Miesto planuotojų vizijos neretai nesutampa su realybėje pasireiškiančiomis praktikomis. Tą galime pastebėti ir kelių pėstiesiems planavime. Egzistuojantis „oficialus“ šaligatvis nebūtinai bus patogiausia priemonė pasiekti tikslą. Todėl praktikoje atsiranda daug „neoficialių“ ir urbanistų nenumatytų kojomis išmintų takelių. Prieštara tarp suplanuotos miesto vizijos ir kasdienybės praktikų atsispindi išmintų Vilniaus takelių geografijoje, kurią ištyrinėjo sociologijos studentės Miesto sociologijos kurse.
Didžiąją šio teksto dalį sudaro nuotraukos, fiksuojančios, kaip vilniečiai laisvai naudojasi erdve, kurioje juda. Todėl tai galima pavadinti ir savotišku fotoreportažu, papildytu žvalgybinėmis apklausėlėmis, kurių metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip žmonės pagrindžia savo nesąmoningą judėjimą.
Miesto gyventojai neretai vaikšto ne iš anksto suplanuotais ir išasfaltuotais keliais, o juda sąmoningai ar (dažniau) nesąmoningai pačių susikurtomis trajektorijomis. Miesto tyrinėtojas, sociologas Michelis de Certeau kalba apie „kūrybinguosius“ miesto erdvės naudotojus. Jis nagrinėja kasdienybės praktikas ir naudotojo santykį su miesto erdvėmis. Pasak jo, erdvė nėra patiriama pasyviai, laikantis iš viršaus nustatytų taisyklių, erdvės naudotojai yra kūrybingi. Jie patys palieka žymes ir gali jas perkurti. Išminti takeliai irgi tampa šio kūrybos proceso vaisiumi.
M. de Certeau išskyrė du vienas kitam prieštaraujančius ar papildančius požiūrius į miesto erdvėse esančius kelius. Tai yra ,,stebintieji“ – urbanistai, miesto planuotojai, politikai ir administratoriai – bei ,,vaikštantieji“ – mažiau privilegijuotos miestiečių grupės, kurios mieste visada juda pėstute.
Čia galime matyti idealų „stebinčiųjų“ įsivaizdavimą:
Kas iš mūsų vėl norėtų pasijausti moksliuko, aktyvistės, kietuolio, geros mergaitės ar bėglio iš pamokų kailyje? Sociolingvistikos mokslų daktarė Aurytė Čekuolytė nusprendė aštuoniems mėnesiams pati sugrįžti į mokyklos suolą ir išsiaiškinti, kuo ir kaip gyvena šiandienos paaugliai. Vos prieš du mėnesius apsigynusi savo šešerius metus rašytą daktarės disertaciją „Vilniaus paauglių socialinė santvarka: mokslininkės žvilgsnis į paauglių gyvenimo užkulisius“ Aurytė nupiešia detalius ir iškalbingus socialinius paauglių portretus. Koks paauglys yra populiarus paauglys, o kurio visi nemėgsta? Kokie keiksmažodžiai tarp paauglių dažniausiai vartojami? Ar mokykla – tik žinių, vertybių ir kultūros puoselėjimo vieta? Apie tai trečiadienio popietę su Auryte pasikalbėjo socialus sociologas Mažvydas Karalius. Iliustracijas piešė Iveta Tunkevičiūtė.
Auryte, kas tave paskatino tyrinėti Vilniaus paauglių kultūrą?
Mano stojimas į doktorantūrą nebuvo labai romantiškas. Viskas nutiko ganėtinai buitiškai. Baigiantis magistro metams, mano vadovė Loreta Vaicekauskienė pasiūlė man stoti į doktorantūrą ir tyrinėti Vilniaus paauglių kalbą. Aš pati neturėjau minčių ten stoti, bet kai tau kažkas pasiūlo, pagalvoji: „O kodėl gi ne?“. Mano magistro darbas jau siejosi su jaunimo kalba – aš tyriau, kaip lietuvių ir danų paaugliai reaguoja į suaugusio žmogaus šnekoje daugiau jaunimo kalbai būdingus žodžius (pavyzdžiui, koks nors fifty-fifty). Loreta, pasiūliusi temą „Vilniaus paauglių kalba“, užsiminė, kad galėčiau eiti į mokyklas, išdalinti mokiniams diktofonus ir taip rinkti medžiagą disertacijai. Pati tema man patiko, tačiau tyrimą aš norėjau parengti tokį, kokį aš jį įsivaizduoju. Būtent keletas perskaitytų danių sociolingvisčių darbų mane paskatino atlikti etnografinį tyrimą, tad ir tema nuo kalbos iki kultūros išsiplėtė visiškai natūraliai. Etnografinis tyrimas mane patraukė ne vien dėl kažkokių kalbinės analizės žinių. Sakyčiau, kad etnografinį tyrimą netgi labiau pasirinkau dėl asmeninių priežasčių, norėjosi atlikti tokį tyrimą, kuris mane vežtų. Man labai patinka bendrauti ir būti tarp žmonių, tad taip ir gimė etnografinis paauglių stilių tyrimas.
Tavo disertacijoje pamačiau mane labai prajuokinusią vietą, kur tu įžengei į klasę, ir kažkuris mokinys sušuko „nu tai ką, būsim družokai dabar“…
Tai buvo pirma mano diena mokykloje ir pirmoji mano klasė. Prisistačiau mokiniams, pasakiau savo vardą, pavardę, ką aš čia mokykloje veiksiu, pradėjau dalinti sutikimus pasirašyti tėvams ir tada iš galo parlėkė šita replika.
Tai kaip tau pavyko suderinti šitą družokės vaidmenį ir tyrėjos vaidmenį? Įsivaizduoju, kad visuomet turėjai būti budri. Skaityti toliau…
Praėjusių metų pabaigoje moksliniame žurnale “Archives of Sexual Behavior” pasirodė straipsnis, kuriame Floridos Atlanto universiteto tyrėjų grupė pristatė reprezentatyvaus Amerikos jaunuolių tyrimo rezultatus, kurie sulaukė daugybės užsienio masinių medijų dėmesio.
Viena iš išvadų, trumpai reziumuojant sensacingu antraščių stiliumi, tokia: mūsų laikais jaunimas mylisi/užsiima seksu statistiškai reikšmingai mažiau negu ankstesnių kartų atstovai! Kaip taip gali būti?! Juk seksualinio elgesio normos liberalėja, nesantuokinis seksas tapo savaime suprantamu dalyku, o jaunimas per kelias akimirkas gali susitinderinti vienos nakties nuotykį.
Pasigilinus, iš tikro, nėra taip stipru, kaip skamba. 9-ame dešimtmetyje gimę jaunuoliai linkę būti dvigubai mažiau seksualiai aktyvūs sulaukę 20-kelių negu tokiame amžiuje ankstesnių kartų atstovai nuo Didžiosios depresijos laikų. O tie, kurie aktyvūs, linkę turėti mažiau seksualinių partnerių. Štai 15% 20-24 metų amerikiečių sakėsi neturėję lytinių santykių po to, kai jie sulaukė pilnametystės. Tarp gimusių 7-ame dešimtmetyje tokių buvo 6%.
Nesigilinant į metodologinius šio tyrimo kabliukus, sakykim, kad tikrai mažiau. Galima būtų paklausti: tai čia gerai, ar blogai? Nei taip, nei taip, arba – ir taip, ir taip. Žiūrint kaip pažiūrėsi. Bet man įdomiau pažvelgti į tai, kaip aiškinamas šis sumažėjimas ir kokių nerimastingų arba itin džiaugsmingų dalykų apie mano kartos atstovus (dabartinius 18-30-mečius, dar vadinamus tūkstantmečio ar Y karta) galima įžvelgti atsispyrus nuo minėto tyrimo išvadų.
Skaitydama įvairias tyrimo refeksijas (pvz.: I;II;III;IV;V;VI;VII;VIII;IX;X) pastebėjau, kad seksualinio aktyvumo sumažėjimą aiškinančios priežastys labai susijusios su apskritai Vakarų šalių* didmiesčių jaunimui būdingais bruožais ir patirtimis, tiesiog anksčiau nebuvau tų dalykų sąmoningai siejusi dar ir su seksualinio gyvenimo aspektais.
Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo įžvalgomis apie šiandieninių 20-keliamečių gyvenimo tendencijas, kurios, tarp kitko, gali lemti ir sumažėjusį seksualinį aktyvumą ar šiaip, pavyzdžiui, psichologinę jauseną, kad norisi sulįsti… atgal į motinos gimdą. Viliuosi, padėsiu labiau pažinti bei suprasti „šiuolaikinį jaunimą“ (save?). Bent jau aš labai vertinu šią pastangą. Nes antraip nesunku visai kartai užklijuoti Piterio Peno kartos etiketę.
Remsiuosi ne tik minėtu tyrimu ir jo refleksijomis, bet ir kitais bei savo jaunimo tyrinėjimais, kasdieniais stebėjimais, patirtimis bendraujant su bendraamžiais, studentais bei moksleiviais. Ne vieną kartą per mano paskaitas jaunimui apie jaunimą užsiplieksdavo įdomios diskusijos, suteikdavusios man daug sociologinės mėsos, realių pavyzdžių, bet svarbiausia, padėdavo geriau suprasti šią grupę bei įsitikinti, kad įvairūs mano liečiami klausimai jiems tikrai „skauda“. Dėl kiekvieno mano pateikiamo atvejo/citatos iš savo aplinkos, atsiklausiau ir gavau leidimą viešinti. Dėl edukacinių tikslų veikėjų vardus pakeičiau – pasirinkau įdomesnių atvejų iš per paskutinius kelis metus įregistruotų vardų Lietuvoje, kuriais tėvai pavadino savo naujagimius, sąrašo.
Tapsme suaugusiu, bet kitokiame nei ankstesnių kartų
suaugystės scenarijaus, t. y. savo noru/pasirinkimu, ar dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, atsisako vienos ar kitos socialinės žymės/įvykio. Skaityti toliau…
Prisimenant neabejingumo Mokytoją
Lygiai prieš metus mus paliko talentingas sociologas, mūsų mylimas bičiulis prof. Algimantas Valantiejus. Paliko fiziškai, bet jo darbai ir bičiulystės šviesa pasiliko su mumis.
Iliustracija: Ric Grossman, In the Hall of the Mountain King
Kviečiame prisiminti ar susipažinti su pirmojo „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ numerio, kurio iniciatorius ir redaktorius buvo Algimantas, jo parašytu įžanginiu žodžiu „Apie mus ir nuo mūsų“. Kaip įdomu nusikelti į prieš dvidešimt metų rašytą tekstą, kuriame justi naujo etapo pradžia, pasiryžimas, rūpestis, ketinimas eiti kartu su sociologija mintyje ir veiksme.
Šiame tekste sociologas sako: „Be išgyventos vidinės aistros ją supančiam pasauliui ir įdėmios bei kritiškos savistabos Švietėjiškoji, arba moksliškoji, sociologijos pretenzija gali visų akivaizdoje užgesti – kaip gęsta neperskaitytos knygos. Abejingumas – pats tikriausias ir pavojingiausias sociologijos advokatas.“
Ačiū Algimantui, kad pats bet kokiomis aplinkybėmis dalinosi neabejingumu ir skatino nesusidėti su minėtu advokatu.
Taip pat kviečiame atsiversti naujausią mūsų mielo profesoriaus globoto žurnalo numerį ir perskaityti labai taiklų Marijaus Šidlausko tekstą „Palikęs bičiulystės šviesą“.
2012 m. gegužę internete pasirodė „Raška – kvadratinis vatinukas“– pirmasis „vatniko“ memas, o nuo 2013 m. lapkričio pabaigos (prasidėjus neramumais Ukrainoje) šis memas ir žodis „vatnikas“ imtas vis plačiau vartoti ir socialiniuose tinkluose Lietuvoje. Sąvoka „vatnikas“ paprastai suprantame kaip etiketę, ženklinančią „rusiškojo pasaulio“ ideologijos šalininkus, juos išjuokiant, sumenkinant. Kodėl šiam tikslui sėkmingai panaudota būtent „vatniko“ sąvoka? Kodėl ji vėliau transformavosi į bendro pobūdžio socialinės kontrolės įrankį, stigmatizuojantį įvairias Lietuvos deviantines grupes? Kaip šis nelietuviškos kilmės kultūrinis produktas prigijo Lietuvoje?
Į šiuos klausimus pamėgino atsakyti Vilniaus universiteto sociologijos magistrantų komanda* atlikdama gana didelį tyrimą – kiekybinę ir kokybinę Facebook‘e bei interneto portaluose delfi.lt ir 15min.lt pasirodžiusių įrašų/straipsnių, susijusių su „vatniko“ tema, analizę. Kaip atskirą atvejį kolegos įtraukė ir Olego Šurajevo serialo „Vatnikas“ analizę. Jaunieji sociologai apžvelgė „vatniko“, kaip specifinę socialinę grupę nurodančios etiketės ištakas, atskleidė šios etiketės vartojimo socialiniuose tinkluose ir masinėse medijose Lietuvoje kaitą, nupiešė „vatniko“ paveikslą. Šiame tekste supažindinama tik su dalimi vos prieš mėnesį užbaigto tyrimo rezultatų.
„Vatniko“ istorinės ištakos: nuo vatinuko-rūbo iki vatniko-žmogaus
Iš rusų kalbos kilęs žodis „vatnikas“ reiškia vata prikimštą dygsniuotą švarką/striukę. Versijų apie šios vatinės striukės kilmę galima rasti labai įvairių, priklausomai nuo šaltinio. Štai kremliaus propagandiniai šaltiniai linkę pastiprinti įvairias teigiamas asociacijas su šiuo apdaru. Su jais turbūt galima sutikti bent vienu požiūriu: šis rūbas atliko tam tikrą socialinės lygybės regimybės palaikymo funkciją, nes vatinukus išduodavo tiek GULag’o kaliniams, tiek SSRS generaliniams sekretoriams, darbininkams ir tarnautojams. Skirtumas tik tas, kad kaliniai ir darbininkai dėvėjo šimtasiūles, nes tai buvo jų vienintelis rūbas, tuo tarpu aukščiau socialinėje hierarchijoje esantieji dėvėjo jas poledinės žūklės, medžioklės ir kitokios rekreacinės veiklos metu.
Kita vertus, tiek rūbo, tiek ir jį įvardinančio žodžio kilmė niekur iki galo nėra paaiškinta, kaip ir gausi sinonimiškų pavadinimų įvairovė: telogreika, vatnikas, vatinukas, fufaikė, šimtasiūlė ir pan. „Telogreika“ (kūno šildytuvas) kildinamas iš XIX a. moteriško rūbo „dušegreika“ (sielos šildytuvas), „fufaika“ iš itališkos dugsniuotos striukės „fufo“, o „vatnikas“, „vatinukas“ tiesiog atitiko sovietinę modifikaciją, kai rūbas buvo prikemšamas būtent vatos. Su pramonės perversmu vata kimšti dygsniuoti švarkai tapo masiškai gaminamu šiltu žieminiu rūbu.
Pokariu, ypač po Stalino mirties, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu („atšilus“ vatinuką juk galima ir nusimesti…), ėmus amnestuoti ir reabilituoti politinius kalinius bei tremtinius, vatinuko realus naudojimas ir populiarumas sumažėjo. Jis netgi dingo iš standartinės SSRS armijos žieminės ekipuotės. Tačiau vatniko dėvėtojo įvaizdis išliko gajus. Skaityti toliau…
„Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės išsivystė skirtingi ir yra gimę su tam tikromis kintamomis savybėmis, yra gyvi ir siekia malonumų.“ (1, p. 109) Tai yra į biologijos kalbą išversta Amerikos nepriklausomybės deklaracijos citata: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neginčijamomis teisėmis, įskaitant teisę gyventi, būti laisviems ir siekti laimės.“ Tokį vertimą pasiūlė istorijos profesorius Y. N. Harari savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurios lietuvišką variantą 2016 m. mums parūpino „Kitos knygos“. Tai pati įsimintiniausia ir skaniausiai susiskaičiusi mokslo populiarinimo knyga, kokią tik esu skaičiusi. Be to, populiariausia praėjusių Kalėdų dovana mano šeimoje: įtardama apie knygos dėmesio vertumą padovanojau ją broliui, tikėdamasi vėliau pasiskolinti, tačiau to neprireikė, nes tą patį vakarą ją gavau dovanų nuo mamos. Abu likom labai patenkinti.
Derindamas istorijos, archeologijos, antropologijos, sociologijos, ekonomikos, biologijos, medicinos ir kitų mokslų žinias, Harari nesudėtingai ir įtraukiančiai papasakoja žmonijos istorijos savitą/savąją versiją, kartu pasiūlydamas „nenuvalkiotų“ (bet labai makes sense) įžvalgų, naujai interpretuodamas, reflektuodamas mums gerai žinomus istorinius reiškinius bei įvykius.
Kadangi pateikta žmonijos istorija tikrai glausta (416 puslapių), įtariu, kad kiekvienos iš aukščiau įvardintų disciplinų atstovai-profesionalai turėtų prie ko prikibti dėl paskirų faktų, mokslinių tyrimų pasirinkimo motyvų ir pan. Bet man svarbesnis kitas, turbūt sunkiau nuginčijamas aspektas – knyga lavina kritinį požiūrį (bei istorinę ir sociologinę vaizduotę!), skatina suabejoti savaime suprantamomis, visiems žinomomis tiesomis. Netgi tomis, kurios daugeliui iš mūsų yra gražios ir geros, ir kuriomis šiandien tiki daugelis progresyvių-šiuolaikinių-vakarietiškų-išsilavinusių-neva plačiai mąstančių žmonių. Na ir žinoma – knyga supažindina su skirtingų mokslų akiniais bei leidžia akimirką pro juos žvilgtelėtį į supantį pasaulį. Be to, ji nuolat primena, kad mes dar daug ko nežinome nei apie praeitį, nei apie dabartį, tuo labiau apie ateitį, ir kokias ribotas išvadas leidžia daryti humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tikrai įtrakčiau į visų specialybių, ypač istorijos ir sociologijos, studijų literatūros sąrašą.
Nepriklausomybės deklaracijos „biologinis“ vertimas – tik viena iš intriguojančių, nepatogiai pasimuistyti kėdėje paskatinusių idėjų (apie ją pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Ir tas muistymasis buvo toks džiuginantis, nes atsiduri akistatoje su savo nusistovėjusiu mąstymu, pasaulėžiūra! Įsisukę savoje beprotiškoje gyvenimo skuboje, socialiniame burbule, disciplinos rėmuose, pamirštame, o ir neturime laiko pareflektuoti, kad daug mums žinomų dalykų nėra savaime aiškūs, įrodyti (ar iš vis įrodomi moksliniais metodais), neginčijamai, ir net nėra žmonijai būtini ar geriausi.
Pasak Harari, žmonės susigyveno su kai kuriomis šiuolaikinėmis tiesomis (pvz., demokratija, kapitalizmu) taip pat, kaip per pastaruosius 10 tūkst. metų įprato prie minties, kad Homo sapiens – vienintelė žmonių rūšis. Mums paprastai sunku net įsivaizduoti kitokią galimybę, ypač jeigu tomis tiesomis tiki ir jas skleidžia mūsų autoritetai, jeigu apie jas pasakoja universitetuose ar parašė koks įtakingas mokslinis žurnalas.
Autoriaus pasakojama žmonijos evoliucijos istorija susideda iš trijų reikšmingiausių etapų-revoliucijų, kurių pažinimas ir supratimas mums padeda atsakyti į klausimą, kodėl Žemės planetą valdo būtent Homo sapiens (toliau – Hsapiens), o ne kokia nors kita gyvūnų rūšis? Kodėl mes dominuojame pasaulyje? Pirmosios – prieš maždaug 70 tūkst. metų įvykusios kognityvinės revoliucijos metu atsitiktinė genų mutacija pakeitė Hsapiens smegenų neuronų jungtis (pagal vieną iš teorijų, nes kas iš tikrųjų paskatino išskirtinį mūsų proto vystymąsi nėra aišku), o tai lėmė kitokį proto vystymąsį, mąstymo būdą bei unikalios kalbos atsiradimą. Kalba – vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių mums užkariauti pasaulį. Skaityti toliau…
VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius aptaria konfliktišką takoskyrą tarp skirtingai sovietmetį vertinančių žmonių bei kokias grėsmes minėtos takoskyros palaikymas gali kelti.
Sovietmečio vertinimas iki šiol Lietuvoje išlieka viena ryškiausių politinių takoskyrų. Naujausias tyrimas rodo, kad apie ketvirtadalis Lietuvos gyventojų mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Tai labai ženkli populiacijos dalis, nepaisant to, kad mažesnė negu anksčiau.
Grafikas: Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje (grafiko autorius Mažvydas Jastramskis)
Nemaža Lietuvos politinio elito dalis galvoja, kaip gi kovoti su šiais „blogais, neišprususiais žmonėmis“, „vatnikais“, kaip juos dar labiau marginalizuoti. Juk žmonės, kurie galvoja, kad totalitarinis ar autoritarinis režimas su baisiomis represijomis yra gerai, kelia grėsmę Lietuvos laisvei ir demokratinei santvarkai. Logiška, bet neteisinga, nes prielaida yra klaidinga. Klaida yra susijusi su istorine atmintimi, kuri, ko gero, niekada nebūna vienalytė šalies mastu. Pvz.: Petras yra patyręs represijas, todėl viską, kas susiję su sovietmečiu, jis linkęs vertinti blogai. Kaip straipsnyje apie Lietuvos gyventojų sovietinės praeities vertinimą teigia A. Ramonaitė, „Jei šeimoje buvo persekiotų dėl politinių pažiūrų žmonių, tikimybė, kad žmogus neigiamai vertins sovietmetį padidėja daugiau negu tris kartus.“
O štai Vytautas represijų nėra patyręs. Vietoje to jis jautė stabilumą ir saugumą, nes buvo gavęs butą ir turėjo garantuotą darbą. Šie aspektai yra dažniausiai įvardijami tarp teigiamų sovietmečio aspektų. Dabar Vytautas, kaip ir jam rūpintys jo vaikai ar anūkai, šių galimybių ir garantijų neturi, todėl sovietmetį vertina tik gerai, t. y., jis jaučia neigiamą statuso pokytį. Abi šios nuomonės yra gana logiškos ir iš dalies abi teisingos, nors ir visiškai priešingos. Vytautas nėra blogas žmogus, jis jaučia nostalgiją ne žudynėms, represijoms ir trėmimams, o pozityviems dalykams, kurie savaime jokios grėsmės Lietuvai ar jos demokratijai nekelia. Nepaisant to, Jūs sakysite: argi Vytautas neturėtų suprasti, jog daug kam sovietinis režimas buvo baisus ir netgi mirtinas? Atsakymas paprastas: taip, turėtų. Kaip ir Petras turėtų suprasti, kad sovietinė nostalgija beveik visada nėra nostalgija žudynėms, represijoms ir trėmimams. Skaityti toliau…
Šįryt stebint didžiulį žmonių susijaudinimą bei nuostabą dėl neįtikėtinų(!) JAV Prezidento rinkimų rezultatų, mintyse iškilo labai taiklios sociologo Z. Baumano įžvalgos iš knygos „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (153-155 psl.). Labai tinka ir Brexit, ir Lietuvos rinkimų kontekste.
~Ir paradoksas: ši postmodernioji išreguliuoto/privatizuoto/vartotojiško pasaulio, globalizuojančio/lokalizuojančio pasaulio tikrovė tik labai blyškiai, vienpusiškai ir nepaprastai iškreiptai atspindima postmodernstiniame pasakojime. Visų esmingumų hibridizavimas ir įveikimas, kurį paskelbė postmodernistinės panegerikos „globalizuojamam“ pasauliui, toli gražu neperteikia pasaulį draskančio painumo ir aštrių prieštaringumų. Postmodernizmas, vienas iš daugelio galimų postmodernios tikrovės aiškinimų, tik išskleidžia kastinį globaliųjų – rėkmsingos, labai girdimos ir įtakingos, tačiau palyginti negausios eksteritoriškųjų ir keliaujančiųjų klasės – patyrimą. Jis nepaaiškina ir neišreiškia kitų patyrimų, kurie taip pat yra būdingi postmoderniajai scenai.
Garsus lenkų antropologas Wojciechas J. Burszta šitaip apmąsto šio potencialiai pražūtingo komunikacijos suirimo išdavas:
„Ankstesnės periferijos aiškiai eina savo keliu, pro pirštus žiūrėdamos į tai, ką postmodernistai apie jas kalba. Ir jie (postmodernistai. Z. B.) yra gana bejėgiai susidūrę su kovinguoju islamu, Meksiko lūšnynų bjaurastim ir net juodaisiais, susiradusiais prieglaudą kokiam apgriuvusiam name Pietų Bronkse. Tai milžiniški paribiai, ir neižinoma, kaip su jais elgtis… Po plona globalinių simbolių, etikečių ir daiktų plėvele kunkuliuoja nežinomybės katilas, kuriuo mes nelinkę itin domėtis ir apie kurį faktiškai maža ką turime pasakyti.“
Pateiktoje citatoje „periferijos“ geriau suvokiamos bendrąja reikšme – kaip nepaprasta daugybė erdvių, kurias iš esmės paveikė „globaliniai simboliai, etiketės ir daiktai“, tačiau ne taip, kaip mano juos garbinantys globalistai. Šiuo atžvilgiu „periferijos“ išplinta apie nedidelius, dvasiškai eksteritorinius, tačiau fiziškai gerai įtvirtintus „globalizuoto“ elito anklavus.
Minėtasis paradoksas veda prie kito paradokso: „Laiko/erdvės susitraukimo“, nevaržomo informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius yra sykiu beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusių elitų ir populus žlugmo metas. Pirmieji neturi ką pasakyti antriesiems, nieko, kas atsilieptų jų mintyse kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas.~
Šiandien Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje vyko tyrėjų ir dėstytojų protestas prieš mažus atlyginimus ir prastas darbo sąlygas. Įžvalgomis apie jaunųjų mokslininkų gyvenimą ir tai, kas, reikalaujant atlyginimų didinimo, lieka užkulisiuose, dalinasi neseniai disertaciją apsigynusi Maryja Šupa.
Pastaruoju metu – visų pirma socialinėse medijose, o kartais ir naujienų portaluose – universitetuose dirbantys dėstytojai–mokslininkai ėmė dalintis savo asmeninėmis išgyvenimo patirtimis: pritrenktas Ainius Lašas, geologas–taksistas Jonas Šičkus, jaunas filologijos daktaras Rimantas Kmita ir kiti. Atrodo, pagaliau į stiklinę įsisuko audra ir ėmė mataškuoti lauk purslus. Protestų ir viešų eitynių istorija šiuolaikinėje Lietuvoje apima margas (ir ne visada marginalias) socialines grupes – mokytojus, ūkininkus, moksleivius, NATO priešininkus, abortų draudimo priešininkus, darbo kodekso priešininkus, tautininkus, LGBTQ*, turgaus prekeivius, pensininkus ir visus, ką praleidau dėl savo menkos atminties, bet mokslininkai protestą šiuolaikinėje Lietuvoje organizavo pirmą kartą.
Tiek renginio iniciatoriai, tiek tie, kas viešina savo gyvenimo istorijas, akcentuoja vieną pagrindinę problemą – mokslo finansavimas valstybės biudžete yra per mažas, ydingi ir jo paskirstymo mechanizmai. Dominuoja makroekonominis diskursas – kad mokslui skiriami BVP % nepakankami ir šis skaičius neadekvačiai keičiasi bėgant metams, kad atlyginimai priklauso nuo neindeksuojamo BMA dydžio, kad nuo 2008 m. neperžiūrimi atlyginimų koeficientai ir juos kasmet sumenkina infliacija. Pagaliau padidintos doktorantų stipendijos (kurios, savo ruožtu, iki 2015 m. praktiškai nesikeitė dešimtmetį suvirš), bet jaunų tyrėjų ir dėstytojų, ateinančių dirbti į žemiausias universiteto grandis, padėtis kol kas nesikeičia. Visi pastebėjimai teisingi. Tačiau ši moneta turi dar kelias briaunas, kurios išlieka nutylėtos, kai visa atsakomybė ir kaltė suverčiama valstybės institucijoms. Tai – institucinis smurtas, adekvatus atlyginimo dydis ir mokslininkų neva neverslumas.
Skaityti toliau…
Sociologijos akademija moksleiviams jau visai netrukus!
Jei domiesi mus supančiu pasauliu, o klausimų apie visuomenę kyla daugiau nei gali sugalvoti atsakymų, Sociologijos akademija laukia Tavęs!
Nepraleisk progos su dėstytojais bei studentais į kasdienius dalykus pasižiūrėti pro rakto skylutę!
Registracija iki spalio 17 d. vyksta čia.
Registruokis ir/ar dalinkis žinia su draugais!
