Skip to content

Socialiai apie sociologiją IV: Milda ir sociologinis entuziazmas

parašė sociologai.lt ir Milda @ 2011 Lapkričio 28

Šios savaitės rubrikoje Socialiai apie sociologiją kalbamės su Milda Pivoriūte. Pristatyk mane kaip socialią sociologę, kuriai sunkiausiai sekasi šnekėti glaustai ir trumpinti tekstus, sako ji ir šypsosi. Bet už glaustus tekstus geriau tik vienas dalykas – įdomūs, spalvingi, vaizduotės kupini asmeniški ir ilgi aprašymai, net tą skeptiškai kiekvieną rašinį pasitinkantį skaitytoją priverčiantys įsijausti.

Todėl kantrybės skaitant Mildos interviu tau tikrai neprireiks (nepaisant to, kad tai yra rekordinis, ko gero, mažiausiai glaustas įrašas Socialios sociologijosblogo istorijoje:). Prireiks šiek tiek ramaus laiko ir – rekomenduotina – taurės vyno (raudono).

(O čia galite skaityti naujausią interviu su Milda, publikuotą Filosofijos fakulteto laikraštyje  „Bursų kiemas“)

Kodėl sociologija? Nuo kada sociologija? Ką apie sociologiją žinojai iki studijų pradžios?

Mokyklos laikais labai mėgau skaityti. Knygų skaitymas visuomet, rodos, perkeldavo į kitokį būvį, kuris kartais atrodydavo kur kas malonesnis nei sava kasdienybė bei sukeldavo daug nekasdienių klausimų, apie kuriuos (tada taip atrodė) nepakalbėsi su eiliniu žmogumi iš gatvės. Atrodė, kad kai kurie klausimai realioje kasdienybėje (pvz., mokykloje) nėra priimtini gvildenti, o apie juos pakalbėti gali tik per tekstą su mėgstamu autoriumi ar knygos veikėju. Nežinau, ar dabar vis dar, bet tada turėjau geriausią knygos draugą – E. M. Remarką. Valandos, praleistos su jo knygomis, buvo pačios jaukiausios. Tačiau vieną dieną atsitiko tai, apie ką būdavo šiukštu net pagalvoti – nebeliko nė vienos neperskaitytos jo knygos. Tada desperatiškai ėmiau domėtis skaitiniais apie jį patį – juk taip nesinorėjo nutraukti mus rišusios bambagyslės:) Ir taip visai netyčia interneto platybėse atradau prancūzo, sociologijos studento tekstą, kurio tikslas – per Remarko kūrybą atspindėti to meto visuomenę bei tokiu būdu supažindinti su galimais sociologijos tyrimo objektais, probleminiais šio mokslo keliamais klausimais. Tąkart jaunasis sociologas vaizdingai palietė anomijos sąvoką, žmonių susvetimėjimo klausimus, kapitalizmo apraiškas eilinio žmogaus kasdienybėje, stratifikacijos, nelygybės klausimus. Tai buvo tikrai žavu!

Toks buvo mano pirmasis susidūrimas su sociologija. Iki šiolei nežinau, ar Remarkas nėra tas žmogus, kuris pats to nenorėdamas atvedė mane prie ilgo ir įdomaus kelio pradžios:) Tačiau dabar manau, kad tasai pirmasis atradimas nebuvo lemiamas, o sutiktą sociologinį tekstą netrukus užmiršau – tikriausiai jis man terūpėjo tiek, kiek pvz., praėjusią vasarą Estijoje aplankyta eilinio meteorito nukritimo vieta…

Kitą sykį, vėlgi visai atsitiktinai, išgirdau apie sociologą, vieno pasaulio miestelio merą, kuris taikė turbūt jums gerai žinomą „šaligatvių grindimo“ metodą. Pagal šį metodą – pastačius namą naujoje vietoje nereikia skubėti grįsti šaligatvių, o leisti žmonėms bent kelias savaites laisvai vaikščioti namo prieigose ir jie patys parodys, kokios trajektorijos jiems yra patogiausios. Tik tuomet pramintus takelius galima dengti šaligatvius (iš pradžių išgrįsti šaligatvius ir tik paskui apgyvendinti žmones nėra racionalu, nes nepatogių šaligatvių atveju žmonės vis tiek mins jiems patogiausiais keliais). O! Tuomet prisiminiau kelią į mokyklą ir šalia jos nei šiokį nei tokį išmindytą žolės plotelį (kaip valdžia dėl to pykdavo!). Kad ir kaip tvarkdariai bandė užkirsti kelią žolės mindymui (tad ir aplinkos niokojimui) – mokiniai toliau žingsniuodavo pramintu takučiu – nes juk taip patogiau!

Taip mintyse, karts nuo karto ėmė lipdytis sąmoningi apmąstymai apie „universalius“ žmonių elgesio dėsnius, bei smalsumas kaip veikia tie dėsniai? Ar jie visur vienodi? Nuo ko priklauso? Kaip keičiasi? Kokių žmonių elgesys nepaklūsta dėsniams? Kodėl? Ir išvis, kaip galima apčiuopiamai atrasti „tikrovę“? Kokiu būdu? Kaip galima žodžiais išreikši tiesiogiai nestebimus ir juslėmis neapčiuopiamus mūsų bendrabūvio dalykus? Ėmiau galvoti, kad nėra savaime bjaurių, normalių, nenormalių, gerų, blogų dalykų – juos tokiais padaro tik žmonių požiūris ir vertinimas. Tad kodėl vienur žmonės tą patį dalyką vertina vienaip, o kitur – visai kitaip? Nuo ko tai priklauso? Kodėl vertinimai keičiasi? Ir t.t., ir pan.

(Tačiau) kai atėjo laikas galvoti apie būsimą profesiją bei rinktis studijas, sociologija nebuvo kelrodė žvaigždė. Iš tikrųjų – neturėjau aiškios ateities vizijos, bei nusistovėjusių norų. Galėjau pasakyti tik tai, kad norėjau daug ko, išskyrus daug ką – vadinasi, nežinia ko. Kaip jau minėjau, Knyga/skaitymas man niekuomet nekėlė nemalonių asociacijų, tad norėjau studijų, kuriose tektų skaityti daug įvairių tekstų. Iš kitos pusės, į studijas nežiūrėjau kaip į instrumentą „viso gyvenimo profesijai“ pasiekti, kol kas norėjau sužinoti daug įdomių dalykų, įgyti bendro pobūdžio žinių, išlavinti kitokius nei mokykloje mąstymo įgūdžius. Visuomet jaučiau nenuilstamą simpatiją psichologijai ir filosofijai, o sociologija man pasirodė puikiai apimanti abidvi sritis bei dar siūlanti visiškai kitokį požiūrį (juk vis dėlto sociologijos užuomazgos randamos filosofinėje tradicijoje, o socialinis veiksmas dažnai negali būti atsiejamas nuo psichologinių veiksnių:). Beje, individuali patirtis lėmė stereotipišką mąstymą, vis dažniau ėmiau galvoti, kad sociologai – keistuoliai! Buvau įsitikinusi, kad sociologu negali būti visiškai „normalus“, pilkas žmogus. Ši mintis man labai patiko – visuomet turėjau polinkį bendrauti su „statistiškai reikšmingai nuo vidurkio nukrypusiais“ žmonėmis, tad tikėjausi, kad sociologų pasaulyje tokių galima sutikti dažniau:) Taigi, sociologija tuomet atrodė „patenkinamas“ pasirinkimas, tačiau pildant stojamųjų dokumentus ją įrašiau tik antru numeriu… Pirmuoju pasirinkau psichologiją, kuri nugalėjo aiškesne profesijos vizija mano galvoje ir gausiu jau perskaitytos literatūros sąrašu. Ir… neįstojau pirmu numeriu! Įstojau antru – į sociologiją! Ir kaip aš dėl to džiaugiuosi – esu velniškai dėkinga susiklosčiusioms aplinkybėms, kad nepavyko įstoti į psichologiją ir tokiu būdu atsidūriau būtent ten, kur ir norėčiau būti! Per visus studijų metus nebuvo nė menkiausios abejonės ir nė karto nepagalvojau, kad norėčiau studijuoti ką nors kitą! Nėra didesnio džiaugsmo nei pirmu šūviu atrasti savo gyvenimo sritį:) Džiaugiuosi ir tuo, kad sociologijos mokslo lauke visuomet sąveikauju su psichologija bei filosofija – jaučiu, kad ši profesija visiškai patenkina mano poreikius, išskyrus galbūt vieną, aiškumo/užtikrintumo poreikį, kuris, beje, nėra nuolatinis, o iškylantis tik kritiniais gyvenimo momentais:).

Sociologijoje iš principo negali būti vienos tiesos, konsensuso pamatiniais klausimais – tu kažką teigi, tada kitas kažką teigia, gana priešingą nei kad tu teigei, ir nėra jokio arbitro, kuris gali pasakyt, kas iš jūsų yra teisus ir kas klysta. Kartais labai pavargsti nuo negalėjimo bent kartą pasakyti „čia yra būtent taip ir ne kitaip, ir aš turiu nenuginčijamų įrodymų“ – viskas visuomet išlieka reliatyvu ir iš esmės gali būti kritiškai apmąstyta bei nuginčijama. Z. Norkus labai taikliai paprastu pavyzdžiu atskleidė šią sociologijos savybę – chemijos magistrantui ginantis baigiamąjį darbą niekada nereikės pagrįsti „deguonies“ sąvokos, o sociologas visuomet turės pasiteisini, kodėl pasirinko būtent tą sąvoką ir būtent tokį jos apibrėžimą, nes sociologinės sąvokos yra iš esmės ginčijamos. Pamenu pokalbį su paskutiniųjų metų matematikos doktorantu, kuris vieną iš stipriųjų matematikos mokslo pusių nurodė unikalią galimybę, privilegiją būti visiškai teisiu. Matematika turi aiškumo, griežtumo, tikslumo, nuoseklumo specifiką, kuri niekuomet neleis jai tapti „išplaukusiu“ mokslu. Būtent šio aspekto (tik) kartais pasiilgstu, bet būtent šis aspektas ir yra žavus:)

Kas, Tavo manymu, yra sociologija? Ar (ir kaip) keitėsi Tavo sociologijos vaizdinys bėgant metams? Kokie sociologai Tau yra autoritetai, svarbūs autoriai/dėstytojai/tyrėjai, į kuriuos ateityje norėtum būti panaši?

Subjektyvus sociologijos įsivaizdavimas tikrai keitėsi. Tiesą sakant, pirmame kurse vis dar neturėjau aiškaus sociologijos supratimo, jis buvo labai paprastas ir primityvus – tai mokslas apie visuomenę, joje vykstančius reiškinius. Labai gerai atsimenu paskutinius bakalauro metus, kuomet su kolegomis ėmėm galvoti, kad jei pirmame kurse galėjome apibrėžti, kas yra sociologija, tai dabar – tai yra pats problemiškiausias klausimas. Kartais net neatsiriša liežuvis pradėti diskusijos – nes ji neišsemiama, o juk iš pirmo žvilgsnio tai „toks paprastas klausimas“! Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo sunkiau atsakyti, kas gi yra tas mūsų mylimas mokslas, jį galima apibūdinti įvairiopai. Į šį klausymą, mano manymu, geriausiai atsako P. Bergeris savo knygoje „Sociologija. Humanistinis požiūris“. Mano manymu – tai pati pirmoji ir privaloma knyga, kurią reikėtų perskaityti norint suprasti sociologijos mokslą bei atsikratyti stereotipinių sociologo profesijos įvaizdžių.

Sociologija – tai pastanga suprasti visuomenę ar jos fragmentą. Visuomenės sąvoka labai plati, tad sociologijos analizės objektas apima ir įvairių kitų mokslo sričių tyrinėjimo objektus: ekonomikos, politikos, antropologijos, istorijos ir pan. Man labai patinka būtent šis aspektas, kad sociologija domisi VISKUO ir BET KUO, jei tik tai yra socialu: meile, šeima, mirtimi, draugyste, darbu, laisvalaikiu, religija, lytimi, mada, karu, nusikaltimais, švietimu, muzika, ligomis, profesijomis, apkalbomis, grupėmis, subkultūromis, reklama, žiniasklaida, bet kokiomis idėjomis ir t.t. (tai begalinis sąrašas veiksnių, kurie liečia „buvimą kartu“ visuomenėje). Net dailininko paveikslą galima analizuoti sociologiškai: sužinoję autoriaus gyvenimo istoriją, socialinius jo gyvenimo aspektus galėsime bandyti atsakyti, kodėl šis autorius nutapė būtent tai ir ko jis tikrai netapytų… Kitas įdomus sociologinio tyrimo objekto pavyzdys gali būti apkalbos ar net panika. Ar pagalvojote, kad sociologiškai galima analizuoti, kodėl pvz., teatre kyla panika ir žūva žmonės bei kaip to būtų galima išvengti? Sociologiškai taip pat galima tyrinėti apkalbas bei atsakyti į klausimą, kada apkalbinėti yra racionalu, o kokiomis aplinkybėmis neracionalu? Galima sociologiškai analizuoti situaciją, kuomet jūs ryte neatsikeliate į paskaitą, nors vakar vakare pasižadėjote būtinai į ją nueiti (panašaus modelio elgesiui apibūdinti net gi yra specifinė sąvoka – akrasija). Į šiuos ir dar įdomesnius klausimus atsako sociologas J. Colemanas knygoje „Socialinės teorijos pagrindai“.

Netgi eilinio žmogaus iš gatvės gyvenimas sociologui yra labai įdomus analizės vienetas. Biografinio metodo pagalba mes galime pamatyti, kokiu būdu žmogus reiškiasi visuomenėje ir kaip visuomenė reiškiasi žmoguje. Net vieno žmogaus gyvenimo istorijoje galime atsekti tuo metu visuomenėje vyravusias vertybes, normas, socialinę struktūrą ir pan. Kaip gražiai išsireiškė Bergeris, „Sociologo būstinė – viso pasaulio vietos, jei tik ten renkasi žmonės. <..> Sociologas – tai asmuo, intensyviai, nenutrūkstamai ir be jokios gėdos jausmo besidomintis, ką daro žmonės. <..> Norėdamas suprasti, sociologas keliauja po kasdienio gyvenimo pasaulį, visiškai nejausdamas pagarbos įprastoms demarkacijoms. <..> Sociologas jaučia pagundą žiūrėti pro rakto skylutę, skaityti svetimus laiškus, atidarinėti uždarytų kabinetų duris. Už kiekvienų uždarų durų jis tikisi atrasti kokį nors naują žmonių gyvenimo aspektą, iki šiol nepažintą ir nesuprastą. <..> Sociologijos jaudulys suabejoti savaime suprantamu dalyku.<..> Sociologinis atradimas – „kultūrinis šokas“ nepakeitus geografinės padėties“. Beje, naujoje savo knygoje „Adventures of an Accidental Sociologist: How to Explain the World Without Becoming a Bore“ Bergeris prisimena, kaip dar būdamas studentas pavogė svetimą laišką, nes norėjo jį, kaip neįkainojamą kultūrinį dokumentą, išsaugoti būsimoms kartoms. Kartais norint suprasti socialinę tikrovę tenka daryti „moralinius nusižengimus“. Dar pridurčiau, kad man sociologija – lyg menas, menas iš chaotiškos socialinės tikrovės sukurti tvarką (bent jau savo galvoje), nors kartais tvarkos pasiekimas tėra fikcija – menamą tvarką sugriauna nauji chaotiškos realybės atrasti aspektai.

Kalbant apie sociologijos įsivaizdavimo pokyčius, asmeninėje patirtyje galiu išskirti du svarbiausius suvokimo lūžius:) Pirmasis įvyko tada, kai antro kurso pradžioj pradėjau dirbti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijoje. Kaip tik neseniai buvau išklausiusi įdomų kursą apie sociologijos metodus, apie tai, kaip projektuojami tyrimai, kokiais būdais vykdoma atranka, kaip renkami duomenys, kaip jie apdorojami, analizuojami, gilinomės į anketuotojų/interviuotojų darbo specifiką, santykius su tiriamaisiais ir t.t. (kitaip sakant – apie viską nuo a iki z:). Tada jaučiau nenumaldomą norą savo kailiu patirti viską, apie ką buvo šnekama paskaitų metu, nuo pačių menkiausių iki sudėtingiausių dalykų. Buvau nusistačiusi, kad geras tyrėjas pats turi būti perėjęs per visus su tyrimu susijusius etapus ir išbandęs visus, net pačius nemaloniausius ir galbūt didelių sugebėjimų nereikalaujančius darbus. Mano manymu „profesiškai sveika“ išbandyti kad ir CATI apklausų atlikėjo darbą – o jo išties neįtraukčiau į maloniausių darbų dvidešimtuką! Bet šitai žmogus turi suprasti savo kailiu ir visada žinoti ne tik savo lygmens darbo specifiką, bet ir visų kolegų, kurie prisideda prie bendro tikslo įgyvendinimo. Kadangi pirmais studijų metais turėjau siaurą sociologijos suvokimą bei menkas žinias apie profesinio lauko ribas – rinkos tyrimų kompanija atrodė lengvai ir greitai pasiekiama patirties įgijimo vieta. Taip prasidėjo kelių metų visokiausi darbiniai santykiai su panašiomis kompanijomis… Jų pagalba (šiek tiek!) susipažinau su tyrimų virtuve bei pamačiau, kad tokiose kompanijose, jei tik esi motyvuotas ir pasiruošęs daug dirbti – labai lengva kilti karjeros laiptais! Tačiau laikui bėgant sielą ėmė graužti vis didėjanti opa – ėmiau suprasti, kad mane toks darbas vis mažiau džiugina. Tuo metu mačiau tik vieną sociologijos pusę – visuomenės nuomonės apklausas, užsakomuosius rinkos ir kitus „konvejerinius“ tyrimus ir pan. Šiose įstaigose stengiamasi suprasti žmonių gyvenimo kurį nors aspektą ne dėl paties supratimo, bet dėl komercinių interesų. Siekiant efektyvumo tyrimai dažnai standartizuojami, kad būtų kuo lengviau atlikti kelis skirtingų temų tyrimus pagal tą patį šabloną. Tada dar nesupratau, kad statistiniai duomenys nėra sociologija, jei jie nėra (sociologiškai!) interpretuojami. Kasdien eidama į darbą jaučiau vis mažesnį malonumą, vis didesnę beprasmybę ir nusivylimą– negi tokia tėra ta sociologija?

Esminis lūžis įvyko talentingo mokslininko A. Valantiejaus paskaitų metu – šis ypatingas sociologas atvėrė visai kitokį kritinės sociologijos pasaulį! Jo dėka supratau (ir kaip apsidžiaugiau!), kad mane nuvylęs darbas – tikrai nėra vienintelė sociologija! Pajutau atsivėrusias visiškai kitokios sociologijos plotmes, prasiplėtė sociologinis akiratis, profesinės veiklos laukas, pamažu ėmė širdyje veistis meilė sociologijai (ir nuo to laiko ji niekada nebuvo nuslopus ir tik didėja!) bei ūpas. Ūpas prabusti ir užmigti su sociologija mintyse. Visuomet savitą požiūrį turintis profesorius taip pat parodė, kad sociologinis tekstas nebūtinai reikalauja griežto bei formalaus tono, subjektyvių spalvų užtušavimo, o gali būti poetiškai nuvaškuotas, gausus metaforų, personifikacijų, ironijos ir pan. Toks požiūris į teksto formą man yra kurkas priimtinesnis, nes visuomet blogai jaučiuosi anonimizuodama ir „nususindama“ tekstą. Atradau esant netgi atskirą šaką „lyrinę sociologiją“, kuri skatina gyvybingos, vaizdingos, literatūrinės sociologinės kalbos atgaivinimą. Kitas be galo svarbus dalykas, kurį taip pat padėjo suprasti A. Valantiejus – glaudus sociologijos santykis su filosofija. Labai gaila, kad šiandien nemaža dalis sociologijos studentų nori užverti dialektinį tiltą tarp šių dviejų disciplinų bei nueiti lengvesniu, taikomųjų bei užsakomųjų tyrimų keliu. Atsisakyti filosofinių aspektų visuomet lengviau nei priimti jų keliamus iššūkius. Antra vertus, atmesti filosofiją yra tas pats, kas atmesti sociologijos ištakas.

Kalbėdama apie A. Valantiejų negaliu nepaminėti P. Bourdieu „dvigubo refleksyvumo“ sampratos, kuriai išties pritariu. Bourdieu teigia, kad sociologas turi daryti ir „sociologijos sociologiją“, t.y., savo paties sociologiją – nuolat kritiškai apmąstyti „save“, savo pasirinkimus, susijusius su teorine prieiga, tyrimo instrumentais. Juk kritinė sociologijos akis mato, kad sociologų, nors ir siekiančių objektyvumo, pasirinkimai visgi taip pat yra socialiai nulemti mūsų individualios patirties. Tad siekiant suprasti socialinę tikrovę reikia objektyvizuoti ir save patį, kaip galimą kliūtį „teisingai“ informacijai gauti.

Kitas svarbus veiksnys sociologijos pažinimui – Z. Norkaus „Klasikinių sociologinių teorijų“ kursas. Tikrai pajutau, kad po šio kurso pasidariau „sociologiškai“ brandesnė. Susipažinimas su sociologijos ištakomis nuostabaus, kieto dėstytojo pagalba negalėjo palikti nė vieno abejingo – arba turėjai dar labiau pamėgti savo studijuojamą specialybę, arba imti jos nekęsti!:) Šio kurso metu „išsigrynino“ pamatinės sociologijos idėjos, objektas, probleminiai klausimai. O vis auganti simpatija dėstytojui buvo proporcinga augančiai simpatijai sociologijos mokslui. Aš neabejoju, kad visų profesijų atstovų socializacijai įtakos turi jų kelyje sutikti tos profesijos grandai bei santykis su jais. Kita vertus, Z. Norkus atskleidė platų spektrą socialinių mokslų metodologinių problemų, parodė, kokia trapi riba skiria kiekvieno metodo „tinkamumą“ ar „netinkamumą“ tyrinėjant konkrečią problemą. Profesorius parodė, kaip svarbu sociologui gerai išmanyti metodologiją – tuomet visuomet išliksi atsparus politikų skleidžiamiems burtams bei skaičiukų magijai.

Su šiais dėstytojais niekada neteks mokytis iš apmūsojusių lapų ir galvoje nuolat garuos keisčiausių minčių viralas. Jie skatina atsisakyti „vadovėlinės sociologijos“, kuri primeta ribas „kaip turėtų būti daroma sociologija“. Pirmaisiais studijų metais supratau, kad su sociologija niekada nenuobodžiausi ir jei tik pats nenorėsi, neatsisėsi ant patogios profesinės kėdės:)

Kokiais pavidalais sociologiją aptinki savo kasdieniame gyvenime?

Kalbant apie sociologiją kasdienybėje… Manau, pirmiausia reikia pasakyti, kad mano gyvenime nėra skirties „studijos – laisvalaikis“, „darbas – laisvalaikis“, „sociologija – asmeninis gyvenimas“ ar pan. sociologija visuomet yra kartu su manim lyg tai būtų savaime suprantama. Tad gyvenimo sričių skirties nebuvimas ir lemia tai, kad sociologija ir yra kasdienybė:) Būtent dėl šio bruožo kartais gaudama atlygį už darbą pasijaučiu nejaukiai – lyg būčiau gavus algą už „hobi“. Žinoma, kad vienos veiklos, užduotys būna artimesnės širdžiai, kitos – mažiau mielesnės, bet niekada neturiu aiškaus suvokimo, kad „va dabar tai dirbu“. Niekada neskaičiuoju valandų, praleistų su sociologija ar negalvoju, kad „štai jau dvi savaitės neturiu laisvalaikio“:). Kita vertus, juk sociologas pats gyvena visuomenėje: ir savo darbo metu, ir po darbo – jo paties gyvenimas neišvengiamai yra jo tyrimų objektas, tad labai sunku daryti kokias nors skirtis. Manau, kad sociologijoje darbuojamės su meile, tad natūraliai ir gaunasi panašus santykis. Kitu atveju sociologija turėtų būti kančia (kaip ir bet kokia kita nemylima profesija). Net ir dabar, rašydama šį tekstą mintyse galvoju „mano pasakojimas būtų gera medžiaga sociologiniam profesinės socializacijos tyrimui“. Ir taip vyksta su daugeliu kasdienybės dalykų – kažką darydama ar stebėdama mintyse galvoju, kad tai gali būti geri duomenys analizei, kad šitą ar aną dalyką galima interpretuoti pagal vienokią ar kitokią teoriją. Kitaip sakant – neretai paprastiems kasdienybės reiškiniams nesąmoningai pradedu mintyse klijuoti sociologines sąvokas, taikyti jiems sociologines teorijas. Net žinių žiūrėjimas ar romanų skaitymas tampa „sociologiškas“. Pavyzdžiui, ruošdamasi kokiam nors pristatymui galvoju, kad dabar esu „užkulisiuose“, bet tuojau eisiu „į sceną“, reikia pasiruošti „dekoracijas“ ir pan.:) Tiesa, kalbant apie E. Goffmano „vaidmenų teoriją“, manau, kad ją būtų naudinga išdėstyti jau pradinėse mokyklose, kad vaikai suprastu pačius elementariausius žmonių elgesio bei bendravimo mechanizmus. Tarkim, kodėl su vienu draugu vaikas vienoks, o su kitu – kitoks? Kodėl būdamas su skirtingais žmonėmis jis elgiasi skirtingai? Ar tai veidmainystė? Manau į šiuos klausimus labai puikiai ir paprastai atsako Goffmanas. Iš kitos pusės, sociologiniuose aiškinimuose dažnai randu asmeninę subjektyvią poziciją, kuri man priimtina kasdieniame „su sociologija nesusijusiame“ gyvenime. Asmeniškai labiausiai palaikau socialinio konstruktyvizmo prieigą, kuri sako, kad mūsų realybė yra konstruktas ir yra kuriama bei perkuriama žmonių sąveikos metu. Manau, kad tokie dalykai, kaip psichinė liga, vaikystė, senatvė, net meilė ir pan. tėra konstruktas. Galiausiai, viena iš dažniausiai mano minimų citatų, kuria daugiausiai vadovaujuosi kasdieniame  „su sociologija nesusijusiame gyvenime“, yra W. Thomas teorema: jeigu žmogus apibrėžia situaciją kaip tikrą, tai ji tikra savo padariniais. Kitaip sakant, žmogus gyvena ne pagal tai, kaip yra “iš tikrųjų”, bet pagal tai, kaip jam atrodo, kad yra “iš tikrųjų”, ir dažna net nesvarbu, o kaip gi objektyviai (jei tik gali taip būti) yra iš tikrųjų:)

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

19 Comments
  1. Rasa @ 2011-11-28 11:02

    cia ta pati mergina, kur sociologu konferencijoje pranesima skaite? labai taikliai prof. Dobryninas pasake kad fantastiskai kalbejo. jeigu bent puse destytoju taip paskaitas destytu. gal bus galima kaip nors gauti tyrimo rezultatus?

  2. Julija @ 2011-11-28 11:20

    Rasa, rezultatus rasite čia artimiausiomis dienomis.

  3. mauz @ 2011-11-28 11:53

    taip ir girdžiu: “VAU, va čia tai sociologija” :)

  4. M. @ 2011-11-28 12:05

    Jo, ko ko jai netruko, tai ikvepianco kalbejimo, buciau bet ka nusipirkes, jei butu taip ka siule, cia is gerosios puses :)

  5. Lukas @ 2011-11-28 12:18

    Labai patiko šitas skaitymas! Super.

  6. Milda @ 2011-11-28 16:21

    Ačiū už gražius žodžius:) O perskaičius mauz komentarą juokiausi balsu :) O pranešimai bus įdėti šį 3dienį :)

  7. Darja @ 2011-11-28 22:08

    Kaip įdomu!!! Milda, labai gražiai ir prikaustančiai kalbi / rašai :)

  8. Vi @ 2011-11-28 22:32

    Oho! Ačiū už įkvėpimą kelioms savaitėms į priekį :) Puikus tekstas, tiek daug nuoširdumo, jausmų ir žinių. Taip ir norisi sušukti – beprotiškai fantastiška!! :)

  9. Toma @ 2011-11-29 11:25

    Pasakiškas interviu, 200 % sociologiškas bei itin įkvepiantis daugeliu prasmių! Labai labai patiko! :)

  10. Gintarė @ 2011-11-29 15:00

    Ačiū, Milda, už nuoširdų interviu.
    Keli pastebėjimai. Norėčiau, kad sociologijos mokslas skaidriai parodytų suabejojimo savaime suprantamais dalykais apimtį. Mano giliu įsitikinimu, tikrai nėra suabejojama gelminėmis prielaidomis, kuriomis vadovaujasi pati sociologija. Šios prielaidos yra tapusios tokios savaime suprantamos, tokios pamatinės, kad nebekvestionuojamos savo disciplinos ribose. Tai būtų kad ir sveiko proto nuostata steigti skirtį tarp veikėjo ir išorinės aplinkos, laikyti juos esmingai skirtingais, atskiriamais (juk iš tiesų toks požiūris tėra filosofinė laikysena gretą kitų vienodai galimų), tai būtų ir struktūros, tvarkos nuojauta išorinėje tikrovėje, t. y. audinio ir siūlių jame nuojauta. Sakydama siūlės, turiu omeny sociologijos norą susiūlėti, išdiferencijuoti visuomenės audinį į tam tikro dydžio, formos, padėties gabalėlius. Nepaisant to, ar steigiamos griežtos, tvarkingos siūlės, ar neaiškios, nutrūkstančios siūlės, ar apskritai sakoma, kad visuomenės audinys yra kiekvieną akimirką persiuvamas (konstruojamas) vis iš naujo ir senosios siūlės, palikusios įspaudą medžiagoje, išsiardo, nublunka ir pan. – visgi yra operuojama tokiomis sąvokomis, kurios nusako struktūrą ir jos segmentus, dėmenis. O žvilgsnis į tikrovę, kaip į struktūruotą tikrovę, nėra savaime pateisinamas. Socialinio veiksmo tam tikroje soc. tvarkoje fiksavimas numato kaitos, segmentų tarpusavio sąveikavimo lūkestį – kuo irgi galima suabejoti, ar tikrai “sąveikos” kategorija yra paranki skrosti tikrovę, gal tai tik įsikalbėjimas apie sąveikavimo esamybę (sąveikavimą suprantu plačiai, kaip priežastingumo, koreliacijos paieškas, bet kokio postūmio, atostūmio fiksavimą).
    Dėl socialinio konstruktyvizmo. Tikrai yra paradoksas sakant, kad visa yra konstruktas, ar realybė yra konstruktas. Teiginys, kad “realybė yra konstruktas” pats priklauso realybės aibei, taigi jam pačiam galima pritaikyti jį patį, t. y. vadovaujantis šiuo teiginiu visai teisėta sakyti, kad pats šis teiginys yra sukonstruotas (nes juk “visa realybė yra konstruktas”). Tai reikštų, kad visai teisėta būtų ir perkonstruoti šį teiginį į kokį kitą, galbūt ir jam priešingą (taigi pritaikytas sau pačiam šis teiginys nebetenka savo svorio ir visuotinumo). O jei tarsime, kad šis teiginys (“realybė yra konstruktas”) pasako gryną, absoliučią tiesą, yra neginčijamas, tuomet irgi paneigsime šio teiginio visuotinumą, nes parodysime, kad šis tas yra NEsukonstruota, būtent šis teiginys, o to negali būti pagal jo galiojimo sąlygas. Soc. konstruktyvizmas, norėdamas nepapulti į paradoksą, turėtų švelniau formuluoti savo šūkius.
    Gal kada bus proga gyvai padiskutuoti:)

  11. Milda @ 2011-11-29 22:16

    Gintare, labai Ačiū už ilgą ir įdomų komentarą, nustebinai:)
    Iš principo galiu sutikti su viskuo, ką sakai (jei priimčiau kaip ir tu filosofinę laikyseną), BET, jeigu sociologai imtų visą laiką abejoti pamatinėmis šio mokslo prielaidomis, tada negalėtų užsiiminėti savo profesija bei tirti to, ką ir tiria sociologija – taptume paralyžiuoti ir prasmirstumėm kaip stovintis vanduo nuolat abejodami :) Tačiau juk sociologija, ypač kritinė, tikrai kvestionuoja tavo minėtus dalykus, tik va bėda, kad didelė dalis sociologų pamiršta šią sociologijos pusę.

    O šiaip, Tavo minimi paradoksai man labai primena “Melagio paradoksą”: Melagis sako: “aš visada meluoju.” :) Taigi… Bet… :)

    O padiskutuosim tikrai, kada prie arbatos, bibliotekoj per pertraukėlę tarp darbų :)

  12. Gintarė @ 2011-11-30 11:15

    Nekviečiu sociologijos visą laiką abejoti savo prielaidomis. Kviečiu tik nuoširdžiai, skaidriai atidengti kitiems savo prielaidas ir reflektuojant jas kartais šiokį tokį atstumą įterpti tarp savęs, kaip žmogaus, ir prielaidų, kuriomis vadovaujamasi, kokios jos gražios ir teisingos beatrodytų, kitaip sakant, kviečiu išpraktikavus vieną žiūros būdą, susidūrus su jo trūkumais ir privalumais entuziastingai susipažinti su kitu ir išpraktikuoti. Atsivėrimas kitokiam santykiui iš tiesų reiškia užsivėrimą (tebūnie, laikiną) senajam santykiui, kadangi akivaizdu, jog visų įmanomų prielaidų tikrovės atžvilgiu vienu ypu neišeina laikytis – pasirenki vieną prielaidą ar artimų viena kitai prielaidų derinį ir išplėtoji jas, pro jas žvelgi į empirinį pasaulį, tiri, braižai grafikus, tada imi kitą prielaidą ir žiūri, kuo ji paranki, analizuojant pasaulį ir t. t.
    Kodėl sociologas turėtų ne užsiskliausti vienam kanalui (bendrai imant, sociologiniam) su tikrove, bet atsiverti kitokio santykio su tikrove galimybei? Mano giliu įsitikinimu, tai jo pašaukimas tiek, kiek visuomenės, kaip reiškinio, spalvų jam rūpi. Laikant suabejojimą savaime suprantamais dalykais sociologine vertybe, keliu (galima sakyti ir metodu) prieiti tiesą apie tikrąją tikrovę, demaskuoti ją, iš tiesų pasakoma, kad ir sociologijos mokslo savaime suprantamų prielaidų analizė yra praverčiantis dalykas sociologui – ne tik praverčiantis, bet ir sveikintinas sociologo žingsnis.

    Tikrai kada prie arbatos susibėgsim:)

  13. Justinas A. @ 2012-02-14 18:45

    Labai įdomūs komentarai. Norėčiau tik replikuoti Gintarei. Sociologas pasirinkdamas tam tikrą teorinę prieigą elgiasi kaip bet kuris kito mokslo atstovas. Jei tai, kas yra daroma vadinama mokslo vardu, tai turi turėti aiškų teorini pagrindą. Jei to pagrindo nėra, darbas dažnai (nesvarbu ar sociologijos ar kito mokslo) iškrenta iš mokslinio diskurso ir sunku jį vertinti bei kritikuoti. Kita vertus, nei vienas sociologas (profesorius ar bakalauras) nepretenduoja savo darbais įtvirtinti tiesą. Tiesa, kaip tokia, yra kasdien paneigiama, ir konkrečiu atveju ji yra tik tam tikra specifine žiūra į tam tikrus dalykus. Dėl to, daugelis sociologų darbų yra kritikuojami, bandomi paneigti, vėl iš naujo atrandami ir t.t. Bet tuo sociologija ir yra nuostabi, nes jos rėmuose rašydamas ir kurdamas žmogus teigia tai, kas jo manymu artėja prie tiesos ir parodo kitokiu kampu tam tikrus dalykus, bet tuo pačiu jis žino, kad tai yra be galo trapu ir pasiduoda įvairiapusei kritikai. Tačiau tas “trapumas” nesumenkina, bet suteikia jėgos sociologijai kaip mokslui, nes leidžia mums, sociologams, nagrinėti įvairiausias temas, žinant, kad tai yra tik dar vienas tekstas samoningumo kėlimui.

  14. Antanas @ 2012-04-28 22:36

    O mums Vaidas Bacys būtent ir sakydavo, kad reikia grįsti tuos takelius kurie jau pravaikščioti, kaip, beje, mūsų mokykloje ir atsitiko – buvo išgrįstas įstrižai pievelės einantis takas mokyklos įėjimo link…

  15. mindaugas danys @ 2012-05-09 10:41

    labas Milda

    aš vienas iš hub vilnius įkūrėjų, domiuosi socialinėmis inovacijomis ir socialiniu verslu, patiko tavo įrašai
    norėčiau bendradarbiauti ir pakviesti tave į mūsų renginius

  16. Milda @ 2012-05-10 08:52

    Dėkui:)
    Su konkretesniais pasiūlymais galite rašyti Milda.Pivoriute@sociologai.lt

  17. Pirmakursė @ 2018-10-24 16:12

    Ačiū Milda už šį nuostabų intervių.
    Net keista, koks aktualus ir gyvas jis pasirodė man, nors jau gana senokai parengtas.
    Labai džiaugiuuosi, kad galėsiu iš Jūsų pasisemti žinių, per Jūsų dėstomą dalyką, nes kilo tikrai labai daug klausimų :)

Trackbacks & Pingbacks

  1. Socialiai apie sociologiją V: „Sociologas yra žmogus“ | Sociali sociologija
  2. Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ | Kūlgrinda

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS