Kino režisierius V. Tinteris: „Vietoj poetinės sociologijos, aš mieliau rinkčiausi poeziją“
Vieni su sociologija susipažįsta ir nebegali išsiskirti, kiti tik pasisveikina, išgeria puodelį kavos (ar ko kito) ir nesulaukę deserto prasilenkia. Su pirmaisiais esame kalbėję nemažai, o su antraisiais tą darome pirmą kartą. Šiandien – pokalbis su metus sociologiją studijavusiu kino režisieriumi Vytautu Tinteriu. Pirmą kartą apie susidūrimą su šiuo mokslu Vytauto paklausiau prieš keturis metus vaikščiodama po jo vedamą ekskursiją po Lazdynus. Tačiau praėjus tiek laiko jo istorijos nebeprisiminiau, tad pasitaikius progai paklausiau dar kartą. Taigi, kviečiu susipažinti su Vytautu, šiuo metu bebaigiančiu studijuoti audiovizualines medijas Talino Baltijos Kino ir Medijos Universitete, savo filmuose nagrinėjusiu smurto bei seksualumo tematiką, performansu „24 valandos Maximoje“ mėginusiu demaskuoti „Maximą” kaip malonią vietą leisti laiką ir galvoje nuolat besinešiojančiu dualizmo grūdą.
Prisimink laiką, kai buvai 12-tokas ir galvojai, ką veiksi po mokyklos baigimo, apie kokius variantus galvojai? Kodėl pasirinkai sociologiją?
Plaukiau pasroviui, tai surašiau visus 15 dalykų, kur norėčiau studijuoti. Niekada neturėjau vienos domėjimosi srities. Paauglystėje išbandžiau visus įmanomus būrelius, trumpiausias iš jų buvo stalo tenisas – 3 dienos. Dziudo – metai, aikido – du mėnesiai, šachmatai – keli metai, važinėjimasis su skate’u – iki pirmo nusibrozdinimo. Sociologija irgi gana atsitiktinai pateko į vieną iš pirmųjų specialybių stojamųjų blanke. Kai buvau mokykloj, skaičiau Marksą, Foucault – ir man labai patiko, norėjau daugiau pasigilinti į panašius autorius. Mane užkabino, kad Foucault visas institucijas analizavo per galios principą. Nes kai pagalvoji, tai tikrai – net tarpasmeniniuose santykiuose įsimaišiusi galia. Tik, manau, jam pritrūko laiko dekonstruoti pagrindinį dalyką – pačią sąvoką „galia“, nes tai irgi kalbinis konstruktas. Aš labai abejoju, ar vienas iš pirmųjų žmonijos žodžių galėjo būti „galia“ (power), turbūt tai buvo labiau ištiktukas, kai pirmą kartą įsižiebė ugnis, maždaug – „oba, geras!“. O šiaip, dėl pasirinkimų, aš pasitikiu likimu, tad mano dauguma pasirinkimų yra labai random.
Sociologija turi ne vieną veidą. Iš savo susidūrimo su ja pusės, kaip būtent Tu apibūdintum, kas gi yra ta sociologija? Kuo ji buvo žavi ar atstumianti?
Sociologija – tai mokslas… Gal labiau bandymas daryti mokslą iš socialinių dalykų – „socialinis + mokslas” man niekada nesiderino, tai norėjosi patikrinti iš vidaus. Sociologija žavi tuo, kad yra gražių sociologių merginų (šypsosi). Atstumianti tuo, kad reikia daug skaityti.
Tai didelės skaitymo apimtys po metų kovos visgi laimėjo prieš gražias merginas. Kodėl?
Nes kirtosi su mano likimu (šypsosi). Be to, pasirodė per ilgos studijos. Jei būtų buvę trys metai, būčiau dar pagalvojęs. Nusprendžiau, kad nebenoriu tiek laiko praleist Vilniuje, kuriame jau nebegali nueiti į kelis barus, nes… ai, nesakysiu kodėl (šypsosi). Skaityti toliau…
Paprastai Nida būna pilna vėjo, o rudeniui įsibėgėjant jo ten būna dar daugiau ir dar atšiauresnio. Vis dėlto vėjų ir vėtrungių sostinė – puikiausia vieta ieškoti užuovėjos, o ypač, jei esi jaunas ir dar mokslininkas. „Užuovėjos“ – tai jau trečią rugsėjį (šiemet – nuo rugsėjo 18 iki 21 dienos) Nidoje vyksianti mokslinė stovykla, kurią organizuoja jaunieji Lietuvių kalbos instituto tyrėjai, o socialūs sociologai – nuoširdžiai rekomenduoja!
Šiais metais „Užuovėjos“ skelbia keturias pagrindines temas:
Nuo baimės iki populizmo. Į šią temą įtraukiami aktualūs nūdienos įvykiai, viešųjų ryšių žaidimai, mokslinių tyrimų pastebėjimai. Keliamas klausimas, kur yra ribos tarp baimės ir populizmo, kada baimė yra motyvuota, pagrįsta, o kada tampa sukonstruotu politiniu, socialiniu ar kt. įrankiu, faktų klastote, siekiant tam tikros visuomenės nuomonės, galios, valdžios. Svarstoma, kodėl politinių ir geopolitinių karų metu kalba vadinama fronto linija. Abejojama, ar įmanomi humanitariniai mokslai be ideologinio vaidmens konstruojant ir naikinant baimes. Ar įmanoma populistinė kalbos politika?
Kalba ir vizualumas medijose. Ieškoma atsakymų, kaip vizualumas veikia kalbą ir supratimą bei atvirkščiai. Kyla poreikis įvardyti kalbos vizualizavimo strategijas, metodus, kylančias problemas ir jų sprendimo būdus įvairiose mokslo srityse. Apeliuojama į vizualumą kaip neginčijamai svarbią susikalbėjimo atmainą.
Tapatybė kaip vertybių kaukė. Tapatybė – nuolat konstruojama ir dekonstruojama, jos suvokimas – nuolatinis ir nesibaigiantis procesas. Maišantis tautinio ir globalaus pasaulėvaizdžio elementams, tapatybės sąvokos turinys neretai atsiskiria nuo šio žodžio ornamentinės funkcijos. Kokia tapatybės samprata dominuoja Lietuvoje, ar įtampa tarp modernaus ir postmodernaus tapatybės suvokimo yra įkvepianti, o gal atvirkščiai – kelianti pyktį? Ar neatsitinka taip, kad įvairios ideologijos ir interesai naudoja tapatybės kaukę, kad pasiektų savų tikslų?
Šiuolaikinio žinojimo architektūra. Tarpdalykiškumas, intermedialumas ir t. t. – kaip įvairių mokslų krypčių žinios jungiasi tarpusavyje; ar persipindamos disciplinos praturtina savo turinį ar priešingai – jį supaprastina, kad būtų suvoktas ir pritaikomas kitose srityse; metaforiškai – kokia esti šiuolaikinio mokslinio diskurso žinių architektūra ir šiuolaikinės visuomenės žinojimo architektūra? Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Vertikalios sąjungos, horizontalūs konfliktai
Kiekviename priespaudos fronte kai kurie engiamieji mainais į klusnumą yra paperkami ypatingomis privilegijomis. Vargingiausiose tautose bendrininkų klasė pasipelno pigiai pardavinėdama savo tėvynainius; vargingiausiuose rajonuose atsiranda policijos informantų; vargingiausiuose namuose vyrai palaiko patriarchalinę sąjungą.
Konfliktai tarp esančių tame pačiame ekonominiame lygmenyje reiškiasi daugybe būdų: konkurencija dėl darbų ir paaukštinimų, gaujų ir etniniais nesutarimais, karais tarp skurstančių tautų dėl išteklių, kurių dar neišgrobė turtingesnės. Nesantaika nukreipia dėmesį nuo išnaudojime glūdinčio smurto. Ji gali sudaryti įspūdį, kad žmonės yra iš prigimties žiaurūs ir konfliktiški – tikrai negalintys susivienyti prieš savo išnaudotojus, ką jau kalbėti apie kooperacinio, o ne konkurencinio gyvenimo būdo sukūrimą. Tačiau už daugelio šių konfliktų, kad ir kiek jie atrodytų kylantys iš „žmogaus prigimties“, slypi ekonominė nelygybė. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Apmokestinimas
Būdamas tiesiogine plėšimo forma, apmokestinimas yra vienas iš seniausių finansinio pasipelnymo metodų. Priverstinė apmokestinimo prigimtis leidžia jį prilyginti organizuotų nusikaltimų grupuočių praktikoms reikalauti pinigų už apsaugą. Žinoma, vyriausybės kuria įstatymus, tad joms lengva nemokėjimą paversti nusikaltimu.
Vienas iš vyriausybės egzistavimo pateisinimų yra tas, kad ji suteikia galimybes kaupti išteklius dėl bendrojo gėrio. Tačiau monarchijos nebuvo sukurtos kaip būdas patenkinti plačiosios visuomenės poreikius! Žvelgiant į istoriją, vyriausybės patenkindavo visuomenės poreikius tik retkarčiais, kad suvaldytų nerimstančius pavaldinius; dažniausiai jos kaupdavo turtą tik sau. Pastovaus kapitalo šaltinio valstybei reikia tam, kad išlaikytų galią, o ne tam, kad užsiimtų filantropija.
Šiais laikais didžiausias turtas kaupiasi privačiame, o ne valstybiniame sektoriuje, tačiau valstybė vis dar reikalinga, kad prižiūrėtų rinką ir išlygintų jos kuriamą disbalansą. Kad tai įrodytume, tereikia pažvelgti, kaip išleidžiami mokesčių pinigai. Didžioji dalis federalinio JAV biudžeto skiriama kariuomenės ir vidaus saugumo finansavimui. Tai atitinka organizuoto nusikalstamumo principą: mokėk už savo paties apiplėšimą. O mes mokame ne tik už save – mūsų sumokami mokesčiai finansuoja žmonių išnaudojimą visame pasaulyje. Už tai mes mėgaujamės pilietybės privilegijomis, bet taip pat užsitraukiame visų, gyvenančių po Vakarų remiamų karinių režimų jungu, priešiškumą. Skaityti toliau…
Kviečiame į šeštąją Nacionalinę Lietuvos sociologų konferenciją „Sociologinės laiko ir erdvės formos“. Šiais metais Vilniaus universiteto ir Lietuvos sociologų draugijos organizuojamas renginys vyks lapkričio 14 d. Vilniuje.
Laiko ir erdvės santykis sociologijoje – keleriopas. Viena vertus, tai matmuo savaime suteikiantis socialinei egzistencijai kūniškumą, kurį galima tyrinėti kaip realų; kita vertus, laiko ir erdvės dimensijas intencionaliai galima taikyti kaip socialinės realybės mato vienetą, kuris padėtų analitiškai išskirti atskirus socialinio gyvenimo dėmenis (pvz. senatvę, miestą, bendruomenių įtinklinimą ir daugybę kitų).
Galima kelti klausimus, kaip laiką ir erdvę patiria šiuolaikiniai ar istoriniai socialiniai veikėjai? Kas jiems atrodo realu ir savalaikiška? Kokios yra šių dimensijų ribos? Ar naujosios technologijos bei atradimai jas iš tiesų trina? Ar žmogus yra „pasmerktas“ paklusti erdvėlaikiui? Galiausiai, kokius su erdvėlaikiu susijusius šablonus savo tyrimuose naudojame mes, sociologai? Kaip galima juos išplėsti?
Kviečiame skaityti pranešimus atsižvelgiant į pagrindinę konferencijos temą.
Pranešimų santraukų lauksime iki šių metų spalio 6 d. adresu konferencija2014@sociologai.lt
Daugiau informacijos sekite mūsų puslapyje ir čia.
Iš internetinių memų galima pasijuokti, dalintis jais ar įžvalgomis apie juos – tačiau pasigilinus į šį kultūrinių vienetų reiškinį galima atrasti juose slypinčių pėdsakų, kurie atspindi tai, kas rūpi, yra įdomu interneto vartotojų bendruomenei, memuose atsiskleidžia jų kūrėjų patirtys, požiūriai, nuomonės, tam tikri stereotipai. Memai yra puikūs tarpininkai, atskleidžiantys socialinius ir kultūrinius kontekstus, kuriems priklauso ne tik kuriantys, tačiau ir platinantys, besidalijantys šiais kultūriniais vienetais individai.
Savo bakalauriniame darbe „Internetinė kultūra: sociologijos memų atvejis“ dabar jau sociologijos absolventė Miglė Grigaitė analizavo vieną iš internetinės kultūros atvejų – internetinius sociologijos memus. Miglė atliko kokybinę 439-ių su sociologija susijusių memų, atrinktų tikslinės atrankos būdu, turinio analizę. Didžiausią dalį duomenų sudarė sociologijos memų srityje besispecializuojančiuose ar kitaip su sociologijos disciplina susijusiuose internetiniuose puslapiuose (daugiausia – blog‘uose ir microblog‘uose), pavyzdžiui, čia, čia, čia ir čia, rasti memai.
Konkretus sociologijos memų atvejis gali rūpėti sociologui ne tik kaip gana naujas ir mažai tirtas socialinis reiškinys, internetinės kultūros dalis, tačiau ir kaip galimas būdas pažinti pačius sociologus bei jų santykį/požiūrį su savo profesija/disciplina. Sociologijos memai – tam tikra refleksija, socialinė sąveika su savimi. Kita vertus, minėti memai gali prisidėti prie tam tikrų sociologijos įvaizdžių, tapatumo viešajame diskurse konstravimo, o kadangi sociologijos disciplina vis dar susiduria su miglotais ir klaidingais įvaizdžiais, šis klausimas yra svarbus.
Pagrindiniais tyrimo rezultatais Miglė dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais. (Beje, internetinių memų temą Socialioje sociologijoje jau yra palietusi Veronika, kuri šiame straipsnyje atskleidžia, kodėl sociologijos studentas yra avis).
Įžanga į tyrimo rezultatus
Ilgą laiką memo sąvoka buvo suprantama tokia prasme, kokią jai suteikė šios definicijos sumanytojas biologas R. Dawkins, kuris savo evoliucijos teorijai paaiškinti ieškojo žodžio, galinčio apibrėžti lengvai perduodamus kultūrinius vienetus (1). Taigi, anot jo, memas - savotiškas geno atitikmuo, tačiau skirtingai nuo geno, jis perduoda ne biologinę, o kultūrinę informaciją. Jeigu genai yra perduodami paveldėjimo, tai memai - imitavimo ir mėgdžiojimo būdais. Trumpai tariant, memas, anot R. Dawkins – tai lengvai perduodamas vienetas, nešantis savyje kultūrinę informaciją. Bet koks materialus dalykas ar reiškinys, kuris nėra biologiškai surištas su žmogumi, tačiau turi įtakos individų elgsenai, gali būti laikomas memu – tai visos plintančios idėjos, įvairūs fenomenai – mada, dietos, architektūra, priežodžiai, netgi vertybės ir normos ir dar be galo daug kas – irgi gali būti traktuojami kaip memai (ten pat). Būtent dėl tokios galimybės minėtą apibrėžimą pritaikyti gana lanksčiai, memais imta po truputį laikyti viskas, kas yra paplitę, plačiai žinoma, dažniausiai lengvai įsimenama ir tai, kas greit užkabina (catchy) (2). Internetas – ne išimtis. Šioje terpėje memams rastis ir gyvuoti yra kur kas paprasčiau nei bet kada iki šiol. Interneto vartotojai, įsitraukę į dalyvavimo internete kultūrą ir kurdami įvairiausio tipo turinį, sukuria sąlygas kultūrinei informacijai plisti ir cirkuliuoti (ten pat). Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Investavimas
Anksčiau atskirti kapitalistus nuo išnaudojamųjų buvo lengva: vieni žmonės turėjo kapitalo, o kiti – ne. Šiandien dėl spekuliacijų ir paskolų labai sunku tiksliai nustatyti, kas sudaro kapitalistų klasę. Ar tai visi, kurie turi akcijų? Visi, kurie iš jų pasipelno? Jei turi namą, kurio vertė rinkoje auga, ar tai padaro tave kapitalistu? Kas, jei vis dar esi skolingas bankui didžiąją dalį jo kainos? Jei nekilnojamo turto kainos nusmunka, ar tada staiga nustoji būti kapitalistu?
Prieš šimtą metų didžioji dalis JAV gyventojų neinvestavo akcijų rinkoje ir retas dirbantysis turėjo nuosavą būstą. Dabar, kai investicijos tapo bendros ir paskolos suteikė galimybę daugiau žmonių įsigyti nekilnojamo turto, daug dirbančiųjų tapo mikrokapitalistais, kurie sieja savo interesus su rinkos veikimu, nors jie pastarajai turi mažai įtakos. Mikrokapitalistai praleidžia savo gyvenimus vergaudami viršininkams, tačiau kai rinka žlunga, jie tikisi ne kapitalizmo griūties, o savo investicijų vertės atgavimo.
Dar neseniai darbuotojai, išdirbę tam tikrą metų skaičių, galėdavo būti tikri, kad iš darbdavių gaus pensiją, o iš vyriausybės – socialinio draudimo išmokas. Šiandien reta kompanija siūlo pensijų planus, o socialinis draudimas laikomas nepatikimu. Vietoje pensijų darbdaviai dažnai sukuria 401(k) planus, pagal kuriuos darbuotojai patiki savo santaupas pinigų vadybos kompanijoms, investuojančioms į akcijų rinką. Kad paskatintų darbuotojus rūpintis savo darbovietės sėkme, šie investicijų planai dažnai pririšami prie kompanijos akcijų, nors ši priklausomybė yra rizikinga – prisimink darbuotojus, kurie prarado milijardus dolerių, kai bankrutavo Enron korporacija. Skaityti toliau…
Roke tik vaikinai?
Kadangi pastaruoju metu apleidau publicistinės sociologijos sceną, o snausti ant samanotų užkulisinių patalų jau pabodo, nusprendžiau su jumis pasidalinti nauju straipsniu. Šį kartą grįžau prie pernai vasarą paliestos roko muzikos temos. Anąkart išvyniojau jums knygos „Guitar Cultures“ recenziją, o šį kartą dalinuosi pasvarstymais apie lyčių santykius roko muzikos lauke.
Gaila, tačiau Lietuvoje klausimo, kodėl moteris rečiau galima sutikti roko grupėse, regis, niekas nėra išsamiau nagrinėjęs ir nėra statistinių duomenų (arba tingėjau geriau paieškoti) apie jų dalyvavimą roko grupėse. Nepaisant to, vietinių tyrimų trūkumą galima mėginti kompensuoti apžvelgiant lytiškumo aspektą roko muzikoje nagrinėjančių užsienio autorių darbus.
Žvelgiant į roko muzikos lauką iš lyčių sociologijos perspektyvos, į akis krenta tendencija, kad roko muzikos kūrėjų ir atlikėjų gretose nuo pat jo ištakų dominuoja vyrai, o moterys dažniau užima vartotojų poziciją. Šia prasme roko muzikos lauke yra paplitusi vyrų hegemonija. Dar daugiau, dalyje roko muzikos lauko segmentų [1] muzikos kūryba, atlikimas ir recepcija yra visiškai maskulinizuoti, vadinasi moterys atsiduria atskirtyje kai kurių roko muzikos lauko segmentų atžvilgiu. Tos moterys, kurios visgi praeina įvairius roko lauko veikėjų įtaisytus filtrus, susiduria su kita tendencija – vaidmenų roko grupėje maskulinizacija (suvyrinimu) ir feminizacija (sumoterinimu). Vyrai dažniausiai groja gitaromis, būgnais ir yra solo vokalistai (išskyrus moterų grupes ir kitas išimtis). Tuo tarpu moterims paprastai paliekama boso gitaros partija (ypač indie roko segmente) (Clawson 1999), pritariamasis vokalas [2] ar muzikos skambesį paįvairinantys instrumentai [3]. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Žiniasklaida
Bendrai paėmus, žiniasklaida veikia kaip kolektyviai kuriamas intelektualinis klimatas. Ji transformuoja individualią patirtį, atmintį ir betarpišką komunikaciją į kažką sintetiško ir išoriško, nors technologinis progresas sparčiai integruoja šią išorinę teritoriją į mūsų savastį. Knygos, įrašai, filmai, radijas, televizija, internetas, mobilieji telefonai ‒ kiekvienas iš šių išradimų įsiskverbė vis giliau į kasdienį gyvenimą, apimdamas vis didesnę mūsų patirties dalį.
Masinės medijos atsirado su masine gamyba, standartizuodamos informacijos srautą ir sukurdamos bendras gaires milijonams vartotojų. Reklama tėra vienas iš pavyzdžių, kaip tai buvo būtina masinės rinkos įsteigimui bei tų, kurie pelnosi iš surinkimo linijų, pirkimo įpročių suformavimui. Korporacijos vis dar naudoja visuomenę kaip mėgintuvėlį, kuriame skoniai auginami kaip bakterijos, naudojant visas įmanomas priemones: nuo psichologijos iki avangardinės estetikos. To pasekmės išsiliejo į visas gyvenimo sritis; pavyzdžiui, politikai vis dažniau parsidavinėja kaip produktai ir elgiasi su balsuotojais kaip su vartotojais, kurie nori žinoti, kas jiems iš to.
Iki XX a. pabaigos masinės medijos ir auditorijos santykis buvo iš esmės vienkryptis: informacija tekėjo į viena pusę, o dėmesys ‒ į kitą. Kritikai paprastai susikoncentruodavo į šį struktūros aspektą, kaltindami jį tuo, kad mažai klikai suteikiama milžiniška įtaka visuomenei, o visi kiti, tuo tarpu, imobilizuojami kaip žiūrovai. Šiame fone pogrindžio žiniasklaida tyrinėjo labiau įtraukiančias ir decentralizuotas formas. Skaityti toliau…
Rugpjūčio 4-10 d. Molėtų observatorijoje vėl vyks socialinių ir tiksliųjų mokslų tarpdalykinė vasaros stovykla INSOMNIA 2014.
Studentai, konsultuojami vyresnių kolegų, spręs įvairias socialinių (ir ne tik) mokslų problemas bei turės progą pažiūrėti į save kitos disciplinos akimis, bendradarbiauti, dalintis patirtimi ir džiaugtis nuostabia Molėtų krašto gamta.
Sociologai (gali būti ir ką tik baigę universitetą) ypatingai kviečiami!
Registracija į stovyklą – iki birželio 27 d.
Daugiau informacijos ir registracijos anketą rasite čia.
Stovyklą organizuoja Mokslo pieva.
