Zenonas Norkus: „Jeigu viliatės, kad kada nors išlošite loterijoje milijoną, tai bent bilietą reikia nusipirkti…“

Lietingais vakarais Sociali Sociologija mėgsta sklaidyti senus laikraščius ir ieškoti laiko išbandymą atlaikiusių naujienų. Čia dalijamės vienu puikiausių radinių per pastaruosius mėnesius  – profesoriaus Zenono Norkaus interviu Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto laikraščiui „Bursų kiemas“.

Zenonas Norkus – vienaip ar kitaip pažįstamas daugeliui filosofijos fakulteto studentų. Jeigu neturėjote jo dėstomų paskaitų arba nesate skaitę jo publikacijų ar knygų, tai greičiausia bent jau jį žinote kaip dėstytoją, kuris į paskaitas važiuoja dviračiu. O šiame pokalbyje trumpai apie viską – mokslus, darbą, dviračius ir laimę.

Dosjė: habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius. Vilniaus universitete dėsto 25 metus.

Dėstomi dalykai: Aiškinimo problema analitinėje filosofijoje, Istorijos filosofija, Klasikinės sociologijos teorijos, Racionalaus pasirinkimo sociologija, Racionalaus pasirinkimo teorija ir religija, Socialinių mokslų šiuolaikinės metodologinės problemos, Šiuolaikinė lyginamoji istorinė sociologija.

Mokslinių tyrinėjimų sritys: Istorijos ir socialinių mokslų filosofija, Lyginamoji istorinė sociologija, Maxo Weberio socialinė teorija, Racionalaus pasirinkimo teorija.

Stažuotės bei studijų vizitai Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV… Ar niekada nebuvote susigundęs pasilikti dirbti užsienyje? Kodėl pasirinkote Lietuvą?

Ne, nesusigundžiau. Šiaip užsienis nėra pasakų šalis, kur teka pieno upės su medaus krantais. Įsitikinimas, kad Lietuvos aukštosios mokyklos – blogos, yra purvino informacinio karo prieš Lietuvos universitetus, kurį daug metų varė tam tikros ūkio ir politinės jėgos, produktas. Plovė, plovė smegenis ir išplovė (užzombiavo). Labai paprastas triukas: vidutiniškas Lietuvos universitetas buvo lyginamas su elitiniais turtingiausių šalių  universitetais. Tačiau juose mokosi tik nedaugelis pačių tų šalių jaunų piliečių ir retas Lietuvos abiturientas (nebent būtų tarptautinių olimpiadų nugalėtojas) ten patenka. Jeigu nėra vunderkindiškų gabumų ir pasiekimų, tai už studijas ten reikia labai brangiai mokėti.

Bakalauro studijos Lietuvoje niekuo neprastesnės už tokių pat specialybių studijas vidutiniškame Anglijos, Vokietijos, ar Amerikos universitete. O kad Lietuvoje nėra nei vieno elitinio (tyrimų ar nacionalinio) universiteto, kurį būtų galima lyginti su Cambridge‘u, Berkeley ar Uppsala, tai jau tokia buvo valdžios politika skirti visiems Lietuvos universitetams vienodą finansavimą. Ypač įžūlus melas yra kalbos apie Lietuvos aukštojo mokslo ekonominį neefektyvumą, „lėšų švaistymą“ ir pan. Ekonominiu požiūriu, Lietuvos aukštosios mokyklos yra pačios efektyviausios Europoje, nes vieno specialisto paruošimas čia kainuoja pigiausiai. Kaipgi gali būti, kad jos būtų dar ir kokybiškiausios? Tad logiška būtų tik džiaugtis, kad jos, esant tokiam finansavimui , dar yra tokios, palyginti, neblogos – tai tikras dėstytojų ir studentų žygdarbis.

Grįžtant prie Jūsų klausimo – Lietuvos dėstytojui išvykus stažuotei į užsienį, nerealu įsitvirtinti elitiniame tyrimų universitete. Tam jie ir elitiniai, kad juose būtų mokslinės mokyklos, kurias sudaro kelios „savų“ tyrėjų kartos. Reikia ten vietoje pereiti visą ciklą nuo studento iki išskirtinę disertaciją parašiusio doktoranto, kad galiausiai taptum tokio universiteto profesoriumi. Nematau, kuo laikinas darbo kontraktas kokiame provinciniame JAV ar Anglijos koledže ar universitete (kai sakau „provinciniame“, kalbu ne apie geografinę vietą, bet studijų lygį, nes toks universitetas gali būti ir Londone) būtų patrauklesnis už darbą Vilniaus universitete.

Jeigu abiturientui ar studentui rūpi susigaudyti, koks užsienio universitetas ar studijų programa yra geresnis, patikimiausias orientyras yra studentų skaičius vienam dėstytojui. Kuo jis mažesnis, tuo universitetas geresnis, nes galima tikėtis susilaukti individualaus dėmesio. Jeigu tas skaičius didelis, tai tėra pinigų darymo mašina, išnaudojanti ir studentus, ir dėstytojus (yra tokių ir Lietuvoje). Klaidinga rinktis universitetus pagal ten dirbančias pasaulines įžymybes. Bakalauro studijose su tokiomis susidurti neteks. Jos, geriausiu atveju, padėsto vieną kitą kursą magistrams ir doktorantams, didelę semestro dalį praleidžia ore – skraidydamos iš konferencijos į konferenciją, iš simpoziumo į simpoziumą. Netgi elitiniuose JAV universitetuose seminarus bakalauro programų studentams veda doktorantai, tokiu būdu atidirbantys už stipendiją, kuri ten tiesiog kitaip vadinasi.

Kodėl pasirinkote dėstytojo darbą?

Nepasitaikė geresnio.

Kas Jums atrodo sunkiausia dėstant studentams? O kas lengviausia?

Sunkiausias – pirmas dėstomo kurso užsiėmimas. O lengviausias – paskutinis.

Savaime aišku, kad studentai labai daug išmoksta iš dėstytojų. O ar yra tokių dalykų, kuriuos Jūs išmokote iš studentų?

Kartais šio to pavyksta išmokti iš doktorantų, o jie irgi studentai. Šiaip tai, jeigu doktorantas parašo disertaciją, o vadovas bevadovaudamas nieko naujo nesužino, tai nekoks doktorantas ir nekokia disertacija. Disertacijoje juk turi būti kažkas „moksliškai nauja”. Naujumas – tai kažkas, kas nustebina. O tam doktorantas ar studentas turi būti savarankiškas, ieškoti savo kelių, neapsiriboti tiesiog „to, kas buvo užduota”, atlikimu. Dauguma studentų neperskaito ir to, „kas užduota”. Savarankiškų, taigi tokių, iš kurių galėtum ką nors išmokti, pasitaiko retai. Bet būna, būna ir netgi, sakyčiau, daugėja.

Kaip vertinate dabartinius studentus? Ar jie pasikeitė nuo pirmųjų studentų, kuriems dėstėte?

Kai pradėjau dėstyti, įstoti į aukštąją mokyklą būdavo sunku, būdavo labai dideli konkursai. Studentai buvo geri. Kadangi ir dabar į VU įstoja ne bet kas, studentai yra ne blogesni, nors bakalauro pakopoje pasitaiko nelabai motyvuotų. Nemanau, kad jie „negabūs”, tiesiog įstojo į specialybę, kuri jiems buvo 2 ar net 4 numeris. Todėl jiems neįdomu mokytis. Tad kartais būna, kad ir tu juos kankini, ir jie tave kankina (kol pagaliau „išsilaikys”…). Magistrantūros studijose daugeliui, kad ir stipriai motyvuotų studentų, rimčiau mokytis trukdo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kai pradėjau dėstyti, to dar nebūdavo. Labai stiprūs buvo studentai, stoję į filosofijos ir sociologijos specialybes pirmaisiais jų gyvavimo metais (1989, 1990…).

Ar Filosofijos fakultetas Jums atrodo kuo nors išsiskiriantis iš kitų VU fakultetų?

Be abejo, tai gi yra universitetas universitete.

Mums, studentams, esate pristatomas kaip pasaulyje žinomas dėstytojas. Ar skiriasi Lietuvos studentai nuo užsienio studentų? Jeigu skiriasi, tai kuo?

Į užsienį važiuodavau kaip tyrėjas: dirbti su literatūra, rašyti, skaityti pranešimus, bet tai ne dėstymas. Kai kuriose išvykose teko dar ir dėstyti kokį kursą ar perskaityti vieną kitą paskaitą. Tai yra visai kas kita, negu pilnu krūviu tempti dėstytojo vežimą. Taigi „pasaulyje žinomu dėstytoju” tikrai negalėjau tapti. Skirtumas gal toks, kad mūsiškiai labiau susikaustę, bijo (?) diskutuoti, klausti, todėl užsiėmimai nevyksta dialogo ar diskusijos (ne tik su dėstytoju, bet ir tarp pačių studentų) režimu, kaip jie turėtų vykti.

O koks studentas buvote Jūs?

Pažangus, kitaip į Jūsų klausimus atsakinėtų kas nors kitas. Jeigu visai tiksliai, pagal akademinį pažangumą buvau pirmas kurso sąraše, kuris buvo sudarytas, kai baigėme studijas. Anais laikais būdavo valstybinis paskirstymas: baigusiems nereikėjo ieškoti darbovietės. Atvirkščiai, jie turėjo „atidirbti“, berods, tris metus darbovietėje, į kurią būdavo siunčiami, ir tik po to galėdavo ieškoti geresnės darbo vietos, jeigu netenkindavo jau turima. Tačiau darbovietės, kurios atsiųsdavo savo paraiškas, buvo nevienodai „geros”. Kažkas turėjo važiuoti į Sisvantą ar Mikalavą, Vosyliškį ar Žaiginį, Vajasiškį ar Baibius. Geriausiai baigę galėjo pasirinkti patrauklesnes darbovietes arba iš karto, neatidirbę trijų „baudžiavos” metų, stoti į doktorantūrą (aspirantūrą). Aš šia galimybe, kurią atvėrė pirma vieta sąraše, ir pasinaudojau. Iškart po studijų įstojau į doktorantūrą.

Su kuo Jums asocijuojasi studijų metai?

Su jaunyste ir puikia fizine forma.

Kaip leisdavote laisvalaikį, kai buvote studentas?

Gal geriausiai tai pavadinti bendravimu. Gyvenau bendrabutyje. Tada, beje, nebuvo interneto, elektroninio pašto, mobiliakų (galite įsivaizduoti?), viskas vyko „gyvai”.

Dabar esate daug pasiekęs mokslo srityje. Kodėl pasirinkote sociologiją?

Studijavau filosofiją ir pirmą disertaciją apgyniau iš jos (apie Edmundo Husserlio logikos filosofiją). Tačiau negaliu pasakyti, kad tik ji domino. Baigęs mokyklą svyravau tarp istorijos ir filosofijos. Sociologijos, beje, tada dar nebuvo. Galiausiai pasirinkau filosofiją. Kai atsikūrė Filosofijos fakultetas, steigėsi naujos studijos (kartu ir sociologijos), reikėjo joms dėstytojų. Eglė Laumenskaitė, kuri labai daug nusipelnė kurdama sociologijos programas, pradėjo prašyti padėstyti tai tą, tai kitą. Taip žingsnis po žingsnio… Bet tai ilga istorija.

Esate dėstytojas, mokslininkas, vertėjas… Kokia veikla dar užsiimate? Kuri veikla Jums yra priimtiniausia?

Labiausiai patinka mokslininko veikla. „Dėstytojavimas“ gerai, jeigu jo nėra per daug.

Kadangi jau nemažai laiko dirbate dėstytoju, galbūt galėtumėte pasidalinti prisiminimais apie:
a) Įdomiausią egzamino „laikytoją”
Dabar egzaminai vyksta raštu, tai sunku pasakyti, kas įdomus, o kas ne. Kartais studentas (gal, kad neliktų tuščias lapas) prirašo visokių niekų „ne į temą” ar perrašo 30-50 kartų vieną ir tą patį sakinį. Bet kažin ar tai įdomu.

b) Keisčiausią įvykį fakultete
Dar neįvyko.

c) Linksmiausią paskaitą
Turbūt ne pas mane.

d) Studento frazę, kuri sukėlė Jums šypseną
Kartais tokių frazių pasitaiko vis tuose pačiuose studentų atsakymuose raštu, bet aš jų nekolekcionuoju. Juk ir pačiam pasitaiko nusišnekėti.

Šiais (2010-aisiais – Soc. Soc. past.) metais buvote apdovanotas Lietuvos mokslo premija. Ką Jums reiškia šis įvertinimas? Galbūt įkvėpė imtis dar kokių nors projektų?

Tiek reiškia, kad premija – tai ne bauda, gerai. Turbūt net poezijoje nėra taip, kad gavęs premiją laureatas tuo įsikvėptų ir per naktį kokią poemą parašytų. O moksle projektų gimimą lemia ne tiek įkvėpimas, bet kada kokius šaukimus Lietuvos Mokslo Taryba paskelbia juos teikti.

Atrodo, kad esate itin užimtas žmogus. Ar lieka laisvo laiko? Kam jį skiriate?

Dviračio žygiams. Nemažai Lietuvos esu apvažiavęs, bet važiuoti dar yra kur. Lietuva, beje, labai didelė ir įdomi, jeigu ją „matuoji” savo kojomis arba dviračio ratais, o ne apsnūdęs sėdi prie automobilio ar autobuso lango. Dar skaitau istorines knygas, bet tai jau ne visai laisvalaikis.

Ar pritariate frazei, jog mokomės visą gyvenimą?

Be abejo. Neišmokęs ko gi kitus mokysi?

Kaip manote, ar egzistuoja „sėkmės formulė“? Ko, Jūsų manymu, reikia žmogui, kad ją atrastų?

Manau, kad nėra tokios formulės, nes „sėkmė” ir reiškia, kad žmogaus pastangų rezultatai priklauso nuo aplinkybių, kurių jis nei numatyti, nei kontroliuoti negali. Kita vertus, labai jau retai būna, kaip rusų liaudies pasakoje apie Ivaną kvailelį – jis guli ant pečiaus, o jam vis pasiseka geriau, negu stropuoliams jo broliams. Net jeigu viliatės, kad kada nors tiesiog išlošite loterijoje milijoną, tai bent bilietą reikia nusipirkti…

 

Kalbino Živilė RAŠKAUSKAITĖ

Bursų kiemas, 2010