Sociokinas – Nematomose karalystėse
„Nematomos karalystės“ – tai 3 dalių dokumentinis serialas, leidžiantis ne tik iš šalies stebėti gyvūnus bei jų kovą už būvį, bet ir persikelti į jų miniatiūrinį pasaulį – pažinti jį iš pačių gyvūnų perspektyvos.
Kodėl šis dokumentinis britų serialas paplito po visą pasaulį? Kaip jame suabejojama darvinizmo teorija? Kokių sąsajų turi gyvūnų ir mūsų kasdienybės? Kaip serialo veikėjai mato mus, žmones?
Apie tai – lapkričio 18 d. Sociokine (18.35 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1)), kur žiūrėsime bei aptarsime pirmąją serialo dalį ,,Po atviru dangumi“.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Sociologui turėti vaikų – keistas darbas. Turi kasdien išjunginėti tiko nukamuotą sociologinę akį, kad neišprotėtum nuo minties apie kiekvieną minutę socialiai konstruojamus savo vaikus. Ir nuo suvokimo, kad va dabar, šią akimirką, vyksta socializacija ir odievemano kaip visko nesugadinti. Sunku prisijaukinti lengvumą ir ramybę teikiantį žinojimą, kad vis tiek viską sugadinsi, bet gal nieko baisaus (pirmi vaikai juk ir skirti treniruotėms, va, koks penktas, matyt, jau augtų visiškoje budistinėje ir gal net sociologinėje darnoje). Bet šiandien mes ne visai apie tai. Šiandien noriu papasakoti apie vaikų augi(ni)mą mieste. Ir iš anksto įspėju sudėtingų skaitinių, išnašų ir intertekstų mėgėjus, kad tai, ką rasite žemiau – per švelnų ir minkštą sociologinį filtrą perleistas rašinys.
Taigi, kaip manote, ar miestas vaikams – pavojinga ir nesaugi erdvė? O gal iššūkis ir puiki galimybė pažinti aplinką, kitus ir save? Tiesa slypi kažkur tarp radikaliai skirtingų „tėvų-sraigtasparnių“ ir „išlaisvintų vaikų“ požiūrių į vaikų laisvę, saugumą, mokymąsi miesto gatvėse ir kiemuose.
Vaikai laukinėse ir steriliose erdvėse – kurie išmoksta daugiau?
Vaikystės ir miestų tyrėjai pastebi keistą paradoksą: kuo labiau išsivysčiusioje valstybėje ir kuo labiau pasiturinčioje šeimoje auginami vaikai, tuo mažiau galimybių jie turi savarankiškai ir laisvai pažinti kasdienį pasaulį už savo namų durų. Jei besivystančiose šalyse dieną po pamokų vaikai praleidžia atvirame ore, bėgiodami gatvėse ir gyvenimą patirdami visiškai spontaniškai, tai turtingesnėse valstybėse jie vis labiau izoliuojami namuose ir ugdymo įstaigose, iš kurių keliauja į griežtai suplanuotas popamokines veiklas, uždaras žaidimų aikšteles ir kitas sterilias vietas, kur paprastai yra nuolatos lydimi ir stebimi suaugusiųjų. Tokie vaikai beveik neturi galimybės patirti nei nuobodulio, nei jaudinančio visiškai savarankiško naujų vietų atradimo jausmo.
Dauguma dabartinių Lietuvos tėvų vaikystėje buvome panašesni į paprastus Brazilijos ar Indijos miestų vaikus. Lakstėm su raktais ant kaklo daugiabučių kiemuose, o gimtąjį rajoną pažinojom taip pat gerai kaip nuosavą kambarį. Tačiau savo vaikus auginame jau visiškai kitame pasaulyje: kuo didesniame mieste gyvename ir kuo didesnes pajamas gauname, tuo labiau esame linkę saugoti atžalas nuo laukinės miesto laisvės. Štai ir Lietuvoje dauguma naujos statybos daugiabučių namų yra projektuojami taip, kad vaikų žaidimo aikštelės būtų atskirtos nuo svetimos aplinkos – kad vieno namo ar net vienos laiptinės vaikai žaistų kartu, atskirai nuo nepažįstamų vaikų ir nuo situacijų, kurių tuoj pat negalėtų sukontroliuoti visada šalia esantys tėvai ar kiti prižiūrėtojai.
Sociokinas 70: Tokyo-ga
1983 metais Wimas Wendersas išskrido į Tokiją ieškoti savo mėgstamo režisieriaus Yasujiro Ozu pėdsakų. Kelionėje sukūrė dokumentinį filmą, kuris sociologams privalomas dėl dviejų priežasčių: šimto didmiesčio detalių, stebimų kasdienio gyvenimo greičiu, ir Wenderso komentarų apie nostalgiją, vaizdinį ir kiną — taip skambėtų Baudrillardas, jei turėtų švelnų vokišką akcentą.
Lapkričio 4 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 301 a. (Universiteto g. 9/1).
Filmas anglų, japonų ir vokiečių kalbomis su angliškais subtitrais.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
2024 m. Po neaiškios globalinės katastrofos smoge skendinti Europa atrodo vienodai pilka, niūri ir atšiauri. Naftos atsargos beveik išseko. Korporacija „Trexx“ po žeme nutiesė milžinišką pagrindinius Europos miestus sujungiantį Metro tinklą, kuris yra vienintelė teisėta transporto priemonė. Kiti keliavimo būdai, pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, yra socialiai nepriimtini ir nelegalūs. Reklamų kupinoje Metro erdvėje taip pat vyksta populiarus televizijos žaidimas, kurio metu emigrantai varžosi dėl prieglobsčio gavimo.
Pagrindinis filmo herojus, neurotiškasis Rodžeris gyvena Stokholmo priemestyje. Vaikinas nuolat girdi keistą balsą galvoje. Iš pradžių tai atrodo lyg sąžinės balsas, apeliuojantis į slapčiausias jo baimes ir troškimus, arba nuolat suirzusios, nerimastingos, pervargusios asmenybės haliucinacijos. Tačiau vėliau paaiškėja, kad tai visai ne Rodžerio vidinis balsas.
Kodėl taip svarbu, kad Europos kontineto gyventojai naudotųsi tik Metro sistema? Kodėl pagrindinis filmo herojus kaskart patekęs į Metro zoną jaučiasi taip nejaukiai? Kas tas keistas balsas jo galvoje?
Kaip filme vaizduojama siaubą kelianti slogi distopinė egzistencija atliepia šių dienų aktualijas ir mūsų kasdienį gyvenimą? Ką mes turime bendro su Rodžeriu?
Kviečiame į Sociokiną kartu išsiaiškinti filme „Metropija“ sukurtą su minčių ir kūno socialine kontrole susijusį sąmokslą.
Režisieriaus, egiptiečių kilmės švedų televizijos prodiuserio, animatoriaus, žurnalisto, grafičių menininko T. Saleho filme mokslinė fantastika susilieja su labai savita ir tikroviška animacijos technika – stilizuotu nuotraukų perdirbimu.
Spalio 21 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 301 a. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Ar pornografija būdinga visoms kultūroms? Kuo pornografijos atsiradimas susijęs su Pompėjos atradimu? Kodėl pornografija yra ne sekso viešinimas, bet jo paslėpimas privačioje erdvėje? Kodėl romėnų valgomajame, svetainėje, pirtyse, atriumuose ir t. t. buvo apstu vaizdų ir objektų, kuriuos mes pavadintume pornografiniais? Kodėl iš vergų laisvais piliečiais tapę Romos imperijos gyventojai viešas savo namų erdves skubėdavo papuošti tokiais vaizdais ir dirbiniais? Kur galima išvysti didžiausią pasaulyje kadais išcenzūruotą falą? Kaip seksualinių vaizdų kontrolė susijusi su socialine kontrole? Kaip šių dalykų santykis skyrėsi Romoje, Viktorijos laikų Europoje ir dabar?
Į šiuos ir daugelį kitų klausimų siūlome paieškoti atsakymo dokumentiniame filme „Pornografija: paslėptoji civilizacijos istorijos dalis“.
Sociokinas spalio 7 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 301 a. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Prasidėjo registracija į šeštadieninę Sociologijos akademiją moksleiviams „Žiūrėti pro rakto skylutę I“.
Registruotis galima iki spalio 12 d. užpildžius šią anketą.
Jeigu kyla klausimų, rašykite: ieskomi@sociologai.lt
Pasidalinkite šios įdomios veiklos galimybe su 10 -12 klasių moksleiviais – draugais, pažįstamais, giminėmis, broliais, sesėm. Prasmingas laikas ir atradimai – garantuoti!
Sociologija ateina į mokyklas: Marijos ir Jokūbo įspūdžiai iš sociologijos pamokų Fynikse
Net jei sociologija yra beprotiškai įdomus ir kiekvienam aktualus pasaulio pažinimo būdas, į ją iki ausų įkritę žmonės savo pašaukimą atranda gana neįtikėtinais keliais. Sociologiją studijuojantys ar tiesiog besidomintieji Lietuvoje su ja susitinka keisčiausiomis aplinkybėmis arba apskritai netyčia, bet beveik visais atvejais – vėlai (ty. dažniausiai jau pradėję trečiąją dešimtį metų). Juk kažkaip netenka girdėti apie šešiolikmečius sociologijos genijus ir olimpiadų laimėtojus. Kodėl?
Priežastis labai paprasta: niekas iki universiteto specialiai nesidomėdama(-s) nesužino nei kas, nei kokia turininga ir potenciali yra sociologija. Mokykloje sužinome, kas yra ir kaip elgtis su ekonomika, psichologija, politologija, net apie filosofiją vieną kitą faktą išgirstame, bet štai sociologija – visiška tabula rasa. Nebent puse ausies girdėtas ezoterinis pramanas, tikriausiai kažkoks statistikos ir socialinio darbo mišrūnas, ar ne? Sociologija iš mūsų yra truputį pavogta. O štai jei jos bent trupinėlis būtų mokyklos programose, jeigu ten būtų bent kokia galimybė susipažinti tiems, kuriems siaubingai įdomu kaip ir kodėl dėliojasi žmonių pasaulio dėsningumai – kiek potencialių sociologų su pašaukimu apsaugotume nuo bereikalingo blaškymosi! Ir kiek daug žmonių, rasiančių savo profesinį kelią kitur, turėtų progą tiesiog prasmingai ir turiningai praleisti dalį savo mokyklinio laiko.
Pradėti kalbėti apie tai, kaip (ir svarbiausia – kad) sociologiją reikia prijaukinti Lietuvos mokykloje, geriausia nuo pozityvių pavyzdžių. Ir mums pavyko tokius rasti… Vilniuje! Sociologinė žvalgyba aptiko net du mokyklinės sociologijos patyrusius moksleivius – Mariją Vaicekauskaitę ir Jokūbą Vaicekauską, kurie pusmetį šių metų pradžioje mokėsi JAV, Arizonos valstijos sostinėje Fynikse esančioje Mountain Pointe gimnazijoje (Phoenix Mountain Pointe High School).
Marija ir jos sociologijos klasė Mountain Pointe mokykloje
Marija šiuo metu yra vienuoliktokė, Jokūbas – devintokas, o besimokydami Fynikse jie lankė dešimtą ir devintą klases. Nors, tiesą sakant, JAV mokyklos sistemoje klasės nėra tokia nelanksti sąvoka kaip Lietuvoje – kadangi moksleiviai beveik visus savo studijuojamus dalykus ir jų lygius renkasi patys, vienoje klasėje tuo pat metu gali mokytis ir devintokai, ir dvyliktokai, jeigu tik sutampa jų interesai. Būent jie ir gebėjimai, o ne amžius, yra esminiai dalykai, nuo kurių priklauso mokymosi pakopos. Be to, gimnazijos lygmenyje labai lankstus ir mokymosi dalykų pasirinkimas: visai nedaug tėra privalomų disciplinų, iš esmės tik anglų kalba ir matematika, o visus kitus dalykus (iš viso šešis per pusmetį) kiekvienas moksleivis renkasi savarankiškai iš didžiulio sąrašo, kuriame yra ir kitų socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų, kalbų, sporto, gausybės menų užsiėmimų, tarp kurių galima rasti ir sociologiją. Sociologijos modulį (po penkias pamokas per savaitę visą pusmetį!) pasirinko abu – ir Marija, ir Jokūbas. Skaityti toliau…
„Rizika ir netikrumas pokyčių visuomenėse“: nacionalinė Lietuvos sociologų konferencija artėja
Lietuvos sociologų draugija ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas šiais metais organizuoja kasmetinę nacionalinę Lietuvos sociologų konferenciją. Šiemet jos tema – „Rizika ir netikrumas pokyčių visuomenėse“. Organizatoriai konferencijoje kviečia akademinę bendruomenę pasidalinti naujausių teorinių bei empirinių tyrimų rezultatais, diskutuoti rūpimais moksliniais klausimais ir susitikti su kolegomis iš įvairių studijų ir mokslo institucijų.
Netikrumas tampa šiuolaikinio žmogaus nuolatine būsena, kurią veikia patiriamos įvairialypės rizikos. Kaip netikrumo būsenos, susijusios su ekologinėmis, socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ar kitomis rizikomis formuoja šiuolaikinio žmogaus tapatumą? Kokie rizikos ir netikrumo diskursai vyrauja žiniasklaidoje ir kaip jie yra konstruojami? Kaip įvairios rizikos yra suvokiamos, komunikuojamos ir valdomos?
Kviečiama diskutuoti ir teikti pranešimus šiomis temomis:
- Vertybių kaita netikrumo sąlygomis
- Socialinės rizikos
- Ekologinių ir technologinių rizikų socialinis poveikis
- Politinių sistemų neapibrėžtumai šiuolaikinėse visuomenėse
- Rizikos ir netikrumo diskursai žiniasklaidoje
- Rizikos komunikavimas ir valdymas
- Sociologinių tyrimų metodologijos klausimai
Pranešimus kviečiama teikti ir kitomis aktualiomis temomis. Ši konferencija taip pat bus prasmingas pagarbos ženklas šiemet išėjusiam iškiliam sociologui Ulrich Beck (1944-2015), kuris teigė, kad rizika yra viena iš esminių savybių, apibrėžianti šiuolaikines visuomenes. Skaityti toliau…
Kalbu ne apie Google Glass ar kažką panašaus. Turiu omenyje žmonių elgesio stebėjimo, įrašymo ir analizės įrangą, kurią Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto patalpose neseniai įrengė Olandijos kompanija Noldus. Kuo ši įranga ypatinga? Kuo ji naudinga sociologams? Kur konkrečiai ji sumontuota? Kaip ji veikia? Į šiuos klausimus netrukus atsakysiu, pradėdamas nuo pirmojo.
Bet kas, kam teko susidurti su stebėjimo džiaugsmais ir vargais, veikiausiai sutiks, kad viena didesnių šio užsiėmimo problemų, be kita ko, būdavo tikslus laiko fiksavimas ir įvykių pagal jį rikiavimas. Galbūt todėl, kad žmonės yra prastos barbės-devyndarbės, o jų laiko suvokimas subjektyvus ir imlus aplinkos poveikiui. Užtat šį žmogišką trūkumą gražiai atsveria Noldus stebėjimo ir analizės sistema – ji laiką fiksuoja automatiškai. Kitas jos privalumas – ji leidžia bet kokius duomenis sinchronizuoti su stebėjimu: vaizdą, garsą, tiriamojo veiksmus kompiuterio darbalaukyje vaizdu ir tekstine išklotine, jo ar jos pulsą, smegenų bangas ir t. t. Paminėtina ir tai, kad viena iš sistemos programų yra skirta veidų ir 8 pagrindinių emocijų, pagal Ekmaną, atpažinimui. Tai, ką užčiuopia šios dirbtinės juslės, galima koduoti, analizuoti ir duomenis eksportuoti į tokias visiems gerai žinomas statistinės analizės programas kaip SPSS. Kadangi stebimi įvykiai (duomenys) tiksliai fiksuojami laike ir sinchronizuojami tarpusavyje, atsiveria nauji klodai analizei. Nuodugniau įrangą aprašiau skyrelyje „Išsamiai apie įrangą ir kaip ja naudotis“.
O dabar didesnei skaitytojų daliai aktualesnis klausimas: ar, ir kaip, šios įrangos atveriamus analizės klodus galima pritaikyti sociologijoje? Akivaizdu, jog pritaikymo sritys bent jau dvi: tyrimai ir sudentų didaktika. Skaityti toliau…
Eksperimentinė tyrimų laboratorija „Mokslo pieva“ skelbia studentų atranką rudens semestrui
Vyresnių kursų bakalauro ir magistro studentai kviečiami dalyvauti eksperimentinėje tyrimų laboratorijoje „Mokslo pieva“ – kūrybingumui atviroje tyrimų ir mokymosi erdvėje, kurioje tarpdisciplininės studentų komandos kartu su patyrusiais specialistais atliks įvairios tematikos, realias problemas sprendžiančius tyrimus. Studentai kviečiami mokytis to, ko paprastai neišmokstama 100 ar daugiau studentų talpinančiose auditorijose – tyrinėti kuriant, išekant, darant, klystant, nuolat tariantis, diskutuojant.
Rudens semestro metu planuojama suburti bent tris studentų grupes, kurios gvildens šias temas:
- Ar aš rašau prasčiau už savo tėvus? Moksleivių raštingumas, rašiniams keliami reikalavimai ir taisomos klaidos nuo 7 deš. iki šių dienų.
- Autonominių bepiločių orlaivių panaudojimo galimybės energetikos tinklų (elektros, dujų) diagnostikai ir stebėsenai.
- Lietuvos valstybės galios žemėlapis.
- Padalinto pasirinkimo balsavimas Seimo rinkimuose: mastai ir tendencijos.
- Rusijos užsienio politikos susauguminimo mechanizmo Lietuvos žiniasklaidoje tyrimas.
Į „Mokslo pievą“ kviečiami įvairių studijų krypčių studentai: čia laukiami socialinių ir su jais besiribojančių humanitarinių bei gamtos mokslų atstovai, taip pat ir tie, kurie „kremta“ tiksliuosius bei technologijų mokslus. Skaityti toliau…
