Skip to content
Kov 25 20

Korona virusas – mina, sprogusi rizikos visuomenėje

parašė Milda

Savo sociologijos įvado kurse tris paskaitas skiriu globalizacijos temoms (nors tam reiktų atskiro kurso). Šios temos savyje talpina daugybę aktualių potemių, kurias taip sunku aprėpti, tieeeeek daug problemų, viskas taip susiję ir persipynę, kad kartais studentai sakydavo, kad po tų paskaitų grįždavo namo sukrėsti. Vienas iš autorių, kuriam skiriu daug dėmesio – vokiečių sociologas U. Beckas. Korona viruso kontekste jo idėjos atrodo ypač taiklios.

Pagrindinė Becko mintis, kad šiuolaikinės visuomenės yra rizikos visuomenės. Jose randasi naujos, anksčiau nebūdingos rizikos formos, kurios yra nenuspėjamos, o jų pasekmės – neapibrėžtos. Tai yra grėsmės, kurias iš principo sukelia žmonių veikla, technologinis progresas, kišimasis į gamtą. Jos yra neapibrėžtos laiko ir erdvės rėmuose, kerta socialinių klasių, valstybių sienų ribas, yra perduodamos ateities kartoms. Paprastai sakant, skurdas yra hierarchiškas, o smogas – demokratiškas.

Daugybė autorių riziką, neapibrėžtumą ir egzistencinį nesaugumą vertina kaip vienus esminių nūdienos visuomenių komponentų. Pasak T. Friedmano, globalizacijos kontekste didžiausią nerimą kelia baimė dėl greitų ir netikėtų pokyčių, nulemtų priešo, kurio nematome, negalime paliesti ar pajausti. Mūsų gyvenimą bet kuriuo momentu gali pakeisti ekonominės, technologinės ar gamtinės jėgos. Sociologas Z. Baumanas mus nuolat lydinčius jausmus vadina likvidžia baime ir netikrumu: „tai lyg nuolatinis vaikščiojimas minų lauke ir nežinojimas nei kada, nei kur bus sprogimas“. Sociologas A. Giddensas kalba apie trūkinėjantį modernaus žmogaus apsauginį kokoną – pamatinį pasitikėjimą monotoniška, bet saugia kasdienio gyvenimo rutina. Apsauginis kokonas – tai psichologinis egzistencinis saugumas, gynybinė apsauga, kuri atrenka potencialius iš išorės pasaulio užgriūvančius pavojus. Tai lyg skiepai nuo egzistencinio nerimo, žinojimas, kad viskas bus gerai, kuris leidžia tvarkyti kasdienio gyvenimo reikalus. Kuo daugiau baimės ir neapibrėžtumo šaltinių, tuo pamatinis pasitikėjimas bei egzistencinis saugumas mąžta.

Pagrindinės rizikos visuomenės grėsmės susijusios su žmogaus veiklos poveikiu gamtai (klimato kaita, užterštumas, gamtinių išteklių vartojimas ir pan.), branduolinėmis katastrofomis, terorizmu, mityba (genetiškai modifikuoti produktai, antibiotikais maitinami gyvuliai, maistiniai priedai ir pan.), sveikata (įvairūs susirgimai, virusai, gydymo būdai), organizuotas globalus nusikalstamumas (prekyba žmonėmis, organais, narkotikais, ginklais ir pan). Rizika mus supa ir kitose kasdienio gyvenimo srityse – renkantis profesiją, studijas, gyvenimo partnerį, gyvenamąją vietą, ir t. t. Nors naujasis korona virusas yra gamtinės kilmės, tačiau jo atsiradimą lėmė žmogiškoji veikla – miestų augimas, didėjanti žmonių koncentracija, glaudesnė sąveika su gyvūnais (šiuo atveju tikėtina, kad šikšnosparnių valgymas).

Numatyti ir valdyti minėtas rizikas mums sunkiau dar ir dėl to, kad šiandien mus supa daugybė prieštaringos informacijos, ekspertinis žinojimas gali mus pakreipti skirtingais keliais, todėl yra praradęs pasitikėjimą. Teiginys „Mokslininkai nustatė, kad X“ mūsų nenuramina, nes kiti mokslininkai gali nustatyti, kad visgi ne X, o Y. Štai mokslininkai nustatė, kad valgyti tam tikrą vaisių yra sveika, nes tai sumažina krūties vėžio riziką. Po trijų mėnesių pasirodo straipsnis, kad visgi to vaisiaus reikėtų vengti, nes jis didina kepenų vėžio riziką. Štai ekspertai teigia, kad stuburui sveikiausia miegoti ant kieto čiužinio, kiti antrina, kad visgi ant minkšto. Ir taip nuolatos. Turėdami ribotus laiko ir energijos išteklius gilintis į kiekvieną kasdienybės smulkmeną, mes pasirenkame, kokiu ir kieno žinojimu vadovausimės, ar tiesiog iš inercijos nuplaukiame viena ar kita kryptimi.

Nors rizika nepaiso socialinio statuso, tačiau vieni turi geresnes galimybes tą riziką valdyti ar susidoroti su jos padariniais, negu kiti. Smogas, kaip ir virusas, gal ir demokratiškas, tačiau didesnes pajamas gaunantis žmogus galės išsikelti gyventi į užmiestį ir bent po darbo kvėpuoti gaiviu oru, viruso atveju gauti geresnį gydymą, karantino laikotarpiu išgyventi iš saugumą suteikiančių santaupų, pirkti ekologišką maistą ir pan.

Korona virusas – viena iš rizikos visuomenėje sprogusių minų, kur ir kokios minos dar slepiasi šiame lauke nei vienas negalime 100% pasakyti.

Grd 1 19

Sociokinas: ,,Išgyventi vasarą” kartu su režisiere M. Kavtaradze

parašė sociologai.lt

Kviečiame į Sociokiną! Šįkart – debiutinis ilgametražis kino režisierės Marijos Kavtaradzės filmas ,,Išgyventi vasarą“, pripažintas geriausiu 2018 metų Baltijos šalių filmu. Džiaugiamės, kad atvykti sutiko ir pati filmo režisierė, pristatysianti filmą ir diskutuosianti kartu. Taip pat ačiū sakome Kino Pavasaris Distribution už galimybę nemokamai žiūrėti filmą.
Ambicinga pradedanti psichologė Indrė sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių ir savyje užsisklendusią Justę. Ši vasariška kelionė tampa pirmuoju žingsniu pasveikimo link.

„Ar bandei žudytis?“ – klausia gydytojas. „Taip, bet tai dar nereiškia, kad sergu“, – atsako Justė.
Kaip kalbėti tokia nepatogia tema kaip psichinė sveikata? Apie ką šneka psichologinių problemų turintys jaunuoliai?
Režisierei Marijai Kavtaradzei didžiausias laimėjimas būtų, jei pažiūrėję filmą pasijustumėte mažiau vieniši.
Todėl pasikvieskite draugų ir susitikime gruodžio 11 d. 18:45 val. VU Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9) 302 auditorijoje. Nuo 20:40 diskusijas pratęsime neformalesnėje aplinkoje. Lauksime! :)

Įvykis Facebooke – kvieskite draugus!

Daugiau apie Sociokiną https://sociologai.lt/sociokinas/

Lap 2 19

Sociokinas: Stargate SG-1: Holiday [S2E17]

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksim vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Kokį vaidmenį kinas atlieka kalbant apie socialinę reprodukciją? Ar fizinis kūnas – pakankamas tapatybės įrodymas? Kur prasideda ir baigiasi tapatybė? O ką turi žinoti apie žmones, kad tavęs nesurastų?

Vienas dalykas yra pabandyti iš šalies pažiūrėti į socialinį pasaulį, kuriame gyveni… O kas, jei į tą patį socialinį pasaulį žiūri kai esi iš kitos planetos? Net jei ir esi žmogus, nors, tiesa, daugybę metų gyvenai vienas toli toli nuo Žemės… Skaityti toliau…

Spal 17 19

Sociokinas: The Cruise

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksim vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Kas yra miestas? Kaip galima jį patirti? Kiek reikšmių gali turėti viena gatvė, pastatas, rajonas? Koks gali būti miesto ir žmogaus santykis?..
Šį kartą sociokine nusikelsime į New Yorką, Manhattano rajoną, kur mūsų gidu bus Timothy ‘Speed’ Levitch. The Cruise – tai Bennett Miller 1998 metų dokumentika.

“You know I’m slowly learning in my cruising career that you should not expect people to transform in an afternoon. They are not going to rewrite their souls and re-do every day that they’ve lived thus far before they came onto the double decker bus. And yet I expect that. I expect the total transformation of their life, the entire rewrite of their souls. I am fighting minute to minute, every moment here on the bus, for every day they’ve lived thus far to seem as a [sic] abstract wreckage that might have happened but is probably a delusion, and that this is the first real day of their lives.” Skaityti toliau…

Rugp 29 19

Bėgantys su laiku

parašė Milda

Mūsų dienomis žymiai dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji neturi laiko palaidoti savo šeimos nario, nes yra svarbesnių reikalų (pvz., konferencija), todėl lavonui morge kartais tenka palaukti ir mėnesį. Tokia įžvalga pasidalino mirusiųjų paruošimu laidotuvėms užsiimantis vyras, kai vedžiau paskaitą moksleivių tėvams apie šiuolaikinio jaunimo gyvenimo tendencijas. Buvo nuvykęs į tarptautinius mokymus apie naujas kūno paruošimo technologijas bei madas, pabendravo su kitais kolegomis, išsirutuliojo tokia įžvalga. Vieni aikčiojo, koks siaubas, kokia moralinė degradacija, kiti gūžčiojo pečiais – kas čia tokio, vis tiek lavonui jokio skirtumo, kiek dienų išbūti šaldytuve, svarbesni gyvųjų reikalai. Šis atvejis – vienas iš daugybės pavyzdžių, kokių naujovių į mūsų gyvenimą atneša modernios visuomenės miestiečių negalavimai – didelis užimtumas, nuolatinis skubėjimas, laiko neturėjimas, pervargimas. Pagreičio/akceleracijos visuomenėje lėtasis laikas tampa deficitu, o paprasti, savaime suprantami dalykai, pavyzdžiui, nepertraukiamas knygos skaitymas, tampa sąmoningų pastangų reikalaujančia veikla.

Kai kurie ima kalbėti apie pervargimą kaip statuso simbolį, kuris daug prestižiškesnis ir patrauklesnis nei kokia depresija. Neva depresija – nevykėlių, o išsekimas – laimėtojų prizas. Kuo labiau esi pervargęs, užsiėmęs ir neturintis laiko, tuo tavo socialinis statusas aukštesnis, juk toks gyvenimo būdas simbolizuoja visuomenei, kad tu esi labai reikalingas, svarbus, sunkiai pakeičiamas. Štai dar šiandien varčiau žurnalą, kuriame žaismingu stiliumi rašė apie „6 būdus idiotiškai pramogauti internete“. Vienas iš jų – ieškoti patarimų ir skaityti visokius straipsnius apie tai, kaip nuvalyti langus kokakola ar iššveisti puodus žvyru. Kodėl? Nes „Patarimus diskusijų forumuose neretai rašo tas, kas turi laiko. Daug laiko šiais laikais turi labiau belen kas nei genijai. O ką gali parašyti belen kas? Tikėtina, kad belen ką“. Taigi, tokiame kontekste nieko „produktyvaus“ neveikiantis, viso laiko darbui neskiriantis žmogus ima jaustis kaltas.

Kyla filosofinis klausimas, ar iš human being netampame human doing? Mano mėgiamas socialinės antropologijos atstovas E. Eriksenas taikliai pastebėjo, kad greitojo laiko visuomenėje sunkiai gebame atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Tik į darbinę sritį susitelkę žmonės labai stipriai nususina savo gyvenimą, nevysto savo žmogiškojo potencialo.

Pastaruoju metu persidirbimo/laiko neturėjimo/per didelio užimtumo temos gana nemažai gvildenamos viešojoje erdvėje. Seku jas, nes domiuosi ne tik asmeniniais, bet ir profesiniais sumetimais, mat mano rašoma disertacija irgi jas paliečia, be to, su kolege tęsiame prieš kelis metus pradėtą įgyvendinti tyrimo idėją (apie tai vėliau).

Praėjusį pavasarį dalyvavau „Kino pavasario“ diskusijoje „Sorry, neturiu laiko“ (ši tematika atsispindėjo festivalio filmų repertuare), vėliau panašioje diskusijoje dalyvavau vienos jaunimo organizacijos kvietimu, netrukus sulaukiau kelių kvietimų interviu, tačiau kadangi jau buvo birželio mėnuo, o vasarą buvau nusprendus pailsėti, pasinaudojau savo neseniai išmoktu gebėjimu – be jokio nepatogumo ir kaltės jausmo pasakyti „ne“. Kadangi laikas nuo laiko vis tiek sulaukiu klausimų, o šiuo metu man labiau norisi rašyti, o ne kalbėtis, be to, teksto gale kreipsiuosi į jus su prašymu, interviu paėmiau pati iš savęs. Paklausiau savęs to, apie ką įžvalgomis prašo pasidalinti kiti žmonės.

Taigi, kviečiu skaityti apie bėgimą ir sustojimą; greitąjį ir lėtąjį laiką; veiklumą ir infantilumą, sprendimų paralyžių, chronišką neryžtingumą, dirglų sąstingį, paskendimą neužbaigtume; įspūdžių gausą ir monotoniją, nuobodulį. Kaip visada, sociologiniu bei asmeniniu žvilgsniu su realiais pavyzdžiais bei nuorodomis į dėmesio vertus šaltinius. Skaityti toliau…

Geg 9 19

Sociokinas: Potpisani 03 – Voz

parašė sociologai.lt

Vėl atėjo laikas pasociokinauti! Kviečiame visus socialiniais mokslais (ir ne tik) besidominčius žmones ateiti pažiūrėti su mumis filmą. O po to apie jį padiskutuoti. Lauksime visų ;)

Šį kartą susitinkame gegužės 9 dieną. Kaip tik šią dieną Rusijoje švenčiama 1945 metų pergalė prieš Nacistinę Vokietiją. Tais metais baigėsi Antrasis pasaulinis karas – vienas iš bjauresnių puslapių žmonijos istorijoje. Apie 80 milijonų žmonių mirė, kai kurios valstybės prarado iki 20% visų gyventojų. Apie 3% visos žmonijos populiacijos nustojo egzistuoti. Puiki proga komedijai, taip?

Ir ne paprastai komedijai, o trash parody comedy. Ekrane - “Potpisani 03 – Voz”, serialo “Potpisani” trečioji serija (režisierius Marko Kovac). Ji buvo nufilmuota ir pirmą kartą parodyta 2011 metais Serbijoje.

Antrasis pasaulinis karas, Belgradas, 1942. Partizanų grupė gavo iš štabo užduotį – sunaikinti vokiečių traukinį. Bet ar tikrai? Ar tai iš tikrųjų 1942? Kodėl jie tiesiog nenužudė to nacių kareivio? Kodėl Hitleris šokinėja savo kabinete? Kokį traukinį jie sunaikino? Kas apskritai vyksta!? Skaityti toliau…

Bal 5 19

Sociokinas: “Mindhunter” – nusikaltėlio prigimties paieškos

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksime vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Ar kada bandėte suprasti kaip jaučia ir mąsto nusikaltimus vykdantys asmenys? Ar galima perprasti serijinį žudiką? O suprasti? O gal žudikas iš tikrųjų – auka? Kiek reikalingos teorinės žinios kasdienėje kovoje su nusikalstamumu? Ar kriminalinėms institucijoms reikalingas akademinis pasaulis? Ir… kas gali atsitikti susipažinus su sociologe? :)

Šį kartą sociokine – kriminologiniai atspalviai. Dėmesio centre – pirmoji serialo “Mindhunter” serija.

Joe Penhall ir kitų sukurtas serialas ekranus pasiekė 2017 metais. “Mindhunter” pastatytas pagal FBI agento John E. Douglas ir bendraautoriaus Mark Olshaker parašytą knygą “Mindhunter: Inside the FBI’s Elite Serial Crime Unit”. Veiksmas vyksta 1977 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagrindiniai veikėjai nėra išgalvoti – tiek FBI agentų, tiek nusikaltėlių personažai sukurti pagal tikras istorijas. Siužete – FBI, policijos ir nusikaltėlių pasaulis, tačiau tipinių nusikaltimo, gaudymo ir šaudymo scenų beveik nepamatysime. Dėmesyje – dialogas, santykis, skirtingos perspektyvos. Tiesa, įspėjame, kad nemalonių vaizdų vis dėlto šiek tiek bus. Vaikams nerekomenduojame. Skaityti toliau…

Kov 21 19

Sociokinas: Koyaanisqatsi – kitoks požiūris į šiuolaikinę civilizaciją

parašė sociologai.lt

Po trumpos pertraukos Sociokinas vėl kviečia socialiniais mokslais besidominčius žmones ateiti į susitikimą Filosofijos fakultete, kur žiūrėsime filmą, o po to apie jį diskutuosime! Renginys yra atviras – tad kviečiame visus, be apribojimų :)

-

Kas iš tikrųjų įvyko XX-ame amžiuje? Du pasauliniai karai, milžiniškas technologinis progresas bei visą pasaulį transformuojantys socialiniai pokyčiai. Ir tai nėra viskas. Labai sunku mąstyti apie šį laikotarpį remiantis plačia perspektyva. Bet galbūt per meną – šiuo atveju kiną – galėtume atrasti naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalvojome.

“Koyaanisqatsi” yra amerikietiškas dokumentinis filmas kurio tikslas ir yra suteikti mums unikalią perspektyvą į reiškinius, vykstančius 1970-aisiais ir 1980-aisiais metais. Bet skirtingai nei įprasta dokumentikoje, čia niekas nekalba. Vien per vaizdą ir muziką mes galime suprasti vaizduojamus pokyčius santykyje tarp žmogaus ir gamtos.
Kaip pasikeitė mūsų gyvenimo kokybė ir ritmas? Kaip atrodo mūsų civilizacija iš kitos perspektyvos? Šis filmas leidžia mums intymiai susipažinti su mūsų civilizacijos progresu. Galbūt ne iš pačio maloniausio požiūrio taško, o galbūt atvirkščiai. Žiūrovas gali spręsti pats. Na o po to aktyviai diskutuoti su kitais!
“Life unquestioned is a life lived in a religious state.” – Godfrey Reggio, filmo režisierius.
Filmo Koyaanisqatsi kūrimas užtruko 6 metus ir galų gale buvo parodytas 1982 m. Filmo vaizdų filmavimas užtruko 3 metus. O Kompozitorius Philip Glass šiam filmui muziką kūrė taip pat net 3 metus. Skaityti toliau…

Saus 14 19

Padėtis pasaulyje: gerėja, blogėja ar nesikeičia?

parašė Milda

Įsivaizduokit: 2015 metai, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę virš 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų ir pan., pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Didesnė apklaustųjų dalis pasirenka klaidingus atsakymus.

Ar gali būti, kad žmonės, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sprendžia pasaulio reikalus, blogai išmano pasaulio reikalus? Pasak minėto profesoriaus, kuris panašias apklausas atliko įvairiose šalyse su įvairiausios socialinės padėties žmonėmis, dažnai taip ir yra, išimtimi netampa net Nobelio premijos laureatai. Žmonės linkę turėti klaidingą įsivaizdavimą, žinias apie svarbiausias demografines pasaulio tendencijas, susijusias su skurdu, turtu, gyventojų skaičiumi, gimstamumu, mirtingumu, švietimu, sveikata, nusikalstamumu, lytimi, energetika, gamtine aplinka ir pan. Štai čia galite ir patys pasitikrinti savo žinias atlikdami 13 klausimų testą. Minėti klaidingi įsivaizdavimai dažniausiai yra dramatiškesni, nei yra iš tikrųjų, t. y., žmonės mano, kad padėtis pasaulyje yra blogesnė, nei rodo realybę atspindintys statistiniai duomenys. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti?

Būtent apie tai savo naujoje (ir, deja, paskutinėjė) knygoje „Faktų galia“ (Factfulness, 2018) kartu su bendraautoriais kalba statistikos guru vadinamas profesorius Hansas Roslingas. Galbūt esate girdėję apie “Gapminder” statistikos vizualizavimo programą, kuri leidžia kurti interaktyvius spalvotus burbulus/kreives ir taip patraukliai bei aiškiai parodyti pastarųjų šimto (ar daugiau) metų valstybių raidos dinamiką pagal tam tikrus pasirinktus rodiklius? Čia Roslingo, jo sūnaus ir marčios darbas (kaip ir knyga).

Visą gyvenimą aktyviai tarptautinėmis veiklomis užsiėmęs, gydytoju dirbęs, su įvairiausių kultūrų, socialinių padėčių žmonėmis bendravęs ir bendradarbiavęs, nenuilstamai savo žiniomis besidalinęs, prie pasaulio pokyčių prisidėjęs profesorius knygoje išsikėlė tikslą – suteikti konkrečius mąstymo įrankius, kurie padėtų pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Tokios žinios gali nuraminti neracionalias baimes bei perorientuoti energiją į konstruktyvią veiklą, adekvačiai įvertinti jau taikomus problemų sprendimo būdus. Mano manymu, knygą būtų naudinga perskaityti visiems, nes globalioms pasaulio tendencijoms suprasti pasiūlomi įrankiai apskritai lavina kritinį mąstymą bei gali padėti kiekvienam adekvačiau suvokti įvairias kasdienio gyvenimo situacijas bei gaunamą informaciją, ypač užburiančią statistiką. Supažindindamas su savo siūloma metodika autorius įpina nemažai įdomių ir pamokančių istorijų iš savo turiningo profesinio gyvenimo patirties (beje, jis dar spėjo prisidėti ir prie Ebolos epidemijos sutramdymo), nestokoja humoro.

69 metų nuo vėžio miręs, bet iki pat paskutinių dienų knygos rašymu užsiėmęs profesorius aptaria 10 skirtingų instinktų, kurie trukdo adekvačiai matyti pasaulį. Skaityti toliau…

Lap 21 18

Sociokinas su TJA ir VU “Be etikečių”: Kur dėti vaivorykštę karo metu?

parašė sociologai.lt

Įsivaizduok: atsibundi, o tavo šalyje ‒ karas. Ką darysi? Iškelsi ginklą, kad apgintum savo pacifistines pažiūras? Priešinsiesi išvien su kaimynu, kuris tavęs nekenčia už tai, kas esi ir kuo tiki? Jeigu taip sunku susitarti dėl vertybių demokratijoje, kaip tą daryti karo metu?

Tolerantiško jaunimo asociacija kartu su Sociokinu ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybės programa „Be etikečių“ kviečia į filmo „This is Gay Propaganda“ peržiūrą ir diskusiją.

Renginys vyks lapkričio 29 d. 18.45 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, 301 aud.

Dokumentinis filmas apie žmogaus teisių aktyvistų dalyvavimą pilietiniame pasipriešinime Ukrainoje ir šių įvykių bei karo pasekmes bendruomenei. Diskusijoje mėginsime išvesti paraleles tarp Lietuvos ir Ukrainos visuomenių, svarstysime, kaip sudėtingomis konflikto sąlygomis įmanomas solidarumas su šalies, kurioje gyveni, bendruomene, neatsisakant žmogaus teisių.

Apie filmą:
Lietuvoje turbūt visi žino apie Euromaidano įvykius Ukrainoje. Ko galbūt daugelis nežino – šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį vaidino ir LGBT aktyvistai. Ukrainiečių kilmės Kanados režisierė Marusya Bociurkiv su kamera sekė įvykių eigą išsiplėtus revoliuciniams protestams ir įsikišus Rusijai ir pasakoja ją žiūrovams per LGBT bendruomenės ir aktyvistų gyvenimus. Nuo liudijimų apie kankinimus ir karo pabėgėlio duoną iki pasipriešinimo istorijų, filmas atskleidžia mums nematytą konflikto Ukrainoje pusę. Skaityti toliau…