Dirsčiojant pro rakto skylutę į sovietinės viduriniosios klasės užkulisius
Naujausioje savo knygoje apie atsitiktinio sociologo nuotykius P. Bergeris prisimena, kaip dar būdamas studentas pavogė svetimą laišką, nes norėjo jį, kaip neįkainojamą kultūrinį dokumentą, išsaugoti būsimoms kartoms. Asmeniniai dokumentai – dienoraščiai, laiškai, autobiografijos ir pan. – nepakeičiami šaltiniai kokybinių tyrimų, ypač biografinio metodo, šalininkams. Šiandien – kaip niekad atviras Antano Voznikaičio mėginimas panagrinėti savo tėčio kelionių memuarus (pavyzdžiui, 1978 m. vykusios kelionės į Kareliją užrašus) ir taip pažvelgti į sovietinės visuomenės užkulisius.
Memuarų analizę pradėsiu trumpai pristatydamas savo tėvų šeimą, nes jiedu buvo pagrindiniai memuarų herojai, nors ir nebuvo vieninteliai grupės keliauninkai. Abu turėjo aukštąjį išsilavinimą: tėtis buvo medikas, o mama – ekonomistė. Abiejų karjeros susiklostė ne visai taip, kaip norėjosi. Tėtis iš pradžių kvailai atsisakė dėstytojo vietos tuometiniame Kauno medicinos institute (dabar LSMU), tada susirgo katarakta ir nebegavo išsvajotosios teismo eksperto vietos, tad tapo onkologu-chirurgu-endoskopuotoju. O susirgęs gelta pradėjo smarkiau gerti, tad taip ir liko paprastu gydytoju be aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, o savo disertacijos apie vėžio gydymą vaistažolėmis taip ir nesiryžo ginti. Mama, baigusi prekybos ekonomiką iš pradžių dirbo parduotuvės vedėja, bet dėl vyro pomėgio savaitgaliais žvejoti, ji iškeitė šį darbą į sandėlio vedėjos, kuris ekonomiškai visgi buvo naudingesnis, nes leido prieiti prie šešėlinės ekonomikos išteklių. Reiktų paminėti, kad „Užkalniško“ tipo neapykanta komunistams ir varguoliams neleido jai stoti į partiją (pilną varguolių ir analfabetų) ir iškovoti aukštesnę poziciją galios ir korupcijos hierarchijoje.
Kaip buvo įprasta sovietinėje visuomenėje, ypač valstybės tarnautojų sluoksnyje (ir dabar tos tradicijos nėra visai išnykusios), laisvalaikis prasidėdavo darbe ir pirmasis laisvalaikio vartojimo produktas būdavo alkoholis. Tėčio kolegos beveik visi buvo alkoholikai, kaip ir jis pats, o vartodavo jie dažniausiai dezinfekcijai ir kitoms reikmėms skirtą spiritą, kurį skiesdavo distiliuotu vandeniu ir gardindavo žmonų išvirtomis uogienėmis. Kartais paskanaudavo ir pacientų „dovanomis“: importiniu konjaku, brendžiu ir kitais tauresniais gėrimais. Mamos darbovietėje sandėlių vedėjos paprastai gardžiuodavosi importiniu šampanu. Jos netgi žaisdavo įvairius žaidimus su juo, pvz., jeigu ateina kokia nesusivokusi kolegė ir atsisėda ant šampano dėžės, tai jai jau privalu traukti butelaitį ir kloti už jį pinigus. Šitokie vyrų ir moterų alkoholio vartojimo skirtumai ir dominavimas skirtingose veiklos srityse daug ką pasako apie lyčių vaidmenis sovietmečiu. Nors vyrai oficialioje propagandoje buvo pateikiami kaip „socialistinio darbo herojai“, tačiau inžinieriai, medikai ir kitų oficialiai „prestižinių“ ir „vyriškų“ profesijų atstovai visgi de facto uždirbdavo mažiau negu jų žmonos, dirbančios paslaugų sektoriuje, kadangi jos didesnę dalį pajamų gaudavo iš šešėlio. Tiesa, dažnai tos pajamos atkeliaudavo natūra: importiniu alkoholiu, vaisiais, saldumynais, kokybiškesnių mėsos gaminių ir kitų „deficitinių“ prekių pavidalu.
Taip susiformavo situacija, kai visuomenės normos pradėjo neatitikti realybės. Moterys vis dažniau tapdavo šeimos maitintojomis, tačiau joms už šį vaidmenį nebuvo suteikiamas prestižas. Įdomu yra tai, kad moterys, dirbdamos šitą darbą, už kurį negaudavo pripažinimo arba simbolinio kapitalo, tapo atsparesnės vėliau įvykusiam staigiam perėjimui prie rinkos ekonomikos. Manau, kad megzdamos tarpusavio ryšius per šešėlinę prekybą jos sukaupė socialinio kapitalo ir sukūrė neformalius pasitikėjimu ir abipusės naudos siekimu grįstus socialinius tinklus, kurie puikiai funkcionavo net ir ekonominės blokados sąlygomis ar prasidėjus masiniams įmonių bankrotams ir privatizacijai. Alkoholio vartojimo kultūros skirtumus įvardijau neatsitiktinai. Juk gana akivaizdu, kad lengvesni gėrimai padeda bendrauti ir megzti santykius, o skiestas spiritas greičiau veikia priešingai… Ką jau kalbėti apie moterų pomėgius labiau ekonomiškai naudingai veiklai: siuvimas, mezgimas, maisto gaminimas, prekyba, kai tuo tarpu vyrai žvejyboje ar medžioklėje daugiau gerdavo negu gaudydavo laimikį.
Mano tėtis, deja, su savo apmąstymais apie moteris dabar atrodytų kaip vaikščiojantis feministinis košmaras. Jo skeptišką požiūrį į moteris ir tam tikra patosą savo atžvilgiu galima aptikti daugelyje dienoraščio vietų. Vienoje vietoje jis savo miegą netgi pavadina „didvyrio miegu“. Viena vertus tai gali reikšti aliuziją į pasakų herojus, kurie labai kietai miega. Kita vertus, nereiktų atmesti idėjos, kad vyras, kuris vartoja tokius epitetus, pats šiek tiek jaučiasi esąs ar norėtų būti tas pasakos herojus – vyriškumo kulto etalonas. Užkulisiuose jis nuo šio etalono neretai nukrypdavo, ypač kai jam būdavo „daugiadienės“. Užtenka pasakyti, kad po jų būdavo didvyriškas kiekis stiklinės taros, didvyriškai viskas dvokdavo, o jis pats, kaip kovų išvargintas didvyris, zombiškai šlitinėdavo nuo tualeto iki lovos ir atgal. Štai jums kelionės dienoraščio ištrauka, kurioje tėtis lieja savo nepasitenkinimą moterimis ir bendrakeleiviais:
“Prasideda kasdieninis parduotuvių lankymas, kuris jau gerokai įkyrėjo. Aišku, be to apsieiti negalima, nes reikia papildyti maisto atsargas, tačiau šis parduotuvių lankymas toks liguistas… Stojama beveik prie kiekvienos parduotuvės, o ten mūsų brangiosios moterys užtrunka po pusvalandį, valandą ar net dvi. Greičiausiai dėl to jau ne vieną kartą tenka labai vėlai ir priverstinai sustoti nakvynei. Į tokias keliones geriau vykti be moterų, ar jas kaip nors atpratinus nuo neproduktyvaus parduotuvizmo. Be to, jos tose parduotuvėse nieko “deficitinio” negauna, o gaišta brangų kelionės ir atostogų laiką. Už tai Karelijos gamtą mes daugiausia matėme tik pro mašinų langus, keletą valandų, kol būdavo ruošiamas maistas, naktį. Man, aišku, Karelijos gamtą pajusti teko daugiau, nes keldavausi anksčiau ir, kol stovykla miegodavo, padarydavau ekskursijas 3-5 km nuo stovyklavietės, žvejodamas, filmuodamas. Grįžti, kaip taisyklė, neskubėdavau, kiek įmanoma mandagiau vėluodavau. Galbūt dėl to ir sukeldavau nebylų kitų ekskursijos narių nepasitenkinimą. Mano draugai be stovyklos mažai ką ir matė, o be to ir nesistengė pamatyti.”
Sunku pasakyti, kodėl mano tėtis jautė tokį nenumaldomą potraukį gamtai. Gal jam įtaką padarė pamėgta Hemingvėjaus kūryba arba jo prenumeruotas rusiškas žurnalas “Вокруг света” (Aplink pasaulį), o gal J. Y. Cousteau dokumentika? Potraukį laukinei gamtai, žinoma, skatino ir nuo vaikystės įskiepytas pomėgis žvejoti bei svaigintis (taip, taip, pradėjo 6 m. būdamas, savo tėčio padedamas). Tačiau ir sovietinės visuomenės įtampos turėjo įtakos tokiam jo polinkiui į eskapizmą, juolab, kad jį su mama siejo bendra neapykanta sovietiniam režimui, nepaisant to, kad jie to režimo sąlygomis gerai vertėsi, ypač mamos dėka. O ta neapykanta, nepaisant ekonominio saugumo, kilo visų pirma iš nuobodžio ir griežtą auklėjimą propagavusių tėvų, kurie buvo socializuoti carinėje ir nepriklausomos Lietuvos visuomenėje. Visuotinio aptingimo, aplaidumo ir meritokratijos stokos sąlygomis darbas vargino ne dėl neįveikiamų iššūkių, bet greičiau dėl kolegų aplaidumo, abejingumo, neatsakingumo ir polinkio vykdyti šešėlinę ekonominę veiklą perdėm dideliais mastais ir perdėm atvirai. Nesunku suprasti, kad darbštumo ir atsakingumo dvasia ugdytiems veikėjams nuo tokio gyvenimo tikrai norėdavosi pabėgti. Tėtis pabėgti norėdavo dar labiau, nes visą savo pozityvų užtaisą atiduodavo pacientams. O kadangi labai dėl jų stengdavosi, tai ir į vis tiek gan didelį jų mirtingumą (dėl vėžio pacientai dažniausiai kreipiasi per vėlai) reaguodavo gana jautriai ir neretai ilgam “užgerdavo”. Ir taip nebelikdavo jam kantrybės draugiškai bendrauti su kolegomis, draugais ir namiškiais. O kur geriau pabėgti nuo slegiančios visuomenės jeigu ne į laukinę gamtą? Mamai, žinoma, labiau patiko keliavimas į patogius viešbučius kokiame nors kurorte, kad ir pas savo seserį, kuri gyveno (ir tebegyvena) Sočyje, Rusijoje.
Taigi, nors troškimas pabėgti nuo nuobodžios socialinės tikrovės sovietmečio viduriniajai klasei buvo būdingas, tačiau jis pasireikšdavo gana skirtingai. Mano tėvai visada pykdavosi dėl kelionių, nes jų norai dažniausiai išsiskirdavo. Mama labiau norėjo ramaus poilsio ir kultūrinių pramogų, kadangi nuo paauglystės šoko, sportavo, skaitė knygas, dalyvaudavo ekskursijose į visokias lankytinas vietas ir labai mėgo džiazą bei operą. Tėtį domino aktyvus poilsis, nes nuo vaikystės mėgdavo smulkiai pachuliganauti, žaisti krepšinį, važinėtis dviračiu, žvejoti, plaukti ir plaukioti valtimis, slidinėti ir šiaip, mėgo išgertuvės ir muštynės. Prie „rimtosios“ muzikos jį pripratino žmona, nes jam labiau patiko rokenrolas ir visokios humoristinės dainos. Studentas būdamas, jis, regis, grojo tėčio mandolina kažkokioje dadaizmą atliekančioje grupėje, kuri ant scenos krėsdavo visokias nesąmones. Nenuostabu, kad nepriklausomybės laikais jam labai patiko Ramanausko ir Šapausko kompanija su savo „Radioshow“.
Mamos ir tėčio skirtingi pomėgiai atsispindėjo ir skaitomoje literatūroje. Pastaroji sovietmečiu buvo labai svarbus privataus gyvenimo atributas, tiek vizualiai – nuo it silkėmis statinėje prikimštos „Kauno sekcijos“, tiek ir intelektualiai – knyga buvo tikrai neblogas būdas įgyvendinti savo eskapistines fantazijas. Kaipgi skyrėsi jų skaitoma literatūra? Tėtis labiau mėgo detektyvus ir nuotykinius romanus, kelionių, fantastinę, istorinę, antropologinę ir, žinoma, medicininę literatūrą, o taip turėjo ir keletą disidentinių veikalų, pvz., pirmąjį rusišką Solženicyno „Gulago Archipelago“ leidimą. Mamą gi labiau traukė XIX a. amžiaus romantizmas, kurį ji siurbdavo naktimis nuo ankstyvos paauglystės. Yra pasakojusi, kad kartą netgi padegė antklodę su per arti jos prigludusia lempa. Mėgo ir pažintinę literatūrą apie mokslą, meną, kitas kultūras. Patiko jai ir klasikinė literatūra, ir, žinoma, be visų kitų rinkinių, tokių kaip „Siluetai“, „Drąsiųjų keliai“, „Zenitas“ ar abi tarybinės enciklopedijos, parūpino šeimos bibliotekai dar ir „Pasaulinės literatūros klasiką“.
Taigi, šitoje tipinėje viduriniosios klasės pseudointelektualų šeimoje visgi buvo bendras visai klasei troškimas pabėgti, netgi tam tikra švelni fugieriaus (bėglio) sindromo forma, tik be amnezijos, kurioje paskęsta laikas, praleistas bėgant – būdavo trumpalaikė amnezija kasdienybei. Tačiau mano tėtis troško tarzaniško bėgimo laukinėje gamtoje ar „neištyrinėtoje teritorijoje“, o mama norėjo romantiško pabėgimo. Jų kelionės dviese ar su šeimos draugais visada būdavo tam tikras kompromisas, tik, deja, labiau jau tėčio vizijos kryptimi nei mamos. Kodėl? Todėl, kad galiojo „šeimos galvos“ mitas ir kad vyrams tai jau reikia duoti pailsėti, nes jie „labai įnirtingai stato komunizmą“. Gal kai kuriems ir tiko šis stereotipas, tačiau mano tėtis 7/12 metų praleisdavo „sirgdamas“ – tiesiog gerdavo, pagiriodavosi, vėl gerdavo, kol užeidavo baltoji karštinė ir tada jau būdavo priverčiamas kuriam laikui susiimti. Todėl mamos pasipiktinimas turėjo būti didžiulis, kai jai vis tiek tekdavo nusileisti vyrui ir pildyti visas keistas jo užgaidas, o baiminantis, kad jam kas neatsitiktų, ji keliaudavo kartu su juo. Negaliu atmesti ir varianto, kad kelionės būdavo ir tiesiog bėgimas nuo alkoholizmo – girtas už automobilio ar valties vairo gi nesėsi. Jis tiesiog keliaudavo ir žvejodavo, o kiti vyrai žmonų liepiami blaivosi kitaip: pjauna veją ar kapoja malkas per patį vidudienį, keikdamiesi kažką drožinėja ar užsiiminėja mechanika, žaidžia krepšinį ar tiesiog eina išsimaudyt.
Beje, pamiršau paminėti, kad „šnapsas“ turėjo ir ritualinę paskirtį kelionių metu. Tėtis atiduodavo stikliuką kokio stipraus gėrimo kaip auką „vandenų dievams“, kadangi šiek tiek prijautė pagonybei ir Č. Gedgaudo pseudoistoriniams paistalams, mėgo drožinėti visokius velnius, vaidilutes prie aukuro, vandenius ir kitokius pagoniškus „suvenyrus“.
Tačiau, kaip paaiškėja iš tėčio memuarų, poreikį pabėgti jautė ne jie vieni, todėl iš tikro pabėgti nuo tos pačios sovietinės visuomenės nelabai buvo įmanoma. Deja, atsiliepimų apie savo bendrakeleivius ar Karelijos gyventojus kelionės užrašuose tėtis paliko nedaug. Be to, ką jau skaitėte pirmojoje citatoje jis dar pamini kaip jo draugai padėjo jam išsikapanoti iš sraunios upės, kad vienų miestų gyventojai švarinasi ir tvarkosi, o kiti – apsileidę. Apsileidę, kaip taisyklė, labiau rusiškų miestelių gyventojai, nors man regis, kad tai tiesiog tėčio stereotipas (nors jo paties senelis iš mamos puses buvo rusas), kuris jam susiformavo per gana dažnas žvejybines keliones į Kaliningrado sritį, kurioje jiedu su mama matė tikrai nemažai apleistų vokiškų namų su vitražiniais langais, bažnyčių su užrašu „Сам oбрушениэ“ (savaime griūnantis) ir net tokių anekdotinių atvejų kai viename kūtės (su vitražais!) gale žmonės gyvena, o kitą – ardo ir kūrena. Iš tokios patirties matyt ir susidarė įspūdis apie tikrą ar tariamą rusų netvarkingumą, nors gyventojų surašymo duomenų, regis netikrino ir tik iš vietovardžio ar iš miestelio tvarkingumo nusprendė, kokia gyventojų daugumos tautybė. Į karelus ir kitų tautybių atstovus abu mano tėvai, regis, žiūrėjo su šiokiu tokiu įtarumu ir ironija, kaip kad atskleidžia ši citata:
“Šalia mūsų stovyklauja karelai iš kaimo, esančio kitame upės krante. Jie gaudo žuvį, geria “rašalą”. Tai labai smagūs ir triukšmingi žmonės, galbūt todėl, kad išgėrę. Net keista, kalba suomiškai, o dainuoja rusiškas dainas. [...] Einu pūsti valties (iš vakaro buvau išleidęs orą, nes Natalija tvirtino, kad jei paliksiu valtį ant kranto, tai iš ryto neberasiu – pavogs karelai). Privažiavę kaimą paklausėme gyventojo, kur geriau būtų mums apsistoti. Jis užvedė savo mašiną ir parodė kelią į stovyklavietę. Jis pasisakė, kad esąs ukrainietis, ir, kad ne visi „chacholai“ blogi žmonės (tikrai neblogas vyras). [...] Kaip tik sutinkame senuką, buvusį miškininką, kuris giriasi žinąs visus kelius, tačiau daugiau pasakoja, kaip jis čia kariavęs, kaip malšinęs suomių-karelų sukilimą, nei apie kelią.”
Paskutiniame sakinyje, regis, atsiskleidžia įtarumo, ironijos ir stereotipų šaknys. Įsijungimas į Sovietų sąjunga buvo prievartinis, rusų tauta buvo joje dominuojanti , o ir rusų kalba, žinoma, buvo lingua franca. Pokario kartai buvo giliai įsirėžusi NKVD brutaliai malšinamų sukilimų mėsmalė ir ypač trėmimai, todėl nieko nuostabaus, kad „nugalėtojo“ netiesioginis priminimas, jog pats esi iš tos tautos, kurią „nugalėjo“ turėjo sukelti nemenką apmaudą ir nepilnavertiškumo jausmą. Juolab šie jausmai buvo stiprūs tiems žmonėms, kurių šeimoje iš kartos į kartą buvo pasakojami mitai apie giminės tikrą ar tariamą bajorišką kilmę. Abu mano tėvai buvo iš tokių šeimų, kuriose gyvavo bajorijos dekadanso pasakojimas. Kiek teko pačiam domėtis, abiem atvejais tas pasakojimas yra mažumėlę išgalvotas – geriausiu atveju buvo šiaip prakutę buvę baudžiauninkai arba aristokratų tarnai. Bet kuriuo atveju, bajorijos mitas jiems kažkodėl imponavo, tad iš kartos į kartą jis buvo pasakojamas (tas pasakojimas turbūt yra prasčiokų Silva Rerum analogas?). Pasak V. Kavolio, tai yra gana tipiškas atvejis Lietuvoje, kadangi bendra kultūrinė tendencija pas mus yra žvilgčiojimas į praeitį, kurioje buvo mistinis aukso amžius. Tai galiojo ir Kristinos Sabaliauskaitės aprašomais laikais, ir sovietmečiu, ir dabar. Mes netgi turime anekdotą, kad šviesa tunelio gale veikiausiai yra traukinio žibintas, vadinasi, mus tuoj tuoj pervažiuos. Su tokiu slegiančiu bagažu kartais ir keliaudavo lietuviai po plačiąją Sovietiją ir kelionė po svečias šalis tapdavo kelione po nepažintą savo atminties šalį, kurioje yra nemažai bauginančių užkampių.
Tačiau buvimas pavergtos tautos dalimi tarnaudavo kaip gynybinis mechanizmas prieš pavergėjų aroganciją. Moralė tarsi buvo lietuvių pusėje. O šiais laikais eilinis lietuvis jau nebegali tokiu būdu gintis. Nors dar galima sakyti, kaip kad sakė mano mama, kad ”karšis – prasta rusiška žuvis“ (nors mamos ruoštus ir tėčio rūkytus karšius valgydavau nemažiau gardžiuodamasis nei ungurius), tačiau apie norvegišką lašišą to nepasakysi. Man būna liūdniausia, kad užsienyje susitikę lietuviai vakarėlyje vienas kitam atskleidžia lietuviško mentaliteto ydas porindami, pvz., kad Kopenhagoje lengva pavogti dviratį ar kilogramą vaisių iš azijiečio prekystalio kurioje nors Kristianshavn‘o gatvelėje. Jautiesi tikrai baisiai, nes suvoki, kad kitas lietuvis su tavimi ieško bendrumo per „maroziškas“ šnekas… Suprask, kad „marozas“ ir yra lietuvio socialinis ir psichologinis pagrindas ant kurio išsilavinimas, darbo patirtis, kelionės, rafinuoti pomėgiai užvelka dekoratyvų stiuko lipdinių sluoksnį su barokiniais angeliukais…
Štai jums ir prašom, kokie skirtingi sovietinės ir šiuolaikinės kelionės niuansai. Tada lietuviai keliaudami jautėsi kaip išskirtinės daržovės bendrame pavergtųjų tautų šiltnamyje, kuriame galėjo gintis visokiais atminties ir viktimologijos pesticidais. Dabartinis lietuvis yra beginklis ir jam dar galima prikišti: „Ei, o ką jūs 20 metų veikėt, b***?!“ Šiek tiek suprantant žmogaus prigimtį, taip ir norisi peršokti nuo sovietmečio į dabartį ir paklausti, o kaip gi nuo socialinio spaudimo ginasi dabarties lietuviai? Bet apie tai gal kitą kartą, o gal apie tai kas nors kitas (-a) parašys?
Na o pabaigai – pavyzdys, apie kelionėje pasitaikančius santykių išbandymus:
„Natalija bamba, kad jau nusibodo kelionė, uodai, mano žūklės, prasta žuvis. Siūlau vykti namo – tyli. [...] Natalija pritilo, nes nenori, kad neigiamai aprašyčiau apie ją šiame dienoraštyje. [...] Išvykstant iš Leningrado, benzokolonėlėje manevruodamas nepastebėjau Natalijos ir užgavau ją mašinos šonu. Santykiai pasidarė įtempti. Natalija piktai burblena, kad aš važinėju kaip žvėris, nežiūriu, kur važiuoju ir panašiai. Aš keikiuosi ir atrėžiu, kad pati žiopla. Kurį laiką nekalbame. Po kurio laiko aš jos atsiprašau ir įtempimo kaip nebūta.”
idomiai labai
Labai įdomūs pastebėjimai ir analizė, norėtųsi tęsinio.
Jeigu rasiu likusius dienoraščius ir jie pasirodys įdomūs, tai bus ir tęsinys, bet tikrai neprižadu. :)
Na, kaip sociologas tai galėtum išmokti suprasti socialinės klasės kintamojo vaidmenį – tada ir susipainiojimo gal būtų mažiau. Kalbėdamas apie ‘lietuviško mentaliteto’ ydas darai būtent tokią klaidą – neatskiri, kad kalbiesi su liumpenais ir liumpeno psichologiją priskiri visai tautai. Tuo tarpu liumpenas – visur liumpenas, koks jis bebūtų – norvegas, anglas ar lietuvis. Ir savo tėvus be reikalo vadini pseudointelektualais. Knygų prikimšta sekcija – ne toks jau dažnas dalykas kaip pačiam galėtų atrodyti, ir tai geriausias požymis, kad šeima priklauso išsilavinusiam sluoksniui. Ir mitas apie bajorystę tą irgi rodytų – pabandyk tų marozų paklausti, ką jie žino apie bajorų luomą – ir pamatysi, kad mitą apie bajorišką kilmę gali puoselėti tik atitinkamo sluoksnio žmonės (ir todėl ne toks jau čia visiškai mitas).
Ir dar reikėtų labai atsargiai vartoti ‘viduriniosios klasės’ terminą, kadangi jis yra gana klaidinantis – paprastai juo įvardinami gana skirtingiems sluoksniams priklausantys žmonės. Problema atsiranda dėl istorinių aplinkybių bei taikomų kriterijų painiavos. Yra toks polinkis priskirti aukštesniąjai’ klasei tik tuos, kurie yra kilmingi arba labai turtingi, o vidutinei – vidutiniškai pasiturinčius. Bet tokiu atveju mes suplakame į ‘viduriniąją klasę’ gana skirtingus žmones – tokiu atveju į ‘viduriniąją klasę’ papuls ir gydytojas, ir dėstytojas, ir gerai 2008 metais uždirbęs statybininkas, ir liumpenas, užsidirbantis silkių valymu Norvegijoje (beje, būtent sovietmetis pasižymėjo tokiu niveliavimu ir jo pasekmes iki šiol ir jaučiame).Vis tik teisingiau būtų naudoti išsilavinimo kriterijų, kuris ir leistų atskirti ‘išsilavinusį’ sluoksnį (nors nebūtinai pasiturintį) nuo vidutinio (tegu ir gerai kartais uždirbančio) – tai daug geriau atspindėtų žmonių ypatybes bei atitinkamo sluoksnio mentalitetą – juk tikriausiai lietuvis gydytojas neieško su tavim bendrumo kalbėdamas apie tai kaip Kopenhagoje lengva pavogti dviratį? Žinoma, čia kai kurie puls prieštarauti, kad yra žmonių, kurie ir be aukštojo daug pasiekė (ir tikrai yra tokių, nors tai daugiau išimtys iš taisyklės, dažniau jie patys yra tokie, kad sugeba pasiimti išsilavinimą ir patys, nepadedami universitetų), arba sakys, kad yra tokių su aukštuoju, kurie sakinio taisyklingo neparašo (ir tai tiesa – bet čia jau lietuviško aukštojo išsilavinimo bėdos, kad diplomas dalinamas net ir tiems, kuriems jo nereikia), tačiau yra kitas paprastesnis kriterijus, statistiškai neblogai apibūdinantis žmogų ir jo priklausymą tam tikram sluoksniui – tai jo knygų lentynų skaičius. Jei mažiau kaip viena – liumpenas. Jei daugiau kaip dvi – išsilavinęs. Likę – per vidurį. Dėl to ir tavo tėvai ir priklausytų išsilavinusiam sluoksniui. Jei tai atrodo keista – reikėtų apsidairyti ne tik savo pažįstamų namuose (kurie greičiausiai tokie pat kaip ir tu – iš to paties sluoksnio), bet pasižiūrėti ir kiek skaito tie patys marozai. Tada gal ir pagausi skirtumą, kur pas ką ir kodėl koks mentalitetas, o ne manysi, kad gydytojas – tas pats marozas, tik dekoruotas išsilavinimu ir rafinuotais pomėgiais (surask man marozą, kuris belstųsi į Kareliją, stebėtų miestus ir po gamtą baladotųsi).
(tiesa, čia dar kažkas labai teisingai sakė tokį dėsnį – tavo intelekto dydį parodo tavo knygų lentynų ilgio ir televizoriaus įstrižainės santykis – manau, kad šventa tiesa ;)
Gerbiamas Kęstuti, nors tikrai mėgstu kritiką, bet nesutinku, kad visi Jūsų šūviai buvo taiklūs. Tekste visų pirma kalbama apie sovietmetį, o dabartis ar LDK menanti praeitis paminėta gana atsitiktinai, tik šiek tiek norint paskatinti polemiką (atrodo, kad pavyko?). Manau, kad dėl savo tėvų klasės nesuklydau, o kad grynai socioekonominė klasės kategorija būtų sukonkretinta, papasakojau ir apie tėvų išsilavinimo lygi, apie įgytas profesijas, apie pažiūras ir vartojimo įpročius. Pastarieji dalykai turėjo padėti skaitytojui suprasti, kokiai statuso grupei, kaip pasakytų M. Weberis, priklausė mano tėvai. Drįsčiau prikišti, kad ir Jūsų paties „intelektualo“ ar „išsilavinusio žmogaus“ kategorija lieka ne iki galo apibrėžta ir, kaip pats atskleidžiate, nebūtinai indikuojanti žmogaus išsiauklėjimo lygį ar skonio rafinuotumą. Mano šiek tiek pašaipus terminas „pseudointelektualai“ yra išvestas iš intelektualo apibrėžimo, kurį mėgsta kartoti N. Chomskis: „intelektualas – tai gerai visuomenėje žinomas tam tikros srities profesionalas, kuris apie tą visuomenę viešai reiškia savo nuomonę.“ Pagal šį apibrėžimą net ir mano tėtis nepatenka į intelektualų kategoriją, nes savo dienoraščiais dalinosi tik su artimiausiais draugais ir niekur jų nepublikavo. Mamos raštai apsiribojo buhalterija ir šventiniais sveikinimais. Be to, nors mano tėvai mėgo „intelektualias pramogas“, abu turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau jų mėgavimasis skaitoma literatūra ar klausoma muzika buvo daugiau emocinio pobūdžio, o ne intelektualinio. Ir šitas skirtumas yra ganėtinai svarbus. Pvz., norint būti aukštuomenės ar bent jau aukštesnės viduriniosios klasės nariu nepakanka vien klausyti klasikinės muzikos „hitų“, reikia išmanyti ir muzikos istoriją, žinoti kiekvieno „klausytino“ kūrinio subtilybes, mažai žinomus kompozitorių gyvenimo faktus ir pan. Pavyzdžiui, mano mama skaitydavo daug romanų, bet juos suvokdavo tik kaip dramatiškas istorijas, su jauduliu laukdavo fabulos kulminacijos ir pan., tačiau nesigilindavo į tuos tekstus iš literatūros kritikos, psichologinės ar sociologinės perspektyvos. Tas pats galioja ir giminės legendoms. Jeigu apsiribojama tik legendų perpasakojimu ir tiesiog šventai jomis tikima, mano nuomone, tai nėra intelektualui tinkamas elgesys. Intelektualas turėtų savarankiškai tyrinėti savo giminės šaknis ir išsklaidyti mitų miglą. Apie šitos „primityvu-rafinuota“ skirties esmę juk išsamiai rašo P. Bourdieu savo „Distinction“. Nors aš labiau remiuosi jo teorijos pritaikymu šiame straipsnyje: Doane, R. (2009). Bourdieu, Cultural Intermediaries and Good Housekeeping ‘s George Marek: A case study of middlebrow musical taste. Journal of Consumer Culture, 9(2), 155-182 Mano tėvai turbūt panašiausi į minėtame straipsnyje aptariamus viduriniosios klasės „naujokus“, kurie skaito knygas kaip būti rafinuotais (ypač mano mama mėgo etiketo knygas ir pan.) o aš būčiau jų vaikas. Mano seneliai buvo bemoksliai ar mažamoksliai, darbininkai/amatininkai/tarnautojai (išskyrus mano močiutės iš mamos pusės brolį, kuris buvo inžinierius), o mano tėvai buvo pirmoji karta giminėje, kuri baigė aukštąjį mokslą. Aišku, negaliu visiškai atmesti idėjos, kad mano mamos giminėje būta kilmingų ar bent jau gana turtingų protėvių, tačiau man tas faktas, jog ir mamai, ir tėčiui užtekdavo, kad jiems kažkas patvirtintų jų mitus apie praeitį (tėčui užteko netgi tokio migloto dalyko, kad jo pavardė panaši į vienos LDK pareigybės, Vaznio, kad jo pasididžiavimo jausmas būtų patenkintas) sufleruoja, jog tai greičiau buvo troškimas sustiprinti, pagerinti savo esamą statusą, šiek tiek save kilstelsti virš kolegų, giminių ir bendraminčių, nei autentiškos savo šaknų paieškos. Nei vienas jų nepasivargino sudaryti savo giminės medžio!
Galbūt aš esu per griežtas, bet man intelektualai yra tokio lygio veikėjai kaip V. Kavolis, J. Marcinkevičius, J. Basanavičius, J. Tumas- Vaižgantas, A. Sacharovas ir kt. Kiti gi yra tiesiog talentingi publicistai, viešieji kalbėtojai, tinklaraštininkai. Yra ir rašeivų bei grafomanų kategorijos. Tad jeigu ieškočiau neutralesnio termino, tėvus pavadinčiau „pradedančiais inteligentais“ ar „jaunaisiais inteligentais“.
Kad bajorų kilmės žmonių Lietuvoje gali būti daugiau nei manoma, tai sutikčiau, kadangi invazijų, karų ir padalijimų metu LDK archyvai buvo išblaškyti bent jau po visą Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europą, o nemenka dalis turbūt ir visai sunaikinta, todėl tik dalis kilmingųjų gali pasigirti turį kilmę patvirtinančius dokumentus. Apie tai neseniai skaičiau Davieso „Vanished Kingdoms“ (puiki knyga, beje). Kita vertus, tie žmonės, kurie vien iš savo nosies formos, jautrios odos ar ypatingai „kantraus“ sfinkterio sprendžia apie savo bajoriška ar didikišką kilmę, nelabai dvelkia intelektualumu. Jeigu jau ieškoma savo kilmės fiziologinio patvirtinimo, gal reiktų kreiptis pas archeologus ir fizinius antropologus, kurie, pvz., tyrinėjo Radvilų palaikus?
Beje, žmogus, kuris ieškojo bendros kalbos per dviračių vagimo galimybių aptarimą buvo šiaip jau išprusęs teisės studentas. Vienas gydytojas mėgino prieš mane pasididžiuoti, kad jo profesiją liudijantis pažymėjimas užsienyje, ypač JK, leidžia apsiginti nuo “babajų” (būtent taip ir pasakė), jeigu kokiam prekybos centre ar pan. kyla ginčai. Mediko statusas kaip ir suteikia imunitetą, o kas prieš gydytoją “šoka” (irgi dažnai vartojamas išsireiškimas), tai automatiškai lieka kaltas. Panašiai, beje, būdavo ir sovietmečiu. Tėtis dėl savo statuso dažnai išsisukdavo nuo visokių nemalonumų su kelių policija ar kariškiais (kelionių metu dažnai nuklysdavo į vieną ar kitą “draudžiamą zoną”, kur šeimininkaudavo kariškiai).
Sutinku, jog visai nacijai vargu ar galima pritaikyti tą „marozo šerdis ir rafinuotas kevalas“ metaforą, bet tai nėra jau toks retas reiškinys, kaip ir tos dideliais tiražais leistų knygų serijų prikimštos sekcijos. Juk apie pasiturinčius, t. y. viduriniąją klasę kalbu, o ne apie, pvz., darbininkų šeima vieno kambario bute, kuriame sekcijai yra nelabai vietos.
Reiktų suprasti, kad kalbėdamas apie „marozus“ turėjau omenyje ne tiek pačią socialinę grupę, kiek jai būdingą psichologiškai traumuotą asmenybę. Todėl aš pasiturinčius, išsilavinusius žmonės, kurie visgi kartais pratrūksta „marozo“ ar „kalėjimo blatniagos“ vertais žodžiais bei poelgiais laikau panašiais į „marozus“ dėl bendrų Lietuvos visuomenei traumų, kurias, žinoma, visi išgyveno skirtingai ir nevienodai buvo traumuoti. Kaip ten bebūtų, traumuotas individas, nors ir užsiaugina storą odą, kuri išoriškai gali suteikti rafinuotumo ar kietumo įspūdį, tačiau viduje jis nepasitiki savo įvaizdžiu, bijo dėl statuso praradimo, ir ne be pagrindo, ypač jeigu patenka į tokią socialinę aplinką, kur jo kvalifikacija ir rafinuotumas yra laikomi niekiniais. Bourdieu pasakytų, kad toks žmogus yra histerezėje – jį kamuoja neatitikimas tarp jo habitus ir lauko. Ir tada žmogus pratrūksta savo vidiniu nerafinuotumu, tarsi regresuoja.
Rusijoje, manau, tikrai netrūksta “marozų”, kurie belstųsi į Kareliją, stebėtų miestus ir po gamtą baladotųsi, juolab kad tam yra ultranacionalistinių organizacijų, kurios tokius veikėjus traukia ir įvairias stovyklas bei išvykas organizuoja. Lietuvoje irgi yra tokių galimybių pabūt gamtoje su raumens draugais. ;)
Apskritai, meilė laukinei gamtai, kelionių troškimas nebūtinai žymi žmogaus intelektualumą. Tai gali būti ir naivus romantizmas su šūkiu „atgal į gamtą!“, arba imperialistinio antropologo troškimas „pažinti laukinį“ ir po to jį „sutramdyti“. Tai gali būti religija sumišusi su tiesiog troškimu sočiau ir laisviau gyventi kaip įvairių Afrikos ar Amerikos kolonistų atveju. Žmogus gamtoje gali ieškoti prieglobsčio nuo kitų žmonių ir nuo savęs paties. Hitleriui gamta, regis, nieko doro į galvą neįpūtė, o idėjas apie “visų kovą su visais” ir kad “išlieka stirpiausi” visgi pasiskolino iš žmonių, kurie labai buvo susidomėję gamtos ir visuomenės, evoliucijos ir visuomenės santykiu…
Neblogas tas jūsų baigiamasis anekdotas, kuris tiktų ir išmaniųjų telefonų bei panšečių reklamai.
Patikslinimas.Turėjo būti šitaip: „intelektualas – tai gerai visuomenėje žinomas protinio darbo srities profesionalas, kuris apie tą visuomenę viešai reiškia savo nuomonę.“
Dėl intelektualo sąvokos – tiek to, sutinku, palikim šitą apibrėžimą būtent šitokį – ko gero jis arčiausiai tradiciškai vartojamo. Tokiu atveju intelektualais vadinamas išskirtinis ir labai plonytis žmonių sluoksnis, gal pora iš šimto, o gal dar mažiau. Bet tada ir marozo sąvoką rezervuokim tik tiems, kam ji priklauso – jei sakai, kad tas teisės studentas buvo praprusęs, tai greičiau tik jaunystės paklydimas, kam nepasitaiko, pamenu, vieni į bendrabutį buvo parsinešę iš seno troleibuso radiatorių pasišildyti, o kur dar bokalai ir įrankiai, surenkami iš barų ir pan. (nors teko susidurti ir su tokiais teisės studentais, kurie tikrai ten pateko per klaidą, tik dėl to, kad priėmė nežiūrėdami ką, bet jei sakai, kad praprusęs – tai tikėkimės, kad jam viskas bus gerai ir grįš jis nuo tų savo jaunystės paklydimų).
O dėl tų į gamtą traukiančių – tai toks gana retas reiškinys, nors ir su sava specifika (paskaičiuok savo galva, kaip manai, kiek tokių procentiškai yra).
O tai, kad kiti dažnai mėgsta pasipuikuoti tokiu bazaru, tai, manyčiau, kad būtent tas ‘maroziškumas’ ir yra kevalas, užsidėtas tik dėl mados ir tuščios puikybės, o nuo savo vidaus tie žmonės nepabėgs ir vargu ar pakęstų bendravimą su marozais, kurie yra tokie savo viduje (čia gal ir visai tiktų tas gudrus žodis – histerezė).
Tuo tarpu dėl to viduriniojo sluoksnio sąvokos, tai taip ir bijojau, kad ji painiosis. Iš tikrųjų, kokių žmonių daugiausia – tai vidutinybių. Tai nėra marozai, bet nėra ir tokie žmonės, kaip tavo tėvai. Nevadinkim tavo tėvų intelektualais, bet kas yra tas ‘pradedančiųjų inteligentų’ sluoksnis? (galėtų tikti ir ‘pseudointelektualai’ ar ‘sub-intelektualai’, nors menkinančią reikšmę turinčių terminų kalbėdamas apie tokius žmones nevartočiau). Jie neskaitė sociologijos veikalų, jie neskaitė filosofijos klasikų, bet jie stengiasi kurti savo pasaulėžiūrą (tegu ir pseudoistorinę). Jie nežino visų mažai žinomų kompozitorių gyvenimo faktų, bet jų muzikiniai pomėgiai visgi skiriasi nuo daugumos (opera, rokas – kiek procentiškai žmonių klauso tokią muziką? Ir kiek klausė brolius aliukus ir panašią?). Ir knygų prikimšta spinta – ne toks jau dažnas reiškinys (daugiabutyje pereik visus butus – greičiausiai tokią rasi tik maždaug pas kas penktą). Gerai įsižiūrėjęs į tuos žmones atpažinsi savo brolį studentą – būtent didžioji dauguma studentų ir yra tokie. Tas sluoksnis nėra toks siauras ir plonytis, kaip ‘Intelektualų’, jis gerokai gausesnis, nors tesudaro greičiausiai tik apie penktadalį visuomenės – ir jį geriausiai ir tiktų vadinti ‘inteligentais’ (ir ne jokiais ten ne ‘pradedančiais’ ar ‘jaunaisiais’ – nes tada ‘tikrųjų’ inteligentų suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų) – tas pavadinimas labiausiai tinkamas ‘protinio darbo proletarams’. Ir jo nedera painioti su vidutiniais žmonėmis – jie nėra vidutiniai (terminas ‘aukštesnė vidurinė klasė’ – būtent tokiems ir buvo sukurtas – ne pati pati aukštuomenė, bet žmonės tikrai besiskiriantys nuo vidutinybių – bet ir tas terminas man nepatinka, vis tik reikėtų apie juos sakyti – aukštesnioji klasė, bet tai mano subjektyvus skonis. Tiesa, sakei, kad priklausyti ‘aukštesnei vidurinei klasei’ – reikia žinoti daugiau nei tavo tėvai (pvz., požymis – gilintis į kūrinius iš psichologinės ir sociologinės perspektyvos :). Tai pasakyk man tada – kokio gausumo toks sluoksnis turėtų būti – vienas procentas – intelektualams, kitas procentams – aukštesnei vidurinei klasei? Primesk, kokia dalis žmonių gilinasi į kūrinius būtent šitaip?)
O tai kad tavo seneliai buvo mažamoksliai – tai nieko stebėtino, tiesiog tada mokslas buvo sunkiau prieinamas net ir tiems, kurie pagal protinius pajėgumus galėjo tokį įveikti, ir tai apie būtent apie juos mažai pasako (o jei kalbi apie tarnautojus – tai ne tokia jau prasta kategorija tais laikais, kaip, beje, ir šiais visai nieko).
Na, Kęstuti, šauniai čia Jūs atskleidėte straipsnio ir vėlesnio mano komentaro trūkumus. Kitą kartą prieš kalbant apie viduriniąją klasę, man reiktų perskaityt visus svarbesnius tyrimus apie ją ir jos atstovų vartojimo įpročius, ir neprikurt bereikalingų naujadarų, kurie tik įneša daugiau painiavos. Galiu šituos savo paklydimus pateisinti nebent tuo, kad strapsnį rašiau pramoginiais tikslais, o ne moksliniais. Mane tiesiog pralinksmino keli Rokiškio Rabinovičiaus straipsniai apie sovietmetį, o taip pat ir tėčio dienoraščiai, todėl nusprendžiau jais pasidalinti, tikėdamasis, kad ir kitiems tai bus pramoga. O kad jūs į straipsnį pažiūrėjote rimtai ir analitiškai, tai yra labai sveikintina. Galėtų būti daugiau tokių komentatorių. Man dabar toks klausimas kilo: o apskritai ar pralinksmino šitas straipsnis, ar visgi įžiūrimi trūkumai sugadino skaitymo malonumą? Ar tokia rašliava toleruotina, ar visgi jos vieta šiukšlyne? Kaip manot? :)
Geras tas straipsnis. Koks ten šiukšlynas… Informacija naudinga – juk tai medžiaga. Ir nereikia teisintis, ar kalbėti apie trūkumus – juk čia tik požiūrio klausimas – vieni vienaip bando struktūruoti tą pačią medžiagą, kiti – kitaip. Pasakyti, kas teisus – sunku uždavinys, todėl ir žiūrime, renkamės, ‘matuojamės’ koks požiūris mums labiau tinka, praverčia. Todėl nereikia kuklintis, viskas čia gerai