Ar gali sociologijos klasikai prisidėti prie mūsų ateities prognozių? Kaip Maxo Weberio idėjos generuoja futurologines fantazijas šiais laikais? Apie tai rašo trumpam iš sociologinių raštų krūvos išniręs kolega Antanas Voznikaitis.
Neseniai baigiau skaityti Zenono Norkaus sociologinį „Talmudą“ – „Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas“ – ir užsimaniau papokštauti su Maxo Weberio idėja, kad protestantiškoji etika turėjo stiprią įtaką racionalaus kapitalizmo atsiradimui. Juk dabar irgi egzistuoja kažkokia dominuojanti etika, etosas, kurio didžioji dalis visuomenės nekvestionuoja. Galbūt jis turi įtakos, pvz., futuristų prognozuojamam žmogaus ir technologijos susiliejimui – transhumanizmui ir posthumanizmui?
Jeigu dar nepažįstate Maxo Weberio, maloniai supažindinsiu. Jis yra labiausiai žinomas dėl to, kad protestantiškąją etiką laikė svarbiu kapitalizmo atsiradimo veiksniu. Protestantiškoji etika reiškia griežtą, „puritonišką“ gyvenimo būdą: taupumą, punktualumą, saikingą maitinimąsi, svaigalų ir, apskritai, malonumų vengimą, duoto žodžio laikymąsi, racionalų gyvenimo planavimą ir stiprią orientaciją į sėkmę bei nuolatinį savo charakterio tobulinimą. Weberio argumento esmę sudaro pastebėjimas, kad protestantiškoji etika XVI-XVII a. karų krečiamoje, nesaugioje Europos visuomenėje, kurios kultūrą buvo persmelkusios apokaliptinės nuotaikos ir mirties artumo jausmas, sugebėjo suformuoti tokio tipo žmogų, kuris ėmė planuoti ateitį ir pagal ateities lūkesčius disciplinuoti savo veiklą. Pasak sociologo Z. Norkaus, „šio naujo „ekonominio žmogaus“ atsiradimą Weberis pavaizduoja taip, tarsi jis kartą atsiradęs žvalus ir energingas zuitų tarp tradicionalistinių apsnūdusių, savimi patenkintų ir nepatikimų tinginių.“ Skaityti toliau…
Savivertė ir valgymo sutrikimai
Primename, kad Sociali sociologija mielai bendradarbiauja su visais idėjų turinčiais ir norinčiais vienaip ar antraip prie mūsų prisidėti. Itin laukiame sociologinius atradimus dar tik pradedančių patirti (nebūtinai sociologijos) studentų tekstų. Taip pat skatiname dėstytojus padrąsinti nepasitikinčius savimi ir prisibijančius, bet dėmesio vertą tekstą parašiusius studentus. Šiandien dalinamės kolegės, lyčių sociologijos dėstytojos Vaidos Tretjakovos pasiūlytu matematikos ir matematikos taikymų studentės Ingos Alenskaitės esė apie savivertės, valgymo sutrikimų ir lyties ryšį. Kodėl pastarieji sutrikimai dažniau kamuoja moteris nei vyrus? Kitus Vaidos anksčiau rekomenduotus tekstus galite rasti čia ir čia.
Psichologijos enciklopedijoje valgymo sutrikimai apibrėžiami kaip perdėtas nuolatinis susirūpinimas maistu ir/ar kūno svoriu (1). Jie kildinami iš emocinių problemų, kurių centru laikoma žema savivertė ir visuomenėje plintantis lieknumo kultas, visumos. Pasak minėto šaltinio, savivertė susideda iš dviejų komponentų: jausmo, jog esi mylimas ir priimamas kitų, bei pojūčio, jog gebi savarankiškai atlikti užduotis ir išspręsti problemas. Skaityti toliau…
Renginio [Epistemologinė agonistika ir galia: kas yra gera disertacija?] įrašas ir skaidrės
Dalinamės vakarykščio renginio “Epistemologinė agonistika ir galia: kas yra gera disertacija?” įrašu bei pranešimo skaidrėmis.
Įrašą galite atsisiųsti štai čia, o skaidres rasite štai čia.
Ne kartą esu girdėjusi nebūtinai sociologijos studentus skundžiantis (panašius dalykus minėjo ir kokybinio sociologijos absolventų tyrimo metu kalbinti informantai), kad kursuose apie sociologinių/socialinių tyrimų metodus dėstytojai pateikia per mažai konkrečių vietinių ir užsienio tyrimų pavyzdžių, o jei ir pateikia, tai jie dažniausiai būna klasikiniai, vykdyti XX am. viduryje/antroje pusėje, be to, tik akademiniai. Kitaip sakant, studentai alkani gyvų, aktualių šiandien arba bent vakar, ypač rečiau naudojamų metodų pritaikymo iliustracijų ne tik akademinėje srityje. Atsiskaitymui atlikdami mini-tyrimus, kurių metu naudoja pvz. dalyvaujančio stebėjimo metodą, jie jaučiasi pernelyg žaidžiantys ir nesusiformuoja supratimo, kad naudojant panašius metodus gali būti vykdomi svarbūs, gerą finansavimą gaunantys ir socialinius ar politinius sprendimams galintys nulemti tyrimai (esu girdėjusi sakant, kad pvz. eksperimentas apskritai šiandien nebenaudojamas, tik vadovėliuose aprašomas tyrimo metodas). Manau, kad šią spragą turi užpildyti ne tik dėstytojai, bet ir patys studentai, praleisdami daugiau laiko savarankiškai domėdamiesi aktualiais XXI am. atliekamais tyrimais. Šiandien kaip tik ir noriu jus supažindinti su vienu, viliuosi, įspūdį paliksiančiu pavyzdžiu.
At Home - nuo 2009 metų (ir šiuo metu, kai skaitote šį tekstą) penkiuose Kanados miestuose vykdomas socialinis eksperimentas, gavęs 110 milijonų dolerių valstybės paramą bei apimantis 2753 vienaip ar kitaip su tyrimu susijusius žmones (iš jų – 2238 tiriamieji, 102 tyrėjai ir kt.). Taikomojo tyrimo tikslas – įvertinti kovos su benamyste strategijos “pirmiausia būstas” (Housing First) efektyvumą, sutelkiant dėmesį į psichikos sutrikimų turinčių benamių grupę.
Pasak šios novatoriškos bei daugiausiai už Atlanto tyrinėjamos strategijos šalininkų, norėdami sumažinti nuolatinės benamystės bei ją lydinčių socialinių problemų – tokių kaip, priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų, depresija, nusikalstamumas, nedarbas ir pan. – mastą, pirmiausia turime namų neturintiems žmonėms suteikti būstą ir tik paskui koncentruotis į socialinių, medicininių ir kitokių paslaugų teikimą. Kitaip sakant, nuolatinio nuosavo būsto turėjimas – svarbiausia kitų problemų sprendimo ir sėkmingos integracijos į visuomenę prielaida. Minėta strategija aukštyn kojom apverčia tradicinius kovos su benamyste principus, kuriuos iliustruočiau taip: jeigu tu kažką padarysi, pavyzdžiui, pradėsi reabilitacijos kursą, susirasi darbą ir pan., tada tavo galimybės gauti nuosavą būstą padidės. Kaip sako At Home eksperimento sumanytojai, būstas šiuo atveju benamiams visuomet išlieka horizonte, kaip pažadas, kuris išsipildys tik tuomet, jeigu iš pradžių jie pasikeis, perlips tam tikrus, kartais iš pirmo žvilgsnio neįveikiamus, barjerus. Skaityti toliau…
Penktadieninis sociologijos gyko kampelis #3
Penktadieninė sociologinių mini-humoreskų dozė iš Antano Voznikaičio skaitinių skrynelės (pirma ir antra dozės). Šiandien – citatos – iš prof. Zenono Norkaus knygos Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas (Margi raštai, 2003):
Kaip Weberis asketams pavydėjo
„Nesunku atpažinti tik menkai slepiamo asmeninio pavydo gaidą, kai Weberis savo puritoniškųjų asketų gyvenimo būdą aprašo kaip „aktyvų, sąmoningą, šviesų gyvenimą“ (Weber M. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. P. 105). Šie įgijimai jau nusistovėjusiame „racionalaus kapitalizmo“ pasaulyje yra pakankamai dideli, kad tokį gyvenimo būdą būtų galima rinktis ir nesitikint premijų aname pasaulyje. Tačiau tarkime, kad kur kas pavojingesniame gyventi XVII a. socialiniame pasaulyje su jo šiapusių gyvenimo lūkesčių netikrumu asketiškas gyvenimo būdas reiškė veikiau „auką“ ir „išsižadėjimą“ negu tiesiog protingą gyvenseną.“ (p. 456)
Kvakeris buvo lyg vaikščiojantis „ribinio naudingumo dėsnis“, kuris „energingai zujo“
„Psichogenetiniu požiūriu racionalaus kapitalizmo (ir kaip ūkininkavimo tvarkos, ir kaip ūkinės veiklos tipo) atsiradimas bei tolesnė jo raida yra priklausomi nuo „išugdymo“ tokio žmogaus tipo su ypatingomis jo savybėmis, kurį Weberis apibūdino kaip „pasaulietinį asketą“, o „natūralų“ tradicionalistinį žmogų (jo „status naturalis“) su jo „instinktyviu mėgavimusi gyvenimu“ laikė savotiška jo priešingybe. Mes turime suprasti pažodžiui, kai jis rašo, kad „puritonizmas stovėjo prie modernaus ‘ekonominio žmogaus’ lopšio“, taigi prie „abstrakčios ūkio teorijos“ homo oeconomicus lopšio: „Kvakeris buvo lyg vaikščiojantis ‘ribinio naudingumo dėsnis’.“ Šio naujo „ekonominio žmogaus“ atsiradimą Weberis pavaizduoja taip, tarsi jis kartą atsiradęs žvalus ir energingas zuitų tarp tradicionalistinių apsnūdusių, savimi patenkintų ir nepatikimų tinginių. Naujas žmogus apibūdinamas tokiais jo bruožais kaip savarankiškumas arba autonomija priimant sprendimus („imunitetas“ viešosios nuomonės spaudimui, nusistatymas prieš svetimą savo elgesio kontrolę), stipri motyvacija pasiekti, afektų kontrolė, gyvenimo planavimas ir pan. Laikinė tokio veikėjo atskirų veiksmų seka sudaro tolydžią koherentišką visumą arba sistemą, kurią Weberis vadina „praktiškai racionaliu gyvenimo būdu“. (p. 322) Skaityti toliau…
Kaip gynimo ceremonijos dalyviai nustato ir nusako disertacijos vertę? Kaip sutrikdyti gynimo ceremonijos rimtį ir ramybę? Kas išprovokuoja diskusijas ir kas jas laimi? Kaip besiginančiam disertantui išvengti nepatogių klausimų? Kokios kritikos tikėtis? Kokius pavidalus įgyja akademinio lauko galios struktūros disertacijų gynimuose?
VU sociologijos doktorantai visus norinčius kviečia į paskaitą-diskusiją su sociologu Liutauru Kraniausku ir filosofu Aldžiu Gedučiu apie disertacijų gynimo ceremonijų slėpinius. Jie pristatys savo tyrinėjimus ir pasidalins įžvalgomis, kaip skirtingose socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinose ginamos disertacijos.
Susitikimo laikas: sausio 24 d. 17 val.
Susitikimo vieta: 204 aud. VU Filosofijos fakultetas.
Miesto antropologija (ir, matyt, antropologija apskritai) negali būti malonus pasivaikščiojimas, nes bet koks geras etnografinis tyrimas – tai susitikimas su Kitybe. Gąsdinančia, nes nesuprantama, nemalonia, nes tokia skirtinga, visiškai nepanašia į tai, kas juk yra savaime suprantama. Tokios iki gilaus susipažinimo bauginančios Kitybės, pasirodo, esama ne tik atokiose atogrąžų salose (kaip tik ten jos praktiškai nebėra, ten ji nyksta šviesos greičiu veikiama proceso, kurį toks su socialiniais mokslais tiesiogiai nesusijęs lietuvių kilmės poetas Anthony Kiedis pavadino „kalifornizacija“) – su Kitybe, radikaliai kitokiais gyvenimo būdais ir vertybėmis, susitikti gali ir savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, Vilniuje, jo gatvėse, jei pabendrauji su žmonėmis, kurių kartais gal pasistengtum nepastebėti. Apie tai – pasakojimas, kuriame trys Vilniaus universiteto sociologijos studentės – Dorota Bartoško, Simona Burbulytė, Kristina Rūkaitė – dalinasi savo patirtimis ir įžvalgomis braižant Vilniaus elgetavimo erdvių žemėlapį, stebint, kalbinant bei mėginant perprasti jose išmaldos prašančius žmones.
Nutarus ir visgi nepabūgus tyrimo objektu pasirinkti išmaldos prašančių žmonių, pasidarė gana nesunku suformuluoti ir kokį reiškinį, susijusį su šia bendruomene, norime tyrinėti. Smalsulį kėlė tai, kaip ir kodėl išmaldos prašantys žmonės pasirenka konkrečias miesto vietas, kaip jie suvokia save aplinkoje, kurioje elgetauja, erdvėje, kurioje mes patys nuolat dalyvaujame kaip praeiviai, o galbūt ir kaip aukotojai.
Turistinės ir įrašytos erdvės
Viena esminių ir, greičiausiai, gana nuspėjamų tam tikros erdvės pasirinkimo priežasčių išmaldos prašantiesiems yra potenciali galimybė gauti kuo didesnį kiekį pinigų. Šis aspektas įdomus tuo, kad tokiomis erdvėmis dažnai savaime tampa turistų gausiai lankomos vietos, o šios savo ruožtu yra varžytinės erdvės1, kurioms būdinga konkurencija. Todėl tokiose vietose kaip Aušros Vartai ar Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia dažnai galima matyti keletą elgetų tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, stebėjome, kaip prie Aušros Vartų esant dviems elgetoms, vienas jų pagausėjus praeivių skaičiui atsiklaupė ir garsiai ėmė kartoti frazę „būkit geri, padėkit, prašau, su sese neturim ką valgyt, abu našlaičiai esam“. Skaityti toliau…
Penktadieninis sociologijos gyko kampelis #2
Tęsiame praeitą savaitę pradėtą ne iki galo rimtų penktadienių seriją. Kadangi kolega Antanas Voznikaitis pastaruosius mėnesius buvo gerokai įniręs į prof. Zenono Norkaus kūrybos studijas, tai šiandien (ir dar keletą savaičių į priekį) sociologijos gykams vėlgi siūlome paskaityti šio profesoriaus sociologinių šposų. Šįkart – straipsnio „Apie ateinančią sintetinės biologijos Kondratjevo bangą ir biokapitalistinę Lietuvą“ linksmoji-vizionieriškoji dalis apie Lietuvos perspektyvas biokapitalizmo amžiuje:
„Gana patraukli vieta investuoti transnacionalinėms korporacijoms bus ir Lietuva. Dėl palyginti šalto klimato (nors jis, reikia tikėtis, atšils) Lietuva negali konkuruoti su atogrąžų šalimis biomasės produktyvumu. Gyventojų skaičius ir tankumas dar per didelis. Tuo netruko įsitikinti danų agrokoncernai, kurių siekiams statyti gigantiškas kiaulides priešinasi vietos gyventojai. Jie trukdo ir vėjo jėgainių statybai. Tačiau dėl palankios geografinės padėties (nedidelis nuotolis nuo labiausiai išsivysčiusių Europos šalių) ir palankių transnacionaliniam kapitalui demografinių tendencijų (iki 2030 m., kai naujoji bioenergetika įsibėgės, Lietuvos gyventojų skaičius gali sumažėti iki 2 mln.) Lietuva galės tapti vienu iš Europos bioenergetikos išteklių centrų. Užsienio agrokoncernai, supirkę iš žemės ūkio besitraukiančių ūkininkų žemes ir sutelkę juos į didelius masyvus, augins didžiulius biomasės kiekius, kurie čia pat bus perdirbami į biodegalus ar naudojami elektros energijai gaminti. Visur plytės didžiuliai laukai, kuriuose augs greitai užaugantys ir daug anglies iš atmosferos sutraukiantys augalai (labai perspektyvi kultūra yra Sosnovskio barščiai). Kur ne kur stovės baltai dažyti didžiuliai konteineriai. Į juos bus kraunama biomasė. Ji bus perdirbama į biodegalus, kurie bus laikomi šalia stovinčiose didelėse cisternose. Juos retsykiais išveš degalovežiai. Intensyviausios gamybos rajonuose transporto išlaidoms sumažinti bus nutiesti degalotiekiai, kuriais biokuras tekės į Klaipėdą. Nepaisant beprotiškai pažangios gamybos technologijos, Sosnovskio barščių ir kitų didelės biomasės augalų auginimui visgi reikės menkai kvalifikuotos darbo jėgos. Trūkstant vietinių darbo jėgos išteklių, juos pakeis imigrantai iš Azijos ir Afrikos šalių. Skaityti toliau…
Sveiki sulaukę pirmojo šiais metais – itin ilgo, tačiau ypač įdomaus, įvairiomis temomis prisotinto bei dinamiško – interviu Socialioje sociologijoje. Šį kartą į kolegos Antano Voznikaičio sumanius klausimus atsako aktyvus socialinio gyvenimo kritikas, aštrių komentarų bei ironijos nestokojantis Dovydas Skarolskis. VU TSPMI politikos mokslų bakalauranto plačiame intelektualinių interesų akiratyje šmėžuoja ir sociologija. Pasak jo, sociologas, kuris neišmano politikos reikšmės, negali numatyti holistinio visuomenės vystymosi tendencijų, o politologas, kuris neišmano sociologinių prieigų, niekada negalės tiksliai apibūdinti individų darinių svarbos kintant socialinei realybei. O paklaustas, kurią discipliną – sociologiją, filosofiją, politikos mokslus – prireikus išbrauktų iš studijų programų, pasinaudodamas senu geru voro, bitės ir skruzdės skirstymu atsako, kad sociologiją (!), kurios atstovai yra bitės, privalančios gerai išmanyti tiek teoriją, tiek empiriką. Tačiau iškart paantrina, kad jei reikėtų pasilikti tik vieną – taip pat pasirinktų sociologiją, nes vien puikiai su teorija dirbantys vorai (filosofai) ir empirikės skruzdės (politikos mokslininkai) negalėtų išspręsti plačios problemų paletės.
Kviečiame įdomiai praleisti laiką su Antanu ir Dovydu bei jų intelektualiais bei šmaikščiais klausimais – atsakymais apie šiuolaikinę visuomenę, politiką, protinį darbą, laisvę, feminizmą, purvo dėmes padedančius nusiplauti tyrimus, blogiausią visuomenę visatoje ir daug kitų dalykų.
Apšilimui papasakok apie savo susidūrimus su sociologija universitete. Kas Tau dėstė sociologijos įvadą? Kokie dalykai labiausiai įsiminė, sudomino iš šių paskaitų? Galbūt gali įvardinti kokį nors sociologą ar tekstą, kurio idėjas labiausiai palaikai?
TSPMI šio dalyko atitikmuo yra vadinamas Socialinių teorijų įvadu, kuris yra suskaidytas į dvi dalis. Klasikines sociologijos teorijas dėstė profesorius Algimantas Valantiejus, o kritines teorijas – dr. Natalija Arlauskaitė. Kaip naujas dalykas labiausiai sudomino etnometodologija. Gal dėl to, kad mėgstu interpretuoti kasdieniškumą – žmogaus gyvenimą čia ir dabar. Esti čia ir pakankamų dalių psichologijos bei antropologijos. Politikos man ne visada reikia. Iš pamėgtų autorių galėčiau pažymėti konservatyvųjį Nisbetą, taip pat klasikus Tokvilį ir Vėberį. Knygos „Apie demokratiją Amerikoje“ neperskaitymą nuo pradžių iki galo laikau gana stipriu savo akademiniu trūkumu. Tenka pasižadėt, kad reiks ištaisyt šią klaidą iki bakalauro gynimo. O su mūsų draugu – vokietuku Maksu teko susipažinti ir galybėje kitų dėstomų dalykų. Daugelyje atvejų vėberiškas prieigas laikau labai patraukliomis.
Sociologija ir politikos mokslai – kuo jų bendradarbiavimas galėtų praturtinti vienas kitą?
Sociologija tiria žmonių sąveikos mechanizmus ir jų pasekmes, kas, įnešant aristoteliško žodyno, būtų politinių gyvūnų sąveikos mechanizmai ir pasekmės. Mano draugai libertarai priešinasi plačiajam politikos apibrėžimui, kaip jiems ir dera, išplėsdami ekonominį lauką iki kone viso žmogaus gyvenimo, bet aš lieku prie savo studijų disciplinai tinkamo plačiosios politikos varianto. Galima išskirti galybę klausimų ir pasirinkimų, kuriems galima kabinti politinę etiketę – visi jie gimsta sociume ir lemia paties sociumo ateitį. Taigi, sociologas, kuris neišmano politikos reikšmės, negali numatyti holistinio visuomenės vystymosi tendencijų, o politologas, kuris neišmano sociologinių prieigų, niekada negalės tiksliai apibūdinti individų darinių svarbos, kintant socialinei realybei. Šie du faktoriai tampa puikia amalgama politinės sociologijos disciplinoje, kuria tenka remtis bet kuriame darbe „arčiau žemės“. Skaityti toliau…
Penktadieniais vieni į rimtus ofisus eina su džinsais, kiti dalinasi linksmiausiais internetų juokais, šią dieną priversdami tikėtis ne iki galo rimtos nuotaikos ir skaitinių. Tokiais dalinamės ir mes – tiesa, penktadieninių skaitinių smagybė Socialioje Sociologijoje žada būti sociologiška – o rimti sociologai, žinia, juokiasi taip, kad šposus atpažįsti tik gerai pasigilinęs į vieną ar kitą gana specifinę sritį. Šįkart ta sritis – racionalaus pasirinkimo teorija ir Maxo Weberio palikimas. Kolega Antanas Voznikaitis pristato smagiausias prof. Zenono Norkaus knygos Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas (Margi raštai, 2003) ištraukas – sociologinius pokštus.
Ne tik Uspaskichas vertina dvigubą buhalteriją
„Weberis labai vertina dvigubos buhalterijos, kaip kalkuliacijos metodo, išradimą, be kurio tiksli kapitalo apskaita būtų tiesiog neįmanoma. Šis požymis pirmiausia yra svarbus skiriant tradicinį kapitalizmą ir ikimoderniąsias spekuliacinio-avantiūristinio (politinio) kapitalizmo formas vienoje pusėje nuo specifiškai racionalaus moderniojo kapitalizmo, o taip pat moderniųjų politinio kapitalizmo formų kitoje pusėje.“ (p. 202)
Psichologai turi REM (Rapid Eye Movement), o sociologai turi RREEMM!
Tai yra „akronimas, sudarytas iš šių angliškų žodžių pirmųjų raidžių: „resourceful, restricted, expecting, evaluating, maximizing man“, t. y. turintis išteklių, apribotas, turintis lūkesčius, vertinantis, maksimizuojantis žmogus.” (p.290) Skaityti toliau…
