Skip to content
Geg 16 18

Apie perkaitusius mus ir pasaulį su antropolgu T. H. Eriksenu

parašė Milda

Prieš daugiau nei 15 metų žymus antropologas T. H. Eriksenas knygoje „Akimirkos tironija“ analizavo greitąjį ir lėtąjį laiką nūdienos Vakarų pasaulyje. Pasak jo, tendencija aiški: nenustygstantis laikas vis labiau veikia turtingųjų šalių gyventojų gyvenimo ritmą. Pasak jo, laikas atokvėpiams ir pertraukoms, lėtoms mintims, kalboms ir veiksmams taps atgyvena – tai, ką galima atlikti greitai, išstums tai, ką reikia daryti lėtai. Be to, sunkiai gebėsime atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Paskęsime detalėse, keliose sferose, pamesdami bendrą vaizdą. Rodos, tas laikas jau atėjo ir spėjome gerokai įklimpti nesustabdomame(?) jo pagreityje. Kai kuriuos iš mūsų (mane tai tikrai) jis jau spėjo taip užknisti, kad ėmėm ilgėtis ir aktyviai kažką keisti savo gyvenimuose, kad tik susigrąžintume lėtąjį laiką.

Gegužės 7 d. Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius Eriksenas lankėsi VDU, visi susidomėję galėjo sudalyvauti jo paskaitoje „Perkaitęs pasaulis: antropologija, globalinės problemos ir paspartinti pokyčiai“ (“An overheated world: anthropology, global issues and accelerated change“). Paskaitoje antropologas plėtojo šiandien be galo aktualias temas apie globalizacijos daromą poveikį tiek individo, tiek valstybių ir visos planetos mastu, apie perdeginėjančius mus perkaitusiame pasaulyje, apie žmonių išgyvenamą bejėgystę bei jos priežastis. Paskaitos įrašą galite rasti čia, susipažinti plačiau su žmonių ir visuomenių perkaitimo fenomenu galite perskaitę 2016 m. pasirodžiusią Erikseno knygą “Overheating: An Anthropology of Accelerated Change“, o dabar kviečiu susipažinti su glausta sociologijos doktorantės Ievos Dryžaitės minėtos paskaitos apžvalga/refleksija.

Pasak Erikseno, dabartiniame pasaulyje žmogus jaučiasi bejėgis, kadangi iš jo yra atimta teisė dalyvauti svarbiuose sprendimuose, kurie tiesiogiai daro įtaką jo gyvenimui ir aplinkai. Formuojasi situacija, kai visai nebeaišku, nei kas už ką atsakingas, nei ką reikėtų daryti, kad galėtum tai pakeisti. Žmonių bejėgystės situaciją stimuliuoja rinkos ekonomika, įvairių sektorių financializacija, vis didėjantis demokratijos deficitas augančių korporacijų kontekste, standartizavimas, eksponentiško augimo (pinigų, vartojimo, technologinės pažangos, gamybos ir pan.) ideologija, problemų sprendimo nutolinimas laike ir erdvėje. Pastarasis aspektas pasireiškia situacijomis, kai problema nebesprendžiama „čia ir dabar su lokaliai esančiais, dėl to labiau suinteresuotais ir suprantančiais pareigūnais“, o yra siunčiama į “main office“, kuris dažniausiai tik imituoja susirūpinimą ar išklausymą, nes problema per toli ir per svetima. Tokiame pasaulyje žmogus jaučiasi bejėgis, o progreso naratyvas, lig šiol buvęs gana teigiamas, visų neigiamų pasekmių kontekste (klimato kaitos, skurdo, augančios nelygybės, demokratijos deficito, žmogaus identiteto krizės) yra smarkiai kompromituojamas, nebetenka pasitikėjimo ir privalo būti permąstomas. Skaityti toliau…

Geg 7 18

Užsidėk sijonuką, rinkis vaikino mėgstamą spalvą ir mažiau ginčykis!

parašė sociologai.lt

Prieš 5 metus užkabinome vaikiškų bei paaugliams skirtų žurnalų lentyną – apžvelgėme, kokia jų pasiūla bei kokius lyties įvaizdžius atspindi bei formuoja berniukams ir mergaitėms skirti periodiniai leidiniai. Žurnalų skleidžiamą žinutę nusakyti nebuvo sunku: mergaitėms svarbiausia grožis, santykiai su draugėmis bei vaikinais, berniukams – nuotykiai, išbandymai, žaidimai, sportas, technika ir kiti „vyriški“ užsiėmimai. Šiandien kviečiame pratęsti šią temą kartu su Juta Liutkevičiūte, kuri įdėmiau panagrinėjo paauglėms skirto žurnalo „Justė“ turinį. Pagal  3 lyties vaizdavimo kriterijus – išvaizdą, pomėgius bei tarpusavio santykius – Juta analizavo 2014-2016 metų numerius. Žurnalas pasirodo kiekvieną mėnesį, yra daugiau nei 30 puslapių apimties, o jo tiražas per pastaruosius 5 metus mažai keitėsi ir svyravo apie 8200 egzempliorių.  Leidinys turi beveik 10 tūkst. gerbėjų auditoriją Facebook`e. Gyvenimo etape, kai atrodo, kad pasaulis mato tik spuogais pabertą nosį, vartojama informacija gali atkreipti dėmesį į tavo tau pačiai nepadedantį pasaulio suvokimą arba pritarti, kad taip – būtent spuogai yra didžiausia bėda. Kokios pozicijos laikytųsi „Justė“? Kviečiame susipažinti su Jutos įžvalgomis.

~ „Nekenčiu savęs labiau už viską, o blogiausia, kad sveriu 50kg! Jaučiuosi stora kaip kiaulė!!!“ (iš „Justės“ skaitytojos laiško, 2014, Nr.10) ~

Vos atsivertus bet kurį žurnalo „Justė“ numerį, mus pasitinka su grožiu ir jo puoselėjimu susijusios rubrikos, kur gausiai iliustruotuose puslapiuose dalinami patarimai, kaip gerinti savo odos ar plaukų būklę. Bet to čia aptariamos madų tendencijos bei nagrinėjami garsenybių stiliaus pasirinkimai.

Rubrikoje „Būk graži“ (2015 m.), skaitytojos gali sužinoti, kaip pasidaryti dieninį ar mokyklai skirtą makiažą (Nr.1, Nr.10), pritaikyti šukuoseną ir papuošalus pagal savo veido formą (Nr.2), išsirinkti kvepalus pagal zodiako ženklą (Nr.5), eksperimentuoti su kasomis (Nr.12), įsirengti SPA namuose (Nr.8), panaudoti skirtingus aliejus grožio procedūroms (Nr.5) ar paslėpti celiulitą (Nr.7).

Po grožio procedūrų – į fotosesiją. Gidas norinčioms patraukliai atrodyti nuotraukose: „Asmenukės: kvaila, madinga, prasminga?“ (2015, Nr.3). Prieš darantis asmenukę, teksto autoriai kviečia apgalvoti apšvietimą, foną, veidą, nuotaiką ir kitas detales. Rašoma, kad gerai asmenukei pasidaryti reikalingos ir treniruotės: „žinovai teigia, kad kartais prireikia net 30-50 nuotraukų, kol pagaliau atrandi tinkamiausią rakursą, patogiausią ir gražiausią pozą, pagauni norimą veido išraišką“ (p.17). Pozavimo subtilybės nagrinėjamos ir kitame tekste „Atostogų nuotraukos: pozuok kaip modelis!“ (2015, Nr.6), kuriame surašytas visas geros pozos elementorius: „pasisuk visu kūnu ir sudėliok rankas“, „sukryžiuok kojas“, „nerodyk akių baltymų“, „žaisk su kuo tik gali“, „bendrauk su objektyvu“, taip pat aiškinama, kaip vizualiai ploninti taliją. O norint išvengti pagurklio, rekomenduojama „fotografuojantis stumtelėti galvą pirmyn“, arba „prispausti liežuvį prie viršutinio burnos skliauto ir tuo pat metu šypsotis“ (p.22). Taip, pasak straipsnio autorių, nuotraukoje pozuojančios merginos kaklas atrodys ilgesnis ir dėl to patrauklesnis.

Iš fotoateljė kelkimės į madų saloną. Kaip sako leidinio autoriai, „skonį ir stiliaus jausmą galima išlavinti, reikia tik dažniau pavartyti mados puslapius ir pažiūrėti „Fashion TV“ (2015, Nr.3). Madoms ir stiliui dedikuotos žurnalo skiltys tiesiai šviesiai ragina jauną skaitytoją „vytis madą“ (Nr.7), būti „švelniai lyg pūkelis“ (Nr.4) ir išmokti mėgautis bei vertinti prabangius audinius, nes „vilkėti šilkinį drabužį vasarą – tikra palaima“ (Nr.7). Beje, neverta jaudintis dėl to, jog drabužių derinimas gali atimti daug laiko, kadangi „kai už lango ritinėjasi saulė, nori nenori tenka ilgiau pastovėti prie spintos“ (Nr.4). Skaityti toliau…

Bal 16 18

Ilgos savęs repeticijos – nūdienos jaunimo privilegija ir kančia

parašė Milda ir Veronika

Jeigu domiesi šiuolaikiniu jaunimu, tai turbūt atsimeni tekstą, prieš metus nunešusį internetus nepaisant to, kad gylio ir ilgio jam labai nestigo – turiu omenyje sociologės Mildos Pivoriūtės opusą „Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus““. Milda tyrinėja nūdienos kelius suaugystės link ir teigia, kad jauni žmonės šiandien ieško savęs žymiai ilgiau ir įvairiau, o tai tuo pat metu yra ir šios kartos privilegija, ir kančia. Rodos, 18-30 metų amžiaus atstovų gyvenimo pulsą ji užčiuopia labai taikliai, tą patvirtina minėto teksto skaitytojų atgarsiai. „Socialios sociologijos“ redaktorę, įkvepiančią dėstytoją, kuriai niekaip nepritinka dramblio kaulo bokšte užsidariusio niūraus akademiko įvaizdis, tuomet norėjo pakalbinti ne vienas. Taip jau išėjo, kad pirmiausia Milda užkibo už dviejų verslų kabliuko - „Verslo klasės“ ir „Verslo žinių“. Džiaugiuosi galėdama pasidalinti savo (nesutrumpintu) interviu su Milda, kuris buvo išspausdintas praėjusių metų spalio mėn. žurnale „Verslo klasė“. Kito intveriu nuoroda – teksto pabaigoje.

Veronika: Tavo sociologinių tyrimų sritys – tapsmas suaugusiu ir amžiaus ketvirčio krizė. Kas tai per reiškiniai?

Milda: Kiekviena visuomenė turi apsibrėžusi su skirtingais amžiaus tarpsniais siejamus lūkesčius, normas, socialinius vaidmenis. Skirtingais laikmečiais, skirtingose visuomenėse ir net skirtinguose tos pačios visuomenės socialiniuose kontekstuose žmonės gali turėti savitas sampratas apie tai, kas yra suaugęs žmogus, ir patys skirtingai išgyventi tapsmo suaugusiuoju procesą. Tarkime, mano tėvų kartos keliai link suaugystės buvo kitokie, nei dabartinių 20-keliamečių. Šiandien retas iš jų tikisi iki dvidešimt penkerių baigti mokslus, pradėti stabilią karjerą, susituokti, susilaukti vaikų ir išsikelti iš tėvų namų. Visi šie tikslai atrodo arba sunkiai pasiekiami, arba net nenorima jų siekti nepriėjus 30-ties metų slenksčio. Taip pat šiai kartai būdinga amžiaus ketvirčio krizė – žymiai ilgesnės ir sudetingesnės nei ankstensių kartų tapatumo paieškos. Ši jaunus žmones apimanti būsena susijusi su tuo, kad dėl pasirinkimų ir galimybių gausos bei išaugusios laisvės kurti įvairesnius gyvenimo scenarijus, tampa sunkiau apsispręsti ir rasti tvirtus atsakymus į klausimus „kas aš esu?“, „ko aš noriu?“.

Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad įvairiose kultūrose tapsmas suaugusiu paprastai susijęs su savo gyvenimo tikslų įsisąmoninimu bei tapimu visaverčiu visuomenės nariu. Kad tokiu taptum, turi prisidėti savo indėliu prie bendruomenės ar visuomenės bendrabūvio. Taigi jaunas žmogus šiame gyvenimo etape ieško, kaip jis galėtų realizuoti save bei prisidėti prie visuomenės gyvenimo. Vakarų visuomenėse tai dažniausiai susiję su profesijos pasirinkimu, įsiliejimu į darbo rinką bei šeimos kūrimu – tėvo/motinos vaidmens prisiėmimu. Skaityti toliau…

Kov 27 18

„Raganų medžioklė“ – ne tik mituose: moterų apkaltinimas raganavimu ir jų persekiojimai Indijoje ir Nepale

parašė sociologai.lt

Trumpam persikelkime į tolimosios Azijos kraštus – į Indiją ir šalia esantį Nepalą, kurie nustebins savo kontrastu. Populiariojoje sąmonėje šios šalys pirmiausia bus siejamos su šventyklų gausa, religiniais memorialais, paslaptinga simbolika kur nors kalnų fone, dažnai padedančia Vakariečiui rasti nusiraminimą. Kita vertus, pagyvenus čia ilgėliau (arba, pavyzdžiui, atliekant socialinį tyrimą!) ir pasivaikščiojus ne turistų pramintais takais neurbanizuotose teritorijose pastebėtume kitokius vaizdus: vyrauja didelis gyventojų tankumas, prasta mityba, skurdas ir infekcinės ligos, dideli korupcijos bei sisteminės nelygybės mąstai, o žmonių kasdienis gyvenimas sukasi apie patriarchaline tradicija grįstus tarpusavio santykius ir normas. Tačiau kai įprastas žmonių (dažniausiai – vyrų) būdas paaiškinti įvykį ar nelaimę tampa pretekstu žudyti kitą žmogų (dažniausiai – moterį), kur tuomet reikia ieškoti ribos tarp kultūros tradicijų puoselėjimo ir to asmens laisvės gyventi apgynimo? Ar esame pajėgūs keisti žmonių nuostatas bei kokiomis priemonės (ir ar apskritai) reikėtų prie to artėti? Apie tai ir dar daugiau pasikalbėjo VU sociologijos ketvirtakursis Mažvydas Karalius ir nevyriausybinėse žmogaus teisių organizacijose dirbanti Ugnė Grigaitė, prieš penkerius metus Indijoje ir Nepale tyrinėjusi plačiai paplitusį reiškinį – moterų kaltinimą raganavimu ir iš to kylančias jų persekiojimo ir kankinimo praktikas.

Ugnės kelioninio dienoraščio ištrauka:
2013-03-09, Rajasthan, Indija

Atsikėlėme 7 val. ryto ir išėjome link šventyklos, visas kaimas tiesiog dūzgė! Žmonių – minios, pagrindinė gatvė link šventyklos – tiesiog užkimšta. Šiaip ne taip, per tą visą chaosą nusigrūdome iki pašalinės gatvelės, sumąstėme, kad reikia pabandyti apeiti kažkaip šventyklą „iš nugaros“, nes kaip jau žinojome iš vakar, per pagrindinį įėjimą patekti į vidų mums yra be šansų, be to reikia palikti batus prie durų, o Joe dar turėjo su savimi ir šventykloje draudžiamą naudoti fotoaparatą, tai nežinia, kur būtų reikėję jį palikti… Taigi, nuėjome siauromis gatvelėmis, dideliu ratu, pro lūšneles ir šiukšlynus, vaikus, šunis ir kiaules tuose šiukšlynuose, gatveles nuklotas sudužusiais indais, plytų nuotrupomis ir išmatomis šlapimo balose. Vaizdas buvo lyg po kokio bombardavimo, po karo. Buvo ganėtinai tuščia ir tylu, tik vis kelios tykios akys mus nulydėdavo einančius gatve iš už namų langus dengiančių užuolaidų ar kokio tarpdurio. Priėjome kalvą su aukštyn kylančiu žvyrkeliu bei plytine siena, skiriančia mus nuo šventyklos, ant kurios sėdėjo ir mus akylai stebinčios beždžionės. Užkopėme gan aukštai, bet per sieną šventyklos vis nebuvo matyti. Priėjome tašką, kur priešais mus gulėjo keli akmenys, ant kurių buvo nupieštos raudonos rodyklės ir kažkas po jomis užrašyta. Raudonos rodyklės rodė į dešinę pusę – tolyn nuo sienos. Pasukome į dešinę, tačiau sekundei atsisukę atgal pamatėme, kad dar palipėjus kelis metrus aukščiau už tų akmenų, sienoje yra skylė! Sugrįžome atgal, pro ją pralindome ir atsidūrėme ant į kalvą kylančių laiptų, apsuptų iš abiejų pusių stūksančiais akmenimis, atrodančiais kaip antkapiai. Ant laiptų ryto saulėje gulinėjo beždžionės, ant šlaitų, tarp antkapių, ganėsi kiaulės su mažais paršiukais. Nė vieno žmogaus. Jausmas – lyg butūme patekę į uždraustą zoną, kur žmonėms ne vieta. Tai buvo Preta – blogųjų dvasių kapinės, apie kurias seniau buvome šiek tiek skaitę. Laiptais užlipome pro beždžionių ir kiaulių armiją iki pat kalvos viršaus, bet ten iš tikrųjų tai nieko daug ir nebuvo, tik akmenys ir gyvūnai. Tada laiptais nusileidome atgal link šventyklos, tačiau mus sustabdė užrakinti vartai ir vėlgi ta pati plytų siena. Mus kalvos papėdėje pastebėjo keli ten stoviniavę vyrukai ir parodė ženklais, kad perliptume per kiek apgriuvusią sieną link jų. Mes tą ir padarėme ir netikėtai atsidūrėme šventyklos vidiniame kieme! Ten tylėdami zujo žmonės, visi nešė ant galvų dideles lėkštes pilnas virtų ryžių ir lęšių, bei metė visa tai ant žemės, tiesiog tiesiai mums po kojomis, – jie aukojo dievams ir ypač, vienam iš jų dievų tarnaujančiai, „beždžionių armijai“. Nusiavėme batus ir per ryžių bei lęšių košę nuėjome link šventyklos. Žmonių – šimtai, visi lyg transo būsenoje ėjo pagal laikrodžio rodyklę su tomis lėkštėmis ant galvų tiesiog pro mus. Už sienos, viduje, girdėjosi keistas ir kraupus aimanavimas, o porą kartų nuskambėjo ir ilgas moters klyksmas, lyg ji būtų buvusi baisioje agonijoje. Pastebėjau, kad keli žmonės prieš žmonių srautą, prieš laikrodžio rodyklę, nuėjo link tamsaus koridoriaus, taigi ir mes nusekėme paskui juos į šventyklos vidų… Skaityti toliau…

Vas 8 18

Apie hipernormalizuotą mūsų realybę

parašė sociologai.lt

Adam Curtis dokumentiniai filmai – puikus šaltinis, padedantis įsitikinti, kaip socialinių mokslų atstovams svarbu domėtis istorija bei politika, ir kaip iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai ar kintamieji gali turėti bendrą kilmę. Naujausias britų režisieriaus kūrinys “HyperNormalisation” aprėpia daugybę temų, aktualių norint orientuotis šiuolaikinėse kultūrinėse tendencijose bei politiniame diskurse. Reiškinius, kurie dabar užima reikšmingą vietą pasaulio akiratyje (lemtingas medijų vaidmuo organizuojant bendruomenes bei informuojant jų narius, Brexit, D. Trumpo išrinkimas bei V. Putino valdžia) jis nagrinėja daugiasluoksniame istoriniame kontekste, surišdamas ankstesnes kovas dėl galios su nemažos dalies tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo kasdienybe. Kaip ir plačios apimties analizė liečia įvairaus pobūdžio fenomenus, taip ir pati filmo estetika varijuoja tarp kraupių teroro aktų aukų vaizdų bei populiariosios kultūros artefaktų. Šiandien apie filmą pasakoja ir savo refleksijomis dalinasi filosofijos studentė Gintarė Butkauskaitė.

Filmo pavadinimas – “HyperNormalisation” – yra terminas, pasiskolintas iš antropologo Aleksėjaus Jurčiako, rašiusio apie prieštaringą Sovietų Sąjungos gyventojų likimą. Jis apibūdina tikrumo, stabilumo neįtvirtinančio režimo realybę: teigiama, jog visi žinojo, jog tiek politinis, tiek socialinis gyvenimas neatitiko realių aplinkybių, tačiau buvo tapę tokia integralia sistemos dalimi, jog negalėjo net įsivaizduoti geresnės ar bent jau kitokios padėties. Dėl šios priežasties praradę viltį žmonės, neturėdami alternatyvos, pasidavė iliuzijai, jog sistema veikia puikiai, tuo pačiu metu nepamiršdami, jog tai tik formalus melas. Toks reiškinys tartum savaime skatina kelti klausimus socialinės kontrolės ir žinojimo sociologijos tematika – kas kuria šią iliuziją ir kam ji naudinga? Kas iš tikrųjų kontroliuoja pasaulį? Būtent į juos ir mėginama atsakyti šiame A. Curtis filme, nagrinėjant tiek istorinius, tiek kultūrinius fenomenus, turėjusius reikšmingą poveikį Vakarų pasauliui.

Pagrindinė filme nagrinėjama prielaida yra skaudus ir pavojingas paradoksas –  didžiosios pasaulį turinčios kontroliuoti galios, naujausiems įvykiams griaunant tikrovės tvirtumo jausmą, tapo neįgalios suvaldyti tikrovės ir dėl to pradėjo konstruoti dirbtinę, paprastesnę ir lengviau manipuliuojamą realybę, kuri, deja, nesiūlo kokybiškų sprendimų tikriems konfliktams naikinti ar padarytai žalai atitaisyti. Skaityti toliau…

Saus 22 18

Nėra vandens? Taigi atsuki čiaupą ir bėga! O jeigu tai “Day Zero”?

parašė Milda

Labai seniai vienoje privačioje mokykloje vedžiau pamoką apie globalizaciją ir globalios socialinės nelygybės pavyzdžius pasaulyje. Pasakodama už širdies griebiančius pavyzdžius, užsiminiau, kad Afrikoje gentys gali kariauti ir žudyti viena kitą dėl… geriamo vandens, nes jo tiesiog nėra.

„Kaip tai nėra vandens???? Taigi atsisuki čiaupą ir bėga!!!!“,  niekaip negalėjo patikėti viena 11-okė. Taip, daugeliui mūsų „atsisuki čiaupą ir bėga“ yra natūralus, savaime suprantamas, mums gimus pasaulyje jau buvęs dalykas. „Yra vietų, kur žmonėms net čiaupas yra gana mažai pažįstamas, o gal ir išvis nematytas prietaisas“, – tęsiu aš. „Nesąmonė, taigi nueini į vonią ar virtuvę ir ten būna čiaupas“. „Bet ir vonia, ir virtuvė…bla bla bla“. Šios istorijos niekaip nepamirštu ir dabar prisiminiau ne tik dėl to, kad puikiai tiko įžangai į tolimesnį tekstą, bet dar ir dėl to, kad ji puikiai iliustruoja, kaip stipriai žmogaus žinias apie pasaulį lemia jo socialinis burbulas ir sąveikos su kitais burbulais. Teko sutikti ne vieną vakarietį, kuris juokiasi iš neva visokių atsilikėlių barbarų, kurie net negirdėję, kad Europoje vyko du pasauliniai karai. Na taip, bet ir vakarietis gali taip ir nesužinoti, kad milijonams pasaulio žmonių tūksta to, kuo mes mėgstam kartais pasitaškyti šiaip sau.

Sąveikoje su žmonėmis vanduo tampa socialinis, kultūrinis, politinis ir ekonominis dalykas, galintis nulemti ne tik pavienio žmogaus, bet ir visuomenių, valstybių likimus, pasaulio gyventojų migracijos kryptis*.

Šiandien dalinuosi Mindaugo Kutkos, kuris dabar svečiuojasi Pietų Afrikos Respublikoje, įžvalgomis apie Cape Town’e susidariusią situaciją dėl geriamo vandens trūkumo. Man asmeniškai tai buvo pirmas toks tekstas, kuris leido kone savo kailiu pajusti, ką reiškia, kai bėgantis iš čiaupo vanduo nėbėra savaime suprantamas dalykas, net kai namuose yra virtuvė, o joje čiaupas. Kai apie vandenį imi kalbėti ne abstrakčiai, o konkrečiai – litrais tavo kasdieniame gyvenime – minčių kyla įvairių.

Numatoma, kad balandžio 21 dieną, t. y., po 3 mėnesių Cape Town’e neliks vandens. Skamba kaip apokaliptinio filmo anonsas, bet tai realybė. Ne – upės kol kas neišdžius, ežerai taip pat, vandenynas irgi bus vietoje – vanduo bus atjungtas miesto ir viso Cape Peninsula regiono vandentiekio sistemoje. Tai bus “Day Zero“.

Ir taip – tai yra sausra!

Sausra ne dabar – vasarą čia niekad normaliai nelyja – sausra buvo žiemą, kai iškrito itin mažas kiekis kritulių – mažiausias ever per statistinį laikotarpį ir vandens talpyklos nesurinko reikiamo vandens kiekio ateinantiems metams. Skaityti toliau…

Saus 9 18

Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis

parašė Milda

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2016 m. nusižudė apie 35 tūkst. Lietuvos gyventojų. Manoma, kad vienai savižudybei tenka iki 20 mėginimų, tad per minėtą laikotarpį mėginti nusižudyti galėjo šimtai tūkstančių mūsų visuomenės narių. Mėginimas nusižudyti, lyginant su bendrąja populiacija, didina tolesnę savižudybės riziką šimtus kartų, o padidėjusi suicidinė rizika išlieka daugiau nei 20 metų po bandymo nusižudyti.

Bandžiusiųjų nusižudyti patirtys – ne mažiau svarbios norint suprasti savižudybės fenomeną bei atrasti efektyvių prevencinių ir pagalbos būdų. Tačiau šią grupę tyrinėjančių mokslinių darbų, ypač besiremiančių mėginusių nusižudyti asmenų patirtimi, nėra daug ne tik Lietuvoje. Šiandien kviečiu skaityti interviu su vos prieš kelis mėnesius Vilniaus universitete disertaciją „Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis“* apsigynusiu psichologu Said Dadašev. Iš viso šiame kokybiniame tyrime dalyvavo 21 asmuo – 7 vyrai ir 14 moterų, jų amžius svyravo nuo 18 iki 62 metų. 12 tyrimo dalyvių nusižudyti bandė pirmą, 9 – jau nebe pirmą kartą.

Vieną vakarą prisėdę kavinėje pasikalbėjome ne tik apie tyrimą, bet ir apie kitus su savižudybės reiškiniu susijusius aspektus, praktinius patarimus, kurie padėtų susigaudyti akis į akį susidūrus su tarp gyvenimo ir mirties balansuojančiu žmogumi.

Milda: Disertacijoje ne kartą mini, kad suicidologai paprastai neskiria veiksnių, sukeliančių mintis apie savižudybę, nuo veiksnių, paskatinančių veiksmą – mėginimą nusižudyti. Kodėl vis pabrėži, kad svarbu skirti šiuos dalykus?

Said: Iki šiol nėra visai aišku, koks gyvenimo kelias atveda prie savižudybės, tačiau paprastai savižudybė yra procesas, trunkantis ilgesnį laiką, kuomet susikaupus įvairiems sunkumams kyla nepakeliamas vidinis skausmas, atsiranda mintys apie savižudybę, o joms stiprėjant žmogus ima svarstyti apie tokių minčių įgyvendinimą ir galiausiai pereina prie savižudiško veiksmo. Tačiau svarbu tai, kad didžioji dalis žmonių, kuriems kilo minčių apie savižudybę, nenusižudo – tą kelią link savižudybės galima sustabdyti, ir dažniausiai tai pavyksta padaryti. Bet čia kyla svarbus klausimas – kas nutinka, kad suicidinės mintys yra arba nėra realizuojamos? Kyla ir kitas klausimas – ar tam tikri ypatumai, paskatinę minčių apie savižudybę pradžią, taip pat prisideda ir paskatindami savižudiškų minčių atlikimą? Remiuosi Kanados suicidologų D. E. Klonsky ir M. A. May išplėtota idėja, kad tyrinėjant savižudybių problemą, tam tikrų aspektų, susijusių su savižudybėmis – įvairių situacijų, asmeninių savybių, santykių ypatumų ir pan. – vaidmuo savižudybės procese turėtų būti geriau suprastas. Keliama prielaida, kad vieni aspektai gali turėti didesnę reikšmę paskatindami minčių apie savižudybę atsiradimą, o kiti suvaidina didesnį vaidmenį paskatindami perėjimą nuo minčių apie savižudybę prie veiksmo – mėginimo nusižudyti. Kadangi šie aspektai gali turėti skirtingą reikšmę skirtinguose savižudybės proceso etapuose, svarbu į tai atkreipti dėmesį. Giliau suprasdami savižudybės procesą, tikiu, galėsime užtikrinti geresnę savižudybių prevenciją.

Kiek paprastai praeina laiko nuo minčių apie savižudybę iki mėginimų nusižudyti?

Sunku konkrečiau atsakyti, būna labai įvairiai. Remiantis epidemiologiniais duomenimis iš 17 pasaulio valstybių, didžiausia rizika mėginti nusižudyti yra pirmais metais po minčių apie savižudybę atsiradimo. Vieniems labai sunki būsena, neviltis ir suicidinės mintys tęsiasi ilgą laiką, iki kelių metų ar ilgiau, kitais atvejais laikas nuo pirmųjų minčių apie savižudybę iki veiksmo gali trukti ir kelias savaites ar trumpiau. Trumpesnė suicidinio proceso trukmė neretai yra susijusi su žalingu alkoholio vartojimu, kuris, manoma, yra vienas iš veiksnių, padedančių realizuoti suicidines mintis.

Mintys apie savižudybę gali ilgesnį laiką kartotis vėl iškylant tam tikriems sunkumams, taip pat kartais suicidinės mintys stiprėja palaipsniui, vis sunkėjant žmogaus situacijai, o tai irgi gali trukti ilgiau. Tačiau žmogui galiausiai nusprendus, kad savižudybė yra tinkamiausias sunkumų sprendimo būdas, prie veiksmo gali būti pereinama gana greitai. Įvairiose kultūrose atliktų tyrimų duomenys rodo, kad nemaža dalis mėginimų nusižudyti įvyksta neilgai trukus po sprendimo nusižudyti: beveik pusė viename Austrijoje vykusio tyrimo dalyvių, kurie mėgino žudytis, teigė, jog nuo minčių apie savižudybę iki savižudiško veiksmo praėjo ne ilgiau nei 10 min., o Indijoje iš 319 mėginusiųjų nusižudyti tik 23.5% svarstė nusižudyti ilgiau nei 2 valandas. Mūsų atliktame tyrime taip pat gavome, kad nors maždaug pusė tyrimo dalyvių ilgesnį laiką iki mėginimo nusižudyti pagalvodavo apie savižudybę (paprastai iki kelių metų), kita pusė tyrimo dalyvių suicidinį veiksmą atliko spontaniškai, ilgiau apie jį negalvodami. Skaityti toliau…

Lap 23 17

Jaunos jaunimo tyrinėtojos nuotykiai

parašė Milda

Pastarąjį pusmetį, po savo paskutinio straipsnio apie jaunimą, jaučiuosi kaip kokia muzikos žvaigždė, kuri išleido naują albumą ir daro koncertinį turą po pasaulį. Ne tik gavau daug atgalinio ryšio, bet ir nebuvo nei savaitės, kad nesulaukčiau kvietimo duoti interviu ar dalyvauti kokiame nors renginyje kaip pranešėja ar diskutantė. Kvietėjai ir jų tikslai buvo patys įvairiausi. O mano tikslai buvo maždaug vienodi:

  • dalintis žiniomis, kurios padėtų pažinti ir suprasti šiuolaikinio jaunimo patirtis, o tai naudinga ne tik pačiam jaunam žmogui, bet kiekvienam, kuris turi su juo kokią nors sąveiką. Gera girdėti, kai kostiumuotas, auksinėm sąsagom pasidabinęs verslininkas sako: „šūdas, visiškai susimoviau su savo dukra šioj vietoj, bet dabar būsiu dėmesingesnis.“;
  • aptarinėjant skirtingų kartų gyvenimo tendencijas, nori nenori apkalbinėji šiuolaikybę, mūsų gyvenamą kontekstą, ir taip paskatini žmones jį kritiškai apmąstyti bei pareflektuoti savo egzistenciją, kam dažnas su akademija nesusijęs žmogus neturi laiko;
  • patekti į kitokius socialinius burbulus, išgirsti, kaip žmonės iš skirtingų socialinių kontekstų ir pozicijų diskutuoja apie tuos pačius dalykus, ką akcentuoja ir pan. Tai leido ne tik pasitikrinti savo įžvalgų adekvatumą bei realaus pasaulio atliepimą, bet ir prikaupti daug naujų įžvalgų ir pavyzdžių – sociologinės mėsos. Mintyse jau pradėjau šią mėsą marinuoti. Skaityti toliau…
Lap 6 17

Hikikomori Japonijoje – virš milijono socialinių savižudžių

parašė Milda

Ilgam užsidarę kambaryje, nutraukę visus socialinius ryšius, dienos metu miegantys, su tėvais bendraujantys tik pakeliui į tualetą – bent milijono žmonių Japonijoje, neištvėrusių visuomenės spaudimo ir lūkesčių, kasdienybė. Hikikomoriai – pavadinti pagal japonišką terminą “hikikomori”, reiškiantį atsiskyrimą – tampa socialine problema, į kurią dėmesį jau atkreipė ir politikai, ir kuriai spręsti kuriasi įvairios organizacijos. Būta atvejų, kai pasimetę ir nebežinodami, ką daryti, tėvai iškviesdavo brigadą, kuri išlauždavo kambario duris ir per prievartą išveždavo hikikomorį į psichiatrinę. Apie hikikomori fenomeną mane, kaip besidominčią šiuo reiškiniu, sugalvojo pakalbinti jauna žurnalistė Gabija Kavaliauskaitė, šiuo metu su bendraminčiais kurianti podcast‘ą „Yra racijos“.

Hikikomoris Ryokei Namiki savo kambaryje. James Whitlow Delano nuotr.

Gabija: Kada atsirado hikikomori reiškinys?

Milda: Maždaug XX a. paskutiniais dešimtmečiais Japonijos medijose ėmė rodytis vis daugiau istorijų apie nuo visuomenės ilgesniam laikui atsiskiriančius jaunus žmones. Pastebėję šio reiškinio didėjantį aktualumą, jį tyrinėti ėmė socialinių mokslų atstovai. Vėliau tai tapo ir politikų galvos skausmu, nes atsirado poreikis spręsti iškilusią socialinę problemą. Žinoma, hikikomoriams būdingas elgesys egzistavo ir seniau, bet tai nebuvo taip stipriai artikuliuojama viešoje erdvėje, kaip per paskutinius dvidešimt metų. Japonijoje net ėmė kurtis įvairios nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui „New Strat“, kurių tikslas – sugrąžinti hikikomorius į visuomenę. O tai padaryti – be galo didelis iššūkis, kadangi pirmiausia reikia hikikomorį rasti, o tada jį įtikinti grįžti į visuomenę, iš kurios savo noru pasitraukė.

Gal gali nusakyti pagrindinius šio reiškinio bruožus?

Hikikomori – tai reiškinys, kai žmogus savo noru ilgiau nei 6 mėnesius nutraukia visus socialinius ryšius, atsiriboja, izoliuoja save nuo visuomenės. Todėl toks elgesys dažnai vadinamas socialine savižudybe. Iš pradžių hikikomori fenomenas buvo labiau būdingas paauglystės tarpsniui, vėliau vidutinis hikikomorių amžius ėmė augti ir šiandien gali siekti net 25-35 m. Taigi, jei žmogus kur nors mokėsi ar dirbo – jis nesilanko nei švietimo įstaigoje, nei darbe, nebendrauja su draugais, pažįstamais, neužsiima jokia veikla už namų ribų. Dažniausiai hikikomoriai gyvena tėvų namuose, tačiau ir su jais vengia kontakto. Ne retas medijose pasitaikantis motyvas, kai pasakojama apie hikikomorius: mama atneša padėklą su maistu, palieka prie kambario durų, vaikas palaukia, kol mama pasišalins – ir tik tada pasiima maistą, vėliau tuščius indus palieka ten pat. Kai kuriems tėvams hikikomorio ėjimas į tualetą yra bene vienintelė proga akis į akį susidurt su savo atžala, todėl kai kurie net tyko šio momento. Teko skaityti mokslinių straipsnių, pagal kuriuos vidutinis savi-izoliacijos laikas yra apie 3 metus, bet yra atvejų, kai tokioje situacijoje išbūnama ir 15 ar daugiau metų. Skaityti toliau…

Spal 19 17

Architektūra kaip ne/su/si/kalbėjimas

parašė sociologai.lt

Architektūros sociologija – Lietuvos viešojoje erdvėje ir sociologijos lauke itin taupiai paliečiama tema. Džiugu, kad turime jaunąją mokslininkę Dalią Čiupailaitę, kuri entuziastingai gilinasi į šią sritį. Dar džiugiau, kai savo atradimais bei įžvalgomis ji pasidalina su platesne auditorija. Kviečiame skaityti jos tekstą apie architektūrą kaip ne/su/si/kalbėjimą.

Matyt, daugeliui aišku, kad nereikėtų griauti Gedimino pilies ar gotikinės Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, bet ne visiems aišku, kodėl architektai bandė išsaugoti Giraitės policijos pastatą, kodėl kam nors gali patikti Sporto rūmai ar apskritai modernizmas architektūroje. Kodėl, cituojant architektą T. Grunskį (3), nesusitariame dėl architektūros „verčių ir vertybių“? Argi iš pastato savaime negalime suprasti, kuo jis vertingas? Dalia analizuoja architektūros komunikacijos sąlygas, padedančias apmąstyti, ką galime suprasti iš architektūros ir kodėl jos prasmė, vertė ar vertybės nėra akivaizdžios, tad ir susitarimas – nelengvai pasiekiamas.

Vieni gali ir turi teisę kalbėti ir yra girdimi, kitų balsas neturi reikšmės. Šios hierarchijos yra svarbios socialiniam kalbėjimui(si) apie architektūrą. Straipsnyje sociologė atkreipė dėmesį į bendresnes architektūros supratimo ir galimo nesupratimo, architektūrą kuriančių ir vertinančių tarpusavio ne/su/sipratimo sąlygas. Idėja nagrinėti architektūros ir komunikacijos ryšį jai kilo dabar jau daug išdiskutuoto Kelių policijos Giraitės gatvėje Vilniuje pastato likimo kontekste.

Vėsi akmens medija sujungia amžius, – rašė M. McLuhanas (2). Idėja nagrinėti architektūros ir komunikacijos ryšį kilo dabar jau daug išdiskutuoto Kelių policijos Giraitės gatvėje Vilniuje pastato likimo kontekste. 1982 m. suprojektuotą pastatą po sudėtingų diskusijų pakeis biurų pastatų kompleksas. Atrodo, vieningai nesusitarta, kaip vertinti šį pastatą ir dėl jo priimtą sprendimą. Tokio nesusipratimo ar nesusikalbėjimo architektūros atžvilgiu esama ir daugiau: prieštaringi Danielio Liebeskindo vadovaujamos studijos pateikto verslo komplekso „k18B“ Vilniuje Konstitucijos prospekte pasiūlymo vertinimai; besiskiriantys požiūriai, griauti ar negriauti, kuo ir kaip keisti valstybinio socializmo metu statytus pastatus ir kitas architektūrines struktūras, kaip, tarkime, parkai, kurių rekonstrukcijos planus yra parengusi Vilniaus savivaldybė.

Pamenu, kaip paskaitoje pusantros valandos entuziastingai pasakojusi apie moderniosios architektūros judėjimo ištakas paklausiau studentų, ką jie mano apie nagrinėtus pavyzdžius. Studentams pastatai atrodė nuobodūs, pilki, vienodi, nykūs. Vienas atsakymas mane itin sudomino: „Kaip keista, šie pastatai turi tam tikrą istoriją. Maniau, jog tai tiesiog pastatai, kokių būna visur“, – nusistebėjo studentė. Čia susidūrė trys architektūros suvokimo dėmenys ar momentai, kuriuos norėčiau aptarti: prasmė, kuri materializuojama ar kurią siekiama materializuoti pastate, prasmė, kurią suvokia naudotojas ar stebėtojas, ir prasmė, kuriama pasakojimuose apie architektūrą (4). Šios prasmės sąveikauja individualiai, skirtingose grupėse ir visuomeniniu mastu apibrėžiant architektūros vertes ir vertybes. Galutinis apibrėžties rezultatas skiriasi, nelygu, kiek kokių prasmės žymeklių susimaišė galutiniame (ar tarpiniame, nes prasmės nuolat apibrėžiamos iš naujo, persvarstomos) lydinyje. Skaityti toliau…