George Ritzer: Žvalgymasis socialinėje teorijoje

Trumpai apie: George Ritzer, 2001. Explorations in social theory: from metatheorizing to rationalization. London, Thousand Oaks, New Delhi: Sage publications.

Visi viena ar kita forma susiduriame su teorija, tačiau koks mūsų santykis su ja? Dažnas save laikantis sociologu šalinasi teorijos abstraktumo, kuris prasilenkia su praktiniais, galbūt profesinės karjeros poreikiais. Vis dėlto, kaip pabrėžia George’as Ritzeris čia siūlomoje jo knygoje, teorija yra neatskiriama socialinę tikrovę siekiančios suprasti sociologijos dalis, o šio supratimo siekis reikalauja labiau išvystytų teorijų skonio receptorių… Kokių?

Ritzeris knygoje „Žvalgymasis socialinėje teorijoje“ artikuliuoja XX amžiaus pabaigoje išryškėjančią įtampą ar net prieštaravimą tarp, viena vertus, priešiškumo abstrakčiai sociologijos teorijai, bei, antra vertus, sociologijos teorijos kaip bandymo (kuris iš esmės, bent tam tikru mastu, yra abstraktus) suprasti ar aiškinti socialinę tikrovę. Pabrėžtina, jog šis priešiškumas ir įtampos, iš kurių kyla reikalavimas peržiūrėti teorijas ir susieti jas su kontekstu, reikšmingi visiems, besivadinantiems sociologo vardu bei neaplenkia ir Lietuvos. Neigdami abstrakčių teorijų svarbą ir reikalaudami praktiškai naudingų tyrimų, mes neišsikovojame nepriklausomybės nuo teorijos ir bent iš dalies pasmerkiam save padrikų teiginių bei sąvokų liūnui. Ar nėra tokios grėsmės studentui, besiremiančiam, pavyzdžiui, Mildos anksčiau siūlyto autoriaus patarimais? Pasinaudoji konkrečiam atvejui patogia sąvoka, o sąvokas į visumą siejančią teoriją pamiršti. Naudodamasis teorijoje pateikiamomis sąvokomis mąstai apie tikrovę, o teorija lieka už jos ribų… Koks keistas ir dvilypis santykis su skaitomomis knygomis: negali gyventi su jomis, negali apsieiti ir be jų…

Vienas Ritzerio tikslų šioje vietoje yra atskleisti teorijos reikšmę siekiant socialinės tikrovės suvokimo, o ši reikšmė grindžiama priešiškumo-priklausomybės dvilypumu (1-as skyrius). Tokiu būdu Ritzeris kviečia ne kažkam naujo, bet tik suvokti tai, kas bent iš dalies neigiama – glaudžias įvairių sociologijos lygmenų (galbūt pirmiausia empirinio bei teorinio) sąsajas. Nors sociologija yra empirinis mokslas, tačiau, kaip kažkada teigė Robertas Nisbetas, kiekvienas, kuris save laiko sociologu ir „neigia savo įgimtas intuicijas ir menines įžvalgas, kad galėtų sudarinėti statistines lenteles, nėra dvasiškai artimas durkheimams, vėberiams ir simeliams“ (Nisbet, 2000: 18).

Turbūt viena bėdų ta, jog skaityti ir rašyti sunkiau, nei pildyti įvairias lenteles. Kadangi pats negaliu pasigirti gerais skaitymo-rašymo gebėjimais, todėl siūlau šią Ritzerio knygą kaip pagalbininką tokiems gebėjimams (skonio receptoriams) vystyti: šiuo atveju Ritzerio knyga gali būti suprantama kaip siūlanti bent kelis ypač įdomius (stalo) įrankius. Tai – 1) pamatinės architektonikos (angliškai, underlying architectonic; 2-as skyrius) bei 2) visuminės ar apjungiančios sociologinės paradigmos (angliškai, integrated sociological paradigm; 4-as ir 5-as skyriai) sampratos.
Abu šie įrankiai – būdas skaityti teorijas, brėžiant panašumų-skirtumų ribas:
1) pamatinė architektonika – įvairias teorijas jungianti struktūra, kurios elementai leidžia artikuliuoti šių teorijų panašumus-skirtumus. Šie elementai – tai pagrindinės teorijos dalys, teiginiai, kurie perteikia pagrindinę teorijos idėją. Tokių pagrindinių teiginių panašumas jungia vienas teorijas, leisdamas skirti jas nuo kitų, o tai, kaip formuluojami teiginiai, leidžia skirti šias teorijas tarpusavyje;
2) visuminė ar apjungianti sociologinė paradigma geba įvertinti įvairius socialinės tikrovės lygmenis. Kai atskiros paradigmos veikiau teikia pirmenybę vieniems klausimams, kitus klausimus paversdamos nereikšmingais, visuminė paradigma įvertina atskirus socialinės tikrovės lygmenis, nesumenkindama kurio nors iš jų reikšmės. Ritzerio pavyzdžiu (92-5 psl) skiriant mikro-subjektyvų, mikro-objektyvų, makro-subjektyvų bei makro-objektyvų socialinės tikrovės lygmenis, visuminė paradigma pabrėžia šių lygmenų sąveiką ar dialektinius jų sąryšius. Tokiu būdu visuminės paradigmos samprata įgalina suprasti skaitomų teorijų privalumus bei trūkumus: ką galima bei ko negalima padaryti, remiantis tam tikra teorija.

Įvardinus siūlomoje Ritzerio knygoje keliamus klausimus norėčiau baigti kviesdamas gyviau bendrauti su skaitomomis knygomis. Jeigu norime pasakyti, jog teorija prasilenkia su tikrove, turime suprasti teorijos ribas.

Nisbet, Robert A. 2000. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai.