Sociokinas: Ir ką mums dabar daryti?
„And Where Do We Go Now?“ pasakoja apie atskirtą nuo viso išorinio pasaulio kaimą Libane, kuriame gyvena krikščioniai greta musulmonų. Kai kaimą pasiekia žinios apie religinius neramumus, vietiniai vyrai pradeda nerimauti, o moterys daro viską, kad sumažinti įtampą – visomis (ne)įmanomomis premonėmis išsaugoti savo vyrus, brolius, vaikus, šeimas ir kaimą.
Filmas sukurtas su didele meile moteriai ir dedikuotas viso pasaulio motinoms. Filmo režisierė – libanietė Nadine Labaki – parodo, kaip nedidelėje bendruomenėje išsiskleidžia sudėtingi religijos, vyrų bei moterų santykių ir socialinių pokyčių klausimai.
Balandžio 22 d. 18.20 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Kaip žinia, pirmą kartą Sociokino istorijoje balandžio 15 d. seansas su „You, The Living“ neįvyko dėl… prie prezidentūros susisprogdinti grasinusio vyriškio. Nuo 17 iki 19 val. viskas buvo užtverta policijos, niekas negalėjo patekti nei į Filosofijos, nei į Filologijos, nei į Istorijos fakultetus, nei į centrinę biblioteką. Studentai bei dėstytojai negalėjo nueiti į paskaitas ir kitus „svarbius susitikimus“.
Filmo pristatytojas Mažvydas sako, kad jeigu kas žinotų šį filmą ir tą tragikomedijos prieskonį jame, tai geresnio scenarijaus filmo (ne)peržiūrai būti tiesiog negalėjo! Antrą kartą šiam filmui kviečiame susitikti balandžio 29 d.!
„Living is so complicated to each one of us that the only thing that saves us is our sense of humor” (švedų režisierius Roy Andersson)
„You, The Living“ nėra įprastas filmas su aiškiomis siužetinėmis linijomis, pagrindiniais-šalutiniais veikėjais, kulminacija ar ją lydinčia atomazga. Tai – tarsi miniatiūrų žaidimas, kuriame režisierius pateikia iš pažiūros nesusijusių žmonių gyvenimo fragmentus. Tačiau šiuos žmones vienija bendras bruožas – nenumaldomas siekis priklausyti ir būti išgirstam. Filmo veikėjai – nelaimingi, nusivylę gyvenimu, tačiau režisierius nesiima jų vaizduoti palaužtų, anaiptol – jis nuasmenina tai, kas asmeniška, per individo patirtį komiškai atskleisdamas susvetimėjimo problemas, su kuriomis kasdien susiduria daugybė pasaulio gyventojų.
Iš miego nubudęs, ką tik košmarą apie atskrendančius bombonešius susapnavęs vyras, girta moteris bare, šaukianti, jog jos niekas nesupranta, besimylinti pora, kuri randa laiko aptari finansinius sunkumus, laidotuvių dainininkė, vonioje niūniuojanti jau iki skausmo pažįstamas dainas, psichiatras, nusivylęs žmonija ir pacientams išrašinėjantis tabletes – su šiais ir kitais veikėjais susipažinsime Sociokine.
Balandžio 29 d. 18.30 val. Filosofijos fakulteto 302 aud.(Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Artėjo devinta valanda vakaro, kažkoks veikėjas dviem panelėms darė ekskursiją po VU centrinę biblioteką. Išgirstu jį sakant, jog Profesorių skaitykloje sėdi „senukai, apsikrovę knygomis“. Nesusilaikiau ir paprieštaravau jam, kad Profesorių skaityklos pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis. Teisingiau būtų sakyti „Doktorantų skaitykla“. O juos pačius derėtų vadinti aspirantais (kaip kadaise ir buvo daroma), nes jie juk yra labiausiai aspiraciniu laikytinas akademijos sluoksnis – jie nori iš nemokslininkų tapti mokslininkais (o ateity gal ir profesoriais!).
Ir iš tikro, skaitykloje sėdinčiųjų amžius nėra esminis dalykas. Daug esmingesnė skaityklos erdvinė konfigūracija: (a) stalų išdėstymas, (b) zonavimas (rezervuojamos vietos ir „konkurencingai okupuojamos“ vietos), (c) fiziniai barjerai (funkcionalios ir „simboliškos“ lentynos bei sienelės nuo kaimyno žvilgsnio ir garsų) ir jų gabaritai, (d) prieiga prie saulės šviesos ir gryno oro, (e) kėdžių skaičius prie darbo stalų. Pasak M. P. Šaulausko, būtent privatumas, t. y. barjerų (fizinių ir, tuo pačiu, socialinių) skaičius, tankumas, (ne)praeinamumas ir yra tie matai, kurie bet kokioje visuomenėje (gal net ir kitos planetos) parodo, kas čia bosas, kieno padėtis aukščiausia. Pažvelgus į kelias skaityklas, kuriose pačiam tenka darbuotis (Profesorių, Filosofijos ir Filologijos), susidarė maždaug toks vaizdelis.
Profesorių skaitykla yra doktorantų skaitykla. Jeigu ją taip vadintų, greičiausiai jie taip noriai ten nesilankytų, nes neliktų to aspiracinio jaudulio, nerimastingos vilties, kad tapsi profesore ar profesoriumi. Kodėl ne profesorių? Skaityti toliau…
Šį kartą Sociokine siūlome pamatyti šiuolaikinę pasakos „Mergaitė su degtukais“ versiją – suomių režisieriaus Aki Kaurismakio kurtą „Mergina iš degtukų fabriko“.
Iris bando išgyventi priešiškoje ir toli gražu neidiliškoje 90-ųjų Suomijoje. Gerovės valstybė palanki ne visiems. Mergina dirba degtukų fabrike ir uždirbtus menkus pinigus turi parnešti nelabai ją mylintiems mamai ir patėviui. Naivi ir nusivylusi filmo herojė ieško prasmės meilėje.
Filme galima atpažinti ir ironišką Pelenės versiją. Įsigijusi naują suknelę (ir dėl to patėvio apšaukiama paleistuve), Iris tamsiame bare sutinka savo Žavųjį princą. Tačiau gyvenimui vėl iš jos pasityčiojus, mergina nusprendžia veikti savo būdu.
Istorija siužetu galėtų priminti muilo operą, tačiau labai iškreiptą ir ironišką šio žanro versiją. Tamsus, ironiškas filmas atskleidžia kapitalizmo skurdą ir darbo klasės atstovės bejėgiškumą jai nepritaikytame pasaulyje.
Balandžio 8 d. 18.40 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Prieš kelias savaites kolegos organizavo ir kvietė mus į protestą prieš Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje įrengtus aparatus – vartelius. Tuomet organizatoriai rašė: „VU bibliotekoje, kuri yra studentų ir mokslininkų kasdienio būvimo erdvė, buvo įrengti aparatai, skirti lankytojų apskaitai, stebėjimui ir kontrolei. Žmonės, kuriems universitetas ir jo biblioteka yra antrieji namai, verčiami juose jaustis kaip įtariamieji, svetimi vartotojai ir potencialūs nusikaltėliai. Vietoje tarpusavio solidarumo, saugumas kuriamas pasitelkiant disciplinuojančias technologijas, pirmiausiai reiškiančias universiteto politikos nepagarbą bendruomenei ir nepasitikėjimą ja. Universitetas bei biblioteka yra pirmiausiai jų naudotojų erdvė ir joje nepriimtina daryti studentams ar kitiems lankytojams reikšmingus sprendimus be jų pritarimo. Solidarizuokimės vieni su kitais ir paskatinkime tarpusavio pasitikėjimą. Nesutikime su naujųjų aparatų įrengimu ir reikalaukime jų išjungimo, pašalinimo ir/arba nustojimo rinkti asmens duomenis.“
Protestuotojai kvietė susirinkti prie minėtų vartelių ir vaikščioti ratais pirmyn-atgal kiekvieną kartą atsižymint. Tuo buvo siekiama užkimšti įėjimą, sugadinti renkamų duomenų naudingumą ir atkreipti kitų lankytojų dėmesį į problemą bei juos pačius įtraukti į protestą. „Kad nebūtų nejauku, kalbėkimės ir klauskime vieni kitų, pažįstamų ir nepažįstamų, lankytojų ir darbuotojų, kaip gyvename, ką galvojame apie situaciją, su kokiomis kitomis problemomis susiduriame universitete/bibliotekoje ir kaip norėtume jas spręsti. Palaikykime vieni kitus ir paverskime disciplinarinę erdvę sava laisvės ir bendravimo erdve. Protestuokime ne prieš asmenis, priverstus įgyvendinti kontrolės funkcijas, o prieš pačius nepasitikėjimo ir kontrolės principus bei struktūras. Šiuo atžvilgiu, artimesnio santykio užmezgimas su bibliotekos darbuotojais taip pat būtų maištingas veiksmas, kuriantis pasitikėjimą ir solidarumą. Pykime ant situacijos, bet išlaikykime pagarbą žmonėms. Nebijokime ir nesijauskime kalti. Užkimšimas (angl. sit-in) yra žinoma, taiki ir legali protesto forma, kolektyviniu veiksmu išnaudojanti žeminančias ir individualizuojančias taisykles prieš jas pačias.“, – kvietime skelbė idėjos sumanytojai.
Šiandien kviečiame susipažinti su vienos iš protestuotojų esamos situacijos refleksija, įspūdžiais iš protesto bei su organizatorių ne kartą išgirstomis nuomonėmis apie protestą ir jų interpretacijomis platesniame socialiniame kontekste. O ką šia tema manote jūs?
1952-1953 metais Theodoras Adorno viešėjo JAV ir, be visų kitų veiklų, kruopščiai skaitė laikraščio Los Angeles Times horoskopų skiltį. Žinoma, ne todėl, kad ieškojo patarimų, kaip gyventi, o todėl, kad suprato, jog iš pažiūros ezoteriški ar iš piršto laužti horoskopų turiniai gali daug ką papasakoti apie to laiko ir aplinkos socialines praktikas, vertybes bei jų formavimą. Ne mažiau svarbu, kad tyrimas (pristatomas knygoje The Stars Down to Earth) parodo, kaip (tarsi) sekuliarėjanti visuomenė, sąmoningai ar ne besipriešindama intstrumentinio racionalumo vienvaldystei, regresuoja link savo egzistavimo aplinkybių mistifikacijos ir įvairialypius bei atsitiktinius socialinius faktus noriai apvelka būtinybės ar likimo rūbais. Asmens pasirinkimų svarbą ir laisvę daugiau ar mažiau pripažinusias monoteistines religijas vietoj sociologijai mielo humanizmo ar kitų į veikiantį agentą orientuotų prasmingų pasaulėvaizdžių variantų (pa)keičia deterministinis okultizmas, subordinuojantis socialinį būvį gamtiniam, o gamtinį – mintiniam/dvasiniam. Jei tiksliau, Adorno kritiką okultizmui formuluoja taip: „Okultistinė tendencija yra sąmonės regresijos požymis. Ji prarado galią mąstyti tai, kas besąlygiška, ir laikytis prieš tai, kas sąlygiška. Vietoj to, kad apibrėžtų abu jų bendrume ir skirtumuose per konceptualinę pastangą, ji juos neatskiriamai sumaišo. <…> Visuomenė, beveik visiškai užkirsdama sau spontaniško pokyčio galimybę, juda link katastrofos. <…> Niekas labiau netenkina to, kas yra, kaip tai, kad tai, kas yra, turėtų savaime būti prasmė. <…> Prigimtinė okultizmo nuodėmė yra proto ir egzistencijos sumaišymas, paverčiant pastarąją proto atributu“ (iš 1947 metų straipsnelio Theses Against Occultism). Šias pastabas verta turėti omenyje kaip kritinį pamatą tolimesniam svarstymui. Skaityti toliau…
„The worst mistake that you can make is to think you’re alive when really you’re asleep in life’s waiting room.”
Ar sapnuodami ištrūkstame iš realybės ar sapnai – realybės dalis? Režisieriaus R. Linklater 2001 m. filmas „Waking Life“ – tai vis iš naujo nustebinanti transcendentinė kelionė sapnų pasaulyje, kurios metu pagrindinis veikėjas, ieškodamas kelio į realybę, įsipina į netikėtus scenarijus. Jis pasyviai stebi, o taip pat ir susiduria su žmonėmis, pateikiančiais savas įžvalgas apie gyvenimą ir filosofiją. Skirtingose aplinkose keistuoliai, akademikai, menininkai ir paprasti praeiviai aptaria įvairias temas, tarp kurių – laisvos valios klausimas, metafizika, egzistencializmas, situacionistinė politika, posthumanizmas ir sąmoningas sapnavimas.
Filme panaudota inovatyvi animacinė technika – rotoskopija, kai ant filmuotų scenų piešiama animacija, nesunkiai ištrina ribą tarp filmo ir sapno, o gilios bei intelektualiai provokuojančios įžvalgos priverčia patį žiūrovą įsitraukti, susimąstyti, tapti prieš akis besiklostančio sapno dalyviu. Tačiau „Waking Life“ nėra paprastas filmas apie margą sapnų pasaulį, jis, pirmiausiai, intensyvi filosofinė ir intelektualinė patirtis, paliekanti su dar daugiau kirbančių minčių ir neatsakytų klausimų.
Sociokinas kovo 25 d. 18.20 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Ukraina, Lietuva ir Pierre Bourdieu
Kai kurie iš mūsų skaitytojų veikiausiai atsimena Pašalietį, retkarčiais savo tekstais atkreipiantį dėmesį į vieną ar kitą dabarties aktualiją. Kaip niekad tinkamu metu, kai jau laukti ir stebėti gali būti per vėlu – dar jo pamąstymų praėjusios kovo 11-tosios proga, apie Ukrainos bei tuo pačiu Lietuvos laisves ir nelaisves šiuolaikinio karo šešėlyje.
Rusijos karas prieš Ukrainą ir jo vertinimai primena Franco Kafkos “Procesą”. Didžiųjų politikų, tiek Vakarų pasaulio, tiek Lietuvos, šurmulys aplink šį įvykį negali būti pavadintas kitaip, kaip tik politikos meno kūriniu “Rusijos agresijos prieš Ukrainą XXI a. Vakarų pasaulio vertybiniame pasirinkime instaliacija”. Turiu jus nuliūdinti, bet šiuo atveju – tikiuosi, ne tik šiuo vieninteliu – Lietuva yra neatsiejama Vakarų pasaulio diskurso dalis.
Hibridinis karas
Aš jus galbūt nustebinsiu, nes hibridinio karo apibrėžimų, kuriuos pateikia įvairūs veikėjai, neanalizuosiu. Mano nuomone, tokio reiškinio apskritai nėra ir, jeigu nebūčiau skaitęs Imanuelio Kanto darbų, pavadinčiau jį simuliakru. Tai mūsų didžiųjų politikų ir žiniasklaidos, tiek pasaulio, tiek Lietuvos, sukurtas fenomenas, kuris kuo toliau, tuo mažiau, turi ką bendro su noumenu – įvykiais Ukrainoje. Tai, ką Rusija daro Ukrainoje, buvo įprasta praktika Afrikoje, Centrinėje Amerikoje bei Azijoje XX a. antroje pusėje. O XX a. pradžioje tai buvo praktikuojama ir Europoje. Nereikia studijuoti istorijos. Tiesiog paskaitykite Frederick Forsyth romaną “Karo šunys”.
Samdiniai, savanoriai, svetimos valstybės reguliariosios kariuomenės daliniai be atpažinimo ženklų agresijoje prieš kitą valstybę naudojami ne norint ją nuslėpti, o tik siekiant sudaryti galimybę pasaulio galingiesiems jos nematyti. Tokiu atveju, agresijos auka, nebūdama pajėgi pasipriešinti be pagalbos iš šalies, yra priversta sutikti su potencialių galingesnių sąjungininkų požiūriu. Taip 1938 m. elgėsi Čekoslovakija, taip šiuo metu elgiasi Ukraina.
Kaip yra pastebėjęs P. Bourdieu, dominuoti negalima be dominuojamojo sutikimo. Tiek XX a. viduryje Hitleris, tiek šiuo metu V. Putinas dominuoja todėl, kad su tuo sutinka Vakarai ir Ukraina. 1938 m. N. A. Čemberlenas po Miuncheno sutarties pasirašymo grįžęs į Didžiąją Britaniją pareiškė, kad parvežė taiką. Hitleris užėmė Sudetus, vėliau okupavo Čekoslovakiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Europoje prasidėjo “Keistasis karas”. Karą Vokietijai paskelbė Prancūzija ir Didžioji Britanija. Tačiau kariavo tik Lenkija. Sovietų Sąjunga apskritai nekariavo, tik okupavo rytinę Lenkijos dalį. 1994 m. Budapešte buvo pasirašyta keturšalė sutartis. Mainais į branduolinio arsenalo perdavimą Rusijai, JAV, D. Britanija ir Rusija tapo Ukrainos teritorinio vientisumo garantais. Skirtingai nei 1939 m., 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą, JAV ir D. Britanija ne tik kad nepaskelbė karo Rusijai, jos net nepripažino Rusijos agresore. B. Obama pareiškė, kad JAV Ukrainos negins, nes ji ne NATO narė. O Budapešto sutartis?! Skaityti toliau…
Liga, mirtis, smurtas, beprotybė, seksualumas ir gamta – A. Giddensas teigia, kad šių žmogiškojo gyvenimo sričių pašalinimas iš kasdienybės yra būtina kapitalistinės visuomenės egzistavimo prielaida ir pasekmė. A. Jodorowskiui tokia visuomenė atrodo neverta gyvenimo. Savo 1973 metų filme „Šventasis Kalnas“ jis išverčia kasdienybę į priešingą pusę ir paverčia ją ištisu ribų peržengimu: nuogumo, sekso, narkotikų, beprotiškų vizijų ir religinio simbolizmo orgija. Tačiau Jodorowskis taip pat suvokia maišto potencialą būti suprekintam.
„Šventasis Kalnas“ – tai bandymas paversti filmą daugiau nei vartojimo objektu ir peržengti ekrano ribas. Viena vertus, filmo aktoriai tris mėnesius iki filmavimo mokėsi sinkretinės dzenbudizmo, jogos, I Ching, sufijų ir Kabalos religinės doktrinos bei ritualų iš dvasios mokytojo, o mėnesį prieš filmą įsikraustė gyventi kartu su Jodorowskiu, kad suintensyvintų savo patirtis. Kita vertus, ir žiūrovas verčiamas išeiti iš savo patogumo zonos – ne tik groteskiškais vaizdais, bet ir tiesiogine buržuazinio gyvenimo bei pigių jo įveikos pretenzijų provokacija.
Kovo 4 d. 18.20 val. Filosofijos fakulteto 302 aud. (Universiteto g. 9/1).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Prasidėjo registracija į Sociologijos akademiją „Žiūrėti pro rakto skylutę II“. Registruotis galima iki kovo 7 d. užpildžius šią anketą.
Jeigu kyla klausimų, rašykite: ieskomi@sociologai.lt
Pasidalinkite šios įdomios veiklos galimybe su 10 -12 klasių moksleiviais – draugais, pažįstamais, giminėmis, broliais, sesėm. Prasmingas laikas ir atradimai – garantuoti!
Pranešimų santraukas gali teikti sociologijos, antropologijos ir giminingų disciplinų, tokių kaip socialinė politika, politikos mokslai, komunikacija, socialinė psichologija ir kt., kuriose taikomi socialinių tyrimų metodai, bakalauro vyresniųjų kursų, magistro ir doktorantūros studijų studentai.
Pranešimai gali būti tiek teoriniai, tiek teoriniai ir empiriniai. Pranešimų forma – žodiniai arba stendiniai. Konferencijos kalbos – lietuvių ir anglų.
Pranešimų temas ir santraukas (iki 200 žodžių) reikia siųsti el. paštu: sociologija@smf.vdu.lt iki kovo 9 d. (registracijos formą rasite čia).
Pranešėjai bus informuoti apie pranešimo priėmimą iki kovo 23 d.
