Kas būtų vienas realiausių konkurentų sociologijos prof. Z. Norkui varžantis dėl daugiausia laiko universitete praleidžiančio žmogaus titulo? Aš statyčiau už Antaną Voznikaitį, kuris, jei tik universitetas nebūtų uždarytas, čia ateitų ir 7-dieniais. Devyndarbis Kenas, vedęs VU Filosofijos fakulteto Noldus žmogaus elgesio stebėjimo įrangą ir flirtuojantis su kita čia esančia tyrimų technika, sociologijos magistrantas, Socialios sociologijos autorius, mėgstantis išrinkinėti ir surinkinėti daiktus, galintis savo rankom padaryti gitarą ar moteriškus auskarus (pati tokius esu gavus gimtadienio proga!), nupiešti portretą… Žodžiu, jeigu atūžtų ateities technologijų viesulas, Antanas nebėgtų slėptis į bunkerį.
Prisėdom jo kabinete pasišnekėti apie su technologijomis ir jaunimu susijusius dalykus, nes į šias temas buvo orientuotos VU Filosofijos fakulteto dienos „Fiesta Personæ“ . O šis interviu (tik sutrumpinta versija) buvo išspausdintas minėtos šventės tradiciniame laikraštyje „Bursų kiemas“.
Sociologas D. Finkelhor sugalvojo terminą “Juvenoia”, kuris apibūdina perdėtą susirūpinimą dėl nūdienos jaunuoliams (Z, Y kartoms) įtaką darančių dalykų, ypač informacinių technologijų, interneto. Čia iš tos serijos, kai vyresnių kartų atstovai sako „Anksčiau tokių dalykų nebuvo. Mūsų laikais jaunimas…”. Kai pats sulauksi 60 metų ir priklausysi „vyresniajai kartai“, kaip manai, koks visuomenėje posakis bus populiariausias apie tų laikų jaunimą? Ir kokia raide ar sąvoka vadinsis tų laikų jaunuolių karta?
Paranoja dėl jaunimo sugedimo tiesiog yra vienas iš daugelio būdų, kaip žmonės pastato socialinius apribojimus. Žmonės galbūt tų barjerų nestatytų, jeigų jų kognityviniai ir emociniai ištekliai būtų beribiai, o jų socializacijos ypatybės amžinai būtų tokios pat. Tada visuomenė galėtų egzistuoti kaip kažkoks visiškai bestruktūris darinys, amorfiškas individų spiečius. Tada nebūtų kartų ir juvenojos. Labai džiaugiuosi, kad taip nėra. Juolab, kad greta juvenojos yra džiaugimasis jaunimu – „juveziazmas“. Kad jau gyvename technologinėje visuomenėje, tai didžiausia rizika jai ir joje yra ne jaunimą korumpuojantis technologijos poveikis, bet jos pačios trapumas. Tai, kas galėtų pradanginti Facebook‘ą, deja, pradangintų ir kitus įtaisus bei technologinius procesus, nuo kurių esame gerokai labiau priklausomi nei nuo „veidaknygės“. Viena iš tokių grėsmių yra geomagnetinės audros, kurių pati stipriausia buvo užregistruota 1859 m., kaip tik prieš išsivysčiusioms to meto šalims pereinant į technologinį būvį. Tuokart beveik visame pasaulyje žmonės regėjo pašvaistes, o elektrinio telegrafo ryšys išėjo iš rikiuotės. Jei 2012 m. liepos 23 d. iš Saulės išspjautas įkrautų dalelių pliūpsnis būtų pataikęs į Žemės elektromagnetinį lauką, tikriausiai būtų dingęs iternetas, išsijungusios navigacijos sistemos, elektros tinklai, širdžių stimuliatoriai, perdegę kompiuterių, mobiliųjų telefonų komponentai, sutriktų eismo reguliavimas, nebūtųme išvengę ir traukinių ar lėktuvų katastrofų, krovininių ir keleivinių laivų susidūrimų pagausėjimo… Taigi man baisesnės technologinio kracho pasekmės nei tai, kad jauni žmonės iššvaisto pusę darbingos dienos laiko socialinei medijai. Nebūtų jos, kažkam kitam iššvaistytų ir, greičiausiai, žalingesniems dalykams.
Kalbant apie ateities kartas, aš visai laukiu „BF“ kartos – bakterifagų – atėjimo. Siečiau jos iškilimą su sintetine biologija ir dūstančiais (anoksijos kamuojamomais) vandens telkiniais (įskaitant jūras ir vandenynus). Tai būtų karta, kuri valgo žmonių sukurtas įvairių rūšių, skonių ir savybių bakterijas, archėjas ir grybus, kurie imituoja štai mūsų kartos valgytas kruopas, ankštinius, lapines ir gumbus turinčias daržoves, vaisius ir vargšų gyvūnelių lavonus. Visi ne tik kad gyvūnų nevalgytų, bet ir augalų! Skaityti toliau…
Kaip visi dori miestai, Kopenhaga turi visokių veidų. Ji gali būti beprotiškai nuobodi ir sterili (ir būtinai spranginančiai brangi), jei bandysite suregistruoti visus must see turistinius, istorinius objektus ir undinėles. Ji bus vidutiniškai įdomi, jei ieškosite hipsteriais perkimštų postindustriškai shabby-chic vietelių – nes madingas jų autentiškumas beveik identiškas visuose miestuose ir kontinentuose, skiriasi tik valiutų ženklai prie vegan latės ir eksperimentinių burgerių kioskelių. Kopenhagoje tokios vietos yra Meatpacking district (klasika – buvusi industrinė mėsos apdirbimo pramonės darbininkų erdvė, dabar paversta į madingiausių restoranų ir kavinių rajoną) ir Copenhagen Street Food, buvusio popieriaus fabriko patalpose įrengta paties įvairiausio gatvės maisto kioskų, furgonėlių ir prekyviečių sankaupa. Nors žmonės internete sakė, kad šią vietą atrasti ne taip ir paprasta, bet iš tiesų tereikia pietų metų Christianshavn rajone pasekti hipsterių srautus – jų grupėlės susilieja į minią, kuri plaukte suplaukia į gatvės maisto rajoną.
Visa tai, kaip ir sakiau, įdomu vidutiniškai. O kas Kopenhagoje įtiktų išlepusiai, gyvos kasdienybės ištroškusiai sociologės uoslei ir akiai? Vienareikšmiškai – šiaurinis Nørrebro rajonas. Prieš 7 metus, kai Kopenhagoje lankiausi pirmąsyk, Nørrebro garsėjo maždaug taip, kaip dabar garsėja Briuselio Molenbeek’as – švelniai tariant, kaip ne pati turistiškiausia, populiariausia ir saugiausia vieta, nepaisant to, kad yra visiškai šalia miesto centro. Šiandien retorika apie rajoną pasisuko 180 laipsnių: „įvairiatautis“, „daugiakultūrinis“, „spalvingas“, „kunkuliuojantis“ – taip viešai pristatinėjamas Nørrebro. Geroji naujiena – daugiausiai imigrantų apgyvendintas rajonas pagaliau įvertintas kaip svarbi, integrali, vertinga ir įdomi Kopenhagos dalis. Blogoji naujiena – žinoma, gentrifikacija.
Gentrifikacija Nørrebro matyti plika akimi – kuo arčiau miesto centro, tuo didesnė tinklinių kavinių, brangesnių ir prašmatnesnių krautuvių, dizaino ir kitokių butikėlių koncentracija. Skaityti toliau…
Kasdien prisimindami ir ilgėdamiesi dalinamės Algimanto Valantiejaus knygos „Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių“ (2010) pratarmės ištrauka (p. 7–10). Ši ištrauka ypatinga tuo, kad atspindi nenuilstamą Algimanto dėmesį kalbai, jo nepaprastai turtingą žodyną bei vaizduotę, ir tikėjimą, kad poetinė, literatūrinė raiška sociologui yra lygiai tokia pat svarbi, kaip sudėtinga teorinė analizė.
(Algimantas Valantiejus. Nuotraukos autorius – Aleksandras Dobryninas)
Žodis struktūra, tik jį ištarus arba įterpus į sakinio konstrukciją, išgaruoja per smulkiausią sekundės dalelę. Kaip išgaruoja lietaus lašai pirmą paskutinį kartą spragtelėję gatvės balos paviršiuje ir akimirksniu ištirpę ūkanotoje tarsi-tikrovėje.
Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė? Galbūt verta pasislėpti po kurio nors namo stogeliu tuomet, kai prasideda liūtis?
Kad ir ši nykimo regimybė, jei kas mėgsta stebėti gamtos ašarų kariaunas, organizuotai plūstančias iš miglotų aukštybių. Atkaklios, nepermaldaujamos dangaus mirtininkės, plevenančiais voratinkliais krentančios žemyn ir bematant plyštančios į neperregimus šokio išlinkius; šokio, susidedančio iš takių, vos pastebimų tikrovės judesių.
Čia galima pamatyti įprastus kasdienybės stebuklus – tankių-ir-takių lietaus voratinklių struktūras. O gal jų haliucinacijas… Čia gyvenimas organizuotai tirpinamas į mirtį, o mirtis tikslingai gręžiama į gyvenimą. Tereikia atidžiai įsižiūrėti, veikiau įsiklausyti. Tvarkingo, struktūrinio, o kartu unikalaus, šokio judesiuose nepastebimai keičiasi prasmės tonacijos. Skaityti toliau…
Su pavasariu užderėjo pasiūlymų turiningai praleisti laiką – pasilepinti mokslu Molėtų gamtos apsuptyje. Kviečiame dalyvauti Socialinių mokslų forume bei tardisciplininėje studentų vasaros stovykloje INSOMNIA.
Socforumas
Socforumas jau tryliktus metus tęsia kasmetinių tarpdisciplininių Lietuvos socialinių mokslų atstovų susitikimų tradiciją. Tokių susitikimų-konferencijų tikslas – sudaryti galimybes įvairių institucijų ir disciplinų mokslininkams susitikti demokratiškoje neformalioje erdvėje, užmegzti arba sustiprinti tarpusavio ryšius ir supažindinti kolegas su savo naujausiais tyrimais. Be to, šiais susitikimais siekiama stiprinti ir plėsti Lietuvos socialinių mokslų forumo narystę ir veiklą.
Forumo tikslas – pristatyti šiais metais atliktų reikšmingų socialinių mokslų tyrimų panoramą, nevaržant dalyvių tematikos požiūriu. Renginys vyks birželio 3-5 d. Molėtų observatorijoje. Skaityti toliau…
Geras aš, blogas kitas
Viskas prasidėjo nuo to, kad susipykau su drauge. Facebook’e. Ne Facebook’e tarp mūsų santykiai tikrai neblogi ir mes nesipykstam. Yra tyrimų (1), pastebėjusių šį fenomeną – kad bendraujant internetinėje erdvėje padidėja konflikto rizika, nes kai nematai žmogaus veido išraiškų ir apskritai jo kaip gyvo autentiško asmens priešais save, nejauti jo ir yra sunkiau atsižvelgti į jo jausmus ir poreikius. Būtent apie tai šiandien ir rašysiu.
Taigi susipykau su drauge. Mūsų santykiai buvo gan sklandūs (ir tebėra dabar), tačiau kažkas esminio iškilo į paviršių tą kartą. Labiausiai užkliuvo tai, kaip ji traktavo kitą žmogų, kuris rūpėjo man – lyg labai blogą. Nesugebėjau nuslėpti, kad taip nemanau, ir, kaip priklauso bendravimui internete, išvadinau savo draugę blogu žmogumi. Ir pokalbio eigoje supratau, kad aš jai dabar irgi esu blogas žmogus. Tai privertė susimąstyti. Apie santykį. Apie tai, kaip ir kodėl nutinka, kad mes kitus žmones laikome blogais žmonėmis, kai jie save laiko gerais, o mus blogais, net kai mūsų giliu įsitikinimu, mes tikrai nieko blogo nepadarėme.
Peskyra Aš ir kitas yra plačiai nagrinėjama nacionalizmo, deviacijų, medijų tyrimuose.
Van Dijk teigia (2), kad apskritai ideologija žiniasklaidoje veikia būtent per šią perskyrą, priskiriant tam tikroms grupėms savybes pagal tai, ar jie yra „mes“, ar „kiti“. Tai vienas efektyviausių nuomonės kontrolės būdų – pripaišai kitam etiketę, kad jis svetimas, pabrėži apie jį vien neigiamus dalykus, nuslėpdamas teigiamus, o savus pateiki kaip tik teigiamoje šviesoje, nuslėpdamas neigiamus aspektus.
Tačiau čia man rūpi ne visuomenės makro kontekstas, o mūsų asmeninės sąveikos mikro lygmenyje, tai, kas rodosi labiau iš psichologijos srities. Mintys, kurias pateiksiu, smarkiai remiasi į sociologines teorijas: socialinio tikrovės konstravimo, „veidrodinio aš“, bei žaidimų teoriją. Bet pati socialinio konstravimo ir savęs apsibrėžimo per visuomenę idėja įgyja specifinį prieskonį, kai sąveikoje yra ne trys ir daugiau, o tik du žmonės. Simmelis yra padėjęs neblogus pagrindus mažų grupių tyrimams ir nupasakojęs, kaip su trečiuoju atsiranda objektyvaus, abstraktaus, anti-individualaus darinio suvokimas. (3) Kai į konfliktą įsivelia du veikėjai ir jie neturi arbitro, nei realaus žmogaus, nei suvoktų ar nesuvoktų visuomenės mums įkaltų principų, vertybių ar normų pavidalu (arba jos nesugeba atstoti arbitro), problema yra veikiau psichologinė ar politinė, nei sociologinė. Netgi turiu stiprų įtarimą, kad ši mano sugalvota teorija jau yra artikuliuota kažkur psichologijoje (atsiprašau, kad tingėjau tuo pasidomėti, jei kas žinote, pasidalinkite). Skaityti toliau…
Prieš savaitę svečiavausi Ore.lt, kur pasidalinau savo rekomendacijom besiruošiantiems į pavasarinį sinefilų ritualą. Perskaičiusi tekstą keliais pasiūlymais pasidalino ir Veronika. Jos papildymą rasite teksto pabaigoje. Turiningo balandžio!
Pastaruoju metu Feisbuke netrūksta užuominų apie artėjantį pasi’kino’pavasarinimą: vieni dalinasi nusipirkto abonemento nuotraukomis, kiti jau sakosi susidarę savo favoritų list’ą, trečių neva pirmas dvi balandžio savaites nebus galima sutikti ne kino salėj ar jos prieigose. O manęs, savo ruožtu, šią savaitę jau ne antras žmogus paklausė, ką rekomenduočiau pasižiūrėti pavasariniame sinefilų rituale ir gal apskritai žinau kokių naujų frykiškų filmų nebūtinai iš ten. Laikas, kai eidavau minimum į 10 seansų, jau seniai praeity. Bet į kelis visgi ketinu nueiti, nes nežinai, kada ten gali ištikti sociologinis atradimas, koks mane ištiko 2010 m.
Kalbu apie vieną keisčiausių ir sociologinei analizei imliausių filmų – „Iltinis dantis“ (Dogtooth). Kadangi nuo to karto filmą pasižiūrėjau dar 5 kartus (kasmet po kartą), pirminis įspūdis išblėso, tačiau jau šešti metai tai vienas iš tų filmų.
Kai pradėjau dėstyti, ilgai nesvarsčiau, kokį filmą įsijautus į sociologo vaidmenį užduoti išanalizuoti studentams. Atkapstyti kuo daugiau sociologinių pėdsakų! „Iltiniame dantyje“ jų tiek daug ir jie primynę įvairias temas – socialinė kontrolė, šeimos institutas, stratifikacija, vaidmenys, lytis, seksualumas, kūnas, socializacija, normos, tabu, žinojimas, ideologijos, tikėjimas, prigimtis ir t. t. Atsispyrus nuo šios siurrealistinės, nors (bent jau man) mūsų realybėje visiškai įsivaizduojamos dramos, galėjau nuklysti į daugybę sociologijos įvado temų užkaborių, padėti studentams patirti tą jausmą, kai po kojom sudreba „savaime suprantamas“ pasaulis bei tokia paslanki „(ne)normalumo“ riba. Išlaikyti kultūrinio reliatyvizmo laikyseną pavyko ne kiekvienam. Kam patiko, kam ne, bet abejingo filmas nepaliko nei vieno.
Ir štai po 6 metų pasirodo nemažiau stiprus to paties režisieriaus, puikaus visuomenės šaržuotojo – Yorgos Lanthimos – kūrinys „Omaras“ (Lobster), kurį jau spėjau pamatyti. Tai ir būtų mano rekomendacija Nr. 1. „Kino pavasaryje“ „Omarą“ galite pamatyti šiom datom. Skaityti toliau…
Kolega Ugnius Babinskas pastebėjo mūsų organizuojamą proginį Sociokino seansą ir susidomėjęs pasižiūrėjo jame būsiantį filmą “Generation P“. Kviesdamas kitus sudalyvauti peržiūroje-diskusijoje Ugnius dalinasi ir savo komentaru.
Žemiau pateiktoje nuotraukoje matote vaizdo įrašo stopkadrą, kuriame trys galvos. Dvi iš jų Donaldo Trumpo. Įraše bus ir daugiau veidų, įskaitant išsiviepusio Vladimiro Putino. Tačiau šis klipas nėra žiniasklaidos ar trolių produktas. Jį susuko mokslininkai. Klipas nuobodus, tačiau stulbinantis. Verčiantis susimąstyti apie Rytų ir Vakarų kultūras, apie JAV ir Rusiją. Apie šiuolaikinės propagandos potencialą.
Neseniai peržiūrėjau puikų Viktoro Ginzburgo filmą „Generation P“, pastatytą pagal to paties pavadinimo Viktoro Pelevino romaną. Kūrinys man labai patiko – jis gilus ir daugiasluoksnis, persmelktas psichodelinio siurrealizmo ir juodo humoro, mitologinės ir modernios simbolikos. Viskas kaip reikiant išmirkyta gniuždančio, brutalaus, rusiško pesimizmo tirpale – degtinės, sniego ir kraujo kokteilyje, kaip pasakytų Sorokinas. Skaityti toliau…
[Mirė mūsų kolega Algimantas Valantiejus.]
Visą ką šiandien bandau parašyti atrodo taip banalu…
Apie Milžinus, užuovėjas, įkvėpimo, ar tiesiog šaltinius. Man pirma mintis buvo, kad netekau Įkvepėjo ir Mokytojo. Klausimo uždavimo Mokytojo, augimo Mokytojo, skaitymo ir mąstymo Mokytojo. Vaizduotės Mokytojo. Atvirumo ir bendravimo Mokytojo. Akademinio betarpiškumo ir gyvybės Mokytojo. Tai buvo tikrasis gyvybės mokslų centras (antrąjį berods atidaro ryt). Mūsų santykis buvo gyvas ir betarpiškas (turėjau malonumą bendrauti laisviau, nes nerašiau pas jį darbų). Jausmas, kad kažkas labai svarbaus nutrūko. Ir kad vidujai yra vieta, kuri labai skauda. Bet turbūt taip ne man vienam. Nepripasakosi. Nenupasakosi. Išgyvensi ir pamokas, impulsus , šilumą nešiosies visą gyvenimą.
Dar, noriu prisipažinti, patyręs bekompromisiškumo, autentiško mąstymo impulsą. Impulsą, verčiantį nesitaikstyti su tuo kas duota (savaime suprantama), o reikalauti maksimumo. Pirmiausia iš savęs, paskui iš pasaulio. Bet švelniai, atidžiai ir įsiklausant. Neteigiant, neteisiant, o lydint namo ir kurstant intelektualinę vaizduotę.
Ir tokie klausimai, maždaug, kaip jūs įsivaizduojate „savaime suprantamą pasaulį“..?
Jei nuo to pradėsi, kur baigsi? Visi baigsim ten pat, bet kelionė gali būti kitokia. Ir šis žmogus keitė mūsų kelionių trajektorijas. Beveik neabejoju, kad mūsų visų. Klausimas, kiek mes prisileidome ir atsivėrėme kaitai… Dabar tai jau turi atsakymą – tiek, kiek spėjome.
Pabaigai norėčiau pasidalinti laišku, kurį parašiau tik grįžęs po pasivaikščiojimo su Algimantu. Tai buvo praėjusį 2015-ųjų rudenį, spalį. Tekstas beveik neredaguotas, taigi, atleiskite už kur ne kur prasikišantį slengą.
Atleiskite, jei pasirodys per ilgas, ar per asmeniškas. Tiesiog tai man pasirodė gyviausia ir tikriausia, ką pavyko išsaugoti rašytine forma.
Taigi, dalinuosi ir linkiu ramybės.
Kaip sakė Algimantas „Pabandykite palyginti galimybes. Nebūtinai regimybę.“ Skaityti toliau…
Posovietinė Maskva. Jaunas poetas Vavilenas Tatarskis dirba kioske, kol vieną dieną gatvėje neprasilenkia su savo senu bičiuliu. Pastarasis jam pasiūlo neįtikėtiną karjeros galimybę. Komunizmas jau praeityje, Maskva ryžtingai žvelgia į ateitį – produktai iš Vakarų greitai pasirodo parduotuvėse. Tam, kad nauja produkcija susilauktų paklausos Rusijoje, reklamščikai turi sukurti patrauklias kampanijas, skatinančias paragauti, pauostyti, ar kaip kitaip pajusti moderniojo pasaulio skonius. Taigi, Vavilenas įsidarbina reklamos agentūroje. Pasirodo, jis turi talentą kurti reklamas! “Pepsi Cola”, “Sprite”, “Snickers”, “Parliament” – šios prekės vartotoją turi pasiekti kuo greičiau. Jaunajam poetui darbas sekasi, tad greitai jis ima reklamuoti ne tik prekes. Kai išsenka idėjos, jis paragauja LSD, grybukų, kokaino ir vodkos kokteilį – Vavilenas turi susigrąžinti kūrybinį įkvėpimą! Tačiau šioje minčių kelionėje jis suvokia, kad tarp virtualaus ir realaus pasaulio nėra jokio skirtumo…
Pagal kultinę rašytojo Viktoro Pelevino novelę ne ką mažiau talentingas režisierius Viktoras Ginzburgas 2011 m. sukūrė užgliūčinančią ir spalvotą dramą su fantastikos elementais “Generation P“. Į posovietinę Maskvą nusikelsime proginiame Sociokine kovo 22 d., 17 val., VU Filosofijos fakulteto 307 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius). Švęsime VU Filosofijos fakulteto dienas “Fiesta Personæ“! Renginyje dalyvaus sociologai: Filosofijos fakulteto dekanas, dėstytojas prof. Arūnas Poviliūnas bei dėstytojas prof. Aleksandras Dobryninas.
Laukiami visi susidomėjusieji!
Kolegos Ugniaus Babinsko komentaras apie filmą.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Šiandien Rusijos ir jos konflikto su Vakarais tema yra viena aktualiausių. Nepaisant to, masinėse medijose skiriama mažai dėmesio konflikto paaiškinimui ir jo išsprendimo strategijai. Daugiausiai dėmesio skiriama kovos taktikai. Yra labai daug straipsnių apie tai, kaip kovoti šio konflikto rėmuose, ką daryti siekiant nepralaimėti arba laimėti kovą. Taktiniai elementai yra svarbūs, tačiau neturint strategijos ar aiškaus galutinio tikslo nėra aišku nei kaip, nei kada, nei kokią taktiką naudoti. Netinkama strategija gali padaryti daugumą laimėtų mūšių nieko vertais (pavyzdžiui, Vietnamo bei Irako karas). Labai svarbu turėti aiškią, klaidingais lūkesčiais nesiremiančią strategiją. Tokiai strategijai reikalingas geras konflikto priežaščių ir abiejų konflikto pusių supratimas. Norėdamas prisidėti prie Rusijos ir Vakarų konflikto supratimo gilinimo ir strategijos Rusijos atžvilgiu tobulinimo VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius kviečia mus skaityti tekstą, kuriame: 1) Įvertina, kiek pagrįsti Vakarų lūkesčiai Rusijos atžvilgiu; 2) Remiantis tuo įvertina esamą Vakarų strategiją; 3) Pateikia pasiūlymų siekiant geresnės strategijos. Straipsnio eigoje Tomas taip pat stengiasi paaiškinti dalį rusų požiūrio.
Pasibaigus šaltajam karui, Vakarai tikėjosi, kad nebeesant diktatūrinės komunistų valdžios, išsilaisvinę žmonės pradės kurti universaliomis Vakarų vertybėmis paremtą liberalią demokratiją. To Vakarai tikėjosi ir iš tokių posovietinių respublikų kaip Lietuva, ir iš Rusijos, nepaisant to, kad požiūriai į sovietinį ir posovietinį laikotarpį, istorinės patirtys, tapatybiniai elementai ženkliai skyrėsi. Daugumos rusų nuomone sovietinis laikotarpis turėjo daug teigiamų dalykų (žr. lentelę Nr. 1), jiems tai nebuvo kažkas svetima ar primesta. Be to Rusija buvo didžioji galia, ji buvo svarbi, į jos nuomonę tekdavo atsižvelgti. Paskatos imtis provakarietiškos politikos ir taptatybės taip pat buvo skirtingos. Nemažai posovietinių respublikų kaip paskatą turėjo ES ir NATO narystės perspektyvas, o tai yra svarbus veiksnys. Tuo tarpu Rusija tokio lygio paskatos neturėjo. Tai kompensuoti buvo bandoma ekspertų pagalba reformuojant šalį, finansine parama ir narystės suteikimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, forumuose. Nepaisant to, finansinės paramos buvo nepakankamai, kad kompensuoti socioekonominį šoką, kurį patyrė rusai. Reformos kėlė daug nepasitenkinimo, užsienio ekspertai buvo siejami su suvereniteto praradimu, o narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose nesuteikė rusams pojūčio, kad jų šalis dar bent kiek svarbi tarptautinėje politikoje. Dėl šių elementų Rusijos santykis su Vakarais po SSRS griuvimo vystėsi kitaip negu Lietuvos. Skaityti toliau…
