Skip to content

Išmaldos prašančiųjų erdvės, kurioje jie elgetauja, suvokimas: etnografija Vilniuje

parašė sociologai.lt @ 2013 Sausio 14

Miesto antropologija (ir, matyt, antropologija apskritai) negali būti malonus pasivaikščiojimas, nes bet koks geras etnografinis tyrimas – tai susitikimas su Kitybe. Gąsdinančia, nes nesuprantama, nemalonia, nes tokia skirtinga, visiškai nepanašia į tai, kas juk yra savaime suprantama. Tokios iki gilaus susipažinimo bauginančios Kitybės, pasirodo, esama ne tik atokiose atogrąžų salose (kaip tik ten jos praktiškai nebėra, ten ji nyksta šviesos greičiu veikiama proceso, kurį toks su socialiniais mokslais tiesiogiai nesusijęs lietuvių kilmės poetas Anthony Kiedis pavadino „kalifornizacija“) – su Kitybe, radikaliai kitokiais gyvenimo būdais ir vertybėmis, susitikti gali ir savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, Vilniuje, jo gatvėse, jei pabendrauji su žmonėmis, kurių kartais gal pasistengtum nepastebėti. Apie tai – pasakojimas, kuriame trys Vilniaus universiteto antrakursės sociologės – Dorota Bartoško, Simona Burbulytė, Kristina Rūkaitė – dalinasi savo patirtimis ir įžvalgomis braižant Vilniaus elgetavimo erdvių žemėlapį, stebint, kalbinant bei mėginant perprasti jose išmaldos prašančius žmones.

Nutarus ir visgi nepabūgus tyrimo objektu pasirinkti išmaldos prašančių žmonių, pasidarė gana nesunku suformuluoti ir kokį reiškinį, susijusį su šia bendruomene, norime tyrinėti. Smalsulį kėlė tai, kaip ir kodėl išmaldos prašantys žmonės pasirenka konkrečias miesto vietas, kaip jie suvokia save aplinkoje, kurioje elgetauja, erdvėje, kurioje mes patys nuolat dalyvaujame kaip praeiviai, o galbūt ir kaip aukotojai.

Turistinės ir įrašytos erdvės

Viena esminių ir, greičiausiai, gana nuspėjamų tam tikros erdvės pasirinkimo priežasčių išmaldos prašantiesiems yra potenciali galimybė gauti kuo didesnį kiekį pinigų. Šis aspektas įdomus tuo, kad tokiomis erdvėmis dažnai savaime tampa turistų gausiai lankomos vietos, o šios savo ruožtu yra varžytinės erdvės1, kurioms būdinga konkurencija. Todėl tokiose vietose kaip Aušros Vartai ar Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia dažnai galima matyti keletą elgetų tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, stebėjome, kaip prie Aušros Vartų esant dviems elgetoms, vienas jų pagausėjus praeivių skaičiui atsiklaupė ir garsiai ėmė kartoti frazę „būkit geri, padėkit, prašau, su sese neturim ką valgyt, abu našlaičiai esam“. Turbūt nesunkiai galite atspėti, kuris iš jų tą dieną surinko daugiau pinigų.

Įdomesnes įžvalgas stebint elgetavimo erdves Vilniuje pavyko padaryti pasitelkus įrašytos (inscribed) bei įkūnytos (embodied) erdvių sąvokas.

Pasak J. Fernandez2, individai tam, kad transformuotų savo identitetą turi įtvirtinti (įrašyti) save naujoje erdvėje. Mūsų tyrinėjamu atveju, kad elgeta suvoktų save kaip išmaldos prašantį, jis turi įtvirtinti savo buvimą tam tikroje viešoje miesto erdvėje. Tai ne visuomet labai paprasta. Galbūt esate matę, o gal net paaukoję prie Vilniaus Akropolio elgetaujančiam vyrui. Nors vyras elgetauja jau pusantrų metų, jis iki šiol jaučia gėdą: T: Jums nejauku čia būti? I: Gėda, nejauku. Bet valgyt, tai norisi taip sakant, ką padarysi…  

Nr. 1

Nr. 2

Informanto gėdos jausmą galima paaiškinti tuo, kad socialiniame gyvenime vyriškis iki šiol jaučiasi statybininku, kuris nukrito nuo pastolių ir negali dirbti dėl gautos traumos, jis nesusigyvena su naujuoju savo vaidmeniu: I: <…> Net negalėjau pagalvoti, jog man taip gali nutikt. Šiaip aš gerai dirbau, bet taip nutiko. <…> Pavasarį galvoju, kad gal jau išgysiu ir vėl galėsiu eit dirbt, nebereikės čia. Vis dėlto pažvelgus į vyro elgetavimo erdvę tampa aišku, jog joje jis suvokia, įprasmina ir „įrašo“ save kaip išmaldos prašantįjį – jis visada renkasi tą pačią vietą, išmaldos puodelis visada ten pat, pats yra susigūžęs, nuolat nuleistomis akimis. Netgi interviu metu jis nesiliovė trinti delnų, rodydamas, kad jam šalta, tačiau vienai iš tyrėjų atidavus savo pirštines, jų kitomis dienomis vyriškis nedėvėjo, tokiu būdu pabrėždamas save kaip išmaldos prašantįjį.

Teko stebėti įdomų savęs kaip elgetos įtvirtinimą erdvėje prie Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios – viešąją erdvę ten elgetaujantis vyriškis suvokė kaip asmeninę, o savo buvimą joje „įrašė“ tuo, kad gėlių klomboje (pirma nuotrauka) slėpė savo išmaldos puodelį, o prie bažnyčios suoliuko – laikraštį (antra nuotrauka).

Įkūnytos erdvės: skirtumai tarp benamių ir namus turinčiųjų išmaldos prašytojų erdvės suvokimo

Įkūnytos erdvės sąvoka padeda analizuoti tai, kaip erdvė suprantama per savo asmeninį ryšį su ja. Kadangi, kaip pabrėžia E. Hall, žmonės skirtingai tiek konstruoja, tiek patiria erdves3, taip ir tarp išmaldos prašančių žmonių randasi tam tikros santykio su erdve klasifikacijos. Galima pastebėti, kaip išsiskiria namus turinčių ir benamių išmaldos prašytojų erdvės įkūnijimas. Iš stebėjimų gana aiškiai matyti, jog tarp benamių išmaldos prašančiųjų dažnai nėra skirties tarp asmeninės ir išmaldos prašymo vietos. Pavyzdžiui, vaikinas, prašęs išmaldos ir jį pasikvietę kiti du vyrai (iš kurių vienas, taip pat išmaldos prašytojas) nesistengia ieškoti itin atokios vietos, kad galėtų išsitraukti butelį – jie tai daro vos paėję nuo erdvės, kurioje prieš kelias minutes prašė išmaldos. Ši skirtis taip pat matoma atsižvelgiant į socialinį atstumą tarp išmaldos prašančiųjų. Benamiai elgetos nevengia bendrauti su tuo pačiu užsiimančiais žmonėmis: T: O bendraujat su kitais žmonėm, kurie užsiima tuo pačiu? I: Nu…( nedidelė pauzė) būna ir pabendraujam. O taip pat ir nemalonų jausmą prašant išmaldos daugiau tapatina su fiziniais pojūčiais: T: O kaip jūs jaučiatės čia būdamas? Nežinau, nemalonu gal būt, ar… ( neleidžia pabaigti sakinio) I: Kaip gali žmonės jaustis? Blogai jaučiuosi. Šalta, alkanas, antra diena nieko nevalgiau. Kam čia įdomu.

Namus turintys išmaldos prašytojai viena vertus, šioje erdvėje jaučiasi svetimi, su kuo turi susitaikyti: T: O kaip tu jautiesi atėjęs čia? I: Niekaip, tiesiog prašau išmaldos. Aišku, nemalonu, bet ką darysi, gyvent tai nėra už ką. Valgyt reikia. Tačiau nemalonumas, išreiškiamas emociniais pojūčiais, daugiau siejamas su išmaldos prašymu apskritai, todėl kita vertus, tos erdvės dėl asmeninių priežasčių yra malonios, jose net jaučiamasi saugiai: T: O kaip jūs jaučiatės čia (prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios) būdamas? I: Man smagu. Man geriau niekur lakstyti, man geriau čia eiti. Man geriau čia, negu kur nors į gatvę. T: Jūs čia saugiau jaučiatės? I: Taip, taip. Man geriau, negu kur nors stoty prašinėti, ne, ten man nepatinka, narkomanų aš nekenčiu, o Jėzau, jau tie tai man tai ne. Čia žinot, kleboną pažįstu, ir zakristijoną pažįstu, ir man smagiau.

Išmaldos prašantieji, kurie turi namus, kitaip nei benamiai kolegos palaiko kur kas didesnį socialinį atstumą tarp savęs ir kitų tuo pačiu užsiimančių žmonių: T: Bet kaip jūs sakot, kad ir kitų žmonių čia yra, o jūs bendraujat kažkaip? I: Ne, ne. Bendraujam ne. Mes skirtingų minčių, skirtingų požiūrių. Jiem reikia dozei susirinkt, jiem reikia… Taip toliau, o man reikia duonytei.

Keletas pastabų apie etnografinio tyrimo patirtis

Visgi, atliekant tyrimą žmogiškasis faktorius ėmė viršų. Tyrimo pradžioje manėme, jog veiksime ne kaip aukotojos, o kaip tyrėjos, tačiau nei vienas informantas neliko be atlygio… Nors buvo ir toks atvejis, kada išmaldos prašančioji nesutiko nei kalbėti, nei paimti išmaldos ir netgi piktybiškai varė šalin stipriai sugniaužusi delną. Delną ištiesdavo tik pro šalį einant pasiturinčiai atrodantiems žmonėms. Matyt, mes atrodėme per prastai:) Taip pat trikdė atvejis, kada informantas buvo per daug draugiškas, kalbus, kartais netgi pašaipus. Sunkiausia tyrimo dalis buvo prieiti ir užmegzti pokalbį, ypač po minėto atvejo su piktąja moteriške. Kaip prieiti? Nuo ko pradėti? Kaip kreiptis? Kaip elgtis? Ar mus tinkamai supras? Ar neįžeisime jų jausmų? Visi suplanuoti žingsniai subliūkšdavo vos tik priėjus prie informanto. Sunkumai kilo ne tik atliekant interviu, bet ir stebint išmaldos prašančiuosius – ne taip lengva išlikti nepastebėtoms ar tiesiog nepamesti stebimojo iš akių, kada jis keliauja savais keliais.

Įdomu buvo tai, jog daugelis išmaldos prašančiųjų turi tik vieną vietą, arba jeigu turi kelias, tai nėra linkę jų keisti bei viena iš jų vis tiek yra pagrindinė. Išryškėjo netikėtas skirtumas tarp benamių ir namus turinčių išmaldos prašytojų – namus turintys dažniausiai renkasi erdves, kurios jiems yra kažkaip artimos, tačiau suvokia save kaip esančius čia laikinai, taip pat yra linkę atsiriboti nuo kitų išmaldos prašančiųjų. Benamiai šiuo atveju griežtai neskiria asmeninės ir išmaldos prašymo erdvių, jie dažnai bendrauja tarpusavyje. Taip pat nustebino mėginimas viešą erdvę pritaikyti savo patogumui, pavyzdžiui, paliekant čia paslėptus daiktus. Tikėkimės, ir skaitytojai šiame mažame tyrime rado ką nors įdomaus!

1 Low, Setha M.; Lawrence-Zuniga, Denuse (Editors). 2003. Anthropology of Space and Place: Locating Culture. Malden: Blackwell, p. 23.

2 Fernandes, Ibid., p. 189.

3 Ibid., p. 4.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

One Comment
  1. Antanas @ 2013-01-14 13:27

    Panašios problemos man yra kilusios, kai norėjau paimt interviu iš dviejų muzikantų. Vienas jų buvo priklausomas nuo svaigalų, o kitas po patirtos sunkios traumos tapo gatvės muzikantu. Pirmuoju atveju buvo įdomu tai, kad interviu ėmiau tada, kai jis buvo blaivus ir jis man parodė savo “viešąjį aš”, bet taip nutiko, kad dar kartą pas jį apsilankiau vėliau, kai jis jau buvo neblaivus ir tada išvydau jo “privatųjį aš”, nors veiksmas abiem atvejais vyko jo vieno kambario bute, o abu jo pasakojimai buvo persmelkti nuoskaudos ir nusivylimo, tik tiek kad pirmuoju atveju jis dar šiek tiek dangstėsi optimizmo kauke ir kalbėjo filosofiškiau, abstraktesnėm frazėm. Įdomu socialinės erdvės požiūriu dar ir tai, kad tame kambarėlyje jis ir meistravo, ir klientus priiminėjo ir miegojo, kas jam, beje, labai nepatiko. Pasak jo, skirties tarp darbo ir namų erdvės nebuvimas ilgainiui tampa gniuždantis, nes negali apie darbo rūpesčius negalvoti, kai grįžti namo, o taip pat ir apie kitus savo rūpesčius negali nustot galvojęs, nes visą laiką esi namie. Pokalbiai turėjo ir tam tikrą terapinį efektą, nes jis išliejo daug nuoskaudos tiek ant valdžios, tiek ir ant jį apleidusių draugų ir nesąžiningų kolegų. Pastarajam informantui “sumokėjau” jo mėgiamu alumi, o antrasis muzikantas pareikalavo dešimties litų. :)

    Interviu su antruoju muzikantu virto jo pasirodymų filmavimu ir aplinkos stebėjimu, nes su juo ne tik praeiviai noriai bendravo, bet ir žmonės iš kavinių po atvirumi dangumi, daugiausiai vietinis jaunimėlis, kurie su juo kas dieną susitinka. Kai kurie iš jų patys buvo performeriai, du sušoko breiką, pvz. Buvo ir viena, regis, benamė, kuri to muzikanto ėmė prašyti pinigų alui, pradėjo verkti ir pan. Bet kai paklausiau, kas čia tokia, tai tas muzikantas nei man, nei kitiems susirinkusiems nenorėjo pasakoti, o tiesiog nusuko kalbą į svarstymus, kaip sunku “žvaigždei” atsiginti gerbėjų, ir kaip liūdna, kai jau nebelieka tų žmonių, nuo kurių tau reikia atsitingi. Lygino save su Johnu Lennonu ir pan.

    Beje, pastebėjau kažką panašaus kaip ir autorės apie išmaldos prašytojų viešos ir prievarčio erdvės skirtį. Tas muzikantas atsipūsdavo, kažką užkasdavo arba ant suoliuko sėdėdamas, arba nueidavo į vieną ar kitą kavinę, iš vienos, beje, ir elektrą gavo pasijungt savo instumentui. Žodžiu, nors ir kavinė, ir suoliukas pėsčiųjų gatvėje yra viešos vietos, pirmoji jam visgi yra privatesnė, daugiau atitinkanti Goffmano “užkulisius”, o antroji – “sceną”. Gaila, kad neturėjau laiko, bet būtų buvę visai įdomu aplankyti ir jo namus – tikrąją privačią erdvę.

    Ačiū, kad sužadinot mano prisiminimus ir paskatinot juos apmąstyti naujoje šviesoje. :)

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS