Algimantas Valantiejus: Alfredas Schützas ir atviri fenomenologinės sociologijos horizontai: intersubjektyvumo konstitucija ir orientacija Tavęsp
- Vaidas Morkevičius, Zenonas Norkus: Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė
Miesto sociologija
- Liutauras Kraniauskas: Miesto erdvė ir subkultūrų dinamika Klaipėdoje 1991–2010 m. (2)
- Dalia Čiupailaitė: Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija
Kriminologija
- A. Dobryninas, M. Dobrynina, I. Česnienė, V. Giedraitis, R. Merkevičius: On Perceptions of Criminal Justice in Society (Kriminalinės justicijos recepcija visuomenėje) Skaityti toliau…
Begalinė meilė, nesvarbu kokios formos – šeimai, vyrui, moteriai, vaikams, narkotikams, alkoholiui, įvairiems daiktams, Dievui, gyvūnams, apskritai gyviesiems ar negyvėliams – yra lietuvių grupės „Pergalė“ pagrindinis variklis ir susikūrimo priežastis. Būtent dėl to, kad Pergalės kūrybos epicentre – visuomenėje esančios uždraustos meilės formos, grupės nariai kiekvieną dieną pradeda su baime, kad netaptų moraliosios visuomenės pykčio ir agresijos proveržio aukomis. Šiandien kolega Dovydas Skarolskis apžvelgia šios grupės kūryboje įžvelgiamos „meilės“ prasmes, lygina jas su klasikinėmis ir stengiasi atsakyti į klausimą, kodėl šiandien tam tikrai žmonių grupei reikia tokio tipo meilės?
Postmodernus mąstymas leido dvidešimtame amžiuje pradėti nusistovėjusių kanonų „laužymą“ įvairiose sferose. Tai tęsiasi ir dabar. Šiandien žodžiu „muzika“ nebeperkeltine prasme galime vadinti ir chronišką elektroninio triukšmo kūrinį, ir siuvimo mašinų sukeltą garsą. Panašių radikalumo apraiškų ėmė daugėti ir rokui „sunkėjant“, tampant metalu. Ypač daug naujovių įnešė juodojo metalo atsiradimas, kuris yra laikomas šiandieninę metalo muziką į priekį stumiančia jėga.
Juodojo metalo vėliavnešėmis laikomos grupės pasižymėjo ryškia neapykanta krikščionybei, galios aukštinimu, sąsajomis su satanizmu ir pagonybe. Šis monotoniško instrumentalo, spiegiančio vokalo bei juodų ir spygliuotų aksesuarų mišinys, prasidedant antrai savo bangai, ėmė ieškoti vis avantgardiškesnių ir eksperimentais paremtų raiškos formų. Juodasis metalas ėmė absorbuoti įvairių kitų muzikos stilių atributus ir juos apjungiant su kitais metalo subžanrais, buvo išvengta stagnacijos. Užpernai, trečiosios juodojo metalo bangos epogėjuje, kai iš Skandinavijos į visą pasaulį plūstelėjo depressive suicidal black metal atšakos tendencijos, Lietuvoje susikūrė grupė „Pergalė“. Skaityti toliau…
Šiandien kviečiame apsilankyti disertacijos rašymo užkulsiuose. Trumpoje ekskursijoje – kolegės Darjos Lyzenko interviu su prieš mėnesį darbą “Neįgaliųjų studentų dalyvavimas Lietuvos aukštosiose mokyklose” apsigynusia Rūta Ruolyte-Verschoore. Kitus mini-interviu su Socialios sociologijos kalbintais jaunaisiais socialinių mokslų daktarais galite rasti čia, čia ir čia.
Rūta Ruolyte-Verschoore, Gabijos Kuzmaitės nuotrauka.
Rūta, trumpai papasakok, apie ką rašei disertaciją?
Jeigu trumpai, tai mano disertacija apie tai, ką ir kaip neįgalieji studentai daro patys, kad pasigerintų studijų sąlygas, kad studijos aukštosiose mokyklose taptų labiau prieinamos skirtingą negalią turintiems asmenims. Stengiausi atsakyti į klausimus, kokiais būdais neįgalieji įgyvendina savo veiksnumą, gerindami studijų sąlygas? Kokie veiksniai daro įtaką neįgaliųjų studentų dalyvavimui – kas skatina ar apriboja jų veiksnumo, gerinant studijų sąlygas, įgyvendinimą? Kaip keičiasi pačių neįgaliųjų studentų tapatumas priklausomai nuo jų dalyvavimo tokioje veikloje?
Kokie atlikto tyrimo rezultatai nustebino Tave labiausiai?
Tiesą sakant, nėra lengva atsakyti į šį klausimą, nes per tiek laiko susigyvenau ir perleidau per save visus tyrimo rezultatus, jie tapo mano žinojimo dalimi. Galiu pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patyriau tyrimo įgyvendinimo metu. Pradžioje mane stebino tai, jog neįgalieji studentai sakydavo, jog jie nesijaučia neįgaliaisiais arba savęs netraktuoja kaip neįgaliųjų. Stebino tai, kad nemažai neįgaliųjų minėdavo, jog nenori bendrauti su kitais neįgaliaisias dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jie nori daugiau bendrauti su įgaliaisiais, nemėgsta pavydo, kuris egzistuoja neįgaliųjų bendruomenėse arba nemėgsta kitų neįgaliųjų skundimosi ir t.t. Gal labiausiai stebino tai, jog nemažai neįgaliųjų yra patenkinti dabartinėmis studijų sąlygomis, kurios, palyginus su užsienio šalimis, dar yra pradinėje vystymosi stadijoje. Visą laiką galvodavau: “kodėl Jums užtenka tik to, kas yra, negi Jūs nežinot, kad gali būti ir geriau, kad Jums tai priklauso, kad tai egzistuoja?” Aišku, čia jau būdavo mano vidiniai apmąstymai. Prisimenu dar vieną įspūdį palikusį informantą. Kalbėjomės su juo apie karjeros projekcijas, ateities planus ir jis paminėjo, jog jo tikslas kitiems metams – kad prie jo atlyginimo prisidėtų dar vienas nulis (jis yra įkūręs savo įmonę). Buvau maloniai nustebinta ir įkvėpta jo pagrįstų ambicijų.
Kaip kasmet, taip ir šiemet pavasarį atneša ne kokie nors paukščiai ar meteorologiniai pokyčiai, o ritualas. Kai kovo pradžioje save neišvengiamai pagauni filtruojant programą ir filmą prie filmo dėliojantis į bent kiek įmanomą laike, erdvėje ir materialiniuose ištekliuose aprėpti grafiką, supranti – Jis maždaug jau čia.
Pavasarinis kino ritualas, tikiu, aktualus ir ekrano mirgėjimą pamėgusiems sociologams, o ta proga, kad šventės pradžia – jau šią savaitę, dalinuosi keletu šių metų Kino Pavasario programos punktų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti įdomūs iš sociologinės žiūros taško:
1. Filosofės Hannos Arendt maždaug ketverių gyvenimo metų atkarpos (1960-1964 m.) interpretacija Margarethe von Trotta vaidybiniame filme Hannah Arendt, kuriame analizuojamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmano teismo procesas Jeruzalėje. Kontroversiškų reakcijų sulaukė Hannos Arendt šio proceso komentarai ir išvada apie biurokratizuotai banalią blogio gamybos sistemą Antrojo Pasaulinio karo metu.
2. Perversiškas ideologijos gidas su Slavojum Žižeku ir režisiere Sophie Fiennes. Verta rizikuoti, kad pamatytume, ar tai – tik ne itin vykęs mėginimas pakartoti Perversiško kino gido sėkmę, ar kokybiškai naujas žingsnis Žižeko filosofijos migracijos iš rašytinės į audiovizualinę mediją link. Skaityti toliau…
Justinas Pladas: feminizmas man yra kaip judėjimas už įvairovę ir didesnę individo autonomiją
Kiek feministų vyrų savo aplinkoje pažįstate? Dalis jūsų galbūt net nesate kalbėję su pastaraisiais, o kai kurie turite susikūrę tipinį tokio asmens paveikslą (pavyzdžiui, dažnai tenka susidurti su stereotipu, kad feministas vyras būtinai yra homoseksualus). Kovo 8-osios proga – kolegės Darjos Lyzenko pokalbis su feministu Justinu Pladu apie feminizmą, maskulinizmą ir kitus su lyčių santykiais susijusius aspektus bei asmenines patirtis.
Justinai, papasakok, kaip įvyko Tavo pirmasis susidūrimas su feminizmo idėjomis?
Galvoju, ar dabar nuo Adomo ir Ievos pradėti, ar… [juokiasi]. Kažkokio neigiamo santykio su feminizmu aš niekada neturėjau. Gal tik kai jaunesnis buvau dar nelabai supratau, kas realiai tai yra. Kad turi būti lyčių lygybė, kad reikia vienodai gerbti žmones nepriklausomai nuo jų lyties – tai man tie dalykai atrodė savaime suprantami, bet kokia to prasmė kaip socialinio judėjimo, siekiančio daryti įtaką kažkokiems politiniams sprendimams, reaguoti į tam tikrus aktualius įvykius visuomenėje, tai šitas dalykas atėjo jau daug vėliau, prieš kokius trejus metus gal. Jau buvau neseniai pradėjęs domėtis visokiais socialiniais judėjimais, kai Feministinis frontas ėmė daryti akcijas per FiDi dienas. Buvo daug straipsnių įvairiuose portaluose, mane tai kažkaip sudomino, kad “va jau Lietuvoje kažką čia žmonės daro”, nors aš tada dar nesupratau, kas tas feminizmas, tik kad neturėjau jokio neigiamo nusistatymo, tiesiog buvo įdomu. Taigi, susipažinau su Feministinio fronto žmonėm… ir jau nuo pat pradžių susidūriau su tuo, kad ”va vyras feministas”, kas visą laiką labai žaidė. Aš pats nežinojau, ar aš čia galiu skaitytis feministu, gal čia tik kaip palaikytojas, sąjungininkas. Bet man iš esmės nėra svarbu, ar feministas, ar sąjungininkas – tiesiog man tos idėjos yra savos, aš pagal jas gyvenu, jos jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Man galbūt ne tiek buvo aktuali feminizmo problematika, kaip apskritai žmogaus teisių problematika. Na, ir dar daug gaudavau pastiprinimo iš tos aplinkos, kad ”va mums čia reikia, kad pakalbėtų kaip vyras feministas” [šypsosi]. Tad taip domėjaus domėjaus ir atradau iš tikrųjų daug aktualių sau dalykų. Skaityti toliau…
