Skip to content

Apie Ben Whishaw kūną: vizualinė esė

parašė sociologai.lt @ 2013 Kovo 5

Socialioje Sociologijoje šiandien skaitykite (ir grožėkitės vaizdais!) apie fanų kultūros studijas ir vieną išsamiai išnagrinėtą šių studijų atvejį: aktoriaus Ben Whishaw kūno reprezentacijų kino filmuose analizę. Dėkojame kolegei Daliai už šio teksto atradimą, vertimą ir pristatymą skaitytojams:

Naršydama po aktoriaus Ben Whishaw fanų blogus, viename labai nemoksliniame iš jų radau fanės parašytą nuostabią analizę apie pažeidžiamą vyro kūną kine. Vizuali, nuotraukomis gausiai iliustruota analizė patraukė mano dėmesį tuo, jog buvo apie tai, kas mane jau kurį laiką domino: kodėl kine atsiranda trapaus vyriškumo tipo herojai, kaip jie priešpastatomi „vyriškam“ vyriškumui, bet labiausiai – kodėl toks vyriškumas patrauklus man ir mane veikia. Taigi, susidūriau su keliais fenomenais vienu metu: kritinių kultūros studijų rėmuose parašyta analize apie aktoriaus Ben Whishaw kūną kine, ir kartu su fanų kultūra, kuri nuo 9 dešimtmečio yra moksliškai tyrinėjama sociologų, kultūros kritikų, medijų analitikų ir kitų socialinių mokslų atstovų.

Fanų kultūros studijos pradėtos 9 dešimtmetyje, kai ši kultūra dar plito per zinus – atspausdintus tekstus, kuriais tarpusavyje keitėsi fanai. Fanai buvo pažymėti socialine stigma, vaizduojami kaip kvaili ir neartikuliuoti pasyvūs medijų vartotojai, kurių kultūra neverta mokslininkų dėmesio. Socialinių studijų atstovai, kurie patys priklausė fanų bendruomenėms, ėmėsi tyrimų, formuojančių naują pozityvų fanų įvaizdį: ne kaip pasyvių medijų vartotojų, bet kaip aktyvių dalyvių, kritiškai įsitraukusių, kūrybingų. 9 dešimtmetyje būti fanu reiškė socialinę stigmą ir dauguma nenorėjo būti išviešinti, nenorėjo būti klaidingai interpretuojami, bet taip pat nebuvo užtikrinti ir atsivėrimu didesnei visuomenės daliai. Skaitmeninės technologijos leido fanams aktyviai plėtoti savo kultūrą. Jos įgalino medijų vartotojus kaupti, perteikti, įprasminti ir cirkuliuoti medijų turinį. Įvairios institucijos ir praktikos pradėtos peržiūrėti, augant pripažinimui, jog skatinant ar bent jau toleruojant dalyvavimo kultūrą, galima gauti vertingų įžvalgų. Aktyvios auditorijos, dalyvavimo kultūros sąvokos šiandien plačiai taikomos medijų studijose, ir fanų kultūros tyrimai išplečia įvairias sritis nuo edukacijos iki filosofijos ar antropologijos. Fanų studijos suteikė galingą priemonę analizuoti svarbius klausimus susietus šiandienine medijose įtarpinta kultūra, kelti klausimus apie fanų kūrybiškumą, virtualias bendruomenes, dalyvavimo kultūrą. Fanų tyrimai taikomi tiriant neformalaus mokymo galimybes, keliant klausimus apie tradicinius intelektinės nuosavybės apibrėžimo būdus, analizuojant subkultūrinę raišką ir grassroots aktyvizmą, tiriant, kaip eksperimentuojama su tapatumu ir lyties raiška. Filosofijoje fanų bendruomenės matomos kaip aktyvios „liaudiškųjų“ (vernacular) teorijų kūrimo vietos.

Fanai ne tik aktyviai kuria savo kultūrą, tačiau yra refleksyvūs, siekdami suvokti tai ką daro, kaip daro ir kaip jaučiasi tai darydami. Daugelis fanų tyrinėtojų patys buvo fanai ir nusprendė analizuoti šį reiškinį, kurį mokslininkai perteikdavo supaprastindami. Tad analizėse perpinama autentiška fanų kultūros patirtis ir mokslinė analizė. Akademikai-fanai sulieja savo patirtį moksliškai kalbėdami apie šią sritį. Nes asmeninė patirtis, o ne vien stebėjimas iš šalies, yra svarbu. Tad dauguma tekstų parašyti asmeniškai. Fanų tyrinėtojai pabrėžia, jog prasmė nėra atsieta nuo emocijų. Fanų kultūra yra apie malonumo kūrimą, malonumas yra asmeniškas, ir kaip toks tik ir gali būti tiriamas. Asmeniškai rašomas tekstas fanų tyrinėtojams yra metodologinio refleksyvumo priemonė. Todėl tekstai (kaip ir žemiau pateikiamas tekstas) dažnai yra rašomi pirmuoju asmeniu ir reflektuojant asmeninę patirtį.

Šio vizualinio esė autorė – Liz Eckhart, Pietų Oregono universiteto profesorė, dėstanti literatūros, kino ir medijų studijas, populiariosios kultūros studijas. Ben Whishaw, kurio kūnas esė nagrinėjamas kaip atvejis, įkūnija vis labiau į kiną ateinančio vyriškumo tipą. Tekstas, kuris čia publikuojamas, yra parašytas kritinių kultūros studijų rėmuose, tačiau jis įdomus ir tuo, jog parašytas fanės, fanų bloguose besivadinančios professorfangirl: taigi ir profesorės, kuri yra fanė arba fanės, kuri yra ir profesorė. Jis įdomus dvejopai: kaip kritinės kultūros analizės dalis, medijų analizės dalis nagrinėjanti vyriškumo įvaizdžius kine, bet kartu kaip fanės pastangos kritiškai reflektuoti savo fanizmą (fandom), kaip refleksyvių, iš dalies subjektyvių mokslinių pastangų, kurias įgalina fanų studijos, pavyzdys.

(Remtasi Jenkins, Henry. 2006. Fans, Bloggers, and Gamers: Exploring Participatory Culture. New York: New York University Press.)

***

http://media.tumblr.com/66177a11932dba3a9ffdf462323bffd5/tumblr_inline_mi4kkqWtSD1qz4rgp.jpg

Pastaruoju metu daug mąsčiau apie Ben Whishaw kūną. Ne tik ir ne tiek kaip gerbėja, bet ir kultūros kritikos (cultural critical studies) požiūriu. T.y. ne tik mėgaudamasi tuo, kaip jo kūnas atrodo – toks lengvas ir malonus akiai – bet ir tuo, ką jis reiškia. Šis kūno tipas ir konkrečiai šis kūnas pasižymi kažkuo jaudinančiai provokuojančiu. Akivaizdžiausia to priežastis – jo liesumas. Ilgiausiai egzistuojantis Whishaw gerbėjų blogas vadinasi „pažeidžiamasirliesas“ (vulnerableandthin), ir nors jo turinys yra puikus, kažkas pačiame URL mane atstumia. Jis iš tiesų YRA liesas ir šis liesumas kelia nepaprasto trapumo, pažeidžiamo įspūdį. Tačiau, ką reiškia fetišizuoti šį liauną pažeidžiamumą? Ar, kai rašau blogą bei žvelgiu į nuotraukas, aš, kaip fanė, fetišizuoju šį liauną vyriškumą? Į ką yra šis mano atsakas? Šis atsakas nėra vien estetinis, jis daug labiau įkrautas emociškai, labiau jaudinantis, neraminantis.

Pavyzdžiui: pirmas pagrindinis vaidmuo scenoje, už kurį Whishaw laimėjo savo pirmąjį apdovanojimą, buvo asmens, išgyvenusio Aušvice, spektaklyje pagal Primo Levi autobiografiją If This is a Man. Galbūt čia ir slypi tai, kas mane žavi (jaudina? Neramina?): klausimas „ar tai yra vyras?“. Aktoriaus kūnas provokuoja ir kelia nerimą dėl to, jog jo liesumas, trapumas ir užuominos apie silpnumą trina ribas tarp suaugusiojo ir vaiko, vyro ir moters, ir, galbūt, net tarp žmogaus ir kito. Whishaw kūnas suteikia režisieriams ir operatoriams įrankį, kurio pagalba galima pavaizduoti tam tikrą komplikuotą vyriško įsikūnijimo tipą. Vyriškas kūnas filmuose dažniausiai pateikiamas siekiant pademonstruoti jo jėgą: įtrintas aliejumi ir gražus ar sumuštas ir raumeningas, pavyzdžiui, kaip Arnoldo Schwarzeneggerio ar Danielio Craigo. Tačiau su Whishaw kūnu elgiamasi kitaip – ne kaip su troškimo, bet kaip su gailesčio objektu. Vėl ir vėl režisieriai jį išrengia ir sumuša. Man įdomu, kodėl tai mane jaudina, ir ar tai taip pat veikia ir kitus žmones. Šis tekstas – jokiais būdais ne objektyvi analizė, o veikiau tik nuotraukų ir meditacijų seka (ir, prisipažinsiu – rėksmingas objektifikavimas. Atsiprašau. Nors ne – man visiškai negaila). Kartu man įdomu, o kaip gi kiti interpretuos tai, apie ką aš kalbu.

(Įspėjimas: tekstas iliustruotas trikdančiomis nuotraukomis.)

***

Gamin (daiktavardis, anglų kalba, slengas): beglobis gatvės vaikas, pamestinukas.“

http://media.tumblr.com/4c793cccb01a4ab4d2e0983a3e6979dc/tumblr_inline_mi4klyLE6k1qz4rgp.jpg

2001 metų filme My Brother Tom akivaizdžiausiai naudojamasi liesu-ir-pažeidžiamu Whishaw. Čia jis vaidina išnaudojamą paauglį, užmezgantį stiprų ryšį su taip pat nuskriausta mergaite. Panašu, kad filmo režisierius Dom Rothero aktoriaus liesumą panaudoja tam, kad išnaudojimas atrodytų ypatingai veriantis širdį, ir tai pabrėžia panaudodamas maisto ir valgymo motyvą. Tai gana keista ir giliai trikdo. (Pats filmas nėra labai geras. Grubiai sukaltas, negrakštus, nedelikatus, vietomis neaiškaus siužeto. Tačiau jis taip aiškiai ir nuosekliai fetišizuoja Whishaw silpnumą, jog verta analizuoti jį detaliau; jis puikiai atskleidžia kituose aktoriaus filmuose nuolat atsikartojančius motyvus.)

Filmo siužetas: berniukas Tomas susikuria girioje laukinį būstą – vietą, kurioje gali pasislėpti nuo jį išnaudojančio našlio tėvo. Pirmą kartą pasikvietęs ten mergaitę Jessicą, prašo jos pasilikti. Ji atsako „Ne, turiu grįžti pietų. Mama pašėls. Tavo ne?“. Tačiau Tomas neturi mamos, kuri jį mylėtų ar maitintų. Jis nuskina laukinę salotą sakydamas, kad čia pilna maisto, ir suvalgo purviną augalą. Jessica atrodo išsigandusi. Ji pasiūlo: „Kitą kartą galime čia atsinešti daiktų“. Jis atsako „Ne, niekas nežino, kur esame. Negali niekam sakyti, niekada. Prisiek.“ Ji prisiekia, ir, tarsi atšvęsdamas, jis suvalgo kirminą. Šiai scenai būdingas lyg pažeminimo jausmas, ji patetiška ir atstumianti, baigiasi nusivylimo klyksmu, kuomet ji visgi išeina. Tomas alksta ir šis alkis ne vien fizinis, bet ir dvasinis.

Intymiausioje filmo scenoje taip pat susitelkiama ties valgymu. Ji prasideda, kai berniukas ant savo būsto sienų klijuoja iš Biblijos išplėštus puslapius. „Velniams atbaidyti“ – sako jis. Nors jis nusirengia nuogai, o ji – iki kelnaičių, šis santykis nėra seksualinis.

http://media.tumblr.com/b2a6a89f01d6d0018511b1716cf5f14f/tumblr_inline_mi4t689wYs1qz4rgp.jpg

Minėta scena – apie gilesnius dalykus, abstraktesnį kūnų ir tapatumų suliejimą. „Vienas kūnas“ – ištaria jis. „Vienas kraujas… Mūsų kraujas. Mūsų prakaitas“ – ir lyžteli jos kaktą. „Mūsų ašaros“ – paliečia jos akies kamputį. „Mūsų snargliai“ – kikendami kaip vaikai jie krapšto vienas kito nosis, ragauja vienas kito skysčius – tai džiaugsmingas apsikeitimas. Tol, kol Jessica nepradeda siekti jo sėdmenų velniškai sušukdama: „Mūsų šūdas!“. Tomas atsiplėšia nuo jos, susiriečia purve ir apgailėtinai murma: „ne čia… ne čia…“. Jis – ryšulėlis iš rankų lyg pagaliukai, aštrių menčių ir kaulėtų klubų; jo fizinis išsekimas žinojimą, kad jis buvo išprievartautas, padaro dar klaikesniu.

http://media.tumblr.com/efa48c3dbed1716ffe54b3a63e680417/tumblr_inline_mi4t53IppK1qz4rgp.jpg

Nors išnaudojami buvo abu vaikai, filme daug labiau pabrėžiamas Tomo negu Jessicos seksualinis pažeidžiamumas. Siužeto apogėjus yra scena, kurioje Tomą prievartauja tėvas. Susiejant prievartos ir maisto motyvus, šis įvykis nutinka dėl ėriuko kepsnio (ėriuko – AVINĖLIO, SUPRANTATE?). Tomas neša mėsą savo tėvui; Jessica mato jį sėdintį parke ant suoliuko, delsiantį kiek tik įmanoma grįžti namo. Kai atsistoja, jo kelnės persisunkusios krauju nuo mėsos gabalo (AVINĖLIO KRAUJAS. SUPRANTATE?) (juk minėjau – filmas toli gražu nesubtilus).

Jessica seka paskui namo einanti Tomą ir šnipinėja jį bei jo tėvą pro langą. Išprievartavimas vyksta ant valgomojo stalo (PAGAUNATE?). Tomas paguldytas ant balto užtiesalo, tėvas jį prausia tokiu būdu, kurį sunku interpretuoti kitaip. „Aš suaugęs, galiu pats…“ – maldauja Tomas. „Aš neprašau iš tavęs daug, ar ne?“ – atrėžia tėvas. „Tik rūpintis savimi, kad prisimintum kraują, kuri motina prarado tave gimdydama…“ (Visas šis reikalas apie kraują ir motinas – jeigu skaitėte Julios Kristevos darbus apie abjekto teoriją*,– čia galite įsikirsti).

* (Apie abjektą) „Pagal Kristevą, naujagimis turi įsilieti į socialinę tvarką suvokdamas save kaip atskirą nuo motinos. Tai yra sudėtinga, nes vaikas užaugęs gimdos placentoje ir maitintas per virkštelę. Tam, kad suvoktų save kaip atskirą individą, turi įtvirtinti psichologinį skirtumą tarp savęs ir motinos. Tai pasiekiama atmetant viską, kas susieta su motinos kūnu – kraujas, placenta, virkštelė ir t.t. Šie elementai išmetami, jie tampa abjektu, ar blogi ir šlykštūs. Kristeva tai vadina „švaraus ir tinkamo savęs apsibrėžimu“. Švarūs kūno paviršiai priešpastatomi abjekto elementams ir tai leidžia formuotis individualiam tapatumui.“ (Michael Johnson, PhD; psych.knoji.com.)

http://media.tumblr.com/f86100ce0f45ca7aa816da6e3737ed75/tumblr_inline_mi4kqwDARD1qz4rgp.jpg

Tėvas parklupdo Tomą ir atsisega kelnes, tačiau laimei Jessicos aiktelėjimas juos pertraukia, ir berniukas pabėga – tačiau ne anksčiau nei ekranui patiekiamas jo skausmingai kaulėtas kūnas.

Spręskite kaip norite apie valgymo metaforas šiame filme. Rothero beveik apsėstai sukoncentruoja ties Whishaw kūnu, jo liesumas atrodo centrinis šios manijos aspektas (Tomas sunaikinamas, tiesiog suvartojamas iš vidaus). Dar daugiau, Whishaw liesumas filme panaudojamas perteikti vaikiškumui, taigi nepilnamečių aktorių šiam vaidmeniui neprireikia. Bet kuriuo atveju – tai paveikia, iki siaubo.

***

Tomo Tykwerio 2006 m. filmas Perfume: the Story of a Murderer (Kvepalai: vieno žudiko istorija) yra apie kūno vartojimą kitokiu būdu. Čia Whishaw tikrąja to žodžio prasme yra pamestinukas, prancūzų atmata vardu Jean-Baptiste Grenouille, kurio beveik antgamtiška uoslė jam leidžia tapti geriausiu pasaulyje parfumeriu. Kartu jį apsėda mintis išgauti ir išsaugoti moterų kvapą. (My Brother Tom galbūt yra skausmingas savo žinute apie tai, kaip išnaudojimas naikina vaikus, o Kvepalai yra tiesiogiai kraupus savo idėja apie tai, jog moterų žudymas yra menas, ar bent jau būtina priemonė meno tikslams pasiekti).

http://media.tumblr.com/023f91e24fcb99a50f17bb296f91335c/tumblr_inline_mi4ktl8Zuz1qz4rgp.jpg

Šiame filme Whishaw kūnas vėl yra degradacijos ir prievartos subjektas. Viskas prasideda nuo jo motinos, dirbančios žuvų turguje prasčiausiame Paryžiaus lūšnyne. Daug kartų pagimdžiusi , o po to daug kartų atsikračiusi savo vaikų, ir, ko gero, bijodama prarasti darbą, ji pagimdo Jean-Baptiste purve po prekystaliu, tačiau palieka jį mirti atmatose.

Visgi jis nemiršta. Atsidūręs našlaičių prieglaudoje galiausiai tampa odininko pameistriu (profesija apie abjektą, puvimo smarvę ir mirtį). Jean-Baptiste, matyt, yra vienas niūriausių iš kada nors parašytų vaidmenų. Beveik visą filmą Whishaw praleidžia išteptas vienokia ar kitokia bjaurastimi. Ir, nors jis yra baisus serijinis žudikas, Tykeris pabaigoje vis vien sudeda visus taškus ant i tvirtų kareivių ir masyvių grandinių pagalba pateikdamas jo kūną kaip pasigailėtiną, pažeidžiamą, išsekusį objektą.

http://media.tumblr.com/494f35f12e9e756a3e093da2821a779a/tumblr_inline_mhxte3aBzd1qz4rgp.jpg

Prieš jį sugaunant, Jean-Baptiste sugeba išdistiliuoti dvylikos moterų kvapų esencijas į kvepalus – tokius, kuriems atsispirti taip neįmanoma, jog jie įtraukia visą miestą į pasiutusią orgiją, nuo kurios jis pats yra atskirtas, nes nuo pirmosios savo žmogžudystės tapo neįgalus patirti meilę. Galiausiai jis išpila eliksyrą sau ant galvos toje vietoje, kur gimė, kur motina įmetė jį į purvą, ir kurioje jis tikrąja tų žodžių prasme dabar yra sudraskomas ir suvalgomas įsiaudrinusių lūšnyno gyventojų. Tai ne vienintelis kartas, kai filmų kūrėjai siūlo mintį, jog Whishaw yra ne vien trapus, bet ir… suvalgytinas.

***

2008 metų seriale Criminal Justice Whishaw vaidina Beną – paauglį, suimtą už žmogžudystę, kurios jis neįvykdė. Pastarasis, kaip pastebėjo vienas kritikas, tiesiog širdį veriančiai trapus, ir režisierius Otto Bathurst šį trapumą demonstruoja ne mažiau nei penkiose scenose, kuriose Benas vaizduojamas nuogas.

Pirmą kartą Beną pamatome įmušantį lemtingą įvartį ir laimintį futbolo rungtynes. Jau kitoje scenoje rodomas jo atspindys veidrodyje, besirengiantis (vienas visiškai nuogo jo kūno kadras iš nugaros) ir švenčiantis savo pergalę. Naudodamas veidrodį režisierius padaro viską, kad galėtume Beną kuo geriau apžiūrėti, pamatyti ir iš priekio, ir iš nugaros – tokiu būdu jį pastatydamas į padėtį, kuri tampa skausmingai ironiška tolimesnių įvykių šviesoje.

http://media.tumblr.com/2fd00ee2696397f4092a2f5467c40c05/tumblr_inline_mi6f2dg97p1qz4rgp.jpg

Scenos iš kalėjimo gali traumuoti. Veikėjas du kartus per prievartą išrengiamas, vieną kartą policijos, kitą kartą kalinių. Nors nėra išprievartaujamas, to grėsmė jaučiama nuolatos, kadangi kaip kalėjimo naujoko jo laukia vis nauji ir vis šlykštesni išbandymai.

http://media.tumblr.com/1687a5b21e8564265fc0e44685a0572a/tumblr_inline_mhxu4hWenQ1qz4rgp.png

Ruošdamasis vaidmeniui Whishaw susitelkė ties Beno nekaltumu ir pažeidžiamumu, kurių bandė atrasti ir savyje. „Aš nenorėjau daug ruoštis vaidmeniui, nes pats veikėjas nėra pasiruošęs“, sakė jis viename interviu. „Tai paskutinė vieta žemėje, kur jis būtų tikėjęsis atsidurti. Iš tiesų, aš tiesiog galvojau apie save jo situacijoje. Kai perskaičiau scenarijų, niekaip kitaip ir negalėjau galvoti – tik apie jį toje situacijoje kaip apie save. Tai sukuria tą baimę, košmarą, kurį patiria klaidingai nuteistas žmogus, bent jau taip tai paveikė mane.“ Tai filmas apie sulaužytą jaunystę ir nekaltybę. Nors pabaigoje Benas išleidžiamas iš kalėjimo, paskutinė scena vaizduoja jį stovintį savo vaikystės miegamajame, kur jis atrodo sugniuždytas ir, na, vyresnis.

***

Whishaw vėl pateikiamas vaikiškai filme Brideshead Revisited, kuriame jo veikėjas Sebastian Flyte laikosi įsikibęs vaikystės ir jos prabangių malonumų taip stipriai kaip savo meškiuko Aloysijaus.

http://media.tumblr.com/64b5212a55ebfd633d9b9c4b040b04b6/tumblr_inline_mhxuphfJhi1qz4rgp.jpg

Šioje Brideshead versijoje, skirtingai negu kitose, Sebastianas yra akivaizdžiai homoseksualus. Motinos katalikiško pasmerkimo akivaizdoje jis ima nykti – režisierius tai atskleidžia demonstruodamas jo vis ryškiau nusibaigiantį kūną.

http://media.tumblr.com/79521d478e032d81d063fe169fa196b0/tumblr_inline_mhxu8fMQkn1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/bcc08c2e7c9eb0effb8abda5c809306a/tumblr_inline_mhz6riRWPE1qz4rgp.jpg

(Reikia pastebėti, jog tam tikros kartos žmonėms šioje scenoje būtų sunku neįžvelgti sergančiojo AIDS.)

Visuose šiuose keturiuose filmuose – My Brother Tom, Perfume, Criminal Justice ir Brideshead – Whishaw kūnas reprezentuoja trapumą ir sunaikinamą nekaltumą, vaikiškojo „aš“ užteršimą ir destrukciją. Jo kūno liaunumas įgalina ir kartu paskatina jį infantilizuoti, pabrėžti vaikišką pažeidžiamumą. Nors bendra jo karjeros trajektorija pasuko link fiziškai ir emociškai stiprių vaidmenų, nekaltybės tropas visa savo jėga grįžta jam atliekant Ričardo II-ojo vaidmenį.

http://media.tumblr.com/1ce21bf034e5c623726dd6937f784e73/tumblr_inline_mi4l43C0JD1qz4rgp.jpg

Ričardas – iš pradžių gražus karalius, vėliau tampantis groteskišku kankiniu. Religinė simbolika filmo metu pereina nuo jo kaip Kristaus-valdovo metaforos iki žiauriai suniokotos aukos (turiu pasakyti, kad pagaliau kažkas Ričardo II-ojo ir Jėzaus įvaizdžių artumą padarė akivaizdžiai matomu). Filmo eigoje Ričardas pamažu išrengiamas: nuo scenos, kai teismo metu iš jo atimamos visos regalijos, iki kruvinos drobulės karste. Šis vaizdas el Greco stiliumi akcentuoja kaulėto jo kūno kampuotumą.

http://media.tumblr.com/5f3b834310eb647222ff471c9fbf78bf/tumblr_inline_mi4l4wF5jS1qz4rgp.jpg

Tik tikrai liesas aktorius gali tai atskleisti, ir tik labai pažeidžiamas gali taip įtikinimai bei emociškai paveikiai tai perteikti.

***

Filme The Tempest, Julie Taymor panaudoja gležną Whishaw sudėjimą perteikti androginiškumo idėjai, trindama ribas tarp lyčių ir kartu tarp kūno ir dvasios (spirit).

http://media.tumblr.com/05687971790735b131ae8faff0c3609b/tumblr_inline_mi4l71OI8J1qz4rgp.jpg

„Švelnusis Arielis“ yra tik pusiau įkūnytas, skrajojantis tarp medžių, plevenantis virš laivų ar siautėjantis kaip harpija – ši oro dvasia yra veikiau idėja negu realus dalykas. Taymor perteikia androginiškumo idėją abstrakčiomis genitalijomis ir subtiliomis krūtimis (nedidelėmis, vos matomomis). Nežmogiškumas yra lengvai ir išreikštai reprezentuojamas: undinėlė, varlė ar furija, lengvas kaip iš oro Arielis yra permatomas, pusiau žmogiškas, įgyjantis žmogaus formą tik tada kai to reikia. Būtų neįmanoma to perteikti kitu, mažiau išretėjusiu kūnu. Jo liesumas leidžia modeliuoti dvasią lengviau, jau neminint to, kad gražiau.

http://media.tumblr.com/ba6e94e26d790ffc32706fe1333dfcba/tumblr_inline_mi4l896eMB1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/afd4be79752984d426c926378e0b4bf1/tumblr_inline_mi4l91RrEd1qz4rgp.jpg

Tačiau ir Arielis yra pažeidžiamas, jo kūnas taip pat kankinamas, įkalinamas pušyje, supinamas Prosperos lazda.

http://media.tumblr.com/d1741f5e456f908bc1f9822296fa7de7/tumblr_inline_mi4la2PtBH1qz4rgp.jpg

Tai turiu omenyje sakydama, kad Whishaw kūnas kelia ne vien vaikiškumo, bet ir moteriškumo bei ne-žmogaus (kito) asociacijas.

***
(Jeigu kam nors įdomu, ar nereikėtų sunerimti dėl Beno valgymo sutrikimų. Ištrauka iš jo 2006 metų interviu: „25-ių metų Whishaw išlaiko liauną kūną, kuris įgalino tokį jaudinantį jo debiutą West Ende. Sėdėdami balkone su vaizdu į Temzę Nacionaliniame teatre, kalbamės apie aktoriaus kūno įtaką jo karjerai. Praeityje jis juokavo, jog „tai mano liesumas kaltas dėl to kokius vaidmenis gavau“, todėl aš nervinuosi ir bijau paklausti, ar jam užteks jėgų įveikti ką tik atneštus pietus – lėkštė pilna vištienos, dešrelių ir bulvyčių. Jis pasižiūri į mane ir pradedame juoktis, jis trukteli pečiais: „Aš nesistengiu toks būti, tiesiog toks esu.“)

***

 

Tobulumas, brutalumas ir grožis

Seriale The Hour Whishaw veikėjas Freddie Lyon – vien oda, kaulai, geri kostiumai, marškinėliai ir juodi briliantinu sutepti plaukai. Kaip tiriamosios TV laidos reporteris jis perteikia aštraus politinio intelektualumo įvaizdį. Šio įvaizdžiui priešingybė – jo konkurentas Hector Madden, stambus raumeningas vyriškis. Nepaisant to, seriale Freddie rodomas nuogas dažniau negu Hectoras, netgi dažniau nei su juo vaidinančios moterys. Jis yra, kaip visada, įdėmaus žvilgsnio objektas. Būtent Freddie yra pusiau nuogas seksualioje rytinėje scenoje su Lix – čia leidžiama pamatyti daugiau jo negu jos kūno, taip pat jis rodomas be marškinių scenoje su Bel – matomas iš abiejų veidrodžio pusių, nors ji yra apsirengusi; galiausiai jo nuogas kūnas matomas vonioje. (Galėčiau parašyti atskirą esė apie Ben Whishaw vonios scenas. Atrodo, jog režisieriai nori jį parodyti nuogą ir šlapią taip dažnai, kaip tik įmanoma.) (Ir vėlgi, kur asmuo yra labiau pažeidžiamas negu vonioje?)

http://media.tumblr.com/497592b282c4e069fe65cc3d56dcaa3b/tumblr_inline_mi4rzstwix1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/4894e4aa14f255c282f05e2fc954db8c/tumblr_inline_mi4s11UW2h1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/0e9f00250ae21842fd28b681afe0e426/tumblr_inline_mi4s25C2V01qz4rgp.jpg

(Man įdomu, ar filmų kūrėjai taip laisvai elgiasi su Whishaw kūnu todėl, jog negali patikėti, kad jis gali būti seksualinės traukos objektu?)

Nors Hectoras pasižymi karine patirtimi, būtent Freddie daugiausiai susiduria su smurtu. Pirmose serijose jis mušasi su slaptu agentu, kuris nukrenta nuo laiptų ir užsimuša, o antro sezono pabaigoje jis sumušamas nusikalstamo pasaulio boso, iš jo lieka tik kraujuojanti ir verkianti masė.. Šios brutalios scenos be užuolankų atskleidžia jo pažeidžiamumą.

http://media.tumblr.com/1d1119ff011c6a10e70706bc4bb7ce87/tumblr_inline_mi4s45NbQI1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/db4f8c80a2e3ccab83fa5e608c9bcb7c/tumblr_inline_mi4s4kSg0m1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/ef0926fb5629dee65439c07142138ac7/tumblr_inline_mi4s5nJM421qz4rgp.jpg

Kam tai daryti? Daugiau nė vienas personažas nėra taip viktimizuojamas, niekur taip išraiškingai daugiau nesimėgaujama smurtu. Ar Whishaw grakštus inteligentiškumas skatina režisierius demonstruoti jo trapumą? Ar jo trapumas pabrėžia Freddie protą ir tvirtumą? Aš nekalbu apie scenarijų. Faktas, kad Freddie sumušamas, yra labai svarbus pasakojamoje istorijoje. Tačiau kas motyvuoja taip grafiškai, taip išreikštai demonstruoti jo sumušimą, palikti jį kraujuojantį ir paniekintą? Ir kas žiūrove (manyje) daro šiuos vaizdus taip stipriai jaudinančius? Galbūt tai tik gailestis, tačiau negaliu liautis jautusi, kad čia esama kažko daugiau.

***

Skyfall Whishaw sumanumas vėl lygus liesumui; jo personažas Q yra gykų gykas.

http://media.tumblr.com/7d8dfadd03009f4006b433b2f8877d51/tumblr_inline_mi4s6nGp5I1qz4rgp.jpg

Įdomu, kad šiuo atžvilgiu liesumas prilyginamas protui, bet ne pažeidžiamumui. Q gali susimauti, „jis ne toks sumanus berniukas“, kaip nurodo Silva, tačiau jo smegenys leidžia jam prilygti raumeningam ir galingam Bondui. (Įdomu, kad fanfiction kūriniuose Q dažnai vaizduojamas kaip pažeidžiamas, yra kankinamas, o Bondas jį apsaugo ir gelbsti – taigi čia jis patalpinamas į pažeidžiamo ir trapaus vaidmenį – D.). „Aš galiu pridaryti daugiau bėdos su savo laptopu vilkėdamas pižamą prieš išgerdamas savo pirmąjį Earl Grey puodelį, nei kad tu būdamasi misijoje“ – sako jis Bondui. Vėliau sužinome, jog Q sukūrė kodavimo programą, kurią sugebėtų nulaužti tik šeši žmonės visame pasaulyje. Žinoma, Whishaw čia negauna daug eterio laiko, ar bent tiek jo, kad būtų galima išsamiai analizuoti mano aptariamą tendenciją, tačiau smagu pamatyti jį liesą, bet saugų. (Įdomu, jog fanai šito nepraleidžia ir gausiuose fanfiction kūriniuose jį sumuša, pagrobia, kankina, padaro prostitute, verčia pastoti, detaliai aprašo kūno trapumą, nubrozdinimus ir žaizdas. Nors tai jau kitas fenomenas, nes fanfiction savaime yra ne vientisas reiškinys, o besitransformuojantis skirtingai reaguojant skaitytojams ir rašytojams, įgalinant Q ir t.t. Čia svarbus tik faktas, jog net filme neparodant pažeidžiamumo, jis yra pratęsiamas kitomis medijomis – D.)

Paskutinis didesnis Whishaw vaidmuo filme Cloud Atlas nukrypsta nuo liesas-ir-pažeidžiamas modelio. Jo veikėjas Robertas Frobisheris yra vienas svarbiausių filme, ir vienas iš dviejų, kurie vaizduojami nuogi. Galbūt tai laimingas sutapimas, jog šiame filme Whishaw kiek papilnėjęs, šiek tiek praradęs lengvo trapumo ir savo aštrią žandikaulio liniją. Atrodo, kad režisierius Tom Tykwer kiek pasimėgauja atskleisdamas jo minkštumą.

http://media.tumblr.com/3ee4894a9c65cfcb779587ea46139445/tumblr_inline_mi4s8oMgnJ1qz4rgp.jpg

http://media.tumblr.com/68c5293270604d643ea9092372669132/tumblr_inline_mi4s993Cpi1qz4rgp.gif

Čia atsitinka kažkas mielo: šis kūnas yra gražus, auksinis, švytintis, švelnus ir vešlus kaip odaliskos. Nes tai kūnas, kuris yra troškimo, o ne smurto objektas. Tai yra kūnas, kuris turi būti mylimas, o ne žeidžiamas ir niokojamas. (Tačiau Frobisheris nusižudo vonioje. Kad jį kur, tą Beną jo voniose…) Čia galiausiai šiek tiek mėsos ant kaulų užsiauginęs Whishaw gali tapti seksualiu.

***

Taigi, faktas tas, kad aš, kaip ir kiti panašūs į mane, vis dar fiksuojamės ties lanksčiu jaunuoliu, trapiu kūnu ir gulbės kaklu. Fetišizuoti Whishaw kūno pažeidžiamumą nejauku, bet prasminga. Be to, taip malonu. Jis tiesiog saldus. (Akivaizdu, kad tai nėra nekalta esė, nes suteikė man galimybių parodyti visas nuogo Whishaw nuotraukas, vaizduojančias gražų Beno kūną, kurias tik galėjau rasti.)

Nes jis yra gražus, ir gražus tokiu būdu kokiu vyrų kūnams retai kada leidžiama būti kine. Ir gražus tokiu būdu, kuris traukia daugelį iš mūsų, sprendžiant pagal Whishaw fanų internetinių svetainių skaičių. Dalis to kyla iš nuoskaudos/rūpesčio tematikos patrauklumo, kaip rašė viena fanfiction autorių: „aišku mes žinome, jog fanų kūryboje trapus, silpnas, sužeistas vyriškas kūnas yra kažkas kame (daugiausiai moteriškos lyties) rašančiosios ir rašantieji mato erotinį potencialą. Rūpesčio dinamika; vienas kitu besirūpinantys vyrai, saugantys ir ginantys vienas kitą, arba mes kaip auditorija norime globoti ir ginti, ir tada rašyti apie herojų, kuris turi būti išgelbėtas – kad tai mes galėtume jį išgelbėti.“ (Aderyn, email 1/25/12).

Taip, tai gali paaiškinti šį fenomeną. Tačiau manau, jog aš taip pat identifikuojuosi su šia trapia figūra, tiek siekdama ją išgelbėti, tiek pati norėdama būti šia figūra ir būti išgelbėta, tiek identifikuotis su išgelbstinčiuoju, užimti geidžiamo vyriškumo poziciją. Noriu jį apginti, bet taip pat jaučiuosi juo esanti. Noriu jį turėti, tačiau taip pat noriu juo būti. Noriu jį išgelbėti, bet noriu ir būti išgelbėta, ir, pripažinkim, būti geidžiama. Būti tokia gražia. Iš tiesų – tai labai gražus galvosūkis.

13 Comments
  1. Labai patiko @ 2013-03-05 14:26

    Super tekstas. Aciu Daliai!

  2. Sarunas @ 2013-03-05 17:29

    Labai aciu uz teksta, labai idomus!

  3. Antanas @ 2013-03-06 18:15

    Seniai jau laukiau kokio nors Dalios parengto teksto. Vakar pamačiau sėdėdamas bibliotekoje, kad jau yra, bet neturėjau laiko perskaityt ir nedrįsau dėl švelniai erotiškų ir brutalių vaizdų. Puikus tekstas! Paspausčiau LIKE, jeigu galėčiau, bet tikiuosi, kad Milda tai padarys už mane, nes turi priėjimą prie mano FB. :)

    Kadangi pats nelaikyčiau savęs kokio nors aktoriaus ar aktorės, ar filmų fanu, tai man šita analizė pasirodė labai įdomi ir netgi savotiškai netikėta, nes nemaniau, kad patys fanai linksta kankinti Wishaw kūną savo kūryboje. Šitas analizės eskizas labai įdomus. Sakau eskizas, nes labiau koncentruojamasi į meno kūrinį, aktoriaus kūną ir režisūrą, šiek tiek paliečiant ir fanų kultūrą, o didžioji dalis visuomenės ir joje vykstantys procesai kaip ir lieka už analizės lauko ribų. Bet gal tai ir gerai, nes skaitytojui(-ai) paliekama teisė spekuliuoti, ką Wishaw kūno įvairus traktavimas pasako apie visuomenę.

    Visuomenė jaučiasi tunkanti ir susirūpinusi savo kūnu, todėl liauno kūno pažeidžiamumo demonstravime ir niekinime galima įžvelgti tam tikrą pavydą ir kerštą prieš galią netukti turintį kūną. Priedo, pastoviai lieknas kūnas neatitinka sėkmės istorijomis grįstos žiniasklaidos ir bendrai – populiariosios kultūros. Žmogus turi būti nutukęs, tada sulieknėti arba išpuoselėti savo raumenyną ir taip tapti sėkmingu. Individas turi kentėti, parodyti, kad turi valios ir kitų sugebėjimų, išleisti tam tikrą sumą dviračiui, sporto klubui ar plaukiojimui baseine, pirkti ekologišką maistą, skaityti lieknėjimo literatūrą ir t. t. O čia štai individas iš tam tikros mažumos, kuriems tam nereikia dėti pastangų. Taigi, reikia tokius individus bausti už tokį natūralų nonkonformizmą. Tai yra ir paradoksali demokratijos bei lygybės etoso išraiška: jeigu tau nereikia vargti dėl kažko, tai vardan lygybės ir daugumos mes tave nukankinsime ir tada viskas bus gražu ir teisinga.

    Kalbant apie vaikiškumą, čia negaliu neprisiminti Mildos P. tyrimų ir jaunimo. Dalis paauglių ar Yo-Yo perėjimą patiriančių jaunuolių yra panašiai liekni kaip Wishaw, todėl ne tik savo socialiniu statusu, bet ir kūnu atspindi savo sunkiai apibrėžiamą vietą tarp vaikystės ir suaugystės. Tas pat ir su androginiškumu. Miesto jaunimui dažniausiai ir rūpi gražiai, stilingai atrodyti ir būti lieknais. Jie tam išleidžia daug pinigų ir laiko. Tam tikra prasme metroseksualai yra laikomi androginiškais. Wishaw kūnas gana neblogai atitinka habitus išsilavinusio ir stilingo miesto jaunuolio, kuris yra kažkur tarip vaikystės ir suaugystės, tarp tradiicinių vyriškumo ir moteriškumo sampratų.

    Intelektas ir lieknumas. Čia reiktų nepamiršti, kad aukšto intelekto žmonės, ypač geek’ai, mokslininkai yra dominuojantieji, kuriems dominuojama arba valdančiosios klasės prislopinta frakcija. Žiniasklaidoje nesunku pastebėti diskursą, kuris yra nukreiptas prieš intelektualizmą – žinias ir gebėjimus vardan žinių ir gebėjimų. Ir tas diskursas imponuoja platiems visuomenės sluoksniams, tiek turintiems galią, tiek visiškai begaliams: nuo verslo elito ar pradedančiųjų verslininkų, iki statistinio viduriniosios klasės atstovo ar skinų bei marozų.

    Kodėl Wishaw patrauklus ir seksualus. Jei žiūrėti asmeniškai, man jis patrauklus, nes nuo kokių dešimties metų esu daugiau ar mažiau nutukęs. Jis man patrauklus kaip siekiamybė. Aš norėčiau būti smulkaus sudėjimo jaunas sociologas. O mano kūnas apie mane sako – pusamžis darbininkas. :) Baltas pavydas – žaviesi nes pavydi. Moteris, spekuliuoju, žavi Wishaw trapumas ir šiaip, kitoniškumas. Liaudies “išminčiai” turbūt pasakytų, kad dabar jaunos moterys neskuba susilaukti vaikų, tai galima spekuliuoti, kad į vyrus žiūri šiek tiek kaip į vaikus. O jei rimčiau, smagu yra turėti galios kažkam, prieš kažką, todėl trapūs (ar bent stereotipiškai tokie atrodantys) vyrai tikrai gali traukti jau vien dėl to, ypač jeigu nėra kitos arenos tai galiai pademonstruoti, pvz., darbe.

    Dėl bado ir seksualinės prievartos. Įdomu, kad visuomenė, kurioje aktyvus kritikos diskursas, nukreiptas prieš badą moterų tarpe skatinančias madas, neaikčioja dėl lieknų vyrų. Taip galbūt yra todėl, kad vyrai yra suvokiami kaip atliekos, tam tikri kenkėjai, ar bent jau lengvai pakeičiami “pėstininkai”, netgi tie, kurie yra dominuojantieji galios lauke. Vyrai juk yra šio požiūrio bendrininkai, simbolinės prievartos aukos ir kurstytojai, dominuojami savo dominavimo…

    Kadangi pats esu “mamytės sūnelis”, tai aš priėjau prie tokios išvados. Moterų rūpestis vyrais labai dažnai irgi yra viso labo veidrodinis aukščiau minėti požiūrio atspindys. Paradoksalu, bet rūpestis yra netgi baisesnė ir žiauresnė dominavimo forma, negu, fizinis smurtas, subordinacija darbovietėje ar patyčios. Rūpestis yra veiksmingiausia simbolinės prievartos forma, nes ji yra pati švelniausia. Kuo prievarta švelnesnė, tuo ji giliau ir tvirčiau tavyje įsikūnija ir ją sunkiau įveikti. “Išdulkinti” juk reiškai ne tik pamylėti, bet ir apgauti (apipisti), viską sumauti (to fuck smth. up), sujaukti protą (mindfuck), padaryti bejėgiu (tuoj kaip tave perpisiu!). :)

    Tai tiek to mano diletantiško vapėjimo. Einu roko sociologijos tema toliau rašyt – smagiau, ne taip asmeniška ir t. t. :)

    P. S. Turėtų būti: “buvo asmens, išgyvenusio Aušvice”, o po “vietomis neaiškaus siužeto” turėtų būti taškas.

  4. d. @ 2013-03-07 11:45

    Antanai, tekstas ne mano, tik įvadas ir vertimas, na ir pastabos tekste. kurių buvo daug daugiau, bet “išredagavom”. labai smagu skaityti tavo įžvalgas. aš dar pati mąsčiau, ar vieni ar kiti vyriškumo tipai medijose nėra tiesiog produktai, pakuotės tam tikram vartotojui. pvz.: man nepatrauklus raumeningasis neemocingasis Bondas, bet patrauklūs pažeidžiami ir jautrūs whishaw herojai. gal jie paruošti mano vartojimui, nes aš “tokio tipo vartotoja”? kaip atskirti žmogų/produktą/režisūrinius sprendimus/visuomeninių fantazmų įsikūnijimą ar paneigimą? ir ką reiškia tai, kad tokio tipo vyrų kine daugėja (ups, čia statistikos neturiu), bet jie sumušami, pažeidžiami, žalojami, bet kartu kaip ir yra pagrindiniai veikėjai, kuriems turime simpatizuoti? kokia čia minčių painiava?

    yra ir daug kitų fanų kultūros aspektų, ir medijų kultūros aspektų. pvz.: tai, jog žurnalistai visą laiką spaudžia whishaw į kampą siekdami išsiaiškinti, kokia būtent jo seksualinė orientacija, jog imdami interviu, pusę jo rašo apie tai, kaip jis sėdėjo, kaip atrodė, kokios jo akys, etc. kas būtų keista, jeigu tai būtų interviu su Danieliu Craigu. fanų kultūros atžvilgiu, čia pirmas atvejis, kuriame susidūriau su kaltės tematika. fandom guilt. kai fanai būdami fanais jaučiasi kalti objektyfikuodami tai, kas jiems pateikiama – o tai tas pats smurtą patiriantis pažeidžiamas kūnas… čia labai daug aspektų, labai daug temų.

    beje, roko sociologija- nekantrauju sulaukt, nes esu didžioji roko fanė ir roko sociologija užsiimu savo tikslais (kaip visada – daug galvoju ir šneku, nieko neparašau).

    ir – rašiau tau feisbuku, bet kaip suprantu, parašiau Mildai :)

  5. Antanas @ 2013-03-08 11:30

    Dalia, aš tai ir turėjau omenyje sakydamas “Dalios parengto teksto”. Vertimas, pristatymas, komentavimas juk irgi yra kūryba. :) Įdomūs tavo klausimai. Nežinau kaip į juos paprastai atsakyti. Vienas požiūris būtų kultūrinių industrijų – scenaristai ir režisieriai ieško kaip psichologiškai nusigauti iki auditorijos, aktualizuoti jų prieštaringus jausmus, kuriuos sukelia globalios visuomenės kaita, įvairios krizės: ekonominės, politinės, tapatybės, lytiškumo ir t. t. Kita vertus, kaip tu sakai, auditorija yra segmentuota: ultradešinysis jaunimas nori “true mordabojaus”, o saikingai konservatyvus, liberalus ir kairysis jaunimas labiau nori sofistikuotų filmų, atitinkančių jų išlavintą skonį. Yra ir filmų kūrėjų požiūris į visuomenę ir kaip menas veikia visuomenėje. Šiuolaikinis menas, jeigu ne šokiruoja, tai bent jau turi palieka tam tikrą nesusipratimo jausmą, žiūrovą skatinti mąstyti, klausti, domėtis ir t. t. Menas yra nuostabos – filosofijos įrankio – tiekėjas. Kodėl ideologai gieda apie herojus, o aš matau daug dvejojančių, trapių ar palūžusių žmonių, kuriuos sunku kategorizuoti?

    Nekantrauti neverta, nes nelabai aš išmanau tą roką – esu diletantas toje (ir daugelyje kitų) srityje. Tikrai taip, tu parašei Mildai :)

  6. Antanas @ 2013-03-08 11:43

    P. S. O šiaip, visada esama kovos tarp žiniasklaidos ir socialinės realybės, “tikrų” žmonių ir tapatybių, kadangi žiniasklaida konstruoja klišes, o jeigu individai ar jų įvaizdžiai klišių nebeatitinka, tai tada prasideda tam tikros atakos, moralinė panika ir pan. Žiniasklaidą kintantį ir apibrėžtumo netenkantį vyriškumą paverčia vyriškumo krize ir moraline panika. Tokiu atveju vyrus norima sugrūsti diskurso rėmus: nebūna “neaiškių vyrų”, būna arba “normalūs” arba “gėjai”, arba “prievartos vaikystėje aukos” ir t. t. Prisiminiau Kavolį, kuris sakė, kad socialinės kaitos laikotarpiu labai padaugėja “neaiškaus žmogaus” tipo individų. :) Žodžiu, čia aš matau apsistumdymą, konfliktą tarp fabrikinės žiniasklaidos, kaip kultūrinės industrijos tvarkos ir meno. Žiniasklaidoje viskas turi būti apibrėžta, įsprausta į formato rėmus, o mene žaidžiama neapibrėžtumu, tam tikra prasme išnaudojant schematiškos žiniasklaidos dėmesį. Ir čia atsiranda priešprieša: mechaniška, fabrikinė žiniasklaida vs. neapibrėžtas, improvizuojantis menas su miglotos, gamtiškos tapatybės įvaizdžiais.

  7. Agnė @ 2013-03-13 18:09

    Kilo asociacijų su tam tikromis askezės idėjomis bei kankinio įvaizdžiu. Kaip kad minėtas Kristus.
    Labiau įžiūrėčiau čia bandymus pagauti konkretų socialinį segmentą, išsilavinusių, “meniškų” ar pan. su tokiais vyro kūno įvaizdžiais. Dažniausiai juk toks vyras pasitaiko alternatyviuose, labiau sofistikuotuose filmuose, o ne labiau masiniams segmentams skirtuose. Ir toks vyras – nuorodos į alternatyvos kultūrines klišes: neapibrėžtumą, intelektualumą, ribų išėmimą, prieštaravimą pop įvaizdžiams (stipraus kūno kultui), istorinę praeitį ar pan.

  8. d. @ 2013-12-31 11:34

    Agne, iš ties – kaip rašyta viename straipsnyje apie tokio tipo vyrus (nepamenu Whishaw ar Cumberbatch, kuris svyruoja ant vyriškumo tipų ribos) – tai vyrai dėl kurių alpsta lyginamųjų literatūros studijų daktarės (women with PhDs in comparative literature). Tai kelia tolesnius klausimus apie (socialiai struktūruojamas???) intelektualių moterų fantazijas.

  9. Antanas @ 2013-12-31 17:25

    O man pasidarė įdomu, dėl kokių moterų alpti socialinio struktūravimo jėgos skatina lyginamųjų literatūros studijų daktarus ir panašaus profilio univyrius?

  10. d. @ 2014-01-07 11:39

    tavo klausimas Antanai, veda prie tolesnių klausimų apie moterų reprezentaciją aptariamoje popkultūros atšakoje, ir apie fanų pasiskirstymą pagal lytį bei vėlgi – santykį su lytimi. trumpai tariant – atitinkami fanų dėmesio objektai dažniausiai pristato herojus vyrus, o šių kūrinių (produktų?) fanės dažnai, nors ne vien, yra moterys, kurios romantizuoja šiuos objektus. kadangi šioje vizualioje (filmai, tv serialai) kultūroje vyriškumai nėra takūs ir įvairūs, o veikiau skirstomi į diskrečius tipus, kurie gali būti atpažįstami, siejami su reikšmių aibėmis, atitinkamai vyriškumas kaip produktas turi savo vartotoją (kalbant labai supaprastintai); tad čia ir kyla atvirkščias klausimas – jei yra vartotojas – lyginamųjų literatūros studijų daktaras – koks mot.g. objektas, atitinkamoje vizualioje kultūroje žadina šio vartotojo vaizduotę (gal tai – Moteris Katė?). kažkaip atrodo man, kad čia atitinkamos lyčių rolių inversijos nerasime – bet tai, be abejo – empirinio tyrimo klausimas. anyone’s up for some research?

  11. Antanas @ 2014-01-07 12:45

    Sorry už metakomunikavimą, bet atsakymui būtų užtekę ir paskutinių trijų eilučių. :)

  12. a. @ 2014-01-21 11:22

    Bet aš manyčiau, kad Ben Wishaw, kaip susižavėjimo objekto, poziciją vyriškame humanitarų akademikų skonio lauke labiau atitinka, tarkime, Charlotte Gainsbourg, pagal savo seksualinio kapitalo ypatybes (nenormatyvinio seksualumo), o ne Moteris Katė. Pastaroji juk yra ne aktorė, o tiesiog personažas, kuris, priklausomai nuo lauko: komiksų, holivudo, cosplay (erotinio, pornografinio arba ne), įgyja skirtingas seksualinio kapitalo konfigūracijas. Nemanau, kad yra visiškai adekvatu lyginti kaukėtus superherojus ir aktorius kaip susižavėjimo objektus, kadangi pirmųjų kaukės ir kostiumai šiek tiek pakeičia žiūrovo santyki su personažu. Tipiškas aktoriaus įkūnijamas personažas dažniausiai juk pateikiamas kaip vienalytė asmenybė, o vat kaukėtas herojus yra iš karto konstruojamas kaip dvilypis: šokinėjantis tarp tipiško visuomenės nario ir herojaus vaidmenų. Šitokį tavo palyginimą priimčiau tik tuo atveju, jeigu tu nori pasakyti, kad humanitarinės akademijos vyrai labiau žavisi abstraktesniais personažais, o ne kokretesnėmis aktorėmis, nes tada jiems kaip ir patogiau pripildyti tuos personažus tokių moterų kūnais, kokių tuo metu jiems norisi.

  13. D. @ 2015-05-14 11:16

    A., moteris katė skliausteliuose atsidūrė kaip provokuojanti figūra. Iš tiesų, labai įdomu, koks būtų toks stereotipizuotas “lyginamųjų literatūros studijų daktarų” virtualaus geismo objektas. Kol kas, kiek (pakankamai nesistemingai) domiuosi fanų kultūra: auditorija yra veikiau moteriška, taip pat įvairūs seksualumo ir lyties variantai, retai įtraukiantys heteronormatyvią vyrišką auditoriją. Objektai tuo metu, vėlgi – mano pastebėjimu (o tai reiškia, kad galimybės tyrimams – plačios ir neišsemtos) yra veikiau vyriški. Tad labai įdomu ar tikrai V-M priešpastatymas fanų kultūros atžvilgiu sukuria tokį reversą (whishaw/cunberbatch versus ginsberg).

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS