Jeffrey C. Alexander: Teorinė logika sociologijoje. 1-as tomas.
Trumpai apie: Jeffrey C. Alexander, 1982. Theoretical Logic in Sociology. Vol 1: Positivism, Presuppositions, and Current Controversies. Berkeley, Los Angeles: University of California Press.
„Jei sociologija galėtų kalbėti, ji pasakytų: „aš esu pavargusi“ (psl. xviii). Tokiais žodžiais pradeda Jeffrey’is Alexanderis, iš karto versdamas kelti bent kelis klausimus: kokios šio santykiškai jauno mokslo nuovargio priežastys bei kokie galimi energijos šaltiniai?
Sociologija yra pavargusi… Ne tik dėl kartais „slegiančio“-nes-didaus sociologijos tėvų palikimo, bet ir dėl nuolat-naujo-reikalaujančio-bei-trivializuojančio „moksliškumo“ reikalavimo (psl. xviii). Nemaža knygos dalis skirta kažkada dominavusio (?) pozityvizmo kritikai. Pozityvizmas, anot Alexanderio, teikia iškreipiančią mokslinės minties sampratą, kuri neigia dvilypes metafizinio ir empirinio lygmenų sąsajas moksle ir kuri grindžiama keturiomis pamatinėmis pozityvizmo prielaidomis (psl. 5-9):
1) esama radikalaus pertrūkio tarp empirinių stebėjimų ir neempirinių teiginių (psl. 5);
2) dėl šio pertrūkio bendresnės, „filosofinės“ ar „metafizinės“ problemos neturi didesnės reikšmės į empirinį lygmenį orientuotam mokslui (psl. 5);
3) norėdama būti „tikru“ mokslu, sociologija turi šalintis neempirinių problemų gamtos mokslų pavyzdžiu (psl. 5);
4) tokiame moksle teorinės problemos spręstinos tik empirinių stebėjimų pagrindu (psl. 7).
Toks mokslo supratimas skurdina sociologinę vaizduotę, tiek teoriniame, tiek empiriniame lygmenyse (psl. 9). Tai yra, reikalaujama vis paprastesnių teiginių, kartu užmerkiant akis prieš tokio mokslo prielaidų sistemą bei nesvarstant teiginių teisingumo kriterijų.
Šioje vietoje Alexanderis teikia pozityvizmo alternatyvą, kurioje bene svarbiausia – dvilypių sąsajų tarp mokslinės minties lygmenų (lentelė žemiau; iš 3 puslapio) suvokimas.
Tokiu būdu, atrodytų, kviečiama atsisakyti indukcijos ir dedukcijos kaip dviejų skirtingų mąstymo būdų perskyros, o šis kvietimas knygoje grindžiamas bendriausio lygmens problemų paieškomis – lygmens, kuris suproblemina pozityvizmo neproblemišku laikytą empirinį lygmenį. Tokio lygmens klausimai – veiksmo ir tvarkos klausimai (psl. 64-112). Šie, anot Alexanderio, persmelkia visus mokslinės minties lygmenis, o jų artikuliavimas – vienas iš sociologinės vaizduotės pagrindų.
Mmm, senoji geroji schema..
Ir vis įdomu, kiek šios problemos tebeaktualios šiomis dienomis?
Kiek anksčiau siūlytoje George’o Ritzerio knygoje (kuri išleista 2001-aisiais) nagrinėjamos, sakyčiau, artimos problemos. Tai yra, ten taip pat, viena vertus, įvardinamos gan dažnos ir prieštaringos “priešiškumo” abstrakčiai teorijai nuostatos ir, antra vertus, siūlomi “įrankiai” teorijai nagrinėti.
Manyčiau, Alexanderio ir Ritzerio nagrinėjamos problemos nėra mums svetimos: įtampa tarp sociologijos kaip teorinio mokslo ir sociologijos kaip empirinio mokslo neišnyko (kodėl įtampa: dėl to, jog tam tikros veiklos greičiausiai ar bent kartais laikomos labiau prideramomis sociologui nei kitos).
Pavyzdžiui, esama istorinių tyrimų reikalavimo, kurie sietų teoriją su kontekstu. Tarkim, sudėtinga apibrėžti nacionalizmą, nes nėra vieno nacionalizmo. Nacionalizmas neatsiejamas nuo konteksto ir istoriškai kinta. Tačiau kiek kontekstualumo reikia!? Ar nebus taip, jog imsime nesuprasti nacionalizmo, o turėsime 100-ą pasakojimų apie jį?
Atrodytų, čia siūlytų autorių idėja ar tikslas – parodyti įvairių sociologinės minties lygmenų (abstraktaus-konkretaus, metafizinio-empirinio, …) sąsajas.