Skip to content

Erving Goffman meets Pedro Almodóvar arba moteriškumas fasade ir užkulisiuose

parašė Veronika @ 2011 Rugpjūčio 31

Sociologo akiai vaidybinis kinas yra šis tas daugiau nei judančių vaizdų estetika. Jei režisierius remiasi realizmo principais ir jei filme esti tarpusavy sąveikaujančių veikėjų, išlavinta sociologinė vaizduotė imasi darbo net kino salėje. Ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmas „Kika“ (1993) prašyte prašosi sociologinio Goffmano teorijos filtro – ne dėl to, kad skaitydama Goffmaną galvočiau apie Almodóvarą, bet dėl to, kad žiūrėdama Almodóvarą nepaliaujamai galvoju apie Goffmaną.

Ervingas Goffmanas: visuomenė kaip drama

Šekspyriška klišė „gyvenimas – tai teatras“ Goffmano teorijoje įgauna konkretesnį pavidalą: „kasdienis gyvenimas – tai kruopščiai surepetuoti teatro pasirodymai“. Pasak jo, kasdienių kiekvieno mūsų teatrališkų pasirodymų visuomenei tikslas yra ne tik tiesioginis konkrečių interesų siekimas, bet visuomet kartu ir dramaturginis spektaklis, kuriuo siekiama valdyti auditorijai sukeliamą įspūdį.

Goffmano knygoje „Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“ analizuojamas savimonės (the Self) formavimasis, vykstantis socialinės sąveikos, tiesioginio kontakto su Kitais (arba su auditorija) metu, kai asmuo mokosi atlikti situacijai tinkamą vaidmenį. Dramaturginis įgudimas arba visapusiškas vaidmenų įvaldymas vadinamas susiformavusiu asmens tapatumu.

Jeigu pamėgintume prisiminti, kaip „Aš“ konstravimo problemą sprendė konvencinės sociologijos teorijos, išvystume visiškai kitokį paveikslą, nei Goffmano. Struktūriniame funkcionalizme asmens savęs kūrimas apsiriboja gana pasyviu gebėjimu perimti konkretų socialinės struktūros priskiriamą vaidmenį (to take the role). Goffmano radikalumas slypi tame, kad socialiniam veikėjui suteikiamas kur kas aktyvesnis vaidmuo – pasak jo, asmuo yra įgalus ne tik pasyviai priimti priskirtąją rolę, bet ir ją interpretuoti – VAIDINTI (to make the role), ir būti aktyviu reikšmių kūrimo procese.

Goffmano veikėjas toli gražu nesusitapatina su savo atliekamu vaidmeniu, kaip ankstesnėje priskiriamų socialinių vaidmenų teorijoje, bet nešioja jį kaip tam tikrą priedą, kaip kaukę, nuo kurios visuomet išlaiko didesnį ar mažesnį atstumą. Atstumas matuojamas nuo nuoširdumo, t.y. visiško susitapatinimo, iki cinizmo, t.y. didelės ir sąmoningos distancijos, tačiau net ir pats nuoširdžiausias, giliai savo veiksmų prasmingumu ir savo asmenybės autentiškumu įtikėjęs veikėjas – vaidina. Nuolatos atlieka vaidmenį socialinėje dramoje.

Kiekvieno pasirodymo metu vaidmuo kuriamas abiems sąveikaujančioms pusėms formuojant bendrą situacijos apibrėžimą, paremtą konsensusu. Situacijos konsensusą apibrėžia etiketas, taktas ir kitos „savaime suprantamos“ viešo elgesio taisyklės, taip pat įvairios nerašytos, bet kultūriškai įprastos elgesio normos. O šių normų pažeidimas veda į apibrėžtosios situacijos iširimą ir demaskuoja socialinės sąveikos metu veikėjų pastangomis kuriamos (iš tiesų – vaidinamos) socialinės tikrovės konstruojamąjį pobūdį. Situacijos apibrėžimo ir konsensuso iširimas pasireiškia stipriomis emocijomis, kurias išprovokuoja netaktas, apsijuokimas ir gėda.

Vaidybinėje sąveikoje dalyvauja dvi grupės dalyvių – kuriantieji vaidmenį ir stebintieji, vertinantieji, priimantieji arba atmetantieji personažo kuriamą įspūdį (ši grupė paprastai vadinama auditorija).

Vaidmenys atliekami socialinėje erdvėje, kurią Goffmanas vadina fasadu, o jie repetuojami arba suspenduojami erdvėje, kuri vadinama užkulisiais.

Pedro Almodóvaras per dramaturginės teorijos filtrą

Grįžtant prie Almodóvaro, jo filme „Kika“ užkabina visiškai goffmaniškos personažų sąveikos, kuriose nuolat ir dinamiškai mainosi fasado ir užkulisių momentai.

Filmo siužeto trumpai nusakyti neįmanoma, nes jame telpa daugybė skirtingų siužetinių linijų ir pačių ekscentriškiausių veikėjų: kosmetologė Kika, paslaptingas rašytojas Nikolas, keistomis aplinkybėmis mirusi jo žmona ir jų melancholiškas sūnus Ramonas, kurį pudros dulkėmis iš paralyžiaus pažadina ir įsimyli Kika. Jiems susižadėjus ir gyvenant kartu, iš pažiūros idilišką gyvenimą supurto namų tarnaitės lesbietės Juanitos brolis – iš kalėjimo pabėgęs pamišęs pornografinių filmų aktorius Pablo. Visa tai stebi, fiksuoja ir transliuoja buvusi Ramono psichologė bulvarinio TV šou vedėja Andrėja.

Ne tik „Kikos“ siužetas, bet ir scenografija (kaip ir daugumoje kitų ankstyvesniųjų Almodóvaro filmų) pekrauta detalėmis ir spalvomis. Tai filmui suteikia kičinio dekoratyvumo ir nuo pat jo pradžios titrų laido užuominas apie siužeto fasadiškumą – akcentuojamas tobulas kūnas, išvaizdos detalės ir vaidybiniai raiškos būdai (tokie kaip kalba ir manieros). Su fasado dekoracijomis susijusios dviejų pagrindinių personažų savęs suvokimo sritys – jau pirmosiose filmo scenose Ramonas pristatomas kaip apatinių drabužių mados fotografas, o Kika – kaip makiažo specialistė. Jie abu yra fasado kūrimo profesionalai arba „tarpininkai“ kitų žmonių užkulisius parengiantys fasadiniam pasirodymui.

Goffmanas tokius tarpininkus tarp fasado ir užkulisių vadina „paslaugų specialistais“, kuriems dėl jų specializacijos paprastai tampa žinoma jautri informacija apie klientų užkulisių tvarkymo ypatumus arba kitaip tariant – jų paslaptys. Paslaptys yra destruktyvi informacija, negalinti būti paviešinta auditorijai, nes sukeltų visišką apibrėžtos („normalios“) situacijos griūtį.

Tamsių paslapčių, kurios visiškai nesiderina su auditorijos akyse puoselėjamu asmens „aš“ įvaizdžiu, saugojimas yra tai, kas „Kikoje“ formuoja atskirų personažų interesus ir dramaturgines strategijas, kurių pagrindinis tikslas – išsaugoti lūkesčius atitinkantį „aš“ įvaizdį. Visi filmo personažai turi ką slėpti: Kika – romaną su Ramono patėviu Nikolu; geriausia Kikos draugė Amparo – romaną su tuo pačiu Nikolu, tarnaitė Juana – savo brolį, Nikolas – pomėgį žudyti, Ramonas – pomėgį stebėti. Paslapčių atmosferą ir fasado-užkulisių kaitos dinamiką filme apibendrina groteskiškas Andrea Caracortada (Andrėjos Randaveidės) personažas – tai žurnalistė, dėvinti fantasmagoriškus Jean Paul Gaultier kostiumus ir rengianti bulvarines TV laidas „Dienos blogybė“ – apie paslaptis, nusikaltimus ir kitus dramatiškus nutikimus užkulisiuose.

„Kikos“ moterų paslaptys susijusios su santykiais, o vyrų – su uždrausta veikla. Būtent paslaptys arba kalbėjimas apie paslaptis visą filmo erdvę dalija į užkulisių ir fasado sritis, kurios nuolatos tarpusavyje keičiasi. Erdvę, kurioje kalbama apie paslaptį arba vykdoma su paslaptimi susijusi veikla, vadiname užkulisiais, o erdvę, kurioje siekiama vaidinti prideramą auditorijos akims pasirodymą, vadiname fasadu. Fasado ir užkulisių ritmišką, bet aiškiai apibrėžtą kaitą sutrikdo netikėtas, neplanuotas visų veikėjų fasadinės būsenos sutrikdymas – Kikos užpuolimas, po kurio griūva bendras situacijos apibrėžimas ir palaipsniui pradeda ryškėti paslaptys, filmas slenka link kulminacijos, kurioje įtvirtinami visoje filmo eigoje puoselėti tradiciniai lyčių vaidmenys: emocinga moteris ir veikiantis vyras.

Užkulisių moteriškumas ir fasado moteriškumas

Fasado ir užkulisių perspektyvų kaitaliojimasis filme žiūrovui suteikia galimybę stebėti šių lyčių vaidmenų kūrimo ir atlikimo procesus. Moteriški vaidmenys (taigi ir moteriškas tapatumas filme) įgyja dvi trajektorijas – užkulisių moters, gyvuojančios ir atsipalaidavusios moteriškoje komandoje, ir fasado moters – atliekančios tobulos moters vaidmenį vyriško žvilgsnio akivaizdoje. Svarbu pastebėti, kad vyriški vaidmenys paremti statiškomis reakcijomis ir apibrėžiami per oficialias ar draudžiamas veiklas (vojerizmas ir fotografija, žudymas ir literatūra, prievartavimas ir aktorystė). Vyrai nesudaro komandos, kurioje dalinasi paslaptimis, jie visuomet veikia individualiai ir atskirai, todėl jų socialiniai įgūdžiai ir įspūdžio valdymo technikos kur kas blankesni nei moterų, kurios yra užkulisių gyvenimo virtuozės ir dalinasi pačiomis asmeniškiausiomis paslaptimis: Juanita neslepia nuo Kikos, kad yra ją įsimylėjusi, o Amparo gana lengvai prisipažįsta, kad turi romaną su tuo pačiu vyru. Vyrų užkulisių ir fasado atskyrimas apibrėžiamas erdviškai, kai griežtai izoliuota kito kambario, buto, namo erdvė įrėmina fasadui nepriderantį elgesį. Šiuo atveju moterų dramaturginis gyvenimas kur kas lankstesnis – jų fasado ir užkulisių regionai apibrėžiami ne erdve, ne per socialiai nepriimtinos veiklos slaptumą, bet pagal scenos dalyvius – jei į ją įžengia nors vienas vyras, scena automatiškai tampa fasadu, jei vyrų nėra – ji tampa užkulisiais.

Apie užkulisių moterį Goffmanas sako: „čia (užkulisiuose) atlikėja gali atsipalaiduoti; ji gali nusimesti fasadą, atsisakyti deklamuoti savo vaidmens eilutes, išžengti iš savo personažo[1]. Simone de Beauvoir „Antrojoje lytyje“ pastebi, kad situacijos, kuriose nedalyvauja vyras – moters gyvenimo užkulisiai. „Prieš vyrą moteris visuomet vaidina; ji meluoja“, „šalia kitų moterų ji jaučiasi kaip už uždangos; ji blizgina ginklus, nesikauna; ji derina savo drabužius, kuria makiažą, rezga pinkles[2]. Moteriška draugystė ir lyties solidarumas yra susiję su užkulisiniu atvirumu, kur moterys prisipažįsta apie savo silpnybes, gudrybes, taip pat nuvainikuoja savo vyrų vaidmenis bei savybes.

Moteriškasis tapatumas „Kikoje“ pristatomas kaip stereotipinio (gražios, švelnios, paklusnios) moters vaidmenų rinkinio įvaldymas. Toks tapatumas formuojamas per santykius su vyrais, jis apibrėžiamas filmo pradžioje (kai Kika kalbasi su pirmą kartą „mirusiu“ Ramonu jį pudruodama) ir reflektuojamas nė kiek nepasikeitęs finalinėje filmo scenoje (kai Kika lengvabūdiškai lanksčiai užmezga naują pažintį su pakelėje sutiktu vyru).

Vėl prisimenant Simone de Beauvoir ir egzistencialistų propaguotą autentiškumo, sutapimo su savąja prigimtimi idealą, tampa aišku, kad Almodóvaro filme šis tapatumo sau principas nėra svarbus, čia moteris – tobula koketė, scenos virtuozė. Ji atstovauja (reprezentuoja) kažką nerealaus, viziją, kuri nėra (autentiška) ji. Tobula moteris turi susvetimėti su savuoju „Aš“.

Įdomu ir tai, kad Goffmano recepcija primena „Kikos“ ir kai kurių kitų Almodóvaro filmų kritikų komentarus. Nors Almodóvaras paprastai įvardijamas kaip griežtai nekonvencinis režisierius, išskirtinis savo maištingomis idėjomis, mėgstantis šokiruojančias temas ir netradicinius personažus, bet, nepaisant to, „Kikoje“ pristatomi moterų bei vyrų tapatumai yra tradiciniai, netgi stereotipiški. Tokia pati nevienareikšmiška ir Ervingo Goffmano reputacija sociologijos mokslininkų aplinkoje. Iš vienos pusės, jis laikomas radikaliu mikrosociologu, kritikuojančiu konvencinės, normatyvinės sociologijos autorius ir jų darbus. Tačiau iš kitos pusės, Goffmanas susilaukia ir labai aštrios kritikos dėl nepakankamo radikalumo, dėl to, kad nesiekia demaskuoti netolygaus galios pasiskirstymo visuomenėje, o tik reflektuoja egzistuojančius vaidmenis ir taip padeda įtvirtinti lyčių (ir kitų socialinių kategorijų) hierarchiją.

Pats Goffmanas šiuo klausimu yra pasisakęs taip: „Galiu pastebėti tik tiek, kad tas, kuris mėgins kovoti su klaidinga sąmone ir žadinti žmones, kad jie įsisąmonintų tikruosius savo interesus, turės smarkiai pasistengti, nes jų miegas yra labai gilus. Aš pats niekam neketinu dainuoti lopšinių, o tik įsėlinti ir stebėti, kaip žmonės knarkia[3]. Toks nuoširdžiai ciniškas Goffmano požiūris kritikų įvertinamas kaip grynas „biurokratinio konsumerizmo simptomas“, su kuriuo, kaip matyti, nemažai bendro turi ir vėlyvesniuose Almodóvaro filmuose kuriamas pasaulis.


[1]Goffman E., „Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“, Vilnius: Vaga, 2000; p. 130.

[2] Beauvoir S., cit. pagal Goffman.

[3] Nelabai grakštus mano vertimas; originalas skamba taip: “I can only suggest that he who would combat false consciousness and awaken people to their true interests has much to do, because the sleep is very deep. And I do not intend here to provide a lullaby but merely to sneak in and watch the way people snore” (Goffman E., „Frame Analysis: An essay on the organization of experience“, New York: Harper; 1974, p. 14)

2 Comments
  1. Julija @ 2011-09-02 21:55

    gal bus įdomu – dar viena goffmaniška interpretacija apie prabangių viešbučių gyvenimą: http://globalsociology.com/2011/08/02/a-microcosm-of-extreme-stratification/

  2. Agnė @ 2011-09-03 17:37

    Perskaičius šį straipsnį ir tą, į kurį numesta nuoroda (ačiū, Julija), vėl kyla mintis apie, jeigu imamės goffmaniškų interpretacijų, fasado ir užkulisių paskirstymą pagal socialinį statusą. Šiais laikais gal nėra tokio ryškaus skirtumo pagal lytis, bet viešbučių pavyzdys vis dar puikus.
    Kažkaip taip ir neprisimenu, ar Goffman lieka prie socialinių interakcijų ir mikro lygmens, ar vis tik imasi labiau makro ir labiau konfliktų paradigmų. Tačiau, berods, būnant nuosekliai Goffman šalininku, galima kalbėti ir apie galimybes kuriant socialinį vaidmenį (moters ar vyro, patarnautojo ar kliento) atsisakyt stereotipų. Va čia ir erdvė pamąstyti apie nelygybės teorijų ir interakcionizmo santykį.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS