Bourdieu – Homo Academicus: objektyvuoti objektyvuojančius

1984 metais P. Bourdieu nustebino Prancūzijos didžiuosius protus, kalbančius apie tai, koks yra socialinis pasaulis ir besimėgaujančius teise apie jį kalbėti iš vadinamai objektyvios, pretenduojančios į tiesą pozicijos, išleisdamas knygą apie socialines prielaidas, suteikiančias jiems šią teisę. Šioje knygoje – Homo Academicus – atskleidžiama sociologijos kaip socioanalizės samprata (Bourdieu, Wacquant, 2003), o socioanalizės objektu tampa pats objektyvuojantis subjektas, t.y. socialinių mokslų atstovas, neretai užmirštantis, kad jis yra objektyvuojamo socialinio pasaulio dalis; ir ne tik subjektas, bet ir visa institucija, turinti galios monopolį socialinio pasaulio objektyvavimui.

Knygoje Homo Academicus pateikiama P. Bourdieu universiteto institucijos kaip lauko analizė, tam pasitelkiant Prancūzijos socialinių mokslų krypties profesorių, dirbančių universitetuose, pozicijų tyrimą, apimantį labai įvairaus pobūdžio duomenis iš septintojo-aštuntojo dešimtmečių.

Čia iškyla klausimas: kodėl gi P. Bourdieu užsibrėžė objektyvuoti savo socialinę aplinką? Kuo toks tyrimas gali būti naudingas? Ar toks darbas gali būti skirtas kitų šalių sociologams, ar apskritai verta jį skaityti tiems, kuriems to laikotarpio Prancūzijos socialinių mokslų institucijų padėtis neaktuali? Į šiuos klausimus bus mėginama atsakyti šiame tekste.

Homo Academicus ypatingas tuo, kad tiriama institucija, kurios funkcija yra įdiegti ir primesti tam tikrą socialinio pasaulio matymą, kartu pamirštant, kad pati institucija yra to socialinio pasaulio dalis. Moksliniai diskursai vystomi taip, tarsi jie būtų nepriklausomi nuo to, ką jie aprašo, lyg juos kuriantys mokslininkai būtų objektyvūs stebėtojai iš šono, viską matantys, kaip yra „iš tiesų“. P. Bourdieu manymu, „intelektualų sociologija“ nuo „liaudies sociologijos“ skiriasi tik tuo, kad pretenduoja į mokslinį neutralumą, o šią pretenziją jie gali reikšti dėl turimos simbolinės galios, dėl visuotinai pripažintos jų teisės į „objektyvią tiesą“, tačiau jie lygiai taip pat, kaip yra daroma viešuosiuose diskursuose, įtraukia „sveiko proto“ sąvokas ir prielaidas, o tyrinėjimų temas renkasi iš vadinamųjų tuo laiku vyraujančių „socialinių problemų“. Todėl sociologija, kaip suteikianti teisę kalbėti apie socialinio pasaulio „tikrąją būklę“, taigi kartu ir pasakyti, kaip turi būti, o kaip neturi, dažnai tampa politinių kovų įrankiu. Tuo tarpu bandymas objektyvuoti objektyvuojančias institucijas atskleistų paties objektyvavimo prielaidas, kurias suvokus tampa įmanomas nešališkas, nepriklausomas nuo politinių (arba akademinių) interesų mokslas.

Tik atsieta, kruopšti analizė, bešališkas savo darbų bei veiklos istorinių sąlygų tyrimas gali padidinti gebėjimą objektyvuoti bei sustiprinti sociologijos epistemologinį pagrindą, nes būtent pamatinių veiklos prielaidų suvokimas leidžia jas kontroliuoti ir atsiriboti nuo jų deterministinio pobūdžio. Sociologinė sociologinės veiklos analizė sumažina klaidų, kylančių iš savos pozicijos lauke nesuvokimo, tikimybę bei padeda suprasti, kad mokslininkas negali būti „objektyvus“, išorinis stebėtojas, nes jis yra savo tyrimo objekto – socialinio pasaulio – dalis, užimantis tam tikras pozicijas ir turintis tam tikras dispozicijas, kurios veikia jo mąstymą ir veiklą, be to, netgi jo paties kuriamas mokslas veikia socialinę tikrovę. Socialinių mokslų institucijų laukas yra patalpintas tarp kitų laukų ir tai veikia jo dalyvių požiūrį į jų aplinką. Tik tai suvokus įmanoma įveikti šios pozicijos ribotumus.

Reikia turėti omeny, kad į šią sociologijos lauko bei sociologinės veiklos analizę svarbu įtraukti ir patį save. Kaip rašo P. Bourdieu (ir ką galime pastebėti ir iš savo patirties), yra labai lengva užsiimti kitų mokslininkų veiklos socialinių prielaidų, lemiančių jų poziciją įvairių mokslinių, institucinių, socialinių ar politinių problemų atžvilgiu, dekonstrukcija, analizuoti, kokios „iš tikrųjų“ yra tiriamo asmens intencijos ir susieti jas su jo socialine pozicija ar asmenine praeitimi. Tačiau kol užmirštama, kad ir pats „dekonstruktorius“ yra nulemtas savų socialinių sąlygų, kurios, beje, gali įtakoti ir jo dekonstrukcines intencijas tam tikrų mokslininkų atžvilgiu, objektyvus socialinis mokslas (ar bent artėjantis prie objektyvumo) yra neįmanomas, nes žinojimo galia monopolizuojama vieno rankose. Tačiau šis reflektyvumas savo veiklos atžvilgiu neturi būti suvestas į egzistencinę ar retorinę savianalizę (Wacquant, 1990), jis turi būti grynai epistemologinis.

Be to, neužtenka mokslo produkciją analizuoti pačios produkcijos rėmuose, kaip daro diskurso analizės atstovai, nes struktūrinės prielaidos tam tikriems kultūros produktams atsiranda už kultūrinės produkcijos ribų. Pačiame tekste retai surasime jo kilmės prielaidas. Todėl taip dažnai užsienio skaitytojai, gavę tekstą be konteksto (nedidelę dalį jo kai kurie teoretikai perteikia pratarmėje; tą patį padarė ir P. Bourdieu, paruošęs įžangą specialiai angliško vertimo skaitytojams), t.y. tik vidinį jo turinį be jokios informacijos apie jo produkcijos bei naudojimo aplinkybes, priima jį kaip universalų arba susieja su savo skaitymo kontekstu, taip netekdami dalies jo prasmės. Geriausias šio teksto kontekstualumo pavyzdys – 1968 m. publikacijos, kurios savo svarbą įgauna tik toje konflikto tarp universitetinės valdžios bei jos kritikų situacijoje.

Analizė turi apimti ir kūrinio ar diskurso padėtį kitų kūrinių ar diskursų atžvilgiu ir jį sukūrusio žmogaus poziciją socialinėje sistemoje, nes ne tik publikacijos turinys, bet ir jos forma yra nulemiama to laiko ir aplinkos institucinių sąlygų ir pozicijos. Ir būtent socialinių mokslų atstovo padėtis socialinių mokslų institucijų sistemoje, jo ypatingas mokslinis habitus, nukreipia tam tikra linkme jo požiūrį į akademinius reikalus, taip pat ir į politinius. Ištyrus socialinių mokslininkų trajektorijas akademiniame pasaulyje, taip pat jų padėtį pasaulyje už institucijos ribų, galime geriau suvokti jų poziciją, pvz., M. Foucault ar J. Derrida kritinį požiūrį į universitetų veiklą, lemiamą jų marginalinės pozicijos akademiniame lauke, kaip prieštaraujančios jų prestižui išorėje; arba Robert Flaceliere, Ecole Normale Superieure direktoriaus, griežtą nusistatymą prieš studentų judėjimus 1968 m.

Būtent tuo ir užsiima P. Bourdieu Prancūzijos akademinio lauko tyrime: nurodo svarbiausių socialinių mokslų institucijų veikėjų pozicijas socialinių mokslų lauke, pasitelkdamas originalią metodiką. Vienas iš būdų parodyti šių mokslininkų tarpusavio ryšius – faktorinė atitikmens analizė, pavaizduota grafiškai (žr. priedą). Kad būtų aiškesnis grafiko sandaros principas, toliau bus trumpai aprašytos pagrindinės veikėjų padėties jame nustatymo taisyklės. Svarbu turėti omeny, kad tai yra tik metodinis instrumentas, savaime nieko nepasakantis, čia reikalinga teorinė rezultatų interpretacija, ką būtent tas pasiskirstymas reiškia (toliau matysime, kokią ją siūlo P. Bourdieu).

Paskirstymo plokštumose taisyklės (Bourdieu, 1988, p. 70):

1. Pozityvus nuokrypis nuo atsitiktinio pasiskirstymo (kitaip sakant, dviejų kategorijų tarpusavio trauka) yra išdėstomas erdvėje kaip sutapimas tarp tų dviejų kategorijų (šiuo atveju – tiriamų individų su jų charakteristikom). Šis sutapimas tuo stipresnis, kuo kampas (t.y. kampas, suformuotas dviejų taškų, kurių viršūnė yra grafiko pradžioje) yra smailesnis ir kuo labiau taškai nutolę nuo centro.
2. Negatyvus nuokrypis, arba stūma, tarp dviejų kategorijų yra pavaizduota kaip erdvinė opozicija. Skirtingumas tarp tikėtinų verčių ir stebėtų verčių tarp dviejų kategorijų yra tuo stipresnis, kuo kampas yra bukesnis ir taškai toliau nuo centro.
3. Atsitiktinis pasiskirstymas tarp dviejų kategorijų yra pavaizduotas kaip status kampas.

Tokiu būdu plokštumoje matome individų pasiskirstymą vienas kito atžvilgiu. Horizontali ašis interpretuojama kaip opozicija tarp tų, kurie turi didelę universitetinę galią (dešinėje) ir tų, kurie turi kitokios formos galią ar prestižą (pvz., žiniasklaidoje ar platesniame kultūros lauke); vertikalioji ašis skiria patyrusius akademikus (viršuje) nuo tų, kurie jaunesni ir kuriems trūksta institucinio pripažinimo. (Bourdieu, 1988, p. 276) Pažiūrėję į šį grafiką, galime interpretuoti mokslininkų poziciją socialinių mokslų lauke, kartu – nuspėti jų požiūrį įvairių akademinių reikalų atžvilgiu. Pavyzdžiui, M. Foucault ir J. Derrida pažymėti grafike kairėje apačioje, t.y. jie neturi didelės institucinės galios humanitarinių ir socialinių mokslų fakultete ir neturi aukšto institucinio pripažinimo; tačiau jie abu pasižymi aukštu prestižu avangardo kultūroje ir apskritai už institucijos ribų, be to, turi nemažą galią žiniasklaidos lauke (ypač M. Foucault), taigi ir apskritai kultūrinės produkcijos lauke. Atsidūrę tarp filosofijos (turėjusios aukštą mokslinį statusą) ir sociologijos laukų jie užima marginalinę poziciją. Be to, jie buvo vieni iš didžiausių universitetų sistemos kritikų, atsiliepusių neigiamai apie institucinę valdžią. Ši anti-institucinė nuotaika, pasak P. Bourdieu, jiems būdinga būtent dėl to prieštaravimo tarp žemos padėties akademiniame lauke ir aukštos – kultūriniame. Panaši padėtis yra Roland Barthes ir Louis Althusser atveju. Priešingoje grafiko pusėje nuo paminėtųjų yra Robert Flaceliere, institucinės universiteto valdžios atstovas, turintis didelę institucinę galią ir prestižą; jo pozicija yra priešinga, jis pasisako už tolesnę esamos institucinės tvarkos tęsimą. P. Bourdieu pastebi, kad akademinio dominavimo kategorija yra susijusi su socialiniu konservatizmu. (Collins, 1989) Aplink R. Flaceliere išsidėstę kiti profesoriai, rėmę jo nusiteikimą prieš studentų judėjimus. Tuo tarpu Claude Levi-Strauss, Raymond Aron, Fernand Braudel, Francois Perroux grafike atsiduria viršutinėje kairėje pusėje, t.y. jie laikomi aukšto rango profesoriais, turi aukštą institucinį pripažinimą, tačiau pasižymi labiau ne institucine galia, o kitom prestižo formom, veikiausiai dėl jų didelio populiarumo visame kultūros bei mokslo lauke. Tačiau nagrinėjant šios analizės rezultatus, visada reikia turėti omenyje, kad grafike pavaizduoti socialiniai agentai kaip modeliai, o ne kaip originalūs, gyvi veikėjai; tai veikiau tam tikrų socialinių, kultūrinių bei akademinių charakteristikų sankaupos, išreiškiančios tam tikras pozicijas lauke bei mokslinės ar socialinės veiklos dispozicijas, kurios atitinka realiai egzistuojančių asmenų savybes.

Šioje analizėje galime atrasti ir patį P. Bourdieu. Grafike jis užima poziciją šalia M. Foucault, ir jie abu dalinasi tuo pačiu statusu, kaip neturinčių didelės institucinės galios ir pripažinimo. Ką tokiu atveju galima pasakyti apie P. Bourdieu kaip socialinių mokslų lauko dalyvį ir jo sociologinę veiklą? Jis pats teigia keliantis klausimus apie intelektualų pasaulį, nes jaučiasi čia svetimas, tarsi neteisėtai besinaudojantis jo privilegijomis (Wacquant, 1990). Tai suprantama turint omeny jo socialinę kilmę (iš provincijos miestelio), filosofijos atsisakymą dėl socialinių mokslų. Homo Academicus P. Bourdieu vadina galutiniu savo mokslinės veiklos kritinės refleksijos, kylančios iš neaiškumo dėl savo pozicijos, rezultatu. Tačiau turėdamas institucinę poziciją socialinių mokslų lauke jis jautėsi teisėtai galįs analizuoti šio lauko bei jo dalyvių veikimą (Collins, 1989). Taigi galima įžvelgti, kaip P. Bourdieu socialinė trajektorija, kaip jo habitus lėmė šios knygos atsiradimą.

Pasirodžius Homo Academicus daliai akademinio pasaulio dalyvių kilo klausimas: kaipgi jis gali objektyvuoti savo aplinką (įskaitant ir toje aplinkoje esančius mokslininkus), neobjektyvuodamas pats savęs? P. Bourdieu iškart šį klausimą paneigia: į lauko analizę save jis įtraukia, ir tie, kurie to nesupranta, klaidingai interpretuoja jo darbą, laikydami jį akademinio lauko kovų išraiška (kaip kitų puolimą), o iš tikrųjų jo tikslas yra rungtyniavimo akademiniame lauke objektyvavimas, suteikiantis galimybę tą rungtyniavimą kontroliuoti (Bourdieu, Wacquant, 2003).

Homo Academicus susilaukia ir kitokios kritikos bei vertinimų. Dažniausiai pasitaikantis atsiliepimas yra tas, kad ši analizė yra grynai prancūziška: ir savo objektu, ir teorine perspektyva, kuri yra jam pritaikoma (Wacquant, 1990, Robbins, 2004). Yra manoma, kad tokią analizę galėjo paskatinti konkretūs to laiko įvykiai Prancūzijoje ir požiūris į juos yra kilęs iš Prancūzijos mokslinės ir politinės tradicijos: šie įvykiai vertinami „pernelyg egalitariškai“ (Robbins, 2004) ar kolektyvistiškai.

Nėra abejonių, kad šios švietimo sistemos analizės poreikis buvo smarkiai sąlygotas universitetų institucinės krizės septintajame dešimtmetyje, tačiau tai nereiškia, kad šio tyrimo rezultatai ar jame naudotos teorinės ir metodologinės prielaidos visai nenaudingos kito laikotarpio ar kito konteksto institucijų tyrimui. Šis P. Bourdieu darbas kitų valstybių analizei gali pasiūlyti analitinį požiūrį į skirtingas teorijos produkcijos sąlygas ir pabandymą kritiškai pažiūrėti, kiek jo įžvalgos yra pritaikomos jų situacijai. (Robbins, 2004, p. 428) Wacquant teigia (Wacquant, 1990), kad užsienio skaitytojams verta pasidomėti Homo Academicus: jis ne tik nušviečia septintojo dešimtmečio sceną Prancūzijoje, struktūralizmo ir poststruktūralizmo iškilimą, bet taip pat yra pavyzdinis P. Bourdieu kūrinys, išsamiai iliustruojantis jo teorinę paradigmą, be to, kas yra labai svarbu, jame empiriškai pademonstruojamas sociologinis reflektyvumas. Tai ne tik prancūzų mokslininkų tyrimas, ši prieiga gali būti pritaikoma bet kurioj šaly ieškant savo mokslo institucinių pagrindų. Čia sociologija naudojama kaip socioanalizė savam intelektualų laukui tirti, atskleisti jo nematomą struktūrą, įvardinti veikiantį kapitalą ir padidinti mūsų kolektyvinį žinojimą apie paslėptus determinizmus, kurie reguliuoja mūsų, kaip simbolinių gamintojų, praktikas. (Wacquant, 687)

Taigi, atsakymas į pradžioje pateiktus klausimus būtų toks: Homo Academicus yra vertinga analizė, ne tik ir ne tiek Prancūzijos socialinių mokslų lauko bei švietimo sistemos pažinimui, bet ir kaip paskata pritaikyti tokią socioanalizę savai sociologinei veiklai bei mokslinei institucijai, atkreipti dėmesį į jos šaknis, išnagrinėti savo bei savo kolegų habitus, socialines pozicijas ir dispozicijas ir pažiūrėti į sociologijos mokslininkų veiklą reflektyviai, bandant suprasti jos apribojimus ir determinuojančias prielaidas; o šį supratimą panaudoti sociologinės veiklos tobulinimui.

Literatūros sąrašas:

1. Bourdieu, P. 1988. Homo Academicus. Cambridge: Polity Press.
2. Bourdieu, P. Wacquant, L. J. D. 2003. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius: Baltos lankos.
3. Collins, R. 1989. Review // American Journal of Sociology, t. 95, nr. 2, Chicago: The University of Chicago Press, p. 460-463.
4. Robbins, D. 2004. The Transcultural transferability of Bourdieu‘s Sociology of Education // British Journal of Sociology of Education, t. 25, nr. 4, London: Carfax Publishing, p. 415-430.
5. Wacquant, L. J. D. 1990. Sociology as Socioanalysis: Tales of „Homo Academicus“ // Sociological Forum, t. 5, nr. 4, New York: Springer, p. 677-689.

Priedas:

Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto erdvė, atitikmens analizė (Bourdieu, 1988, p. 276)