Skip to content

Pierre Bourdieu lauko teorija: miesto sociologijos pratimas

parašė Julija @ 2010 Sausio 25

Šio rašinio tikslas – atlikti savotišką supratimo pratimą ir pabandyti pritaikyti Pierre Bourdieu lauko teoriją, konstruojant vieno šiuolaikinio reiškinio – „globalinių miestų“ konkurencijos – interpretaciją. Lauko teorija, kurią Pierre Bourdieu plėtojo ir tobulino praktiškai visuose savo akademiniuose darbuose, yra intensyviai cituojama (Sallaz & Zavisca, 2007) bei plačiai taikoma paaiškinti socialinę sąveiką skirtingose valstybėse bei su skirtingais tiriamaisiais. Būtent jos universalumas suteikia galimybę atlikti eksperimentą, kurio metu bus pateikta „globalinių meistų“ konkurencijos lauko apybraiža, Bourdieu agentams priskiriamų kapitalo rūšių atitikimas pagrindiniams miestų tarpusavio konkurencijos veiksniams, ypatingą dėmesį teikiant simbolinio kapitalo bei simbolinės galios išraiškoms, taip pat – galimas miesto habitus apibrėžimas.

Iš įvairių šaltinių galima susidaryti bendrą įspūdį, kad Pierre Bourdieu santykis su miesto sociologija nėra vienareikšmis. Paties Bourdieu darbuose miesto aspektas buvo veikiau implikuojamas nei tyrinėtas kaip atskira sritis. Daugelis jo atliktų empirinių studijų, pavyzdžiui, akademinio gyvenimo („Homo Academicus“) ar kultūrinio skonio („Distinction“) tyrinėjimai galėjo būti atlikti tik heterogeniškoje miesto aplinkoje, pasižyminčioje ryškia stratifikacija bei kultūrinių grupių įvairove. Tačiau susidaro įspūdis, kad miesto dimensija per se, kaip neatsiejama urbanistinių socialinių sąveikų dalis, jo nedomino. Viena iš kritinių nuostatų, nukreiptų į Bourdieu pateikiamą galios sampratą, taip pat pabrėžia, kad jis apsiribojo individų ir grupių analize ir neteikė pakankamai dėmesio tarpinstituciniams galios santykiams (Gečienė, 2002). Jeigu miestus laikytume tam tikrais instituciniais vienetais, būtų kaip tik svarbu juos analizuoti per Bourdieu prizmę ir užpildyti trūkstamas teorines įžvalgas.

Tokią nuostatą atspindi ir dalis miesto sociologų, kurie savo darbuose naudoja Bourdieu teorinį modelį. Juos sieja vienas bendras bruožas – paprastai tai siauro pobūdžio darbai, kurių tyrimų medžiaga orientuojasi į specifinę tiriamąją grupę. Šią prielaidą iliustruoja keli pavyzdiniai straipsnių pavadinimai: „Bourdieu’s Habitus, Social Class and the Spatial Worlds of Visually Impaired Children“ (Allen, 2004) arba „Cultural capital and immigrant status effects on kindergarten academic outcomes“ (Kao & Lee, 2009). Kritikai tokį reiškinį paaiškina taip: tyrėjams, kurie labiau orientuojasi į miesto dimensiją, pavyzdžiui, architektūros teoretikams, Bourdieu yra „per mažai filosofuojantis“. Jis teikia pirmenybę empirikai, užuot pateikinėjęs originalias (anti)utopines vizijas ir tapęs deramu pranašu ar diskusijų kurstytoju (Stevens, 2002). Nepaisant to, kad Bourdieu teorijos yra prieinamos jau ne pirmą dešimtmetį, miesto studijų specialistai tik palyginti neseniai – pradedant paskutiniu 20 a. dešimtmečiu – ėmė teikti joms daugiau dėmesio ir taikyti ne tik siauros apimties tyrimuose bet ir platesniu mastu – kaip teorinį pagrindą kalbėti apie žmogaus ir erdvės santykį (Bridge, 2004). 2002 metais pagal konferencijos medžiagą išleista rinktinė „Habitus: A Sense of Place“ leidžia tikėtis, kad ateityje Bourdieu idėjos ir toliau sklis kaip vienas iš miesto sociologijos instrumentų.

„Globaliniai didmiesčiai“ – tai paprastai daugiamilijoniniai miestai, tapę pasaulinės reikšmės finansų, prekybos, technologijų vystymo židiniais, natūraliais globalizacijos procesų valdymo centrais. Jie tampa vis glaudžiau susiję horizontaliais tarpusavio saitais ir „tolsta“ nuo juos supančių regionų, o taip pat formuoja struktūras, kurios siekia įsilieti į pasaulinę politiką šalia tautinių valstybių (Giddens, 2005). Nors tik mažuma pasaulio miestų gali būti priskiriama „globalinių didmiesčių“ kategorijai, visi post-industriniai miestai yra priversti tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su „miestų rinkos“ žaidėjais ir kovoti dėl gerovės kūrimo išteklių. Tiek tarp šių globalinių didmiesčių, tiek ir tarp mažesnių bet kurios valstybės miestų, pasiekusių post-industrinį raidos tarpsnį, vyksta konkurencinė kova dėl finansinių investicijų bei išteklių, patrauklaus įvaizdžio, vaidmens tarptautinėje arenoje (Hall, 2006). Galima teigti, kad miestų padėtis globalinės rinkos kontekste yra tapati Bourdieu socialinių agentų padėčiai lauke. Jų užimama pozicija šiame lauke atspindi, kas diktuoja sąlygas, o kas jas priima, kas yra dominuojamieji ir dominuojantys. Kryptingi sprendimai ir „teisingas“ kapitalo išnaudojimas leidžia miestams šiame konkurencijos lauke keistis vietomis bei užimti atskiras unikalias nišas.

Bourdieu išskiriamos trys pagrindinės kapitalo rūšys – ekonominis, kultūrinis bei socialinis – atspindi pagrindinius miestų konkurencingumo veiksnius, išskiriamus miesto teoretikų literatūroje (pavyzdžiui, Hall, 2006). Ekonominis kapitalas nulemia turimas galimybes kovoti su socialinėmis problemomis, skatinti efektyvesnį miesto erdvių panaudojimą bei darnią plėtrą (angl. environmental sustainability) bei pritraukti trūkstamą ekonominį kapitalą iš išorės. Kultūrinis kapitalas apsprendžia kitą svarbų aspektą – demografinės miesto plėtros galimybes, miesto kaip gyvenamosios vietos patrauklumą, reikiamų ar trūkstamų žmogiškųjų išteklių pritraukimo būdus. Socialinis kapitalas apibrėžia miesto įsitinklinimą, vidinių ir išorinių socialinių tinklų visumą, kuri gali lemiamu momentu sudaryti kritinę masę, sąlygojančią pasikeitimų procesus.

Ketvirtoji Bourdieu išskirta kapitalo forma – simbolinis kapitalas, kurį jis pats apibrėžia kaip suteikiantį galią „konstruoti realybę“. Agentai, siekiantys tenkinti savo interesus ir įsitvirtinti dominuojančiose pozicijose tam tikrame lauke, disponuodami simboliniu kapitalu vykdo simbolines kovas dėl šio realybės konstravimo. Straipsnyje „Socialinė erdvė ir simbolinė galia“ (angl. „Social Space and Symbolic Power“) Pierre Bourdieu nurodo, kad kovos dėl simbolinės galios gali įgyti dvi formas. Viena forma – agento vykdomos manipuliacijos savo pozicija socialinėje erdvėje, kurios leidžia jam aktyviai pademonstruoti savo galią keisti realybę ir taip įtvirtinti simbolinį dominavimą. Antra forma – socialinio pasaulio suvokimo kategorijų transformavimas, keitimas sąvokų, kuriomis konstruojama socialinė realybė, tam tikrų klasifikacijos schemų kūrimas arba naikinimas, vadinamojo „politinio žodyno“ keitimas (Bourdieu, 1989).

Pirmos formos simbolinės kovos miestų kontekste gali vykti, remiantis nuostata, kad architektūra laikoma galios bei galios kovų išraiška. Miestovaizdžio konstravimas – tai viena iš akivaizdžiausių sričių, kur politinės arba finansinės jėgos, pavyzdžiui, politinės grupuotės arba tarptautinės korporacijos, turi galimybę taikyti simbolinę prievartą milijonų miesto gyventojų atžvilgiu, struktūruodami, kurdami ir perkurdami – tiek vizualiuoju, tiek funkciniu požiūriu – erdvę, kurioje vyksta šių žmonių kasdienis gyvenimas. Būtent simbolinio (o ne, tarkim, ekonominio) kapitalo svarbą šioje situacijoje galima iliustruoti vienu aktualiu pavyzdžiu. Kai kurie žymūs, visame pasaulyje žinomi Vakarų architektų bendruomenės nariai projektuoja ir įgyvendina strategiškai reikšmingus projektus valstybėse, kurios laikomos ideologiniu požiūriu „priešiškos“ Jungtinėms Amerikos valstijoms arba Europai – pavyzdžiui, Kinijoje arba Irane. Tokie „kolaboravimo“ atvejai iškelia aršias diskusijas architektų bendruomenėje ir už jos ribų (Pogrebin, 2008). Viena vertus, šiems veiksmams pasiryžusius profesionalus kolegos smerkia už „kolaboravimą“. Jie traktuojami kaip pagalbininkai, leidžiantys „priešiškam“ režimui įgyvendinti savo plėtros tikslus. Kita vertus, dalis architektų teigia, kad būtent tokiu būdu įmanoma per projektuojamus statinius perteikti alternatyvias vertybes – tarsi „implantuoti“ savo atstovaujamos politinės sistemos simbolį „priešo“ teritorijoje. Šią dilemą Bourdieu terminais galima performuluoti taip: architektūriniai projektai, ypač tie, kurie savo miestovaizdžio kontekste įgija ypatingą statusą, – tai reali, fizinė simbolinės galios išraiška. Belieka ginčytis, ar statinys išlaiko savo kūrėjo ir jo atstovaujamų vertybių simbolinę galią, ar ši yra perleidžiama užsakovui.

Antros formos simbolinės galios panaudojimas globalinių miestų kontekste nėra toks akivaizdus, nes pats Bourdieu jį artimai sieja su kalba ir kalbinių kategorijų (pavyzdžiui, socialinių grupių pavadinimų) formavimu. Šiuo atveju, simbolinės galios raiška gali būti siejama su vadinamuoju „miesto įvaizdžio“ formavimo procesu. Tam tikra prasme, įvaizdžio kūrimo kampanija, siekdama būti sėkminga, turi taikliai pozicionuoti ir „kategorizuoti“ miestą, priskirti jam patrauklias savybes, galbūt įgyvendinti tarptautinę paklausą tam tikrai „inovacijai“ panašiai, kaip Marksas „sukūrė paklausą“ darbininkų klasės egzistavimui. Miesto įvaizdžio formavimas ir diegimas tarptautinėje „miestų rinkoje“ turi vienintelį pagrindinį tikslą – didinti savo atstovaujamo miesto konkurencingumą (Hall, 2006). Šiuo atveju galima matyti, kaip simbolinio kapitalo panaudojimas apgaubia likusių trijų kapitalo rūšių realizavimo galimybes. Pavyzdžiui, sėkminga miesto verslo aplinka, sukurta panaudojant ekonominį kapitalą, neturi prasmės, jeigu nėra instrumento, skirto pritraukti esminius verslo rinkus žaidėjus, kurie, savo ruožtu, padidins turimus ekonominio kapitalo išteklius.

Galiausiai, negalima palikti nuošalyje dar vienos Bourdieu teorijoje naudojamos sąvokos – habitus. Pats Bourdieu yra apibendrinęs, kad habitus yra individui būdingas „savo vietos suvokimas“ (angl. „a sense of one’s place“) (Bourdieu, 1989). Šį apibūdinimą galima būtų susieti ne tik su savo vietos suvokimu dinamiškoje socialinių santykių erdvėje, bet ir fizikinėje jos išraiškoje – mieste. Socialinį status quo palaikantis mechanizmas – doxa – skatina agentus tikėti, kad jų patiriama socialinė realybė yra „savaime suprantama“. Lygiai toks pats „savaime suprantamas“ individui iš pradžių yra miestas, kuriame jis gimsta ir auga. Brėždamas mieste savo kasdienes trajektorijas, jis dažnai tai daro nesąmoningai, nekvestionuodamas savo elgesio predispozicijų ir įpročių, kuriuos nulėmė miestas. Šiuo atveju, bet kurio miesto habitus sudarytų to miesto gyventojams būdingos unikalios predispozicijos, kurios gali būti nesuprantamos toje pačioje valstybėje gyvenančiam, tai pačiai sociokultūrinei aplinkai priklausančiam, už keliolikos kilometrų įsikūrusiam kito miesto gyventojui.

Gali kilti klausimas, ką vertingo miesto studijų diskursas gali atskleisti sociologiniu požiūriu, jeigu dauguma jo nagrinėjamų temų yra labiau relevantiškos geografijai, architektūrai arba ekonomikai. Vis dėlto, kalbant apie globalųjį pasaulį, galima teigti, kad pasaulio miestai – tai skirtingo tankio socialiniai tinklai, o vieną su kitu juos sieja socialinių interakcijų gijos, kurias sukuria ir įgalina veiksnios transporto ir technologijų jungiamosios gijos. Bet kokie miesto gyventojų puoselėjami socialiniai santykiai pasižymi tam tikra juos struktūruojančia miesto dimensija – pavyzdžiui, transporto tinklai, anonimiškumas arba laisvalaikio industrija. Pateiktas bandymas interpretuoti šiuos procesus, pasinaudojant Bourdieu teoriją nėra pakankamai gilus, kad atskleistų, kaip miestų-agentų veikla globalinės konkurencijos lauke gali būti siejama su kasdienėmis žmogiškųjų socialinių agentų sąveikomis ir trajektorijomis fizinėje ir socialinėje erdvėje. Deja, tai neįmanoma dėl darbo apimties ribų. Tačiau esant poreikiui ir galimybei, Bourdieu teoriją kaip vieną iš miesto nagrinėjimui naudingų instrumentų, būtų galima pabandyti išplėtoti tiek į plotį, tiek į gylį.

Literatūra

ALLEN, Chris. Bourdieu’s Habitus, Social Class and the Spatial Worlds of Visually Impaired Children. In: Urban Studies, Vol. 41, No. 3. S. l.: Sage Publications, 2004.
BOURDIEU, Pierre; ir WACQUANT, Loïc. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius: „Baltos lankos“, 2003. ISBN 9955-00-085-6.
BOURDIEU, Pierre. Social Space and Symbolic Power [interaktyvus]. In: Sociological Theory, Vol. 7, No. 1. S. l.: American Sociological Association, 1989.
BRIDGE, Gary. Pierre Bourdieu. In: Key Thinkers on Space and Place. Ed. Phil Hubbard, Rob Kitchin and Gill Valentine. S. l.: Sage Publications, Ltd., 2004. ISBN 978-0761949633.
GEČIENĖ, Ingrida. The Notion of Power in the Theories of Bourdieu, Foucault and Baudrillard. Iš: Sociologija: mintis ir veiksmas, Nr. 2. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2002.
GIDDENS, Anthony. Sociologija. Kaunas: „Poligrafija ir informatika“, 2005. ISBN 9986-850-54-1.
Habitus: A Sense of Place. Ed. Jean Hillier and Emma Rooksby. S. l.: Ashgate Publishing, 2005. ISBN 978-0754645641
HALL, Tim. Urban Geography, 3rd Edition. London – New York: Routledge, 2006. ISBN 978-0415344463.
KAO, Grace; ir LEE, Elizabeth M. Cultural capital and immigrant status effects on kindergarten academic outcomes. In: Poetics,Vol. 37, Issue 3. S. l.: Elsevier Science, 2009.
POGREBIN, Robin. I’m the Designer. My Client’s the Autocrat [interaktyvus]. In: The New York Times. S. l.: The New York Times Company, June 22, 2008 [žiūrėta 2009 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: .
SALLAZ, Jeffrey; ir ZAVISCA, Jane. Bourdieu in American Sociology, 1980 – 2004. In: Annual Review of Sociology, Vol. 33. S. l.: Annual Reviews, 2007.
STEVENS, Garry. The Favored Circle: The Social Foundations of Architectural Distinction. Cambridge, Mass.: The MIT Press, 2002. ISBN 978-0262692786.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

One Comment
  1. Agne @ 2010-11-10 18:30

    Įdomus aspektas – referentų pasirinkimas. Ar mes kalbame apie mieste veikiančias jėgas, kurios suformuoja tam tikrą miesto būtį keturių įvardytų kapitalų formų ir habitus požiūriu? Ar mes kalbame apie miestus-kaip-agentus, t. y., pasirenkame jėgomis ne kažką, kas yra mieste, o miestą kaip tokį? Tada būtų galima kalbėti apie agentą-Niujorką, turintį daug, tarkim, ekonominio kapitalo (nepretenduoju į pavyzdžio adekvatumą realybei – tam reikėtų platesnių studijų, kurios, manau, ilgainiui vertos atlikti), susiduriantį su agentu-Paryžiumi, turintį daug kultūrinio kapitalo. Taip pat jiedu gali susidurti su agentu-Maskva, kuris, tarkim, yra kiek silpnesnis kultūrinio kapitalo požiūriu už Paryžių ir kiek silpnesnis ekonominio kapitalo požiūriu už Niujorką. Šie miestai kovoja globalinių miestų erdvėje dėl aukštesnės simbolinės galios, pasitelkdami žaidime laikomus svarbiausiais kapitalus (tarkim, globaliame kapitalistiniame pasaulyje tatai būtų ekonominis kapitalas, taigi laimėtų Niujorkas) arba bando pakeisti žaidimo struktūrą ir svarbiausiu kapitalu padaryti tą, kuris yra jiems palankesnis (tarkim, Paryžius bandytų pasakyt, kad ekonominis kapitalas globaliame pasaulyje nieko nebereiškia, kad esmė yra kultūra). Tiesa, šiokios analizės atveju kyla miestų personifikavimo klausimas – kiek tai leistina, ir galimybės atsieti miestus nuo juose ir tarp jų migruojančių kitų globalių galių, iskaitant ir minėtas grupes, kurios pagal savo interesus formuoja miesto vaizdą.
    Galimos dvi ieškojimų kryptys ir, manau, abi pakankamai įdomios. Ir netgi verta įtraukti trečią, kurią plėtojo pats Bourdieu – tai atskiri individai kaip referentai (miestų gyventojai). Tada iškyla esminis klausimas – o kaip visa tai susiję, miestai kaip vienetai, miesto grupės kaip vienetai ir individai kaip vienetai, kurių visų analizė leistų pažinti miestą kaip tokį? (ir tenka prisiminti Bourdieu siūlytą vidurio kelią)

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS