A. Užkalnis: „Žmogus nori arba apsnūdimo, arba stimuliavimo“

Vieną dieną, besilankant vienoje Šiaulių viešojoje bibliotekoje ir beieškant kažkurio Z. Norkaus ar  V. Leonavičiaus veikalo, Antanui išsprogo akys – apatinė Sociologijos lentyna buvo prikrauta Andriaus Užkalnio egzempliorių: solidi krūvelė „Prijaukintoji Anglija“ bei „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Bet galbūt kaip tik ši lentyna labiausiai ir tinka priglausti minėtas knygas? Ar jų autorius panašus į sociologą? Ar A.Užkalnio tekstus skaitantis sociologas gali mankštinti savo sociologinę vaizduotę?

Šiandien specialiai Socialiai Sociologijai Dovydo Skarolskio interviu su Andrium Užkalniu apie jo žmonių tipizaciją, valgymo ne namuose kultūrą, hipsterius, ironiją, Vilnių bei buvimą sociologu.

Dovydas Skarolskis: Andrius Užkalnis savo tekstuose dažnai mėgsta išskirti žmonių tipus, iš kurių vienas labiausiai žinomų yra „vargolio“ terminas. Štai, individu galima vadinti teorinį subjektą, kuris yra visų žmonių pomėgių, bruožų ir kitokių atributų vidurkis, o kaip teoriškai galėtume apibūdinti „vargolį“? Ar jam būtina uždirbti mažai pinigų? Ar ši sąvoka būdinga kažkurio regiono gyventojams, o gal „vargolių“ galime rasti visame pasaulyje? Ar tai yra būdinga tik tam tikro amžiaus žmonėms, kažkuriai kartai?

Andrius Užkalnis: Skirtingai nuo „pavidolio“, vargolis neturi paradigminės rašysenos, galima laisvai rašyti ir „varguolis“. Ne, varguoliai yra visi, kas mano, kad priklauso nuo valdžios, kad jie nuskriausti, ir kad aplinkui yra daugybė sąmokslų, vienas kurių – neįmanomumas pakeisti valdžią, nes „visi vagiai“. Tokių žmonių – iš esmės jie kamuojami aukos komplekso – yra visur pasaulyje. Tačiau buvusiose komunizmo šalyse jie buvo legitimizuoti, ir buvimas auka, nesugebančiu nieko padaryti, pradėtas laikyti savaimine vertybe. Čia prisidėjo ir XX a. atsiradusios patarlės kaip antai „kuklumas žmogų puošia“. Ką? Kažkodėl neatrodo, kad tai atėjo iš amžių glūdumos. Tai sufolklorinta naujosios ideologijos vertybė.

D.S.: Įdomu, koks giluminis ryšys egzistuoja tarp dviejų įvardintų sąvokų. Gal „pavidolei“ atsiranda iš varguolių ar atvirkščiai? O gal netgi įmanoma situacija, kai „pavidolei“ kažko pavydi varguoliams? Ar pavyduoliai ir varguoliai turi amžinų sąjungininkų ar bendrų priešų Lietuvos visuomenėje?

A.U.: Pavidolis yra neatsiejamas varguolio bruožas. Visi varguoliai yra pavyduoliai, bet ne visi pavyduoliai yra varguoliai, nes pavydas gali transformuotis į kūrybinę energiją: norėti ir pačiam būti ten, kur yra pavydimasis subjektas. Varguolis by definition negali nieko siekti, kitaip jis nebebus savimi. Ne, nemanau, kad varguoliams ko nors pavydima.  Amžinų priešų ir sąjungininkų – taip. Priešai – tai tie, kas jiems turi mokėti už jų pasirinktą gyvenimo stilių pašalpų ir paramų pavidalu. Sąjungininkai yra politikai, nes gauna iš varguolių balsus, kurių negautų iš nieko kito.

D.S.: Tiek daugybę varguolių, tiek marias pavidolių galime sutikti internete, ypač FaceBook’e. Jie dažnai susiremia su virtualiais troliais. Internetinė pseudoenciklopedija Pipedija teigia, kad esate „vienas iš nuostabiausių trolių per visus lietuviškus internetus“. Kokia trolio paskirtis socialiniuose tinkluose – ar galima trolius laikyti FaceBook sanitarais?

A.U.: Ne, man regis, čia yra pritempta. Apie trolius gerą straipsnį parašė Dovydas Pancerovas. Išdėliota ten visa mechanika.

D.S.: Be sportinio trolinimo užsiimate daugybe kitų internetinių veiklų. „Laukinėse žąsyse“ kartu su komanda vertinate įvairius Lietuvos restoranus, kavines ir panašias vietas. Besilankant įvairiose vietose, turėtų būti lengva pastebėti visuomenės diferenciaciją ne tik pajamų, bet ir būdo bei psichologijos lygmenyse. Ar būtų galima suskirstyti ne namuose valgančius lietuvius į kelias skirtingas grupes?

A.U.: Manau, kad itin daug tipų nėra. Pats populiariausias tipas: žmogus, kuriam restoranas yra prigimčiai priešiškas pinigų leidimas, ir kuris už savo pinigus nori atrasti kuo daugiau trūkumų. Tokių gal 60%, jei ne daugiau. Antrasis tipas: žmogus, buvęs Italijoje/Barselonoje/Amerikoje, ir visiems aiškinantis, kaip turi būti iš tikrųjų. Tai pirmojo tipo atmaina. Jis dar dažnai pasakys, kad čia labai brangu, ir užsienyje viskas pigiau.

Aš manau, kad pats priklausau trečiajam tipui, kurie sudaro, na, gal 10% visų restoranų lankytojų: tai yra tie, kas ieško gero, ir nori už savo pinigus išeiti su gerom emocijom ir patirtimi.

Esminis, baisiausias restoranų ir gėrimų priešas Lietuvoje yra įsitikinimas, kad namie pigiau. Tas pats, kalbant apie vynus. 90% turi prisirinkę tų karingų idiotizmų, kad Gruzijoje/Moldovoje/Ispanijoje iš apsišikusių ūkininkų po 2 eurus už litrą yra dieviški vynai, kurie yra „patys skaniausi“. Su šituo neįmanoma kovoti. Reikia laukti, kol tie žmonės išeis kitur, kur jiems galbūt pasiūlys kitų gėrimų padavėjai su sparnais. Tik, deja, į jų vietą ateis nauji idiotai, ir tai liūdina.

D.S.: Kalbant apie valgymo kultūrą, kokią įtaką lietuviams padarė internetas? Paauglystėje net gyvendamas periferiniame miestelyje ir aplinkinių kompanijoje neturėdamas metalistų draugų, interneto dėka atradau metalo muziką. Sakoma, kad vienas lauke ne karys, bet gal vienam galima būti gurmanu? Kiek šiame procese lemia aplinka ir kiek savikūra bei siekis kažko aukščiau kasdienės pilkumos?

A.U.: Man regis, vien internetas iš tamsybės ir primityvumo neišves. Žmonės pamilsta kitokį maistą kur nors išvykę (ir duok, Dieve, ne ten, kur etninėse parduotuvėse galima rasti lietuviškos duonutės ir sūrelių, kuriuos jie ir ėda, jei tik yra galimybė). Taip, vienam galima būti gurmanu, bet su kompanija tai yra žymiai lengviau. Žmogus nori arba apsnūdimo, arba stimuliavimo. Neužsičiaupiantys apie geriausius lietuviškus barštelius ir grybus bei bulbikes yra tie, kas nori pateisinti savo miegojimą. Jiems nereikia dirgiklių, jie jų vengia. Jiems nereikia naujų minčių, nes jie nežinos, ką su jomis daryti.

D.S.: Iš užsienio atkeliavo ne vien tai, ką mėgstate. Jaunimo atmintyje egzistuoja ryškus įrašas, kad Užkalnis nemėgsta hipsterių. Neseniai blog’e „Hipster Conservative“ skaičiau įdomų straipsnį apie hipsteriškumo pabaigą, kuriame prisiminama neišsipildžiusi sociologų ir politologų pranašystė apie istorijos pabaigą. Vietoj istorijos pabaigos idėjos keliama kita – apie kultūros pabaigą, kurią įkūnija hipsteriai, kaip tezės (pokario JAV „Amerikietiškos svajonės“) ir antitezės (septinto dešimtmečio studentiškų neramumų ir kultūrinės kovos) sintezė, kurios ironijai jau nebėra ribų. Po šio pasažo norėtųsi paklausti dviejų dalykų:
1) Ar hipsteriai yra linkę savo kultūrine ironija kovoti prieš save pačius? Gal tai sutampa su Jūsų įžvalgomis apie šią socialinę grupę?
2) Dabartinis mūsų visų bendravimas gali būti pavadintas hipsterizuotu dėl ironijos pertekliaus kasdieninėje kalboje. Tai lyg ir vestų į uždarą ironijos beprasmybės ratą. Duotojo straipsnio autorius siūlo naudoti post-ironiją kaip vaistą šiai būklei. O ką pasiūlytumėte Jūs? Gal verta nedaryti nieko ir šita idėja yra perspausta?

A.U.: 1) Taip, buvimas hipsteriu yra sintetinis pasirinkimo laisvės variantas tinginiui ir bailiui. Tai yra dvigubai, trigubai, keturgubai ironiška. Lyg veidrodžiai, kurie vienas kitą atspindi iki begalybės. Hipsteris neneša nei informacijos, nei vertybės, nei metodo ar priėjimo.

2) Ironijos tikrai nėra per daug. Bent jau Lietuvoje. Kur nors Kalifornijoje, protinguose žurnaluose, galima užčiuopti persisotinimą ironija, iš kurio kyla tokios paskatos. O Lietuva tebėra, atsiprašau, maža agrarinė valstybė, tai yra apgyvendinta negudrių kaimiečių, kuriems viską reikia pirštu parodyti. Kur jau ten post-ironija. Jiems net puodeliai „Duskit Pavidolei“ yra per sunku, kas antras rašo, kad ten klaida.

Apie bendrą gluminimo ir ironijos kontekstą rašiau čia. Rašytojai-alkoholikai, verkiantys apie Vilniaus destrukciją nuo pinigų, net jie, protingi žmonės, nė trupučio prie ironijos nepriartėja.

D.S.: Tie, kurie sunkiai pagauna ironijos gaidelę (ar vištelę), yra lengvos aukos informacinio karo kontekste. Šiuo metu lietuviškuose internetuose vyksta dideli pokyčiai – imama žaisti atviromis kortomis. Vieni baksnoja į ekspertai.eu fenomeną, Matrica Lietuvoje FaceBook paskyrą ir neaiškius žemaičių pareiškimus Putinui ir Obamai, kiti įžvelgia korumpuotą klaną, tiesioginės demokratijos trūkumą ir neigiamai vertinamą teisinę valstybę. Kaip reiktų šviesti visuomenę, kad jie imtų suprasti pavojus ir ironiją? Kur slypi šaknys to, kad jiems teisingiausi atrodo primityviausi bandymai aiškinti?

A.U.: Gal labai paprastas atsakymas, bet visuomenė gali būti apšviesta švietimu. Per kontaktus su protingomis mintimis. Čia aš matyčiau tokius žingsnius. Pirmiausia reikia suvokti, kad ironijos supratimas, daugiasluoksnis mąstymas, judami stebėjimo kampai yra ne įgimtas įgūdis. Tai išmoktas elgesys. Antra, reikia suvokti, kad mokyti galima visus, bet ne visi išmoks. Reikia nusistatyti siekiamybių ribas (atlikti scoping’ą), nes jei planas bus per daug išplėstas, iš to nieko gero nebus, tik nusivylimas.

D.S.: Sumažinant mastelį nuo Lietuvos iki Vilniaus, dažnai pažymite, kad mėgstate Vilnių ir jo Senamiestį, keliate daugybę miesto nuotraukų į FaceBook. Kaip keičiasi Vilnius šiandien – ar turistų srautai keičia miesto ir miestelėnų veidą? O gal jis lieka toks pats, su mitologiniais pirmakursiais derinančiais kojines ir sandalus (šie tampa realybe kiekvieną rugsėjį), kurie vis iš naujo pramiešia miesto populiaciją?

A.U.: Vilnius nekeičia savo esmės, niekaip ir niekada: nauji žmonių srautai liejasi, kaip lietus per grindinį, ir nieko iš esmės neužkabina. Jį keičia tik gyventojai. Jūsų minėti pirmakursiai studentai pradeda daryti įtaką, kai jie jau pasidaro miesto gyventojais, o iki tol – ne. Tai visada buvo Vilniaus savybė. Jis priima ne iškart, bet kai jau priima – tai amžiams.

Į Facebook tiek nuotraukų dedu, nes negaliu susilaikyti. Jaučiuosi, kad Vilniui esu skolingas, tiek metų jo nefotografavęs.

D.S.: Ir pabaigai klausimas, kuris gali būti tiek sunkus, tiek lengvas: kuo Andrius Užkalnis yra panašus į sociologą ir kodėl Lietuvai reikia sociologų?

A.U.: Aš ir esu sociologas, tik nediplomuotas. Aš stebiu elgesio tipus ir reakcijų dėsningumus ir apie juos kalbu. Mano stebėjimas yra labiau empirinis, nei profesionalių sociologų, ir mano metodai yra paties sugalvoti ir pritaikyti, bet nuo to jie ne mažiau vertingi. Taip, manau, kad mums visada reikia kažko, kas mums pasiūlo įžvalgų apie pačius save ir savo elgesį, net jei su dauguma tų įžvalgų nesutinkame.