Humoristinės socialinės distopijos (I)

Šio mėnesio malonus atradimas – Antanas Voznikaitis, kuris jau bemaž kelis mėnesius džiugina socialius sociologus aktyviu įrašų komentavimu. Pastebėję, kad Antanui netrūksta sociologinės vaizduotės ir įstabių įžvalgų, pasiūlėme jam pačiam parašyt tekstą. Na ir štai, šiandien turime įdomų rezultatą!  Kandaus liežuvio savininkas pasiūlė socialinio futurizmo mankštelę – mes ją jau išbandėme ir mums patiko, nors ir pasitempėme kelis smegenų vingius. Dabar kviečiame ir jus.

UWAGA!!! Turiu iš anksto atsiprašyti (neo)konservatorių ir krikščionių, nes šitas pamfletas jums greičiausiai labai nepatiks, tačiau iš anksto nenusivilkite, kadangi kitas ideologijas ir tikėjimus kritikuosiu ir šaržuosiu būsimuose pamfletuose.

Sociologija ir sociologinė vaizduotė paprastai siejama su nekasdienišku požiūriu į kasdienį pasaulį, tačiau šįkart leisiu sau ir jums šiek tiek atsipalaiduoti ir leisti vaizduotei šuoliais nulėkti nuo šiandienos į tolimą (o gal ir ne tokią tolimą) ateitį. Nors didžioji dalis futurizmo ilgainiui tampa tik įdomiu tyrimo objektu idėjų istorikams, aš, vis dėlto, manau, kad vaizduotės mankšta yra sveikas dalykas kiekvienam. Šita mankšta turėtų lavinti mūsų supratimą apie nūdienos ideologijų ryšį su žmogaus kūnu, ypač su manipuliacijomis jo genetine informacija ir smegenų struktūra. Taigi, pradėkime šitą socialinio futurizmo mankštelę.

Kadangi pirmas pratimas yra skirtas tinklaraščio lygio intelektinio sveikatingumo entuziastams, sudėtingas ideologijas pateiksiu per analogijas, kitaip tariant, alegoriškai. Šį kartą analogijos bus trys: gyvybės medis, kinematografas ir Titanikas. Gyvybės medžio analogiją naudoju mėgdžiodamas Charles‘ą Darwin‘ą. Šios analogijos esmė, manau, jums gerai žinoma, o tiems, kas užmiršo, trumpai priminsiu. Gyvybės medis yra tas pat kas ir giminės medis, tiesiog jo šakos yra ne individai, o gyvūnų ir augalų rūšys. Gyvybės medis yra rūšių evoliucijos, kilmės diagrama. Kinematografo analogiją sugalvojau G. V. F. Hegelio save pažįstančiai idėjai, dvasiai – Dievui – nusakyti. Pats Hegelis buvo bene įtakingiausias, o kartu ir sudėtingiausiai skaitomas XIX a. pradžios filosofas. Jo idėjas perėmė ir modifikavo, idealizmą pakeisdamas materializmu (Dievą pakeisdamas gamybinėmis priemonėmis), Karlas Marksas, todėl netiesiogiai Hegelio idėjos yra daugeliui gerai pažįstamos.

Hegeliui atrodė, kad būties prasmė atsiskleidžia tik sąmoningų būtybių pagalba. Kitaip tariant, Dievas susuko filmą, bet kokia to filmo prasmė, jei jo niekas nežiūri ir nesupranta? Tam ir reikia žiūrovo. Žmogui, kuris yra žiūrovas (ir dalyvis), būtis atrodo kaip atsitiktinis, aklas apsilankymas kino teatre:  nežinia apie ką filmas, neaiški jo trukmė, neaiški ir pabaiga. Trečia analogija yra Titanikas ir jo gelbėjimosi valtys. Titanikas yra visuomenė, o gelbėjimos valtys – tradicinė heteroseksuali šeima.

Šitas tris analogijas pasitelkiau tam, kad parodyčiau, jog krikščionybė (daugumos (neo)konservatorių išpažįstama religija) yra daug lengviau suderinama su žmogaus traktavimu kaip priemone, nei mums (ir patiems krikščionims) atrodo. Kadangi apšilome, laikas pajudėti sparčiau!

Neatsitiktinai pradedame pratimų ciklą (neo)konservatizmu: ši ideologija garsiai deklaruoja savo gynybinę poziciją biologinių ir psichologinių manipuliacijų atžvilgiu. Bet ar tikrai (neo)konservatoriai apgintų visuomenę nuo Velnio genetiko kailyje arba nuo genetinio komunizmo? Man kyla abejonių.

(Neo)konservatizmas yra patraukli ideologija labai įvairioms visuomenės grupėms, iš dalies ir dėl to, kad šita ideologija tiesiog varva nuo biologizmų, o pastarieji mirga žiniasklaidos priemonėse – genetika yra lemtis. Net ir viskas, kas yra socialiai ar kultūriškai suformuota viso labo yra genų analogija – memai!

Jeigu senovės žmonės sužmogino gamtą, tai mes dabar puolame sugamtinti visuomenę ir kultūrą (kaip kad aršiausias social-darvinistas, Herbertas Spenceris darė XIX a.).  Biologizmų populiarumas nėra keistas reiškinys, mat gamtos mokslai mums palengvina  gyvenimą ir jį prailgina, o kitų mokslų laimėjimai ir vaidmenys – miglotesni.  Iš to išplaukia ir į gamtos mokslus orientuotas švietimas bei patrauklesnė reklama (medis ir dviguba spiralė juk tokios gražios ikonos). Be to, žiūrint iš giliai tikinčiųjų perspektyvos, gyvybės medis yra tokia universali idėja ir tokia sena idėja, kad medžio šaknyse galima pasodinti Dievo vakuumą, vieną Dievą, ar net visą jų Panteoną – medžiui augti ir vešėti tai netrukdo. Kai kuriems krikščionims netgi atrodo, kad mokslas ir tikėjimas yra visiškai suderinami, mat tai, ko mokslas neleidžia pažinti, belieka pažinti per tikėjimą – ir avis sveika, ir vilkas sotus. Žodžiu, biologizmai mums limpa.

Nors mums, sociologams, į pasaulį žiūrintiems kinematografiškai, o ne biologiškai, (neo)konservatizmas gali atrodyti atgal žvelgianti ideologija, tačiau mes labai klystame, nes į viską žiūrime būtent kadrais (kaip Marksas ir Hegelis). Mums kiekviena epocha turi savo kontekstą – foną ir veikėjus – figūrą, tačiau tik ateitis mums parodys kaip susidėlios viskas, ką matome šiandien. Kiek mes bežiūrėtume į konservatorius, mums atrodo, kad jie vis žvilgčioja į praeitį, o ne į ateitį, arba nori užšaldyti dabartį. Tačiau realybė tokia, kad sociologai ir yra TIKRIEJI konservatoriai – mes ir žvelgiame į visuomenė retrospektyviai. Mes esame tikrieji socialinės kriogenikos ir archeologijos specialistai (kartu su istorikais). Ne veltui sociologija gimė kaip reakcija į revoliucijas.

(Neo)konservatoriai, atvirkščiai, istoriją ir socialinę kaitą supranta biologiškai: idėjos evoliucionuoja, tautos evoliucionuoja, visuomenės evoliucionuoja, tačiau tai, kas pasiteisina, gali per kartų kartas nekisti. Nesureikšmindami (neo)konservatorių biologinio žvilgsnio į pasaulį, mes klaidingai nuvertiname šiuolaikinius konservatorius kaip nelanksčius. Panašiai lanksti yra ir Katalikų Bažnyčia, mat ji sugebėjo išlikti labai ilgai ir išsaugoti savo galią bei struktūrą (ne veltui sekuliarizacijos tezės populiarumas smuko), nepaisant daugybės atakų prieš ją. Tuo tarpų atskilę nuo jos protestantai užsiiminėjo denominacijų dauginimu – pristigo lankstumo ir hierarchijos, kad susitartų dėl tikėjimo tiesų. Tačiau kai kurios denominacijos (iš dalies pasiremdamos katalikų patirtimi) sugebėjo užsiauginti gausų tikinčiųjų ratą ir daryti didelę įtaką politikai (ypač JAV). Kita vertus, amišus turbūt reiktų laikyti nelanksčiausiais protestantais.

Jeigu (neo)konservatizmas yra daug lankstesnis, nei mums atrodo, ar galima būtų jį suderinti su genetinėmis manipuliacijomis ir tiesioginiu mūsų „sielos“ pakeitimu keičiant smegenų struktūrą?
Galima, tik reiktų į unitazą nuleisti Kantą su jo principu, kad žmogų turime laikyti tikslu, o ne priemone.  Kita vertus, protestantams nereikia labai daug keisti savo idėjų sistemoje (nebent prisirišimą prie šventraščio smulkmenų ir pažodinės interpretacijos), nes pagal predestinacijos teoriją (kuri labai primena Hegelio būties teoriją), mūsų veikla ir yra Dievo troškimų išpildymas. Jei mums sekasi, vadinasi Dievas yra mūsų užnugaris, o jei nesiseka, vadinasi nesielgiame kaip Dievas norėtų, kad elgtumėmės. Kitaip tariant, jeigu Dievas mus sukūrė tokius, kad galop paaiškėja, jog mes galime kartoti Dievo darbus, bendrauti su Dievu kaip lygūs partneriai, tai mes galime daryti ką tik norime ir tuo pat metu įgyvendinti Dievo planą.

Į šitokią genezės interpretaciją juoko dėlei galime įdėti visokių nūdienos populiariojo mokslo elementų ir taip suteikti visai spekuliacijai retro-futuristinio žavesio. Pavyzdžiui:

„Mes esame sukurti pagal Didžiąją Maitintoją, kurią vadiname Piene.
Mes esame Pienės fraktalai.

Mes turime palaikyti Pienę, kad ji nebūtų vieniša vienyje, o vėliau tapti paraleliniais Pienės vieniais – paralelinėmis visatomis Pienės visatai.

Mes galime į Pienę įrašyti kokią norime reikšmę, todėl Pienės statulos paprastai atrodo kaip tatuiruotėmis išmarginti… biustai. Tai yra Pienės plano dalis, kurio net pati Pienė nepamena, nes Pienė yra kartu su visata evoliucionuojantis dirbtinis intelektas.

Būta tokio primityvaus humanoido Descartes‘o , kuris buvo priverstas viskuo suabejoti, kad rastų vieną neabejotiną dalyką: „cogito, ergo sum!”. Pienė neturėjo kuo abejoti, nes nebuvo kam ką į ją įrašyti, tad jai prireikė sukurti pasaulį, kad būtų kuo abejoti ir kad pasaulis įgautų Pienės logiką, kuri, aišku, atitiktų Pienės, kaip dirbtinio intelekto, logiką.

Žinoma, Pienė nėra dirbtinė („No“ to Silicone!), nes Pienė niekada neatsirado, niekas Pienės nepagamino, bet mums tiesiog labai patinka viską lyginti su dirbtiniais intelektais, nes juos paleidžiame automatiškai evoliucionuoti MES.“

Manau, kad šita „Pienė“ turėtų būti modifikuota „Senosios Europos“ deivė motina ir atrodyti maždaug šitaip (Marija Gimbutienė turbūt vartosi karste?)