P. Bourdieu sociologams siūlo įvairius principus, kurie gali padėti tiek suvokti socialinę tikrovę kaip tokią, tiek ir atsirinkti tinkamus būdus jai tirti bei pažinti. Bourdieu sociologija nereikalauja tam tikrų tyrimo metodų priėmimo ar atmetimo, ji nėra dogmatiška, tačiau turi savo kertinius principus, kriterijus ir sąvokas. Šiandien sociologijos magistrantas Mindaugas Ignotas aptaria prancūzų mokslininko siūlomą tyrėjo savianalizės/(savi)refleksijos principą ((savi)refleksija ir tyrėjo savianalizė, Bourdieu kontekste, yra praktiškai tapačios sąvokos ir šiame tekste jos paprastumo dėlei vartojamos kaip sinonimai).
Savianalizės klausimas turėtų būti kasdienė tyrėjo pastanga, laikysena. Deja (o gal puiku!?), šiandien dažniau girdime apie ją kalbant, o ne praktikuojant. Kiek, kaip ir visų svarbiausia – kodėl sociologai turėtų užsiimti (savi)refleksija savo veikloje? Mindaugas stengiasi atsakyti į šiuos klausimus. Greičiausiai jis užmins daugiau klausimų ir mįslių nei pateiks atsakymų,tačiau galbūt čia ir slypi susitikimo su Bourdieu vertė – raginimas apmąstyti ir ieškoti naujų prieigų, neskubant įtvirtinti konkrečių atsakymų ar konkrečios veiklos receptų sociologijos plotmėje.
Socialiniuose moksluose gausu skirtingų refleksijos suvokimų. Ji gali reikšti tiek subjekto (savi)analizę, tiek ir būti taikoma tam tikriems objektams, pavyzdžiui tekstams. Bourdieu refleksijos samprata išsiskiria kitų teoretikų kontekste ir apima tris aspektus: ji nutaikoma į socialinio pažinimo metodus (o ne patį tyrėją), kolektyvinę tyrėjų veiklą (o ne pavienį asmenį) ir yra skirta sutvirtinti sociologijos epistemologiją (o ne ją griauti ar diskredituoti) (2). Mokslininkas dar ją aiškina kaip objektyvuojančio subjekto analizę ir pačią šio subjekto objektyvaciją (trumpai priminsiu, kad objektyvacija – sudaiktinimas, perėjimas/persilaužimas iš asmeniško santykio su savimi ir savo padėtimi konkrečioje grupėje/visuomenėje į daiktišką santykį). Jo manymu, būtina išryškinti ir atskleisti tiek šio subjekto padėtį ir trajektoriją bendrojoje socialinėje erdvėje, tiek jo užimamą poziciją konkrečios specialybės, disciplinos lauke, tiek ir patį tyrėjo priklausymą scholastinei, akademinei sferai (4).
Turime nepamiršti, kad ši savianalizė neturėtų būti sutelkta ties pačiu tyrėjo asmeniu, bet pirmiausiai turėtų apimti tyrėjo socialinį lauką, nors ši perskyra, Bourdieu ruožtu, yra gana abejotina. Sociologas nepripažįstą tokių teorinių dichotomijų porų kaip „objektas“ ir „subjektas“ arba „agentas“ ir „struktūra“. Vietoj šių perskyrų Bourdieu renkasi reliacionizmo principą, kuris pabrėžia abiejų poros pusių sąveiką bei santykį, neteikdamas nei vienai iš jų absoliučiai determinuojančios pirmenybės (2). Tokiu atveju individualaus tyrėjo analizė kartu tampa ir jo aplinkos analize, ir atvirkščiai. Viena yra neįmanoma be kitos. Skaityti toliau…
Lapkričio 30 d. kviečiame apsilankyti VU Filosofijos fakultete, kur viešės žymūs sociologijos profesoriai: lietuvių kilmės prof. Arūnas Juška iš East Carolina universiteto (JAV) ir prof. Kwang-Yeong Shino iš Chung-Ang universiteto (Korėja). Susitikimai-diskusijos su sociologais vyks 201 aud. Kviečiami visi susidomėjusieji!
- Nuo 14.00 iki 15.00 val. prof. – susitikimas ir diskusija su A. Juška apie šiuolaikines sociologijos ir socialinės politikos tendencijas.
Prof. A. Juška Lietuvoje apsigynęs daktaro disertaciją „Švietimo sistemos veiksmingumas ruošiant specialistus ir darbininkus Lietuvos pramonei (1983-1988)“, savo akademinį kelią tęsė Amerikoje, kur, pabaigęs magistro studijas, Mičigano valstijos universitete apsigynė disertaciją „From Provinces of Empire into the Nation – States: Ethnic Transformation in the Successor States of the Former Soviet Union“. Šiuo metu A. Juška East Carolina universitete studentams skaito kursus aplinkosaugos, miesto sociologijos, socialinių problemų, nusikaltimų, rasės, lyties, klasės ir sociologijos teorijos srityse. Profesorius yra daugelio svarbių publikacijų autorius – jų sąrašą galima peržvelgti štai čia ir iš anksto paruošti aktualius rūpimus klausimus. Skaityti toliau…
Sociokinas – Nematomose karalystėse
„Nematomos karalystės“ – tai 3 dalių dokumentinis serialas, leidžiantis ne tik iš šalies stebėti gyvūnus bei jų kovą už būvį, bet ir persikelti į jų miniatiūrinį pasaulį – pažinti jį iš pačių gyvūnų perspektyvos.
Kodėl šis dokumentinis britų serialas paplito po visą pasaulį? Kaip jame suabejojama darvinizmo teorija? Kokių sąsajų turi gyvūnų ir mūsų kasdienybės? Kaip serialo veikėjai mato mus, žmones?
Apie tai – lapkričio 18 d. Sociokine (18.35 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1)), kur žiūrėsime bei aptarsime pirmąją serialo dalį ,,Po atviru dangumi“.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Sociologui turėti vaikų – keistas darbas. Turi kasdien išjunginėti tiko nukamuotą sociologinę akį, kad neišprotėtum nuo minties apie kiekvieną minutę socialiai konstruojamus savo vaikus. Ir nuo suvokimo, kad va dabar, šią akimirką, vyksta socializacija ir odievemano kaip visko nesugadinti. Sunku prisijaukinti lengvumą ir ramybę teikiantį žinojimą, kad vis tiek viską sugadinsi, bet gal nieko baisaus (pirmi vaikai juk ir skirti treniruotėms, va, koks penktas, matyt, jau augtų visiškoje budistinėje ir gal net sociologinėje darnoje). Bet šiandien mes ne visai apie tai. Šiandien noriu papasakoti apie vaikų augi(ni)mą mieste. Ir iš anksto įspėju sudėtingų skaitinių, išnašų ir intertekstų mėgėjus, kad tai, ką rasite žemiau – per švelnų ir minkštą sociologinį filtrą perleistas rašinys.
Taigi, kaip manote, ar miestas vaikams – pavojinga ir nesaugi erdvė? O gal iššūkis ir puiki galimybė pažinti aplinką, kitus ir save? Tiesa slypi kažkur tarp radikaliai skirtingų „tėvų-sraigtasparnių“ ir „išlaisvintų vaikų“ požiūrių į vaikų laisvę, saugumą, mokymąsi miesto gatvėse ir kiemuose.
Vaikai laukinėse ir steriliose erdvėse – kurie išmoksta daugiau?
Vaikystės ir miestų tyrėjai pastebi keistą paradoksą: kuo labiau išsivysčiusioje valstybėje ir kuo labiau pasiturinčioje šeimoje auginami vaikai, tuo mažiau galimybių jie turi savarankiškai ir laisvai pažinti kasdienį pasaulį už savo namų durų. Jei besivystančiose šalyse dieną po pamokų vaikai praleidžia atvirame ore, bėgiodami gatvėse ir gyvenimą patirdami visiškai spontaniškai, tai turtingesnėse valstybėse jie vis labiau izoliuojami namuose ir ugdymo įstaigose, iš kurių keliauja į griežtai suplanuotas popamokines veiklas, uždaras žaidimų aikšteles ir kitas sterilias vietas, kur paprastai yra nuolatos lydimi ir stebimi suaugusiųjų. Tokie vaikai beveik neturi galimybės patirti nei nuobodulio, nei jaudinančio visiškai savarankiško naujų vietų atradimo jausmo.
Dauguma dabartinių Lietuvos tėvų vaikystėje buvome panašesni į paprastus Brazilijos ar Indijos miestų vaikus. Lakstėm su raktais ant kaklo daugiabučių kiemuose, o gimtąjį rajoną pažinojom taip pat gerai kaip nuosavą kambarį. Tačiau savo vaikus auginame jau visiškai kitame pasaulyje: kuo didesniame mieste gyvename ir kuo didesnes pajamas gauname, tuo labiau esame linkę saugoti atžalas nuo laukinės miesto laisvės. Štai ir Lietuvoje dauguma naujos statybos daugiabučių namų yra projektuojami taip, kad vaikų žaidimo aikštelės būtų atskirtos nuo svetimos aplinkos – kad vieno namo ar net vienos laiptinės vaikai žaistų kartu, atskirai nuo nepažįstamų vaikų ir nuo situacijų, kurių tuoj pat negalėtų sukontroliuoti visada šalia esantys tėvai ar kiti prižiūrėtojai.
Sociokinas 70: Tokyo-ga
1983 metais Wimas Wendersas išskrido į Tokiją ieškoti savo mėgstamo režisieriaus Yasujiro Ozu pėdsakų. Kelionėje sukūrė dokumentinį filmą, kuris sociologams privalomas dėl dviejų priežasčių: šimto didmiesčio detalių, stebimų kasdienio gyvenimo greičiu, ir Wenderso komentarų apie nostalgiją, vaizdinį ir kiną — taip skambėtų Baudrillardas, jei turėtų švelnų vokišką akcentą.
Lapkričio 4 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 301 a. (Universiteto g. 9/1).
Filmas anglų, japonų ir vokiečių kalbomis su angliškais subtitrais.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
2024 m. Po neaiškios globalinės katastrofos smoge skendinti Europa atrodo vienodai pilka, niūri ir atšiauri. Naftos atsargos beveik išseko. Korporacija „Trexx“ po žeme nutiesė milžinišką pagrindinius Europos miestus sujungiantį Metro tinklą, kuris yra vienintelė teisėta transporto priemonė. Kiti keliavimo būdai, pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, yra socialiai nepriimtini ir nelegalūs. Reklamų kupinoje Metro erdvėje taip pat vyksta populiarus televizijos žaidimas, kurio metu emigrantai varžosi dėl prieglobsčio gavimo.
Pagrindinis filmo herojus, neurotiškasis Rodžeris gyvena Stokholmo priemestyje. Vaikinas nuolat girdi keistą balsą galvoje. Iš pradžių tai atrodo lyg sąžinės balsas, apeliuojantis į slapčiausias jo baimes ir troškimus, arba nuolat suirzusios, nerimastingos, pervargusios asmenybės haliucinacijos. Tačiau vėliau paaiškėja, kad tai visai ne Rodžerio vidinis balsas.
Kodėl taip svarbu, kad Europos kontineto gyventojai naudotųsi tik Metro sistema? Kodėl pagrindinis filmo herojus kaskart patekęs į Metro zoną jaučiasi taip nejaukiai? Kas tas keistas balsas jo galvoje?
Kaip filme vaizduojama siaubą kelianti slogi distopinė egzistencija atliepia šių dienų aktualijas ir mūsų kasdienį gyvenimą? Ką mes turime bendro su Rodžeriu?
Kviečiame į Sociokiną kartu išsiaiškinti filme „Metropija“ sukurtą su minčių ir kūno socialine kontrole susijusį sąmokslą.
Režisieriaus, egiptiečių kilmės švedų televizijos prodiuserio, animatoriaus, žurnalisto, grafičių menininko T. Saleho filme mokslinė fantastika susilieja su labai savita ir tikroviška animacijos technika – stilizuotu nuotraukų perdirbimu.
Spalio 21 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 301 a. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Ar pornografija būdinga visoms kultūroms? Kuo pornografijos atsiradimas susijęs su Pompėjos atradimu? Kodėl pornografija yra ne sekso viešinimas, bet jo paslėpimas privačioje erdvėje? Kodėl romėnų valgomajame, svetainėje, pirtyse, atriumuose ir t. t. buvo apstu vaizdų ir objektų, kuriuos mes pavadintume pornografiniais? Kodėl iš vergų laisvais piliečiais tapę Romos imperijos gyventojai viešas savo namų erdves skubėdavo papuošti tokiais vaizdais ir dirbiniais? Kur galima išvysti didžiausią pasaulyje kadais išcenzūruotą falą? Kaip seksualinių vaizdų kontrolė susijusi su socialine kontrole? Kaip šių dalykų santykis skyrėsi Romoje, Viktorijos laikų Europoje ir dabar?
Į šiuos ir daugelį kitų klausimų siūlome paieškoti atsakymo dokumentiniame filme „Pornografija: paslėptoji civilizacijos istorijos dalis“.
Sociokinas spalio 7 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 301 a. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Prasidėjo registracija į šeštadieninę Sociologijos akademiją moksleiviams „Žiūrėti pro rakto skylutę I“.
Registruotis galima iki spalio 12 d. užpildžius šią anketą.
Jeigu kyla klausimų, rašykite: ieskomi@sociologai.lt
Pasidalinkite šios įdomios veiklos galimybe su 10 -12 klasių moksleiviais – draugais, pažįstamais, giminėmis, broliais, sesėm. Prasmingas laikas ir atradimai – garantuoti!
Sociologija ateina į mokyklas: Marijos ir Jokūbo įspūdžiai iš sociologijos pamokų Fynikse
Net jei sociologija yra beprotiškai įdomus ir kiekvienam aktualus pasaulio pažinimo būdas, į ją iki ausų įkritę žmonės savo pašaukimą atranda gana neįtikėtinais keliais. Sociologiją studijuojantys ar tiesiog besidomintieji Lietuvoje su ja susitinka keisčiausiomis aplinkybėmis arba apskritai netyčia, bet beveik visais atvejais – vėlai (ty. dažniausiai jau pradėję trečiąją dešimtį metų). Juk kažkaip netenka girdėti apie šešiolikmečius sociologijos genijus ir olimpiadų laimėtojus. Kodėl?
Priežastis labai paprasta: niekas iki universiteto specialiai nesidomėdama(-s) nesužino nei kas, nei kokia turininga ir potenciali yra sociologija. Mokykloje sužinome, kas yra ir kaip elgtis su ekonomika, psichologija, politologija, net apie filosofiją vieną kitą faktą išgirstame, bet štai sociologija – visiška tabula rasa. Nebent puse ausies girdėtas ezoterinis pramanas, tikriausiai kažkoks statistikos ir socialinio darbo mišrūnas, ar ne? Sociologija iš mūsų yra truputį pavogta. O štai jei jos bent trupinėlis būtų mokyklos programose, jeigu ten būtų bent kokia galimybė susipažinti tiems, kuriems siaubingai įdomu kaip ir kodėl dėliojasi žmonių pasaulio dėsningumai – kiek potencialių sociologų su pašaukimu apsaugotume nuo bereikalingo blaškymosi! Ir kiek daug žmonių, rasiančių savo profesinį kelią kitur, turėtų progą tiesiog prasmingai ir turiningai praleisti dalį savo mokyklinio laiko.
Pradėti kalbėti apie tai, kaip (ir svarbiausia – kad) sociologiją reikia prijaukinti Lietuvos mokykloje, geriausia nuo pozityvių pavyzdžių. Ir mums pavyko tokius rasti… Vilniuje! Sociologinė žvalgyba aptiko net du mokyklinės sociologijos patyrusius moksleivius – Mariją Vaicekauskaitę ir Jokūbą Vaicekauską, kurie pusmetį šių metų pradžioje mokėsi JAV, Arizonos valstijos sostinėje Fynikse esančioje Mountain Pointe gimnazijoje (Phoenix Mountain Pointe High School).
Marija ir jos sociologijos klasė Mountain Pointe mokykloje
Marija šiuo metu yra vienuoliktokė, Jokūbas – devintokas, o besimokydami Fynikse jie lankė dešimtą ir devintą klases. Nors, tiesą sakant, JAV mokyklos sistemoje klasės nėra tokia nelanksti sąvoka kaip Lietuvoje – kadangi moksleiviai beveik visus savo studijuojamus dalykus ir jų lygius renkasi patys, vienoje klasėje tuo pat metu gali mokytis ir devintokai, ir dvyliktokai, jeigu tik sutampa jų interesai. Būent jie ir gebėjimai, o ne amžius, yra esminiai dalykai, nuo kurių priklauso mokymosi pakopos. Be to, gimnazijos lygmenyje labai lankstus ir mokymosi dalykų pasirinkimas: visai nedaug tėra privalomų disciplinų, iš esmės tik anglų kalba ir matematika, o visus kitus dalykus (iš viso šešis per pusmetį) kiekvienas moksleivis renkasi savarankiškai iš didžiulio sąrašo, kuriame yra ir kitų socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų, kalbų, sporto, gausybės menų užsiėmimų, tarp kurių galima rasti ir sociologiją. Sociologijos modulį (po penkias pamokas per savaitę visą pusmetį!) pasirinko abu – ir Marija, ir Jokūbas. Skaityti toliau…
„Rizika ir netikrumas pokyčių visuomenėse“: nacionalinė Lietuvos sociologų konferencija artėja
Lietuvos sociologų draugija ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas šiais metais organizuoja kasmetinę nacionalinę Lietuvos sociologų konferenciją. Šiemet jos tema – „Rizika ir netikrumas pokyčių visuomenėse“. Organizatoriai konferencijoje kviečia akademinę bendruomenę pasidalinti naujausių teorinių bei empirinių tyrimų rezultatais, diskutuoti rūpimais moksliniais klausimais ir susitikti su kolegomis iš įvairių studijų ir mokslo institucijų.
Netikrumas tampa šiuolaikinio žmogaus nuolatine būsena, kurią veikia patiriamos įvairialypės rizikos. Kaip netikrumo būsenos, susijusios su ekologinėmis, socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ar kitomis rizikomis formuoja šiuolaikinio žmogaus tapatumą? Kokie rizikos ir netikrumo diskursai vyrauja žiniasklaidoje ir kaip jie yra konstruojami? Kaip įvairios rizikos yra suvokiamos, komunikuojamos ir valdomos?
Kviečiama diskutuoti ir teikti pranešimus šiomis temomis:
- Vertybių kaita netikrumo sąlygomis
- Socialinės rizikos
- Ekologinių ir technologinių rizikų socialinis poveikis
- Politinių sistemų neapibrėžtumai šiuolaikinėse visuomenėse
- Rizikos ir netikrumo diskursai žiniasklaidoje
- Rizikos komunikavimas ir valdymas
- Sociologinių tyrimų metodologijos klausimai
Pranešimus kviečiama teikti ir kitomis aktualiomis temomis. Ši konferencija taip pat bus prasmingas pagarbos ženklas šiemet išėjusiam iškiliam sociologui Ulrich Beck (1944-2015), kuris teigė, kad rizika yra viena iš esminių savybių, apibrėžianti šiuolaikines visuomenes. Skaityti toliau…
