Skip to content
Rugp 29 19

Bėgantys su laiku

parašė Milda

Mūsų dienomis žymiai dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji neturi laiko palaidoti savo šeimos nario, nes yra svarbesnių reikalų (pvz., konferencija), todėl lavonui morge kartais tenka palaukti ir mėnesį. Tokia įžvalga pasidalino mirusiųjų paruošimu laidotuvėms užsiimantis vyras, kai vedžiau paskaitą moksleivių tėvams apie šiuolaikinio jaunimo gyvenimo tendencijas. Buvo nuvykęs į tarptautinius mokymus apie naujas kūno paruošimo technologijas bei madas, pabendravo su kitais kolegomis, išsirutuliojo tokia įžvalga. Vieni aikčiojo, koks siaubas, kokia moralinė degradacija, kiti gūžčiojo pečiais – kas čia tokio, vis tiek lavonui jokio skirtumo, kiek dienų išbūti šaldytuve, svarbesni gyvųjų reikalai. Šis atvejis – vienas iš daugybės pavyzdžių, kokių naujovių į mūsų gyvenimą atneša modernios visuomenės miestiečių negalavimai – didelis užimtumas, nuolatinis skubėjimas, laiko neturėjimas, pervargimas. Pagreičio/akceleracijos visuomenėje lėtasis laikas tampa deficitu, o paprasti, savaime suprantami dalykai, pavyzdžiui, nepertraukiamas knygos skaitymas, tampa sąmoningų pastangų reikalaujančia veikla.

Kai kurie ima kalbėti apie pervargimą kaip statuso simbolį, kuris daug prestižiškesnis ir patrauklesnis nei kokia depresija. Neva depresija – nevykėlių, o išsekimas – laimėtojų prizas. Kuo labiau esi pervargęs, užsiėmęs ir neturintis laiko, tuo tavo socialinis statusas aukštesnis, juk toks gyvenimo būdas simbolizuoja visuomenei, kad tu esi labai reikalingas, svarbus, sunkiai pakeičiamas. Štai dar šiandien varčiau žurnalą, kuriame žaismingu stiliumi rašė apie „6 būdus idiotiškai pramogauti internete“. Vienas iš jų – ieškoti patarimų ir skaityti visokius straipsnius apie tai, kaip nuvalyti langus kokakola ar iššveisti puodus žvyru. Kodėl? Nes „Patarimus diskusijų forumuose neretai rašo tas, kas turi laiko. Daug laiko šiais laikais turi labiau belen kas nei genijai. O ką gali parašyti belen kas? Tikėtina, kad belen ką“. Taigi, tokiame kontekste nieko „produktyvaus“ neveikiantis, viso laiko darbui neskiriantis žmogus ima jaustis kaltas.

Kyla filosofinis klausimas, ar iš human being netampame human doing? Mano mėgiamas socialinės antropologijos atstovas E. Eriksenas taikliai pastebėjo, kad greitojo laiko visuomenėje sunkiai gebame atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Tik į darbinę sritį susitelkę žmonės labai stipriai nususina savo gyvenimą, nevysto savo žmogiškojo potencialo.

Pastaruoju metu persidirbimo/laiko neturėjimo/per didelio užimtumo temos gana nemažai gvildenamos viešojoje erdvėje. Seku jas, nes domiuosi ne tik asmeniniais, bet ir profesiniais sumetimais, mat mano rašoma disertacija irgi jas paliečia, be to, su kolege tęsiame prieš kelis metus pradėtą įgyvendinti tyrimo idėją (apie tai vėliau).

Praėjusį pavasarį dalyvavau „Kino pavasario“ diskusijoje „Sorry, neturiu laiko“ (ši tematika atsispindėjo festivalio filmų repertuare), vėliau panašioje diskusijoje dalyvavau vienos jaunimo organizacijos kvietimu, netrukus sulaukiau kelių kvietimų interviu, tačiau kadangi jau buvo birželio mėnuo, o vasarą buvau nusprendus pailsėti, pasinaudojau savo neseniai išmoktu gebėjimu – be jokio nepatogumo ir kaltės jausmo pasakyti „ne“. Kadangi laikas nuo laiko vis tiek sulaukiu klausimų, o šiuo metu man labiau norisi rašyti, o ne kalbėtis, be to, teksto gale kreipsiuosi į jus su prašymu, interviu paėmiau pati iš savęs. Paklausiau savęs to, apie ką įžvalgomis prašo pasidalinti kiti žmonės.

Taigi, kviečiu skaityti apie bėgimą ir sustojimą; greitąjį ir lėtąjį laiką; veiklumą ir infantilumą, sprendimų paralyžių, chronišką neryžtingumą, dirglų sąstingį, paskendimą neužbaigtume; įspūdžių gausą ir monotoniją, nuobodulį. Kaip visada, sociologiniu bei asmeniniu žvilgsniu su realiais pavyzdžiais bei nuorodomis į dėmesio vertus šaltinius. Skaityti toliau…

Geg 9 19

Sociokinas: Potpisani 03 – Voz

parašė sociologai.lt

Vėl atėjo laikas pasociokinauti! Kviečiame visus socialiniais mokslais (ir ne tik) besidominčius žmones ateiti pažiūrėti su mumis filmą. O po to apie jį padiskutuoti. Lauksime visų ;)

Šį kartą susitinkame gegužės 9 dieną. Kaip tik šią dieną Rusijoje švenčiama 1945 metų pergalė prieš Nacistinę Vokietiją. Tais metais baigėsi Antrasis pasaulinis karas – vienas iš bjauresnių puslapių žmonijos istorijoje. Apie 80 milijonų žmonių mirė, kai kurios valstybės prarado iki 20% visų gyventojų. Apie 3% visos žmonijos populiacijos nustojo egzistuoti. Puiki proga komedijai, taip?

Ir ne paprastai komedijai, o trash parody comedy. Ekrane - “Potpisani 03 – Voz”, serialo “Potpisani” trečioji serija (režisierius Marko Kovac). Ji buvo nufilmuota ir pirmą kartą parodyta 2011 metais Serbijoje.

Antrasis pasaulinis karas, Belgradas, 1942. Partizanų grupė gavo iš štabo užduotį – sunaikinti vokiečių traukinį. Bet ar tikrai? Ar tai iš tikrųjų 1942? Kodėl jie tiesiog nenužudė to nacių kareivio? Kodėl Hitleris šokinėja savo kabinete? Kokį traukinį jie sunaikino? Kas apskritai vyksta!?

Į šiuos ir kitus klausimus sužinosite tik atėję :)

Kviečiame jus gegužės 9 d. 18:45 į Filosofijos fakultetą (Universiteto g. 9/1), 304 auditoriją.
Po 20:00 diskusijas pratęsime neformalesnėje aplinkoje.

Daugiau apie sociokiną:
https://sociologai.lt/sociokinas/

Lauksime ;)

-

Jeigu turi idėjų, kokie filmai tiktų mūsų 1,5 valandos formatui ir kuriuos butu smagu peržiūrėti bei po to apie juos padiskutuoti – gali užpildyti šią anketą:
https://goo.gl/forms/ZZda3X98bOFiTzhf1

Bal 5 19

Sociokinas: “Mindhunter” – nusikaltėlio prigimties paieškos

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksime vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Ar kada bandėte suprasti kaip jaučia ir mąsto nusikaltimus vykdantys asmenys? Ar galima perprasti serijinį žudiką? O suprasti? O gal žudikas iš tikrųjų – auka? Kiek reikalingos teorinės žinios kasdienėje kovoje su nusikalstamumu? Ar kriminalinėms institucijoms reikalingas akademinis pasaulis? Ir… kas gali atsitikti susipažinus su sociologe? :)

Šį kartą sociokine – kriminologiniai atspalviai. Dėmesio centre – pirmoji serialo “Mindhunter” serija.

Joe Penhall ir kitų sukurtas serialas ekranus pasiekė 2017 metais. “Mindhunter” pastatytas pagal FBI agento John E. Douglas ir bendraautoriaus Mark Olshaker parašytą knygą “Mindhunter: Inside the FBI’s Elite Serial Crime Unit”. Veiksmas vyksta 1977 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagrindiniai veikėjai nėra išgalvoti – tiek FBI agentų, tiek nusikaltėlių personažai sukurti pagal tikras istorijas. Siužete – FBI, policijos ir nusikaltėlių pasaulis, tačiau tipinių nusikaltimo, gaudymo ir šaudymo scenų beveik nepamatysime. Dėmesyje – dialogas, santykis, skirtingos perspektyvos. Tiesa, įspėjame, kad nemalonių vaizdų vis dėlto šiek tiek bus. Vaikams nerekomenduojame.

“Leo Buchanan: Personality and character far outweigh the presence of psychotic or defective diagnoses. In other words, by extrapolation, are criminals born or are they formed?”

Tad kviečiame jus balandžio 11 d. 18:45 į Filosofijos fakultetą (Universiteto g. 9/1), 304 auditoriją.
Nuo 20.50 diskusijas pratęsime neformalesnėje aplinkoje.

Daugiau apie sociokiną:
https://sociologai.lt/sociokinas/

Lauksime ;)

-

Jeigu turi idejų, kokie filmai tiktų mūsų 1,5 valandos formatui ir kuriuos butu smagu peržiūrėti bei po to apie juos padiskutuoti – gali užpildyti šią anketą:
https://goo.gl/forms/ZZda3X98bOFiTzhf1

Kov 21 19

Sociokinas: Koyaanisqatsi – kitoks požiūris į šiuolaikinę civilizaciją

parašė sociologai.lt

Po trumpos pertraukos Sociokinas vėl kviečia socialiniais mokslais besidominčius žmones ateiti į susitikimą Filosofijos fakultete, kur žiūrėsime filmą, o po to apie jį diskutuosime! Renginys yra atviras – tad kviečiame visus, be apribojimų :)

-

Kas iš tikrųjų įvyko XX-ame amžiuje? Du pasauliniai karai, milžiniškas technologinis progresas bei visą pasaulį transformuojantys socialiniai pokyčiai. Ir tai nėra viskas. Labai sunku mąstyti apie šį laikotarpį remiantis plačia perspektyva. Bet galbūt per meną – šiuo atveju kiną – galėtume atrasti naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalvojome.

“Koyaanisqatsi” yra amerikietiškas dokumentinis filmas kurio tikslas ir yra suteikti mums unikalią perspektyvą į reiškinius, vykstančius 1970-aisiais ir 1980-aisiais metais. Bet skirtingai nei įprasta dokumentikoje, čia niekas nekalba. Vien per vaizdą ir muziką mes galime suprasti vaizduojamus pokyčius santykyje tarp žmogaus ir gamtos.
Kaip pasikeitė mūsų gyvenimo kokybė ir ritmas? Kaip atrodo mūsų civilizacija iš kitos perspektyvos? Šis filmas leidžia mums intymiai susipažinti su mūsų civilizacijos progresu. Galbūt ne iš pačio maloniausio požiūrio taško, o galbūt atvirkščiai. Žiūrovas gali spręsti pats. Na o po to aktyviai diskutuoti su kitais!
“Life unquestioned is a life lived in a religious state.” – Godfrey Reggio, filmo režisierius.
Filmo Koyaanisqatsi kūrimas užtruko 6 metus ir galų gale buvo parodytas 1982 m. Filmo vaizdų filmavimas užtruko 3 metus. O Kompozitorius Philip Glass šiam filmui muziką kūrė taip pat net 3 metus.

Tai kviečiame jus kovo 28 d. 18:45 į Filosofijos fakultetą (Universiteto g. 9/1), 304 auditoriją.
Nuo 20.50 diskusijas pratęsime neformalesnėje aplinkoje.

Daugiau apie Sociokiną čia.

Lauksime ;)

Jeigu turi idejų, kokie filmai tiktų mūsų 1,5 valandos formatui ir kuriuos butu smagu peržiūrėti bei po to apie juos padiskutuoti – gali užpildyti šią anketą.

Saus 21 19

Kai proginės kalbos nelieka tik kalbomis: kvietimas prisidėti prie vadovėlio apie kokybinius tyrimus rengimo

parašė sociologai.lt

Šių metų spalio mėnesį vykusioje Lietuvos sociologų draugijos konferencijoje buvo išsakyta mintis, kad svarbu su kolegomis dalintis savo patirtimi apie praktinį socialinių tyrimų vykdymą. Kiekvienas mokslininkas turi sukaupęs nemenką arsenalą metodologinių instrumentų, kaip geriausiai dirbti su duomenimis, kaip spręsti iškilusius iššūkius. Tad pokalbiai temomis „O kaip tu tai darai?“ visada yra įdomūs ir vertingi tiek pradedantiems, tiek įgudusiems tyrinėtojams. Konferencijos metu dr. Audronė Telešienė pasiūlė, kad svarbios mūsų patirtys ir įvairios įžvalgos apie kokybinius tyrimus galėtų nugulti į kolektyviai parengtą knygą/vadovėlį.

Kadangi proginės kalbos neretai lieka tik proginėmis kalbomis, su džiugesiu dalinamės Audronės kvietimu telktis į bendraautorių grupę parengti vadovėlį „Kokybiniai duomenys socialiniuose tyrimuose“ (preliminarus pavadinimas).

Skatiname visus sociologus ir gretutinių disciplinų atstovus, kuriems pažįstami kokybiniai tyrimai ir kurie praktiškai juos vykdė, drąsiai jungtis prie komandos, diskutuoti, dalintis, sužinoti kažką naujo ir duoti naudingų patarimų. Kvietimas atviras visiems – tiek patyrusiems tyrėjams, tiek doktorantams ar socialinių tyrimų praktikams.

Pasidalinkite šiuo kvietimu su tais, kuriuos potencialiai jis galėtų dominti. Skaityti toliau…

Saus 14 19

Padėtis pasaulyje: gerėja, blogėja ar nesikeičia?

parašė Milda

Įsivaizduokit: 2015 metai, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę virš 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų ir pan., pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Didesnė apklaustųjų dalis pasirenka klaidingus atsakymus.

Ar gali būti, kad žmonės, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sprendžia pasaulio reikalus, blogai išmano pasaulio reikalus? Pasak minėto profesoriaus, kuris panašias apklausas atliko įvairiose šalyse su įvairiausios socialinės padėties žmonėmis, dažnai taip ir yra, išimtimi netampa net Nobelio premijos laureatai. Žmonės linkę turėti klaidingą įsivaizdavimą, žinias apie svarbiausias demografines pasaulio tendencijas, susijusias su skurdu, turtu, gyventojų skaičiumi, gimstamumu, mirtingumu, švietimu, sveikata, nusikalstamumu, lytimi, energetika, gamtine aplinka ir pan. Štai čia galite ir patys pasitikrinti savo žinias atlikdami 13 klausimų testą. Minėti klaidingi įsivaizdavimai dažniausiai yra dramatiškesni, nei yra iš tikrųjų, t. y., žmonės mano, kad padėtis pasaulyje yra blogesnė, nei rodo realybę atspindintys statistiniai duomenys. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti?

Būtent apie tai savo naujoje (ir, deja, paskutinėjė) knygoje „Faktų galia“ (Factfulness, 2018) kartu su bendraautoriais kalba statistikos guru vadinamas profesorius Hansas Roslingas. Galbūt esate girdėję apie “Gapminder” statistikos vizualizavimo programą, kuri leidžia kurti interaktyvius spalvotus burbulus/kreives ir taip patraukliai bei aiškiai parodyti pastarųjų šimto (ar daugiau) metų valstybių raidos dinamiką pagal tam tikrus pasirinktus rodiklius? Čia Roslingo, jo sūnaus ir marčios darbas (kaip ir knyga).

Visą gyvenimą aktyviai tarptautinėmis veiklomis užsiėmęs, gydytoju dirbęs, su įvairiausių kultūrų, socialinių padėčių žmonėmis bendravęs ir bendradarbiavęs, nenuilstamai savo žiniomis besidalinęs, prie pasaulio pokyčių prisidėjęs profesorius knygoje išsikėlė tikslą – suteikti konkrečius mąstymo įrankius, kurie padėtų pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Tokios žinios gali nuraminti neracionalias baimes bei perorientuoti energiją į konstruktyvią veiklą, adekvačiai įvertinti jau taikomus problemų sprendimo būdus. Mano manymu, knygą būtų naudinga perskaityti visiems, nes globalioms pasaulio tendencijoms suprasti pasiūlomi įrankiai apskritai lavina kritinį mąstymą bei gali padėti kiekvienam adekvačiau suvokti įvairias kasdienio gyvenimo situacijas bei gaunamą informaciją, ypač užburiančią statistiką. Supažindindamas su savo siūloma metodika autorius įpina nemažai įdomių ir pamokančių istorijų iš savo turiningo profesinio gyvenimo patirties (beje, jis dar spėjo prisidėti ir prie Ebolos epidemijos sutramdymo), nestokoja humoro.

69 metų nuo vėžio miręs, bet iki pat paskutinių dienų knygos rašymu užsiėmęs profesorius aptaria 10 skirtingų instinktų, kurie trukdo adekvačiai matyti pasaulį. Skaityti toliau…

Lap 21 18

Sociokinas su TJA ir VU “Be etikečių”: Kur dėti vaivorykštę karo metu?

parašė sociologai.lt

Įsivaizduok: atsibundi, o tavo šalyje ‒ karas. Ką darysi? Iškelsi ginklą, kad apgintum savo pacifistines pažiūras? Priešinsiesi išvien su kaimynu, kuris tavęs nekenčia už tai, kas esi ir kuo tiki? Jeigu taip sunku susitarti dėl vertybių demokratijoje, kaip tą daryti karo metu?

Tolerantiško jaunimo asociacija kartu su Sociokinu ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybės programa „Be etikečių“ kviečia į filmo „This is Gay Propaganda“ peržiūrą ir diskusiją.

Renginys vyks lapkričio 29 d. 18.45 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, 301 aud.

Dokumentinis filmas apie žmogaus teisių aktyvistų dalyvavimą pilietiniame pasipriešinime Ukrainoje ir šių įvykių bei karo pasekmes bendruomenei. Diskusijoje mėginsime išvesti paraleles tarp Lietuvos ir Ukrainos visuomenių, svarstysime, kaip sudėtingomis konflikto sąlygomis įmanomas solidarumas su šalies, kurioje gyveni, bendruomene, neatsisakant žmogaus teisių.

Apie filmą:
Lietuvoje turbūt visi žino apie Euromaidano įvykius Ukrainoje. Ko galbūt daugelis nežino – šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį vaidino ir LGBT aktyvistai. Ukrainiečių kilmės Kanados režisierė Marusya Bociurkiv su kamera sekė įvykių eigą išsiplėtus revoliuciniams protestams ir įsikišus Rusijai ir pasakoja ją žiūrovams per LGBT bendruomenės ir aktyvistų gyvenimus. Nuo liudijimų apie kankinimus ir karo pabėgėlio duoną iki pasipriešinimo istorijų, filmas atskleidžia mums nematytą konflikto Ukrainoje pusę.

Filmas ukrainiečių-rusų-anglų kalbomis su angliškais subtitrais.

Apie režisierę:
Marusya Bociurkiw yra rašytoja, filmų kūrėja, akademikė, 10 filmų ir 5 knygų autorė, įskaitant apdovanojimą pelniusią „Comfort Food for Breakups“: „Hungry Girl“ memuarų knygą (Arsenal Pulp Press 2007). Jau daug metų ji yra veikli medijų aktyvistė: keturiuose žemynuose pristatyti jos skirtingus žanrus apimantys kūriniai, tyrinėjantys etniškumo, seksualumo ir socialinio teisingumo klausimus. M. Bociurkiv taip pat yra medijų teorijos profesorė ir „Studio for Media Activism and Critical though“ vadovė Toronto Kanados Ryersono universitete.

Renginio event’ą Facebook’e galite rasti čia.

Lap 15 18

Diena Slavutičiuje, arba kuo įdomus paskutinis Sovietų Sąjungos miestas?

parašė sociologai.lt

Šiandien Sociali sociologija kviečia į kelionę po Slavutičių – miestą, pastatytą tuoj po Černobylio atominės elektrinės sprogimo ir skirtą pasaulinę tragediją išgyvenusiems Pripetės gyventojams. Rugsėjo mėn. į konferenciją apie post-socialistinių miestų kaitą Kijeve vykę ir patys Slavutičiaus mieste apsilankę, istoriją tekstu ir vaizdais šiandien pasakoja du miesto sociologijos entuziastai: Dalia Čiupailaitė (nuotraukos) ir Mažvydas Karalius (tekstas).

Tipinis daugiabutis Kijevo kvartale su mansardas primenančiais viršutiniais aukštais.

1986 m. balandžio 26-oji žymi svarbią dieną, palietusią ne tik Černobylio AE dirbusius specialistus bei Ukrainos visuomenę, bet ir visą pasaulį. Maždaug 1:23 val. sprogo atominės elektrinės 4 reaktorius, į 8 kilometrų aukštį paleidęs žmogaus sveikatai nuodingų radionuklidų debesį. 30 kilometrų spinduliu aplink katastrofos vietą buvo paskelbta mirties zona. Anot tarptautinių ekspertų, nuo tiesioginio apsinuodijimo radiacija sprogimo vietoje mirė 31 žmogus [9]. Vietiniai radiologai ir mokslininkai tikina, kad kiek iš tiesų nukentėjo nuo katastrofos pasakyti sunku, nes radiacijos sukelti padariniai pasireiškia toli gražu ne iškart, tačiau skaičius galėtų siekti bent kelis šimtus tūkstančių [2]. Nematomas radiacijos debesis per Baltarusiją ir Pribaltiką nukeliavo iki pat Skandinavijos. Skaityti toliau…

Spal 29 18

Apie (ne)stilingus Didžiuosius Brolius ir jų skaitemines diktatūras

parašė Milda

Prieš kokį pusmetį daug kas dalinosi įrašais apie Kinijoje diegiamą (kol kas savanorišką, o ateity galimai privalomą) socialinio kredito sistemą ir kaip tai yra baisu. Trumpai sakant, pagal šią sistemą piliečiai bus nuolat stebimi ir vertinami, ne tik technologijų ir visokių apps’ų, bet ir kitų piliečių. O nuo turimo balo priklausys tavo galimybės prieiti prie visuomeninių gėrybių – potencialaus romantinio partnerio, geresnio vaikų darželio, gydytojo ir pan. Praeitą mėnesį rūkei neleistinoj vietoj, bėgai per raudoną šviesaforo signalą, pavėlavai sumokėti mokesčius, negrąžinai skolos – tavo reitingas iškart smunka, tad šį mėnesį laukti eilėj pas pulmonologą teks žymiai ilgiau, be to, nebegalėsi išskristi atostogų į užsienį… Ir dabar seka jau nusibodusi frazė – viskas maždaug taip pat, kaip šioje Black Mirror serijoje (kuri išties gera ir taikli bei kurią, beje, kaip ir visą serialą, kiekvienais metais primygtynai rekomenduoju savo studentams). Kurį laiką kalbos apie šią idėją buvo aprimusios, bet po šio ir šio video pasirodymo vėl suintensyvėjo.

Man asmeniškai socialinio kredito sistema nėra priimtina, bet be galo įdomi ne tik kaip (post)modernios socialinės kontrolės bei stratifikacijos pavyzdys, bet ir šansas pamatyti, koks kūdikis išsivystė iš komunizmo, kapitalizmo ir technologijų mylavimosi. Nemažiau intriguoja ir tai, kaip žmonės reaguoja į tokio reiškinio realią galimybę nūdienos pasaulyje. Mano įspūdis toks, kad dauguma vakariečių mano socialinio burbulo dalyvių apie šios sistemos blogumą kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką.

Ir viskas čia suprantama. Dažnam vakariečiui – individualistinės kultūros atstovui, kuris vertina laisvę, galimybes rinktis ir asmens privatumą, tokia socialinės stratifikacijos sistema kelia siaubą. Tačiau reikia nepamiršti, kad Kinija, nors ir nebe taip stipriai, tradiciškai yra labiau kolektyvistinė kultūra, kurios atstovams stabilumas, saugumas ir šeimos/bendruomenės/visuomenės gerovė gali būti žymiai svarbesni už laisvę, privatumą ar pavienio individo gerovę. Tad jiems gali būti menka netektis, jei pastaruosius tektų aukoti dėl pirmųjų. Ar tai blogai? Skaityti toliau…

Spal 22 18

Izraelio visuomenės portreto eskizas

parašė sociologai.lt

„Nesuklysiu teigdama, kad sociologija mūsų šalyje yra labai stipri ir klestinti“,- sako 33 metus socialinių tyrimų srityje besidarbuojanti ir šiuo metu taikomųjų tyrimų institutui Izraelyje vadovaujanti Haya Amzalag-Bahr. Gana neįprastas ausiai pareiškimas, ar ne? Kodėl sociologija šioje šalyje užima svarbią poziciją? Ką socialinių mokslų atstovė galėtų papasakoti apie Izraelio visuomenę, o gal tiksliau – visuomenes? Netrukus apie tai papasakos pati Haya, kurią pakalbino šiuo metu Jeruzalėje savanoriaujanti Viktorija Einorė. Drąsiai, entuziastingai ir su didele pagarba šalį bei save šioje šalyje atrandanti Viktorija nustebino mums neįprastu interviu formatu – visiškai nusišalinusi ji pasakoja istoriją tik pašnekovės lūpomis. „Čia būdama labai greitai ir labai aiškiai suvokiau, kad čia negimęs ir neaugęs kitaip kalbėti tiesiog neturi teisės“,- paaiškina autorė. Visai nekeista, kad Viktorijai būdinga tokia laikysena, juk pati turi sociologijos išsilavinimą ir ne vienerius metus dirbo šioje srityje. Tekstą puošiančios Izraelio nuotraukos – iš Viktorijos asmeninio albumo.

Su Haya susitikome rytą. Prisėdome vietos kavinėje, užsisakėme šviežiai spaustų vaisių sulčių. Sodrių, aitrokų – gaivus nubudimas lietuviškam liežuviui, pratusiam prie slopaus nesunokusių egzotiškų gėrybių skonio. Šie žodžiai gana tiksliai apibūdina pažintį su Izraeliu apskritai –  jo gamta,  kultūra ir marga, raiškia visuomene.

Apie pašnekovę

Mano vardas yra Haya Amzalag Bahr. Jis savotiškai iliustruoja Izraelio įvairovę apskritai, nes atskleidžia  jungtį tarp žydų aškenazių ir sfaradžių.

Amzalag yra mano mergautinė pavardė. Esu kilusi iš Maroko. Mano tėvas čia atvyko dar iki Izraelio valstybės įkūrimo, motina – dveji metai po to.

Bahr, vyro pavardė, iš tiesų yra Ukrainos kaimo pavadinimas. Mano vyro motina yra lenkė, tėvas – ukrainietis. Prieš persikraustant į Izraelį, mano uošvio pavardė buvo Tverskyj. Jis su žydų chasidų grupe atvyko čia gyventi 1810 m., įsikūrė Safede (hebr. Tsfat) – išskirtiniame mieste, kuriame daugelį metų gyveno kabalos pasekėjai. Tai – vienas iš keturių Izraelio miestų, kuriuose žydai gyveno nuolat, dar nuo Biblijos laikų.

Mūsų šeima yra kultūrų mišinys – kitaip sakant, Izraelio kasdienybė. Taip, visos mano šaknys yra Maroke, bet daugumos izraeliečių šeimos yra itin mišrios, susirankiojusios po aštuntadalį kraujo iš skirtingų pasaulio kraštų.

Profesinė patirtis

Aš vadovauju taikomųjų tyrimų institutui „Digma“. Jame vykdome taikomuosius sociologinius, psichologinius, švietimo, socialinio darbo ir kt. tyrimus. Tyrimų rezultatai praturtina mūsų žinias apie pasaulį, padeda jame orientuotis bei kurti įrankius, kurie galėtų padėti įvairiom institucijom bei organizacijom priimti geresnius sprendimus. Su instituto komanda dirbame jau 26 metus, o aš pati šioje srityje sukuosi visus 33. Turiu socialinės psichologijos ir sociologijos magistro laipsnius, o bakalauro programoje mokiausi politikos mokslų.

Mano veiklos kryptis – darbas su pelno nesiekiančiomis organizacijomis, vyriausybės ir vietos valdžios institucijomis. Mane domina projektai,  orientuoti į socialinį darbą, įvairias bendruomenes, nepalankioje padėtyje atsidūrusią Izraelio populiacijos dalį – tiek arabus, tiek žydus (ir sekuliarius, ir religingus). Mano širdžiai artimiausia tema – skurdo mažinimas. Dirbu su socialinės rizikos grupei priklausančiais vaikais, jaunimu ir šeimomis. Taip pat, nors šiuose kontekstuose skambės keistai, analizuoju privačių asmenų finansinį elgesį: konsultuoju tokiais klausimais, kaip gyventi nepatiriant finansų stygiaus, planuoti pensiją ir pan. Skaityti toliau…