Nuovargio klyksmas miške

Vienoje feisbuko moterų grupėje moteris, tarkim Jolanta, paklausė, kaip kitoms sekasi derinti šeimą ir darbą. Nes jai labai prastai – jaučiasi išsekusi, o vyras net ir bandant su juo kalbėtis nelinkęs prisiimti namų ūkio atsakomybių. Kai kurios dirbančios (ir net 3 vaikus turinčios) moterys džiaugėsi, kad su savo vyrais lygiavertiškai dalinasi buities, rūpinimosi vaikais atsakomybėmis, ir kad viskas yra partnerių sąmoningumo, derybų, susitarimo reikalas. Agnei tiesiog nepasisekė su partneriu. Jei neišeina prikviesti partnerio deryboms ir susitarti dėl lygiavertiškesnio gyvenimo būdo, gal verta skirtis? Ir tada mintyse aš išgirdau vienos per karantiną dienoraštį rašiusios tyrimo dalyvės klyksmą. Visą dieną prabuvusi ankštame bute su mažais vaikais ir niekuo nepadedančiu, nereguliariai dirbančiu, o dar ir išgerinėjančiu vyru, ji išeidavo į netoliese namų esantį miškelį išsirėkti. Nes daugiau nebuvo su kuo pasidalinti slegiančiu nuovargiu ir beviltiškumu – išsiskyrusi tiesiog neišgyventų, net neturėtų kur eiti. Tai gal čia tik nedirbančių ar mažai uždirbančių moterų bėdos? O gal tokias Jolantas stabdo tik jų ribojantys įsitikinimai, kaip dabar madinga sakyti – jeigu tik tikėtų ir labai labai norėtų, viską pakeistų..?

Atsiverčiau Lietuvos sociologų mokslinę studiją „Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės“ (2009), kurioje yra ir Liutauro Kraniausko bei Jolantos Reingardės parašyti skyriai apie lyčių niuansus šeimos gyvenime, šeimos ir darbo vaidmenų derinimo konfliktus ir pan. Analizė rėmėsi daugybės kitų tyrimų duomenimis bei „Kartų ir lyčių tyrimo“ rėmuose atlikta kaip reta didelės imties (10 tūkst.) 18–79 m. Lietuvos gyventojų apklausa. Pasidalinsiu esminėmis šių skyrių mintimis, papildysiu savo įžvalgomis, keliomis mano kvietimu du mėnesius karantino dienoraščius rašiusių moterų patirtimis bei kitų tyrimų duomenimis. Ne tik apie moterų, bet ir apie vyrų realybę, kurioje (kartais) norisi klykti.

Kaip pastebėjo Kraniauskas, jau kelis dešimtmečius šeimos ir lyčių santykių tyrinėtojai aptarinėja gana paradoksalų reiškinį: nuostatų ir vertybių kaita, tiek vyrų, tiek moterų tarpe, demonstruoja slinktį link liberalesnio požiūrio į lyčių vaidmenis šeimoje, taip pat auga moterų profesinis užimtumas, kuriasi įvairios lygias galimybes bandančios įtvirtinti institucijos ar iniciatyvos, tačiau darbų pasiskirstymas šeimoje tarp vyro ir moters išlaiko gana stabilią struktūrą. Moterims vis dar tenka kur kas didesnė namų ūkio, vaikų priežiūros našta nei vyrams: net ir dirbdamos įprastus darbus jos vis tiek daugiau nei vyrai prižiūri vaikus, ruošia valgyti, tvarko namus, skalbia ir lygina rūbus, plauna indus ir t.t. Kai kurių tyrimų duomenimis, dirbančioms moterims tenka maždaug du trečdaliai visų namų ūkio darbų. Kodėl taip yra?

Paaiškinimų gali būti įvairių. Pavyzdžiui.

- Skirtumus lemia darbo valandų skaičius profesinio užimtumo sferoje. Namų reikalais daugiau užsiima tas, kuris mažiau laiko skiria apmokamam darbui. Normalus balansas. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad vienodą valandų skaičių darbui skiriantys sutuoktiniai namams vis tiek skiria ne vienodą laiką. Buičiai, vaikams moterys per dieną skiria maždaug 2–3 valandomis daugiau nei vyrai.

- Pajamos ir išsilavinimas. Didesnės pajamos ar / ir aukštesnis išsilavinimas įgalina sutuoktinį prie namų ūkio prisidėti mažiau ir atitinkamai kitą partnerį įpareigoja tuo užsiimti daugiau. Daugiau uždirbantis ar labiau išsilavinęs turi savotišką galią atsiriboti nuo buities darbų. Dalis tyrimų ir rodo, kad, pavyzdžiui, jei moteris darbo rinkoje turi aukštesnį statusą ir jos pajamos yra didesnės nei sutuoktinio, jis bus linkęs namams skirti daugiau dėmesio. Tačiau nebūtinai. Kiti tyrimai rodo ir atvirkštines tendencijas: moteriai užimant aukštesnę padėtį už namų ribų vyras kaip tik labiau atsiriboja nuo „moteriškų“ darbų, nes jo „vyriškumas“ ir taip jau „pažeistas“.

- Nuostatos lyties vaidmenų atžvilgiu. Tradicinis požiūris aiškiau skirs vyriškas ir moteriškas veiklos sritis: moteris susies su šeima ir vaikų priežiūra, o vyrus – su darbine veikla. Liberalesnis požiūris nelinkęs taip aiškiai diferencijuoti darbo ir namų lyties atžvilgiu. Įvairūs tyrimai atskleidžia liberalių nuostatų sąsajas su tolygesniu namų rūpesčių dalijimusi tarp vyrų ir moterų. Tradicinių pažiūrų vyrai mažiau užsiima namais ir vaikų priežiūra, ypač jei jų žmonos irgi yra tradicinių nuostatų. Tačiau net liberalių nuostatų moterų elgsena pasižymi tradiciniais motyvais – jos imasi moteriškų darbų, neperleidžia jų vyrams ir tai laiko savaime suprantamu dalyku. O labiausiai stebina, kad tokia situacija tiek pačių moterų, tiek sutuoktinių ar partnerių retai suvokiama kaip neteisinga ar kelianti nepasitenkinimą. Moterys ne retai linkusios priimti esamą darbų pasidalijimą šeimoje kaip natūralią padėtį ir susitaikyti su savo vaidmenų derinimo įtampa kaip natūralia ir neišvengiama.

Kelios karantino metu dienoraštį rašiusios moterys reflektavo, kad tik per pandemiją, kai visi užsidarė namuose, pamatė nelygiavertį partnerio indėlį į namų ir vaikų priežiūros reikalus. Situacija: abu 40-kelių metų sutuoktiniai turėjo aukštuosius, abu dirbo panašiai apmokamus darbus.  Tačiau kai abu ėmė dirbti nuotoliniu būdu iš namų, o ir vaikai mokytis namuose ar neit į darželį, aiškiai pasimatė: kas pakelia pasimetusią kojinę; kas pastebi, kad galimai jau rytoj nebebus kuo nusišluostyti užpakalio; kas gamina maistą; kas sudeda indus į indaplovę ir po to nepamiršta jos atidaryti, kad indai nesušustų; kas tarp kitko nuvalo ant vonios veidrodžio pridžiuvusias dantų pastos dėmes, kas tarp kitko nuo lempos nukabina jau prieš kelis mėnesius apmusijusį musgaudį (tokie tarp kitko darbeliai nepastebimai išsibarsto dienoje); kas pastebi, kad ant šiukšlių dėžės dangčio dėl kažkada per vėlai išneštų prisikaupusių šiukšlių jau renkasi pelėsis (ai, šitą vyras buvo pastebėjęs pirmas, bet nieko nepadarė, kad tai pasikeistų); kas inicijuoja drabužių skalbimą; kas prisimena, kad vyro tėvų gimtadienis ir reiktų juos pasveikinti; kas padeda vaikams pasiruošti pamokoms ir sužiūri, kad jie laiku nueitų miegoti; kas… Žymiai dažniau ji, nei jis. Kai abu išeidavo į darbus, tiesiog buvo sunkiau pastebėti. O dabar pastebėjo – ir apėmė toks neteisybės ir nepasitenkinimo jausmas. Vyro buvimas namuose net ėmė erzinti. O jį ėmė erzinti, kad ji staiga nepatenkinta.

- Pasiurbliuok, prašau, ten prie viryklės išsibarstė kruopos, ir sumažink ugnį, jei puode per stipriai verda, – paprašė kita tyrimo dalyvė savo vyro, kol pati penkioms minutėms išsitiesė ant sofos.

Faaaaaaaaaaaaaak!!! Ji tuoj suprato padariusi klaidą. Užsimiršo. Tuo metu svečiuose gi buvo anyta.

Kontekstas: vaikų neturinti 30-kelių metų sutuoktinių pora, tarkim Almantas ir Diana. Abu dirbantys, savo darbus mėgstantys ir panašų atlyginimą gaunantys žmonės, abu lyčių atžvilgiu liberalių pažiūrų, bendru sutarimu lygiavertiškai dalinasi buities rūpesčiais, abu dėl to patenkinti. Tik štai, kai aplink būdavo anyta, Diana jausdavosi nepatogiai, kai Almantas, pavyzdžiui, džiaustydavo skalbinius ar kepdavo blynus. Ji save vertindavo anytos akimis, o anytos akys atstovavo ir dalies visuomenės akis – tai kokią tu moterį vedei? Kokia ji bus motina? Nors nuostatų lygmenyje Diana neskirstė užsiėmimų į moteriškus ar vyriškus, viduje vis tiek jausdavosi nepatogiai, kai vyras atlikinėjo tradiciškai neva moteriškus darbus. Jausdavosi netikusia moterimi ir žmona. O anyta išties paskambinusi sūnui karts nuo karto pasiteiraudavo, ar jis, pavyzdžiui, visada džiausto skalbinius. Kad Dianai būtų lengviau psichologiškai, su Almantu sutarė, kad kai svečiuose bus anyta, jis leis Dianai vaidinti gerą moterį, namų šeimininkę, kuri daro viską.

Grįžtant prie minėtos Lietuvos gyventojų apklausos.

~ 75 % vyrų ir 76,5 % moterų dirba intensyvų darbą ir nuo karto ar dviejų kartų per mėnesį iki keleto kartų per savaitę iš darbo grįžta per daug pavargę, kad darytų būtinus namų ruošos darbus. Ilga darbo trukmė taip pat sunkina respondentų galimybes atlikti pareigas šeimai. 56,3 % vyrų ir 53,5 % moterų nurodė, kad jiems sunku atlikti pareigas šeimai nuo karto ar dviejų kartų per mėnesį iki keleto kartų per savaitę, nes jie daug laiko praleidžia darbe. ~ (Imtis 2454 susituokusių ir ne santuokoje gyvenančių žmonių, turinčių vaikų iki 14 m.)

Kaip pastebėjo Reingardė, ženkli dalis apklaustų dirbančių ir vaikus auginančių vyrų ir moterų susidūrė su šeimos ir darbo vaidmenų derinimo konfliktu. Bet labiausiai jis slėgė moteris, ypač 30–39 metų amžiaus. Moterų vaidmenų derinimo sunkumus parodė priežiūros darbų pasiskirstymas šeimoje tarp dirbančių tėvų, kurie turėjo vaikų iki 14 metų amžiaus. Moterys kur kas daugiau laiko nei vyrai praleido namuose su vaikais, kai jie sirgo, taip pat rūpindamosi, kad jie tinkamai apsirengtų, laiku atsigultų miegoti ir pan. „Lygiausiai“ partneriai dalijosi laisvalaikio ir žaidimų su vaikais laiką. Vidutiniškai 48 % moterų, kurios šeimoje atliko daugiausia vaikų priežiūros darbų, patyrė stiprų ar vidutinio intensyvumo šeimos ir darbo vaidmenų konfliktą.

Kai sunku viską suderinti, kenčia visos sritys.

Prieš kelis metus šiame straipsnyje rašėme apie 24-39 metų žmones, kurie tam tikrame gyvenimo etape gyveno greitojo laiko ritmu, pasižymėjo dideliu užimtumu, persidirbimu. Per didelis su darbu susijusių veiklų skaičius lėmė nuolatinio skubėjimo, neaprėpiamumo ir nepasitenkinimo, kad vienai veiklai negali skirti kokybiško dėmesio, jausmą. Toks gyvenimo būdas tarsi neleido kokybiškai patirti esamojo laiko – užsiimdami tam tikra veikla tyrimo dalyviai negalėdavo į ją įsijausti, atrodė lyg mintyse nuolat užbėginėdavo į ateitį, į kitus rūpesčius, kitus klausimus. Jausmas, kad nuolat esi kažkur po truputį išsibarstęs, kad niekada 100 % vienoj vietoj, kad visko per daug ir per kažkaip, sekino. Kaip ir gyveni, daug visko darai, bet kartu viską tarsi pražiopsai. Ir čia dar situacijos žmonių, kurių didžioji dalis neturėjo vaikų ir didesnio rūpesčio reikalaujančių tėvų. O kas, jei viskas vienu metu?

Dėl velėjančio gimdymo amžiaus šiais laikais į viskas vienu metu patenka vis daugiau moterų (pavyzdžiui, vidutinis pirmojo vaiko susilaukusių moterų amžius Lietuvoje 1990 m. buvo 23.3 m., 2015 m. – 27.1 m., o 2021 m. – 28.2 m.). Tai situacija, kai moteris turi nepilnamečių vaikų, dirba, jos tėvai jau vyresnio amžiaus, todėl ne tik negali užsiimti anūkais, bet ir patiems prireikia vis daugiau dėmesio bei pagalbos. O jeigu dar vyras ne itin padedantis, o kartais net ir savo tėvus „perleidžiantis“ moters žiniai… Tada tikrai visko per daug ir per kažkaip. Darbo, vaikų ir senyvo amžiaus tėvų priežiūrą derinantys žmonės (dažniau tai būna moterys) dar kartais vadinami „sumuštinių karta“ – atsakomybės juos prispaudžia iš visų pusių. Kai sunku viską suderinti, kenčia visos sritys. Ir kartais pervargę moterys ir vyrai net nepagalvoja, kad tarp visų tų sričių dar kenčia ir jie patys, savo poreikius turintys žmonės, ne tik vaidmenų atlikėjai  – moterys/vyrai, dukros/sūnūs, žmonos/vyrai, mamos/tėčiai, marčios/žentai, darbuotojos/darbuotojai.

Nors aptartas tyrimas senokas ir vis daugiau vyrų jauniausiose kartose lygiavertiškai įsitraukia į tėvystę, buitį, vis dažniau jiems net nėra abejonės, kad turėtų būti kitaip, vis daugiau porų bendru susitarimu realizuoja save karjeroje ir dalinasi namų atsakomybėmis, bet bendros tendencijos vis tiek išlieka panašios. Šeimos sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad per nepriklausomybės dešimtmečius proveržio lyčių vaidmenų asimetrijoje neįvyko. Moterys vis dar dirba „dvi pamainas“ – darbe ir namuose (kai kurie tyrėjai kalba ir apie tris pamainas, trečioji – psichoemocinis rūpinimasis artimaisiais). Pirminė atsakomybė už buitį, vaikus, šeimos narių psichoemocinę gerovę išlieka joms. Žemiau pamatysite lentelę iš Maslauskaitės inicijuoto „Šeimų ir nelygybių tyrimo“, kurio metu 2019 m. buvo apklausta 3000 35–49 metų Lietuvos gyventojų, taip pat atlikti išsamūs 88 biografiniai interviu.

Komentuodama feisbuke Jolantos situaciją viena trijų vaikų mama pasidalino savo patirtimi: prieš santuoką ji susėdo su vyru ir apsitarė, kas kokius lūkesčius turi, kiek vaikų nori, kas už ką bus atsakingas, kaip dalinsis įvairiomis užduotimis ir pan. Jeigu būtų nepasiekus abiems tinkančio susitarimo, būtų netekėjusi. Nes santuokai meilės neužtenka. Tai man atrodo, čia labai geras patarimas – susėsti ir pasitarti (nebūtina susėsti, kitiems apie svarbius dalykus geriau einasi kalbėti kalbasi einant). Tą nevėlu padaryti ir susituokus. Nes kitaip, Maslauskaitės žodžiais, vieni susituokdami gaus daugiau santuokos premijų, o kiti – baudų.

Tai, kas čia parašyta, niekaip nenuneigia fakto, kad vyrams šiuolaikinėje visuomenėje irgi yra dėl ko eiti į mišką išsirėkti, o jų klyksmas miške dažnai pasireiškia priklausomybėmis, alkoholio vartojimu, savižudybėmis, smurtu, agresija ir pan. Ir kad jie taip pat kenčia nuo vyraujančių tradicinių vyriškumo normų. Taip pat nedarau prielaidos, kad draugiškai tardamiesi dėl atsakomybių pasiskirstymo vyras ir moteris būtinai abu norės realizuoti save karjeroje – bet kuris gali būti patenkintas save realizuodamas tik šeimoje, besirūpindamas namais ir vaikais, ir su tuo viskas gerai, jei taip tinka abiems pusėms.

Vienas labiausiai man imponuojančių sociologinių darbų – Ievos Dryžaitės disertacija, kurioje ji tyrinėjo prekarišką gyvenimą Lietuvoje ir buvo viena iš ką tik minėto „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ kūrėjų ir atlikėjų. Analizuodama 88 išsamius interviu su vyrais ir moterimis ji pastebėjo, kad tradiciškai savo gyvenimus organizuojančiose šeimose didesnis nerimas buvo būdingas vyrams nei moterims. Pastangos išpildyti jiems primestą ar savarankiškai prisiimtą vienintelio šeimos maitintojo vaidmenį jiems kėlė didelį stresą. Dėl brangstančio pragyvenimo ir nuolat augančių gyvenimo standartų šį vaidmenį vis sunkiau išpildyti. Kai kurie nepajėgūs tinkamai išlaikyti savo šeimos finansiškai, patiria didelę frustraciją, nepilnavertiškumą, sveikatos problemas. Štai tyrime dalyvavusi 40 metų Laima pasakojo apie netikėtų finansinių sunkumų ištiktą vyrą:

~O, va, tada aš mačiau, kaip mano vyras morališkai, nu, tiesiog mirė per vieną sekundę, kaip jisai jaučia tą atsakomybę už tuos šeimos finansus ir kaip jam yra sunku: nei kalbėjo, nei valgė, atrodo, kad net kvėpuot sustojo. Nes jis yra tas, kuris… uola šeimos.~ (p. 163)

Kaip pastebėjo Ieva, dėl pernelyg didelės laiko ir dėmesio koncentracijos į materialinių gėrybių dauginimą palaipsniui dalis vyrų labai nuskurdina savo gyvenimą tiek socialine, tiek psichologine ar intelektualine prasmėmis, tampa vieniši, nepalaiko draugysčių, neužsiima hobiais, knygų skaitymu, nedalyvauja kultūriniame gyvenime, nepuoselėja santykių su vaikais ar žmona.

(Tiesa, Ieva atkreipė dėmesį, kad tradiciniu būdu organizuojamas šeimos gyvenimas ar požiūris, kad vyras turi būti šeimos maitintojas, o moteris prižiūrėti vaikus, nebuvo dažnas tarp tyro dalyvių ir dažniau pasitaikė tarp vyresnio amžiaus 42–48 metų pašnekovų).

Kitas tyrime pastebėtas dalykas. Moterys, kurios ilgiau augina vaikus namuose, neabejotinai susiduria ar gali susidurti su sunkumais integruojantis į darbo rinką. Tačiau minėtas tyrimas parodė, kad tos moterys, kurios turėjo galimybę auginti savo vaikus ir neiti į darbą, maždaug 70–80 % atvejų tuo džiaugėsi. Nerimas dėl to, kaip seksis darbo rinkoje, labiau kildavo dėl jų vidinių ar aplinkoje vyraujančių nuostatų, kad norint būti vertingam bei naudingam, būtinai reikia dirbti apmokamą darbą. Šeima nėra pakankamas dalykas, kad būtum vertinamas kaip kažką svarbaus nuveikęs žmogus, ir apskritai, visa veikla, kuri nėra susijusi su apmokamu darbu, tarsi, vertinama kaip antraeilė. Taigi, kai kurie jauni tėvai jaučiasi nepatogiai, jei ilgai augina vaikus, nors patys nori tą daryti.

Analizuodama savo tyrimo metu surinktas 328 studentų savirefleksijas apie esamame jų gyvenimo etape kylančius iššūkius ir dilemas, pastebėjau labai panašią tendenciją. Kai kuriems 19-25 metų studentams savirealizacija asocijavosi ne su karjera, o su šeimyniniu gyvenimu. Jie ir norėjo, ir ketino artimiausioje ateityje kurti šeimą, o „darnios šeimos“ sukūrimas, „laimingų vaikų užauginimas“ jiems atrodė reikšmingas, daug laiko, pastangų, išminties bei kitų dalykų reikalaujantis užsiėmimas. Iš studentų pasakojimų galima buvo spręsti, kad tokie jaunuoliai tarp bendraamžių jautėsi „nenormalūs“, viena pirmakursė minėjo, kad jai būtų gėda garsiai prisipažinti, jog, jei tik turėtų su kuo, ji jau dabar mielai kurtų šeimą, bei kad neturi ir nenori turėti jokių karjeros ambicijų, jai tiktų dirbti paprastą darbą, o jei tik būsimas vyras galėtų išlaikyti šeimą, džiaugtųsi galėdama išvis nedirbi.

Jauni žmonės taip pat dalijosi įvairiomis situacijomis, kuriose jie susidūrė su jiems svarbių tikslų nuvertinimu lyginant su karjera ir darbu. Tai, kas jiems atrodė kaip stiprybė, kitų buvo vertinama kaip silpnybė. Kai kuriuos tai paskatino kelti ir kitus egzistencinius klausimus apie žmogaus vertę, žmogiškumą, gyvenimo tikslą, laimę, prasmę ir pan. Studentė Ona, pasakodama apie savo pastangas kažko pasiekti bei šias pastangas lydintį nuolatinį pervargimą, prisiminė ją labai paveikusią ir ilgam įsiminusią situaciją, kai mokyklos laikų pažįstama prieš pat baigiamuosius egzaminus pasakė, jog labai norėtų jų neišlaikyti, kad nereikėtų studijuoti, nes yra labai pavargusi nuo mokslų ir nebenori dalyvauti „pasiekimų varžybose“ su ambicingais bendraamžiais. Anksčiau apie studijas svajojusi mergina prieš pat mokyklos baigimą užsinorėjo sukurti šeimą, kad galėtų „nieko neveikti ir būti labai gera mama“.

Ši situacija Onai sukėlė pyktį ir neteisybės jausmą, kad mūsų visuomenėje šeimos kūrimas lyginant su karjera vertinamas „kaip nieko neveikimas“, o visa egzistencijos svarba siejama su darbu. Jos manymu būti „priklausomam nuo darbo tapo madinga“, susipažįstant su naujais žmonėms svarbiausia turėti su profesine veikla susijusį „gerą prisistatymą“ („nes niekas neprisistatinėja kaip labai gera mama ar labai geras tėtis, nes po tokio prisistatymo išgirsi: o ką tu iš tikrųjų veiki gyvenime?“), o sutikus seniai matytą pažįstamą svarbiausia papasakoti, kas reikšmingo nuveikta nuo paskutinio susitikimo. Studentas Linas samprotavo, kad dažnam jaunuoliui „pirmajame gyvenimo tarpsnyje susižieduoti atrodo kažkaip susiję su negebėjimu likti savarankišku“, kad įsipareigodamas kitam žmogui jis atsisako savo individualumo, laisvės, įrodo savo priklausomybę nuo kitų žmonių, kad jį tenkina „saikingas ir normalus gyvenimas“, vadinasi, kad jis yra „susitaręs su savo galimybėmis, ribotas ir nieko nepasieks“.

Grįžtant prie Ievos Dryžaitės analizės, ji puikiai parodė, su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos vyrai ir moterys tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Tačiau, kaip ji pastebi, jei moterų ir vyrų socialinę padėtį vertinsime iš ekonominės perspektyvos, matysime, kad moterys vis dar yra prastesnėje pozicijoje dėl mažesnių atlyginimų, dažnesnio iškritimo iš darbo rinkos bei ilgesnių bedarbystės periodų, ne viso etato darbų ir pan. Taip pat matyti, kad namų ūkio darbais šeimose tarp vyrų ir moterų dalijamasi vis labiau, tačiau vis tiek didesnis krūvis tenka moterims, ir vis dar gana dažnai pasitaiko suvokimas, kad moteris juos atlikti privalo, o vyras gali prisidėti ar pagelbėti juos atliekant. Ir šis požiūris būdingas tiek vyrams, tiek moterims.

______

Milda Pivoriūtė yra sociologė, Vilniaus universiteto dėstytoja