Proginiame Sociokine – ant 90-ųjų fronto linijos kartu su Jurijum Dobriakovu
Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje sukurtas filmas „Fronto linija“ vaizduoja neparadinę devyniasdešimtųjų pusę ir gatvėse augančių pokomunistinės Lietuvos vaikų gyvenimą. Tačiau pirmiausia šis filmas įdomus tuo, kad gana tiksliai fiksuoja iš kolektyvinės atminties beveik išstumto laikotarpio atmosferą.
Šiandien kartais atrodo, jog po Sąjūdžio, Atgimimo, Nepriklausomybės paskelbimo ir Sausio 13-osios iškart sekė naujojo tūkstantmečio optimizmas; keistas, nesaugus ir chaotiškas pereinamasis laikotarpis su visais jo atributais tarsi neegzistavo (išskyrus populiarioje spaudoje periodiškai pasirodančias publikacijas apie Daktarų gaujos prabangų gyvenimą ir nusikaltimus). Tuo tarpu Rusijoje „laukinio kapitalizmo“ ir laisvos rinkos įsitvirtinimo epocha iki šiol maitina kolektyvinę vaizduotę (užtenka prisiminti 2011 m. V. Ginzburgo kultinio Viktoro Pelevino romano „Generation P“ ekranizaciją ar ne vieną A. Balabanovo filmą) ir yra nemenkai mitologizuota.
Taigi, kodėl pažvelgus į šiuolaikinę Lietuvos populiariąją kultūrą susidaro įspūdis, kad devyniasdešimtųjų čia praktiškai nebuvo? Galbūt tas laikotarpis Lietuvoje dar netapo istorija tiek, kad jau galėtų būti apmąstomas, interpretuojamas ir mitologizuojamas?
Šiuos ir kitus po flmo kilusius klausimus kviečiame apsvarstyti kartu su šiuolaikinės kultūros ir meno reiškinių tyrinėtoju Jurijum Dobriakovu proginiame Sociokine balandžio 9 d. 18.30 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 306 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Na, jei atverstume populiariosios kultūros riedulio paslėptąją žemėtą pusę, pamatytume, kad 90-ieji niekur nedingo. Kaip tada, taip ir dabar yra ta pati forsų, marozų, urlaganų, gopnikų, “chav”, ar kaip juos bepavadintum, sociokultūrinė grupė, kuri tebenešioja tų pačių firmų treningus, tebesikerpa trumpai plaukus, važinėja golfukais, audinėm, bambaliais ir mersais, iš kurių bagažinių riaumoja prastai pritvirtinti subvuferiai, verčiantis pačią bagažinę juokingai plerpti garsiakalbiui užgavus rezonansinius dažnius. Gal net ir Butkutės dar paklauso, hiphopo, rusiško popso ir kalėjimo baladžių arba prieina prie kokių gatvės muzikantų ir vos ne reikalauja pagrot ką nors iš V. Vysockio repertuaro.Taip kad tie 90-ieji yra, tik jau nebe tam pačiam popkultūros lauko segmente. Tas laikotarpis vargu ar kada galėjo pasigirti didele kultūrinio kapitalo sankaupa, bet tuo laiku būta didelės ekonominio kapitalo sankaupos. Kai pastaroji išgaravo su bankų griūtimi, o po to ir su Rusijos krize, na tai ir liko visokie vargani to laikotarpio rudimentai, giliai įsirėžę į forsų atmintį. Apskritai, kalbant apie subkultūras visokias, iš tų laikų ateina visokie smurtiniai anekdotai, apie tai, kurios subkultūros atstovai moka geriau muštis ir pan, pvz.: “Kuo skiriasi pankas, metalistas ir forsas? – Tuo, kad pirmas nori muštis, bet nemoka, antras nenori muštis bet moka, o trečias ir nori, ir moka.” Kita vertus, o ką jau taip prisimename iš 2000-ųjų be euroatlantinės integracijos ir pasaulinės finansų krizės?