Kaip sociologui apsivalyti nuo episteminių drumzlių ir doxa ribotumų?

P. Bourdieu sociologams siūlo įvairius principus, kurie gali padėti tiek suvokti socialinę tikrovę kaip tokią, tiek ir atsirinkti tinkamus būdus jai tirti bei pažinti. Bourdieu sociologija nereikalauja tam tikrų tyrimo metodų priėmimo ar atmetimo, ji nėra dogmatiška, tačiau turi savo kertinius principus, kriterijus ir sąvokas. Šiandien sociologijos magistrantas Mindaugas Ignotas aptaria prancūzų mokslininko siūlomą tyrėjo savianalizės/(savi)refleksijos principą ((savi)refleksija ir tyrėjo savianalizė, Bourdieu kontekste, yra praktiškai tapačios sąvokos ir šiame tekste jos paprastumo dėlei vartojamos kaip sinonimai).

Savianalizės klausimas turėtų būti kasdienė tyrėjo pastanga, laikysena. Deja (o gal puiku!?), šiandien dažniau girdime apie ją kalbant, o ne praktikuojant. Kiek, kaip ir visų svarbiausia – kodėl sociologai turėtų užsiimti (savi)refleksija savo veikloje? Mindaugas stengiasi atsakyti į šiuos klausimus. Greičiausiai jis užmins daugiau klausimų ir mįslių nei pateiks atsakymų,tačiau galbūt čia ir slypi susitikimo su Bourdieu vertė – raginimas apmąstyti ir ieškoti naujų prieigų, neskubant įtvirtinti konkrečių atsakymų ar konkrečios veiklos receptų sociologijos plotmėje.

Socialiniuose moksluose gausu skirtingų refleksijos suvokimų. Ji gali reikšti tiek subjekto (savi)analizę, tiek ir būti taikoma tam tikriems objektams, pavyzdžiui tekstams. Bourdieu refleksijos samprata išsiskiria kitų teoretikų kontekste ir apima tris aspektus: ji nutaikoma į socialinio pažinimo metodus (o ne patį tyrėją), kolektyvinę tyrėjų veiklą (o ne pavienį asmenį) ir yra skirta sutvirtinti sociologijos epistemologiją (o ne ją griauti ar diskredituoti) (2). Mokslininkas dar ją aiškina kaip objektyvuojančio subjekto analizę ir pačią šio subjekto objektyvaciją (trumpai priminsiu, kad objektyvacija – sudaiktinimas, perėjimas/persilaužimas iš asmeniško santykio su savimi ir savo padėtimi konkrečioje grupėje/visuomenėje į daiktišką santykį). Jo manymu, būtina išryškinti ir atskleisti tiek šio subjekto padėtį ir trajektoriją bendrojoje socialinėje erdvėje, tiek jo užimamą poziciją konkrečios specialybės, disciplinos lauke, tiek ir patį tyrėjo priklausymą scholastinei, akademinei sferai (4).

Turime nepamiršti, kad ši savianalizė neturėtų būti sutelkta ties pačiu tyrėjo asmeniu, bet pirmiausiai turėtų apimti tyrėjo socialinį lauką, nors ši perskyra, Bourdieu ruožtu, yra gana abejotina. Sociologas nepripažįstą tokių teorinių dichotomijų porų kaip „objektas“ ir „subjektas“ arba „agentas“ ir „struktūra“. Vietoj šių perskyrų Bourdieu renkasi reliacionizmo principą, kuris pabrėžia abiejų poros pusių sąveiką bei santykį, neteikdamas nei vienai iš jų absoliučiai determinuojančios pirmenybės (2). Tokiu atveju individualaus tyrėjo analizė kartu tampa ir jo aplinkos analize, ir atvirkščiai. Viena yra neįmanoma be kitos.

Savianalizė Bourdieu sociologijoje neturi tikslo pati savaime ir nėra tiesiog intelektualinė mankšta ar žaidimas, kuriais galima užsiimti arba ne, pagal kiekvieno individualų pasirinkimą. Ji yra būtinas epistemologinis saugiklis, kuris gali padėti išvengti pražūtingos sociologijos klaidos: „nekontroliuojamo santykio su [savo tyrimo] objektu, kurio rezultatas – to santykio perkėlimas į objektą“ (2). Kitaip tariant, tai yra tyrėjų tendencija primesti savo neįsisąmonintus teorinius modelius gyviems socialiniams reiškiniams, kurie dažnai funkcionuoja visai pagal kitą logiką.

Nors savianalizė gali būti kreipiama tiek ir į socialinę tyrėjo aplinką, tiek ir į jo naudojamus metodus bei jų patikimumą, Bourdieu prieigoje ir ši perskyra nublanksta. Taip yra todėl, kad socialinių žinių kūrimo institucijos yra suprantamos lygiai taip, kaip ir kitos visuomenės dalys – pagal lauko ir habitus sąvokas bei jų dėsningumus.

Trumpai priminsiu, kad habitus – tai įsitikinimų, prielaidų, lūkesčių rinkinys, lemiantis suvokimą, mąstymą, emocijas, poreikius, vaizduotę, motyvus ir pan. Habitus yra socializacijos padarinys, t. y. įgytas per patirtį, tačiau tapęs tokia neatskiriama žmogaus dalimi, kad ją galima laikyti lyg „antrąja prigimtimi“. Laukas – tam tikra socialinės erdvės dalis (pvz. mokslo, meno, politikos laukai ir t. t.), pasižyminti specifine logika. Tai tam tikros galios santykių laukai.

Bourdieu habitus bei lauko sąvokas nuosekliai taiko ir patiems sociologams, atsisakydamas pozityvistinės metodologijos, kuri tvirtina stebėtojo nešališkumą ir gebėjimą atsitraukti nuo savo stebimo objekto. Mokslininkas nusprendžia stebėti šiuos stebėtojus, įskaitant ir save patį. Tai nėra atsitiktinis ar papildomas veiksmas, jis seka natūraliai, vos tik yra priimama lauko ir habitus logika. Visi laukai yra galios laukai, o kiekvienas habitus yra pasąmoningas lauko įkūnijimas (2;3). Habitus dispozicijos yra ir formuojančios lauką, ir pačios jo formuojamos. Laukų viduje vyksta rungtynės dėl skirtingų kapitalo formų (2), todėl kiekvieno žaidėjo pozicija ir jo turimi ištekliai veikia tiek ir patį lauką, tiek (netiesiogiai) ir patį subjekto habitus, nes pastarasis vėlgi priklauso nuo lauko konfigūracijos ir taisyklių.

Tačiau svarbiausias lauko-habitus prieigos aspektas savianalizės prasme visgi yra doxa, kuri refleksiją padaro absoliučiai būtina. Doxa – tam tikrame lauke vyraujanti savaime suprantamų, neabejotinų prielaidų, taisyklių, vertybių, prasmių, susitarimų, „sveiko proto“ visuma. Tai nerefleksyvi lauko agentų – žaidimo dalyvių – nuomonė apie žaidimą ir jo laimėjimus. Doxa palengvina pasaulio, įprastų kasdienių situacijų supratimą ir reagavimą į jas. Neapmąstomi aspektai yra paliekami už lauko ir jame vykstančių diskursų ribų, tačiau visą laiką lieka kaip pažinimo ir suvokimo horizontas, už kurio slypintys dalykai neįvardijami paprasčiausiai dėl to, jog taip ir lieka nematomi (3).

Kitą vertus, šis lauko ribotumas neišvengiamai permerkia habitus, ir pastarasis ne tik nurodo individui kūrybiškumo ir galimo veikimo ribas, bet ir pateikia jas kaip natūralias ir neišvengiamas (3). Bourdieu žodžiais tariant, „[toks] etosas pateikia neišvengiamybę kaip vertybę“ (3, p. 77).
Jei mes pritaikome šiuos principus ir sociologo tyrėjo aplinkai (o tai yra nuoseklus ir nuoširdus žingsnis Bourdieu sociologijoje), pasidaro akivaizdu, kodėl yra būtina objektyvuoti šį objektyvuojantį subjektą, analizuojant lauką, kuriame jis dirba. Tokiame lauke socialinės kliūtys kartu yra ir epistemologinės kliūtys vienu ir tuo pačiu metu (4). Situaciją sunkina dar ir tai, kad habitus yra iš esmės pasąmoninis cenzorius, galbūt ne tiek psichoanalitine kiek socialine prasme. Jis kuria nematomas, nejaučiamas, neįsisąmonintas ribas ne nuslėpdamas tam tikrus dalykus (nes pačio slėpimo veiksmas gali būti iš principo pamatytas ir apčiuoptas), kiek atpažindamas artimą, suprantamą, gerai pažįstamą lauko aplinką, kurioje lengva pasinerti, nepastebint vienokio ar kitokio doxa šešėlio.

Savianalizė tampa priemone tiek išvengti doxa aklumo, atveriant naujas tyrimų ir kūrybos galimybes, tiek ir išryškinti konkrečių tyrėjų poziciją, kurią jie užima savo lauke. Ji gali ne tik įnešti naujus sociologijos metodus, prieigas ir mąstymo paradigmas, kurių trūkumas buvo ligi tol nematomas. Savianalizė taip pat gali parodyti socialines trajektorijas ir užimamas galios pozicijas sociologų lauke, taip išryškindama ir pačią lauko sąrangą, jos galios konfigūraciją. Pastarasis žingsnis gali atskleisti kodėl vieni sociologiniai metodai taikomi labiau, o kiti rečiau, nepaisant visų jų matomumo ir sąlyginio pripažinimo tame lauke. Arba kaip lauko padėtis yra susijusi su konkretaus sociologo autoritetu ir įtaka, kas neretai turi konkrečią ir apčiuopiamą įtaką socialinio žinojimo produkcijai.

Pats mokslininkas gana ryžtingai nukreipė objektyvacijos instrumentus į save ir savo kolegas akademikus. Jo knyga „Homo Academicus“ – žvilgsnis į Prancūzijos akademinį lauką su vidinėmis galios pozicijomis ir ribojančiomis taisyklėmis, kuriame vyko kova už socialinio pasaulio ir mokslo tiesą (1). Antroji knyga „Sketch for a Self-Analysis“ (5) – atviras ir intymus pasakojimas – nukreiptas į socialinę Bourdieu trajektoriją ir jo paties habitus. Nesigilinant į smulkesnį šių knygų turinį, galima pasakyti, kad jos abi remiasi Bourdieu sociologinės prieigos taisyklėmis ir logika. Tai yra atskiri, konkretūs lauko-habitus santykių atvejai, kuriuose matoma visa jų problematika.

<P. Bourdieu manymu, „intelektualų sociologija“ nuo „liaudies sociologijos“ skiriasi tik tuo, kad pretenduoja į mokslinį neutralumą, o šią pretenziją jie gali reikšti dėl turimos simbolinės galios, dėl visuotinai pripažintos jų teisės į „objektyvią tiesą“, tačiau jie lygiai taip pat, kaip yra daroma viešuosiuose diskursuose, įtraukia „sveiko proto“ sąvokas ir prielaidas, o tyrinėjimų temas renkasi iš vadinamųjų tuo laiku vyraujančių „socialinių problemų“. Todėl sociologija, kaip suteikianti teisę kalbėti apie socialinio pasaulio „tikrąją būklę“, taigi kartu ir pasakyti, kaip turi būti, o kaip neturi, dažnai tampa politinių kovų įrankiu. Tuo tarpu bandymas objektyvuoti objektyvuojančias institucijas atskleistų paties objektyvavimo prielaidas, kurias suvokus tampa įmanomas nešališkas, nepriklausomas nuo politinių (arba akademinių) interesų mokslas.>

Taigi, (savi)refleksija – priemonė, galinti padėti valyti sociologiją nuo episteminių drumzlių ir doxa ribotumų.

Žinoma, reikia nepamiršti, kad „Raginimas mąstyti su Bourdieu būtinai yra ir raginimas mąstyti anapus anapus ir, jei to reikia, prieš Bourdieu.“ (2). Taigi, susitikimas su Bourdieu kviečia tam tikrai refleksijai jo paties sociologijos atžvilgiu – ji taip pat turi savus trūkumus ir ribotumus. Pavyzdžiui, ar savianalizė yra pajėgi iš tikrųjų peržengti lauko ribotumus ir išryškinti, objektyvuoti jame nematomus dalykus? Kitaip tariant, ar pati analizė, kuri vykdoma konkrečiame lauke ir konkretaus tyrėjo, su jo paties habitus, nėra ir pati veikiama to lauko? Ar ji neturės ir savo nepastebimos doxa? Jeigu taip, kiek objektyvus yra toks objektyvuojantis judesys? Kitas dalykas, net jeigu refleksija vyksta pagal Bourdieu nužymėtas gaires ir besilaikant jo sociologijos principų, ar vien ji yra pajėgi atlikti jai keliamą užduotį? Kitaip tariant, doxa išryškinimas gali ir nepasirodyti toks jau netikėtas ir vien jo objektyvavimas dar negarantuoja, kad nušviesta situacija bus priimta kaip nesanti pati tinkamiausia ar priimtiniausia tame lauke. Galima nesunkiai įsivaizduoti ir priešingą reakciją, kai refleksija neveda prie jokių pokyčių, o atvirkščiai, leidžia dar lengviau įtvirtinti ir užkonservuoti esamą situaciją. Tokiais atvejais ji tampa tiesiog intelektualiniu žaidimu, mąstymu dėl mąstymo ir refleksija dėl refleksijos, jeigu ne atviru įrankiu įtvirtinti savo paties dominavimą. Pati refleksija neturi ryškių vidinių saugiklių, kurie apsaugotų nuo šio paradokso.

Taip pat kviečiame skaityti seniau parašytą socialios sociologės Agnės tekstą „Bourdieu – Homo Academicus: objektyvuoti objektyvuojančius“ apie Mindaugo minėtą knygą „Homo Academicus“. Galėsite išsamiau susipažinti su Bourdieu atliktu tyrimu – universiteto institucijos kaip lauko analize, pasitelkiant Prancūzijos socialinių mokslų krypties profesorių pozicijų tyrimą, apimantį labai įvairaus pobūdžio duomenis iš septintojo-aštuntojo dešimtmečių.

_______

Literatūros šaltiniai:
1. BOURDIEU, Pierre, Homo Academicus. Stanford University Press, 1988
2. BOURDIEU, Pierre. WACQUANT, Loic., Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Baltos lankos, 2003
3. BOURDIEU, Pierre, Outline of a Theory of Practice. Cambridge University Press, 1995
4. BOURDIEU, Pierre, Science of Science and Reflexivity. The University of Chicago Press, 2004
5. BOURDIEU, Pierre, Sketch for a Self-Analysis. The University of Chicago Press, 2008