Prisiminimai apie sociologinės vaizduotės klajones po uostamiestį (II)

Praeitame įraše jau sužinojote, kodėl pirmoj Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos dienos pusėje sociologų bendruomenė daug ir skaniai juokėsi.

Šiandien Antanas Voznikaitis tęsia pasakojimą, kuriame sužinosite daug įdomių su šeima, romantiniais santykiais, darbu ir naktiniais sociologų nuotykiais susijusių dalykų. Kas 18-23 m. amžiaus lietuviams vyrams svarbiausia romantiniuose santykiuose? Kodėl romantiniai santykiai yra viena elegantiškiausių subordinacijos formų, o šeimyninis gyvenimas – labiausiai mus sekinanti institucija? Ar užtenka kraujo ir juridinės sąjungos, kad socialinį darinį galima būtų laikyti šeima? Kokie yra kiti žmonių priskyrimo šeimai kriterijai? Ar darbo turėjimas yra būtina sąlyga aukštai žmogaus savivertei? Ką apie tai byloja bedarbių vyrų patirtis? Kaip viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos sukuria nepalankias darbo sąlygas maitinimo paslaugas teikiančių firmų darbuotojams? Kaip geri įstatymai padaro gerą darbą blogu? Ką konferencijos dalyviai veikė naktį? Kodėl vienas lietuvis yra protingesnis už vieną japoną, bet šeši japonai yra protingesni už dešimt lietuvių? Skaitykite ir sužinosite.

Kavos pertraukėlė greitai baigėsi ir teko nuspręsti, į kurią sekciją patraukti (abi dienas paraleliai vyko po dvi sekcijas). Visgi nuėjau į Senato salę pasiklausyti apie romantiką, šeimą ir darbą. Taip, Socialioje sociologijoje su Milda jau kalbėjomės apie meilę, bet skirtingai nei ji, kurios prioritetas buvo šeima ir romantiniai santykiai, mane suintrigavo apie darbą kalbantys pranešimų pavadinimai: Jurgos Bučaitės-Vilkės „Nedarbas kaip iš(si)laisvinimas: darbo reikšmės mažėjimas, klasė ir socialinė atskirtis“ ir Jolantos Kuznecovienės „Kaip geri įstatymai gerą darbą padaro blogu“.

Žydro ir ramunėmis papuošto Windows 8 darbalaukio šviesoje pirmieji atsisėdo Artūras Tereškinas su Vaida Tretjakova. Sociologų duetas pasirengė supažindinti auditoriją su dar nebaigtu tyrimu apie 18-23 m. amžiaus vyrų požiūrį į prokreaciją. Jau iš pavadinimo „Romantiniai santykiai: tarp normatyvinių idealų ir žiauraus optimizmo“ buvo aišku, kad tyrimas priartėja prie lyčių sociologijos guru jau nagrinėtos vyrų kančios temos. Šį kartą tos kančios dėl meilės. Pasak pranešėjų, „kognityviniai psichologai meilės susitelkimą ties kūnu galėtų apibūdinti kaip geriausią mūsų sugebėjimą atlikti funkcinę beprotybę.“ Funkcinė beprotybė šiuo atveju turbūt reiškia visuomenėje įprastą, funkcionalia laikomą elgseną, kuri, atidžiau paanalizavus, pasirodo esanti visiškai absurdiška. Žiūrint racionalaus individo akimis, mėginimas atitikti romantinės meilės idealus tikrai atrodo ganėtinai beprotiškas elgesys. Juk nebūna visiškai vienas kitam tinkančių partnerių, o ir metafizinis dėsnis, kad kiekvienam žmogui egzistuoja tobulas partneris taip pat yra fikcija. Kadangi karštligiškas nepasiekiamų dalykų siekimas yra manija, beprotybė, vadinasi ir romantinė meilė yra beprotybė, o su ja susijusios kančios – neurozė, kaip kad sako psichoterapeutas Michailas Litvakas. Jo siūlomi receptai – tapti produktyviu visuomenės nariu ir tik tada rūpintis meile – puikiai iliustruoja labiau sociologinę romantikos sampratą, apie kurią kalba Wilhelmas Reichas. Jam romantiniai santykiai yra paklusnių individų fabrikas.

Sociologams įsimylėjimas juk yra savo paties socialinio atspaudo paieškos, o jį tariamai ar iš tikro radus, įvyksta susitapatinimas. Kas nutinka, jeigu to atspaudo nepavyksta rasti, todėl neišeina palaikyti klasinės, rasinės ar kultūrinės endogamijos ir taip prisidėti prie socialinės tvarkos stabilumo bei gimstamumo lygio išlaikymo? Visuomenė kerštauja ir individą varo į neviltį, frustraciją, neurozę, depresiją ir kartais – susinaikinimą. Taip kad romantiniai santykiai yra viena elegantiškiausių subordinacijos formų, o šeimyninis gyvenimas – labiausiai mus sekinanti institucija. Tai neturėtų stebinti, nes romantiniai santykiai yra pagrįsti nuolatiniais nusivylimais ir mėginimu juos toleruoti, iškęsti, jiems nepasiduoti. Pasirodo, kad prisirišimas prie romantikos yra viena žiauriausių optimizmo formų.

Negana to, intymumas tuose santykiuose tvarkomas pagal ekonominį modelį. Vyksta nuolatinis kito žmogaus vertės nustatymas, įkainojimas, vienų vertybių (saugumo, materialinio aprūpinimo) keitimas į kitas (intymumą, prisirišimą, seksualinį pasitenkinimą). Turint omenyje, kad ekonominė ir politinė santykių realybė nuo romantinių idealų yra nutolusi per šviesmečius, o tais idealais vis vien tikima, nestebina ir meilės keliamas skausmas, meilės objekto praradimo keliamas įniršis. Grynai instrumentiškas intymumo tvarkymas žmogų sudaiktina, padaro jį preke, priemone kito įgeidžiams patenkinti. Maždaug toks yra autorių teorinis ir ideologinis požiūris į meilę.

O kas romantiniuose santykiuose atrodo svarbiausia jų kalbintiems vyrams? Vyrams, pasirodo, svarbiausia yra tarpusavio supratimas, gebėjimas užmegzti įdomų pokalbį su partnere. Dėl šios priežasties pasitikėjimo ir darnios komunikacijos trūkumas ir yra pirminis nepasitenkinimo santykiais šaltinis. Antroje vietoje lieka partnerių seksualinė dermė. Informantai, beje, primygtinai stengiasi pabrėžti, jog seksas nėra pats svarbiausias santykių aspektas. Trečia yra ištikimybė, kuri laikoma savaime suprantama ilgalaikių santykių prielaida. Tačiau dėl sunkumų likti ištikimu, vyrai dažnai jos būtinybe abejoja. Pateikėjai nepateikia didelės staigmenos vertindami vienkartines ar serijines santykių nesėkmes. Jie kaltina save, jaučiasi nelaimingais, nevertingais, deviantais. Kitaip tariant, nuo realybės nutolę, bet visomis priemonėmis visuomenės peršami romantinių santykių idealai nėra kalti dėl nesėkmių – kaltas individas! O jeigu tas individas yra vyriškos lyties, tai, matyt, kaltas dvigubai?

Pranešėjams baigus kalbėti, pasipylė klausimai. J. Bučaitę-Vilkę sudomino tyrimo atrankos kriterijai. Tretjekova paaiškino, kad norėjo kuo heterogeniškesnės imties, todėl buvo pasirinkti vyrai su skirtingu išsilavinimu, skirtingos seksualinės orientacijos, įgalūs ir neįgalūs, tiek iš didžiųjų miestų, tiek ir iš mažų miestelių ar kaimo. Visi buvo bevaikiai. Informantų buvo 60. Deja, iki tol buvo transkribuota tik trečdalis interviu (pvz., dar nebuvo transkribuoti interviu su neįgaliais vyrais), todėl vargu ar galima drąsiai daryti apibendrinimus. Milda paklausė, ar gali romantinė meilė apimti santykius su dviem lygiaverčiais partneriais, nelaikant to neištikimybe, kai visi apie vienas kitą žino ir yra tuo patenkinti bei ar tarp kalbintų žmonių tokių pasitaikė ir, pranešėjų nuomone, ar vyrai  iš principo būtų linkę tokiems santykiams „pasirašyti“? Pranešėja atsakė, kad vienas tyrimo dalyvis „pasirašė“ – tyrimo metu turėjo dvi partneres, tačiau jis jautėsi negerai, ateityje galvojo apie „rimtus“ santykius tik su vienu žmogumi. Tereškinas pridūrė, kad poliamorija – visuomenėje nepriimtina norma, kuri verčia jaustis nepatogiai.

Atsirado ir daugiau klausimų. Ar romantinė meilė – ryšių pokytis? Kaip pranešėjai supranta, kas yra romantiniai santykiai? Kiek trunka meilė? Kodėl „romantiniai“, o ne meilės santykiai? A. Dobryninas paklausė, „kokie yra romantinių santykių referentai, kuo jie skiriasi nuo kitų?“ Tretjakova atsakė, kad romantiniai santykiai nelygūs meilei. Tyrime norėta juos suprasti taip, kad jie kuo daugiau apimtų intymius ryšius. Romantika nebuvo tiriamiesiems primesta sąvoka. Kadangi į klausimus autoriams iki galo atsakyti nepavyko, J. Kuznecovienė jiems geranoriškai rekomendavo perskaityti VDU dėstytojo, dr. Victoro C. De Muncko, knygą[1] apie romantikos sampratas Lietuvoje, JAV ir Rusijoje, kuri galėtų jiems būti puikus vadovas tyrinėjant meilę (Milda labai užsidegė ir iškart panoro susipažinti su minėto autoriaus darbais, o po to apie tai parašyti į Socialią sociologiją). Tokia informatyvia gaida ir baigėsi pirmasis pranešimas.

Bežiūrėdamas, kaip Milda iškart po pranešimo iškaulijo iš Tereškino jo pribraukytus pranešimo lapus, su prašymu pasisavinti be grąžinimo (ir jai pavyko), net nepastebėjau, kaip sociologinę estafetę iš romantikos tyrinėtojų perėmė Vida Česnuitytė, kuri kalbėjo apie šeimos apibrėžties krizę. Pasak skaitovės, jos tyrimas aktualus, nes valstybė globoja tradicinę šeimą vienaip, o kitus šeimyninius darinius – kitaip. Konservatyvi šeimos apibrėžtis remiasi prigimtiniais poreikiais, išskiria ją kaip ypatingą vertybę. Valstybė laiko ją savo gerovės šaltiniu, pagrindiniu visuomenės institutu, kurio patikimumą ir pranašumą prieš kitokio tipo šeimas pagrindžia tokiai koncepcijai simpatizuojantys moksliniai tyrimai. Tradicinės šeimos koncepcijos priešininkai laiko tokią apibrėžtį per siaura, neatitinkančia demografinių realijų ir realių žmonių apibrėžčių, didinančia smurto ir socialinės atskirties galimybę, skatinančia kištis į šeimos gyvenimą ir panašiai. Bet tai nėra vienintelės pozicijos iš kurių komentuojama šeima. Apibendrinant, perspektyvos būtų tokios: viešosios politikos – socialinių institucijų požiūris, institucinė – teisinė perspektyva , ekonominė paradigma ir sociologinis žvilgsnis. Sociologinis žiūrėjimas į šeimą ypatingas jau vien tuo, kad yra pats pliuralistiškiausias.

Šeimos sociologijos pliuralizmą iliustruoja viena kitai prieštaraujančių ir viena kitą papildančių teorijų gausa ir įvairovė. Pavyzdžiui, T. Parsonsas idealizuoja branduolinę šeimą ir bando pagrįsti jos funkciškai būtiną vaidmenį išlaikant visuomenės struktūrą. Simbolinės sąveikos teorijos atstovas Burgessas teigia priešingai: šeima pagrįsta ne ekonominiu ir socialiniu funkcionalumu, bet meile, draugyste ir susitarimu. Brigitte Berger šiuos požiūrius tarsi mėgina sutaikyti teigdama, kad nors moderni šeima kinta, nes kinta būdai, kaip žmonės myli, draugauja ir sutaria, tačiau šeima ir ateityje išliks esminiu visuomenės institutu. Judith Stacey kalba apie postmodernią šeimą, kuriai būdingas pliuralizmas, kaita, nestandartiškumas. Donati akcentuoja didėjančią šeimos modelių įvairovę, tarpgeneracinių ryšių stiprėjimą, kuris pakeis branduolinę šeimą. Pasak Morgan, šeimos darymas yra tos veiklos, kurios jungia žmones, tad kraujo ryšys apibrėžiant šeimą netgi nėra būtinas. Na o Widmer ir Jallinoja mano, kad šeimą reikia apibrėžti socialiniais tinklais. Taigi, sociologiškai žiūrint, reiktų kelti klausimą, ar užtenka kraujo ir juridinės sąjungos, kad socialinį darinį galima būtų laikyti šeima? Kokie yra kiti kriterijai?

V. Česnuitytė, mėgindama atsakyti į šiuos klausimus pasinaudojo socialinių tinklų prieiga ir atliko du tyrimus: kiekybinį ir kokybinį. Kokybiniam tyrimui pateikėjai buvo atrinkti iš kiekybinio tyrimo respondentų. Abiejų tyrimų metu pastebėti štai tokie dėsningumai. Žmogus traktuojamas šeimos nariu, jeigu gyvena netoliese, turi bendrų interesų, net jeigu ir nėra kraujo ryšio. Pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų aplinkoje bendraujantis žmogus kitus įvardija kaip šeimos narius. Esama skirtumų tarp lyčių. Bendradarbius šeimos nariais dažniau įvardina vyrai, o moterys dažniau tokiais laiko draugus ir kaimynus. Jeigu šeima teisiškai neįregistruota, tai labiau šeimos nariu laikomas tas, su kuriuo dažniau bendraujama ir švenčiamos šventės. Partnerystė nebūtinai laikoma šeima, nes bendravimo tikslai gali būti ir grynai pramoginiai. Uošviais laikomi tie žmonės, „kurie gyvena kartu ir valgo sekmadienio pietus.“ Jei uošviai nutolę, jie bus tik sutuoktinio tėvai, praktiškai svetimi žmonės. Tas pats galioja ir tėvams, broliams ir seseris: jeigu ryšiai labai reti, jie iškrenta iš šeimos nario statuso, atsiduria šeimos socialinio tinklo periferijoje ar net už jo ribų. Tačiau netgi mirę sutuoktiniai, partneriai, draugai, giminės, jeigu su jais tebesieja stiprus emocinis ryšys, laikomi šeimos nariais! Išvada būtų tokia: registruota santuoka yra nei būtinas, nei pakankamas kriterijus apibrėžti šeimą, tačiau pagalba, rūpyba, dvasinis artumas, bendra veikla, socialiniai ryšiai ir pan. yra šeimos apibrėžties esmė. Nors tyrimas tarpgeneracinis, skirtumų tarp kartų nėra. Daug svarbiau socialinis ir emocinis atstumas.

Pranešimas susilaukė tik vieno, bet daug ką dominančio klausimo: „kodėl išeities tašku pasirinkta konservatyvi šeimos koncepcija, jeigu ji nesukėlė radikalių permainų šeimos politikoje ir praktikoje?“ V. Česnuitytė atsakė, kad ši koncepcija visgi sukėlė ilgai užsitęsusias ir intensyvias viešas diskusijas ir dėl to šitas išeities taškas tiko tyrimo aktualumui pagrįsti.

Ir štai atėjo mano ilgai laukto pranešimo „Nedarbas kaip iš(si)laisvinimas: darbo reikšmės mažėjimas“ eilė! Jurga Bučaitė-Vilkė nešvaistė laiko ir iš karto retoriškai užpuolė dvi sveiko proto tiesas. „Ar bedarbiai jaučiasi komfortiškai visuomenėje? Gal sisteminė integracija į darbo rinką nėra būtina?“ – klausė ekonomikos sociologijos ir tinklaveikos specialistė. Bedarbių integracija visuomenei atrodo būtina, nes pats darbas yra suvokiamas kaip sankcionuota individo pareiga. Šia prasme individas yra visuomenei skolingas dėl savo egzistencijos, tad privalo visuomenei atsilyginti pratęsdamas jos egzistenciją per darbą ir prokreaciją. Sekant protestantiška ir pasaulietiška darbo etika galima manyti, kad darbo niekada negali būti per daug, tiesa? Pasak pranešėjos, tai nebūtų tikslus teiginys, nes egzistuoja ne tik dirbančiųjų ir bedarbių klasės, bet ir „persidirbusiųjų“ klasė. Pastarieji atsiduria rizikos zonoje, nes dėl savo ilgo, fiziškai alinančio, intelektualiai nestimuliuojančio, socialinius kontaktus mažai plėtojančio, menkai apmokamo darbo negali iki galo įsitraukti į socialinę veiklą. Šiuo atveju tiek dirbantieji kokybiškesnį darbą, tiek ir bedarbiai atsiduria geresnėje padėtyje. Turint omenyje, kad darbo politikos dienotvarkėje dominuojantis neoliberalizmas nori labiausiai išlaisvinti darbuotoją, suteikiant jam daugiausiai asmeninės atsakomybės, jam tik ir lieka atsakomybė, t. y. nuostolis jo ar jos sveikatai, socialiniam kapitalui ir socialiniam mobilumui. Teigiamas dalykas yra tik pats faktas, jog darbo rinkos liberalizacija leidžia bent jau išgyventi ar emigruoti ten, kur yra geresnės darbo sąlygos. Taigi, sisteminė integracija yra ne tik individo pareiga, bet ir fizinio išgyvenimo galimybė. Ji taip pat yra šansas pakilti virš nustatytų standartų, vartojimo lygio, palaikyti išskirtinius vartojimo poreikius.

Deja, egzistuoja modernybės paradoksas: darbas yra individo pareiga, išgyvenimo ir socialinio statuso užsitikrinimo garantija, bet su globalizacija didėja ir darbo vietų nesaugumas, Vakaruose vyksta deindustrializacija, pastovų darbą keičia terminuotos sutartys ir projektinis darbas. Nors darbas išlieka didžiausia vertybe, ekonominė logika rodo, kad darbo vietų vis mažėja. Tačiau politinis diskursas darbą laiko būtinybės, o ne pasirinkimo dalyku.

Bet jeigu darbas suteikia socialinį statusą, galbūt jo funkcija nėra grynai ekonominė? Galbūt darbas taip pat suteikia tapatybę? Jeigu tos kartos, kurių darbingame amžiuje dominavo vienos darbovietės strategija iš tikro turėjo giliai internalizuotą profesinę tapatybę, tai neužtikrintume dėl darbo gyvenančios kartos kuria tapatybę, kuri yra mažiau susijusi su darbu. Šių žmonių tapatybė labiau susijusi su vartojimu (pvz., pramogų kultūros) ir jam palaikyti tarnaujančia skolinimosi kultūra, etniškumu, religija, kūno ir  socialinio įvaizdžio puoselėjimu, originalumo ir išskirtinumo siekimu, tapatinimusi su subkultūra ir t. t. Tai postmoderni tapatybė: daugiasluoksnė, fragmentiška (išbarstyta) ir nepastovi. Ir tokia tapatybė, o taip pat ir padidėjusi grėsmė atsidurti atskirtyje, nėra individų ar rinkos klaida – tai modernios visuomenės raidos pasekmė.

Tačiau J. Bučaitės-Vilkės pristatytame tyrime siekiama atskleisti ne struktūrinius kintamuosius, kurie lemia bedarbystę, o subjektyvias bedarbių vyrų patirtis. Jiems užduodamus klausimus galima suskirstyti į tris lygmenis. Individualusis lygmuo yra informantų vertybės. Mezo lygmuo yra jų socialinių ryšiai. Makro lygmuo aprėpia pateikėjų institucinį dalyvavimą. Nors tiriamųjų grupė heterogeniška, tačiau visus juos sieja lytis, bedarbystė, ankstesnės darbo patirties turėjimas ir santykinai jaunas amžius. Darbas jiems visiems suteikia orumo ir yra aukščiausias prioritetas šalia santykių ir šeimos. Bedarbystė, nesėkmingos darbo paieškos daugumai sukelia depresiją ir panašius emocinius sutrikimus ar sutrikdymus. Dauguma susidūrusių su darbo biržos paslaugomis liko jomis nepatenkinti. Darbo biržą jie linkę apibūdinti kaip statistikos rinkimo ir formalumų simuliacijos instituciją, o ne tikrą pagalbininką ieškant darbo ar reguliuojant santykius su potencialiais bedarbiais bandomuoju laikotarpiu ir pan. Tačiau visi pripažįsta, kad žmogaus priversti dirbti neįmanoma, jeigu jis to nenori. Kita vertus, bedarbystė jų akyse išlieka stigmatizuojančia patirtimi. Dažnai galima išgirsti frazę: „jeigu neturi darbo – esi  nenormalus.“

Bet ką daryti, kai darbo vietų dėl struktūrinės ekonomikos kaitos nedaugėja, nes naujos, didelės pridėtinės vertės ekonomikos šakos reikalauja vis mažesnio darbuotojų kiekio ir vis didesnių gabumų, geresnio išsilavinimo, ilgesnės patirties ir unikalių talentų? Galbūt reiktų susitaikyti su tam tikru bedarbystės lygiu ir per prievartą nesiekti pilno darbo užimtumo visuomenėje, kaip kad yra pasiūlęs R. Lazutka, nes visuomenė yra pajėgi jiems užtikrinti pakankamai gerą gyvenimo lygį? Kadangi dalis apklaustų bedarbių, kurie už pašalpą turėjo dirbti viešuosius darbus, šia patirtimi buvo labai patenkinti, galima manyti, kad net ir nesant galimybių gauti darbą, ar pačiam susikurti darbo vietą, vis tiek yra būtina kažkokia veikla. Užimtumas bedarbiams grąžina bent jau dalį orumo ir pasitikėjimo savimi, suteikia socialinio dalyvavimo malonumą. Galų gale, dirbdami žmonės taip pat turi šansą neprarasti turimų profesinių ir socialinių įgūdžių, kurių kada nors gali prireikti, jeigu visgi pavyktų įsidarbinti ar sukurti savo verslą.

Žinoma, kai kurie informantai, kurie galbūt anksčiau dirbo labai prastomis sąlygomis, jaučiasi laimingesni neturėdami darbo. Tačiau vargu ar bedarbystė yra pati geriausia iš(si)laisvinimo strategija visiems gyvenimo atvejams, nes tokia laisvė kainuoja ir socialinį statusą, ir sotų pilvą. Nepaisant juodai sarkastiško užrašo ant Aušvico koncentracijos stovyklos „Arbeit macht frei!“ (darbas išlaisvina), veikla (taigi ir darbas) taipogi turi potencialą išlaisvinti individą. Skirtumas tas, kad bedarbio laisvė yra negatyvi (laisvė nuo kažko), o dirbančiojo – pozityvi (laisvė kažkam). Taigi, nors VDU sociologė ir kalbėjo apie postmodernią tapatybę ir gyvenimo alternatyvą būti bedarbiu, tačiau nei darbo, nei hobio ar kitos veiklos ji apleisti nerekomenduotų. Nerekomenduočiau ir aš!

Vilkė sulaukė klausimų iš prie to paties tyrimo prisidėjusių Darjos ir manęs. Darja pasiteiravo apie bedarbių polinkį dėl tokio statuso kaltinti save. Aš replikuodamas paklausiau, ar kartais jiems nedaro įtakos žiniasklaida, kurioje ir dominuoja individui visą atsakomybę už nesėkmes darbo rinkoje suverčiantis diskursas. Sulaukęs pritarimo replikai, taip pat pasiteiravau ar modernios visuomenės procesai neišvengiamai veda prie Vakarų deindustrializacijos, o gal viskas gali apsisukti antraip ir atsidursime Kinijos vietoje? Į šį klausima gavau atsakymą, kad pigios darbo vietos į Vakarus turbūt jau nebesugrįš. Pranešėja taip pat paminėjo, kad dar ne visi interviu transkribuoti, bet jau du trečdaliai įveikti.

Pagaliau atėjo paskutinio šeštadienio pranešimo eilė. Laikas jam buvo puikiai parinktas, nes po to visi turėjo eiti į furšetą gardžiuotis skanėstais. Apie ką gi kalbėjo Jolanta Kuznecovienė? Jūs nesuklydote – apie tai, kaip viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos sukuria nepalankias darbo sąlygas maitinimo paslaugas teikiančių firmų darbuotojams (ypač darbuotojoms!).

Tyrimo temą VDU sociologė pradėjo nagrinėti nuo požiūrio į darbo kokybę aptarimo. Jų esama dviejų – objektyvistinio ir subjektyvistinio. Subjektyvistinis – tai neoklasikinės ekonomikos požiūris, kuriame svarbiausi dalykai yra darbo užmokestis ir perkamoji galia. Objektyvistinis – remiasi teiginiu, kad objektyvios darbo sąlygos remia darbuotojo gerovę. Aukštos pridėtinės vertės darbas yra visada kokybiškesnis. Gera fizine ir emocine būkle grįsta gerovė yra vadinama eudemonine gerove. Ji panaši į hedonistinės gerovės sampratą. Jungiant objektyvistinį ir subjektyvistinį požiūrius gauname darbo kokybės indikatorių klasifikaciją. Joje svarbios trys dimensijos: darbo organizavimo, atlyginimo ir įgalinimo kokybė. Šie indikatoriai yra konceptualizuojami per pasekmių tipą ir gylį. Darbo organizavimo, atlyginimo ir įgalinimo kokybės santykis labai priklauso nuo to, apie kokį rinkos sektorių kalbama. Skirtingus rinkos sektorius reguliuoja įvairūs įstatymai, tad pereikime prie darbo kokybės matavimo dimensijų žvelgdami per įstatyminę prizmę.

Maitinimo įmonių veiklą įstatymai reguliuoja keturiose dimensijose: darbo organizavimo, darbo laiko, lyčių vaidmenų ir darbo sutarčių. Pradėkime nuo darbo organizavimo charakteristikų. Kokios jos yra? Maitinimo įmonėse virėjai kasdien atlieka lygiai tą patį darbą – jis monotoniškas. Jie negali nukrypti nuo technologinių kortelių. Kodėl taip yra? Jeigu firma laimėjo konkursą, tai iš anksto žino, ką gamins – negali nukrypti nei nuo kainos, nei nuo kokybės. Tokia griežta kontrolė yra viešųjų pirkimų įstatymo pasekmė. Atlyginimas fiksuotas. Visi gauna pastovų darbo užmokestį plius priedą, bet nežino už ką. Mano, kad mokama neteisingai. Viešieji pirkimai mažina ir saugumą darbo aplinkoje bei jos patogumą. Pavyzdžiui, ligoninėse investuojama tik tiek, kad įvykdyti sanitarinių normų minimumą, bet neįrengiami nei kondicionieriai, nei dušai ir pan.

Kokia padėtis su darbo laiku? Darbo laikas fiksuotas. Pagal įstatymą darbdavys negali mokėti už viršvalandžius, tačiau darbuotojai vis tiek yra priversti juos dirbti ir legaliai negali už juos gauti tiesioginės kompensacijos. Kaip yra su darbo laiku? Jie pasirašo vieną laiką, bet dirba daugiau. Kiekvieno reikalas, kaip pasiruošti darbui ir per kiek laiko…

Kaip maitinimo firmose paskirstomi lyčių vaidmenys? Pasirodo, kad šefai,  technikai ir pan. yra tradiciškai vyrai. Jiems atitenka ir kūrybinis darbas. Automatizuotų procesų nėra, tad jį skiria moterims, o ne vyrams. Taip, deja, yra visame pasaulyje – jos vykdo rutininį darbą.

Kokios problemos su darbo sutartimis? Įvedus viešųjų pirkimų įstatymą visos valstybinės institucijos per juos perka maitinimo paslaugas. Sutartis yra pasirašoma tik trims metams. Virėjai tik tam laikotarpiui ir įdarbinami. Dar viena problema yra ta, kad virėjai nežino, pagal kokią darbo sutartį dirba. Žino tie, kas susidūrę su darbo problemomis. Vienas akivaizdus individualios terminuotos darbo sutarties trūkumas žvelgiant iš nedaug uždirbančių virėjų perspektyvos yra kreditavimas. Mažas pajamas gaunančių žmonių gyvenimo kokybė dažnai priklauso nuo vartojimo kreditų, tačiau jeigu darbo sutartys trumpalaikės, nėra kaip bankui įrodyti, kad esi pajėgus išmokėti suteiktą kreditą, nes kas žino, ar po trijų metų vėl gausi darbo, o jei ir gausi, nežinia ar tiek pat uždirbsi. Išeitis būtų kolektyvinės sutartys ir profsąjungos. Tačiau nors įstatymai yra, šitos sutartys yra „farsas“ – jos neveikia. Tas pats yra su profsąjungomis. Darbdaviai jas žlugdo. Anot darbdavių, profsąjungos yra „liga“. Jie mato tikslą didelėse įmonėse, bet mažoms įmonėms tai yra „bankroto nuosprendis“. Todėl maitinimo ir paslaugų sektoriaus profsąjungoje  galioja slapta narystė, kad žmonių neatleistų iš darbo.

Problemų yra ir su įgalinimu. Į kvalifikacijos kėlimą darbdaviai investuoti nenori, nes žino, kad po 3 m. darbuotojai bus atleisti. Kiti, pvz., keičia gyvenamąją vietą. Vieni gal ir norėtų kelti kvalifikaciją, bet jiems už tai niekas nemoka. Kiti gi tampa pažeidžiami dėl savo pasirinkimų. Pvz., moterys nesirenka daryti karjerą, net jei yra galimybė. Kodėl? Dominuojantis amžiaus diskursas neleidžia joms mokytis ir keistis – jos nesuvokia šios galimybės. Dar blogiau, nors darbas rutininis ir žemos kokybės, moterys dažniausiai kito darbo nesirinktų, nes fiksuotas darbo laikas leidžia joms rūpintis šeima ir vaikais, o darbe su lankstesnėmis darbo sąlygomis jos netektų šių „privilegijų“. Taigi, moterims pakenkia ir tradicinis moters kaip virėjos (sic!), namų tvarkytojos ir emocinio palaikymo teikėjos vaidmuo šeimoje.

Bet ar įmanomas įstatymas, kuris atitiktų visų interesus? Gal ir ne, tačiau geroje visuomenėje reiktų gerų įstatymų, kurie užtikrintų tinkamą ir gerą darbą. O kol kas galioja pranešimo pavadinime užakcentuotas paradoksas: „geri įstatymai padaro gerą darbą blogu“.

Klausytojai, matyt, jau buvo išalkę, o pranešimo paskatinta empatija maitinimo darbuotojoms jų alkio nenumalšino, tad jie jokių klausimų prelegentei neuždavė. Gal taip ir geriau,  nes juk puikiai žinote, kokie būna alkanų žmonių klausimai…

Žmonėms evoliuciškai išsivystė artikuliuotai kalbai puikiai pritaikyti viršutiniai kvėpavimo takai. Tuo pačiu, deja, jie žmonėms leidžia pirmauti gyvūnų pasaulyje pagal mirčių skaičių užspringus maistu. Nepaisant to, alkis baimę užspringti paprastai nugali. Taip nutiko ir šįkart,  tad visi klausytojai ir prelegentai seiles varvindami nudardėjo žemyn laiptais ir tiesiu taikymu į Aulą pačiaumoti mėsytės, salotyčių bei kitų gardėsių.

Taigi vagi, susirinkome ir pradėjome visi valgyti. Tik aš iš pradžių drovėjausi. Bet kai Milda, kuri pati pirmą (ar antrą) sykį nusprendė ne vengti, o išmėginti furšeto kultūrą, mane pabarė už šitas analinės fiksacijos apraiškas, pamažu atlyžau ir ėmiau kramsnoti kartu su visais. Valgydami, žinoma, ir kalbėjome (bet niekas lyg ir neužspringo?). Furšeto metu Milda man taip pat priminė, kad dar neįvykdžiau pažado paimti interviu iš šventės kaltininko – L. Kraniausko. Kadangi ji visaip raukėsi, kad ir vėl teks apie darbą kalbėti, nusprendžiau tą vakarą jo neerzinti. Kaip ten bebūtų, pažadą įvykdžiau kitą dieną! Bet apie tai skaitykite kitose publikacijose.

O dabar papasakosiu apie tinklaveikos efektus ir atgaivintus vaikystės prisiminimus. Priėjau prie stalo, kad įsimesčiau lėkštutėn pyrago, jau buvau nusitaikęs į riebesnį jo gabaliuką, kai šalia stovėjęs Gytis paklausė, kokia mano pavardė. Atsakiau, kad Voznikaitis. Jis man prasitarė, jog ta pavardė labai jam girdėta ir ėmė toliau klausinėti:

Ar kartais tavo tėtis nevažiuodavo prie Nemuno žvejot, nu ten prie Rusnės ir Kaliningrado srity, tuose kanaluose? – tardymą tęsė Gytis.

Važiuodavo, – atsakiau, – ir dar prie tokių Sausgalvių važiuodavo.

Gytis susimąstė ir dar paklausė:

O jūs namie turėjot baseiniuką su karosiukais?

Tikrai taip! – pasakiau šypsodamasis.

Tai aš pas tave namie esu buvęs! – padarė išvadą Gytis.

Pasirodo, kad jo senelis buvo mano tėčio istorijos mokytojas ir jie važiuodavo kartu žvejoti. Su džiaugsmu tai pranešiau kolegoms, nes juk ne kasdien tokie susitikimai įvyksta ir pasineriama taip giliai į atminties užkaborius.

Po šventinių užkandžių ir vyno patraukėm link vilniškių sociologų išsinuomoto prabangaus buto Klaipėdos senamiestyje, kurio okupantų skaičius nuo numatytų 9 staiga išaugo iki 11(beje, teksto pradžioje nuotraukoje kaip tik matėte lokacijos kieme buvusius meno kūrinius). Reikėjo pasidėt daiktus ir pasiruošt naktinei sociologų socializacijai! Apsitarę, kur keliausim, pasipudravom nosytes ir egzaltuotai, homoseksualiame amplua, nuliuoksėjom į Herkaus Kanto alinę, kur turėjome pasimokyti „čysto proto kritikos“.

Įdomu, kuo mes svaiginomės ir ką kramtėme? Vieni „Dundulį“ tvatijo, kiti vynelį gurkšnojo, o aš namines baro šeimininkų obuolių sultis tutinau. Mūsų džiaugsmui, prie proto čystavojimo vėliau prisijungė ir Aldis su Liutauru! Prie vieno stalo susėdę ko tik neprigalvojom. Gimė idėja padaryti interviu ciklą su sociologų artimaisiais, nes juk visai įdomu, ką gi reiškia gyventi su sociologais ir ką jų artimieji galvoja apie šią egzotišką profesiją? Pirmam interviu iš karto rekomendavau savo mamą, nes ji tai žodžio kišenėje neieško! Pats jau spėjau užsitarnauti iš jos „sušikto sociologo“ etiketę. Į akiratį taip pat papuolė Kraniauskų bei Norkaus dukros. Ir toliau sau blevyzgojom su tam tikrais proto pračystėjimais.

Prie mūsų prisijungė bare buvęs ir mūsų pokalbiu susidomėjęs Valdas, kuris sakėsi buvęs armijos psichologas sovietinėje kariuomenėje. Jis „perlaužinėdavęs“ jaunus kareivukus, kad šie taptų lengviau manipuliuojami, paklusnesni. Na ir užsivedė jisai liaupsinti sociologus ir aiškinti, kaip krepšinio strategų ir propaguotojų išmintį reiktų pritaikyti aukštajame moksle. Vyrukas mėgino įvertinti, koks turėtų būti žmonių su aukštuoju išsilavinimu procentas Lietuvos visuomenėje. Aiškino, kad santykis turėtų būti arba 4:6 arba 6:4, kad pasiektume tokį prestižo lygį moksle kaip kad esame iškovoję krepšinio pasaulyje. Iš pažiūros keistokai skambėjo jo palyginimai, kad vienas Lietuvis yra protingesnis už vieną japoną, bet šeši japonai yra protingesni už dešimt lietuvių. Geriau pagalvojus, tai yra visai įdomi sociologinė įžvalga. Vadinasi kažkas yra negerai su mūsų socialine organizacija, na, bet anokia čia naujiena… Jis toliau siūlė sprendimus iš krepšinio srities, kaip reiktų „iš kiekvieno kiemo“ pritraukti kritinę masę talentų į akademiją.

Galiausiai priėjau prie baro, kur Milda kalbėjosi su niekad nematytu vyruku. Pasirodo, štai toks netikėtas dalykas nutiko: verslu užsiimantis ir nuolat pabrėžęs, kad jokio bakalauro neturintis, Giedrius, užėjo į barą ir netyčia pamatė Kraniauską, užkalbino, nes buvo skaitęs jo straipsnių ir užsiminė, kad nuolat skaito Socialią sociologiją. Kraniauskas iškart jam pristatė Mildą, kuri buvo nustebinta tokio netikėto susidūrimo su žmogum, kuris visai netikėtai atrado ir su pasimėgavimu nuolat skaito šį tinklaraštį! Na taip jie ir prasišnekučiavo likusį vakarą, įsijungiant Darjai, man, Tadui ir kitiems (įdomumo dėlei užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad kitądien Giedrius atėjo į konferenciją!)

Viena baro lėbautojų grupelė išėjo namo, tarp kurių buvau ir aš, antroji mūsų grupė grįžo vėliau, apie trečią-ketvirtą nakties. Tačiau ne visi ir iš paskutiniųjų sugulė ir ramiai miegojo. Šalia manęs atsigulė kranklys, o antrame palėpės aukšte dar ilgai buvo girdėti dviejų sociologių – Darjos ir Mildos – neaiškus veblenimas. Vebleno jos, pasirodo, ne apie Thorsteiną Vebleną, o apie kai kuriems žmonėms būdingus latentinius paauglio marozo ir fyfos habitus. Smagu, kad sociologo habitus neleidžia kolegėms užmigti nepaniūniavus socioanalitinės lopšinės.