Metų pabaigoje kviečiame kartu su Monty Python ir jų puikia socialine santyra “The Meaning of Life“ pasvarstyti, kokia yra gyvenimo prasmė.
Tiems, kurie yra susidūrę su šio kolektyvo kūryba, nebus naujiena, kad atsakymo į šį vieniems dažniau, kitiems rečiau iškylantį klausimą jokiame jų kūrinėlyje nerasim. Iš pirmo žvilgsnio net ir klausimas užduodamas labai nerimtai. Tačiau, kaip sakoma, kiekviename pasišaipyme slypi tiesa. Ir ne tik – kai kada tiesą tik pasišaipymais ir įmanoma išreikšti.
Gruodžio 17 d. 18.50 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 307 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Susipažinkite, jis – Liutauras Kraniauskas. Apie jį šį bei tą jau žinote, jeigu skaitėte Lietuvos sociologijos virtuozų patarimus rašantiesiems, mėgavotės garfinkelišku chuliganizmu, domėjotės epistemologine agonistika arba lankėtės šiemetėje sociologų konferencijoje. Tačiau ar žinote, kodėl Liutauras sukasi skirtingose sociologijos temose ir neišsitenka vienos srities „sienose“? Kodėl tyrimo projektas yra dvigubas žaidimas? Kokius eilėraščius studentaudamas jis kūrė? Kur leidžia laisvalaikį ir kodėl mėgsta holivudinius filmus? Kuo ypatingas sociologo darbas provincijoje? Kodėl miestai yra geri tokie, kokie yra? Kuo Sąjūdis pranašesnis už dabarties judėjimus ir kodėl mums dar vis reikia analitinės sociologijos istorijos? Kodėl lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra per daug elitiška, o „riot grrrl“ judėjimas atsitolino nuo kitų feminizmų? Į šiuos klausimus jis pats ir atsakys, kalbinamas Antano Voznikaičio. Pažintį su Liutauru siūlome pradėti nuo jo sociologijos ir sociologijos sociologijos, ir sociologijos sociologijos sociologijos…
Antanas Voznikaitis: Liutaurai, kaip galėtum paaiškinti, kodėl tamstos tyrimų tematika tokia įvairi? Kokia bendra gija juos sieja?
Liutauras Kraniauskas: Nėra bendros gijos. Teisingai pastebėjai, kad mano tyrimų tematika pakankamai įvairi: lyčių aspektai, subkultūros, miesto dalykai – daug temų yra. Pagrindinis klausimas, jeigu reikėtų pasiaiškinti, ką aš darau, yra labai paprastas: kiek man pačiam yra smalsu kažką padaryti ir į kažkokią sritį eiti? Tai šiuo atveju mano pozicija yra tokia: jeigu mane inspiruoja tam tikra medžiaga, tam tikra problema, kažkokie klausimai, aš į juos pasineriu ir tuo domiuosi. Tiesa, tokioje strategijoje tyko vienas pavojus. Galvotrūkčiais pasinerdamas į empiriką arba mėgindamas sudėlioti tyrimo medžiagą, tu nekantrauji sukurti naują sociologinę mintį, bet iš karto patenki į nedėkingą situaciją: tu nesi absoliutus tos tematikos specialistas, kuris gali žaisti žargonu, nuorodomis į garsius ir mažiau žinomus, bet įdomius autorius, į naujausius tyrimus ir t. t.
O jeigu reiktų paaiškinti, iš kur sociologine prasme ateina poreikis suktis skirtingose tematikose, neišsitekti vienos srities „sienose“? Sakyčiau, kad įkvėpimas gali ateiti iš pačių įvairiausių pusių. Dažniausiai jis ateina iš mano asmeninės patirties, bet gali draugų prašymas sudominti kažkokia tema, net ir kokia nors akademinė ar kultūrinė institucija gali inspiruoti. Ir tada man pasidaro smalsu eiti, pačiam domėtis, praplėsti savo akiratį. Iš tokio paaiškinimo turėtų būti gana akivaizdu, kad mane dominančių problemų visada bus daug. Kodėl? Pažiūrėk, jeigu aš imu tyrinėti maskulinizmą, tai pradedu nuo mąstymo apie save: esu vyras, turiu vyrišką identitetą ir tada klausiu, kaip mano suvokimą ir padėti visuomenėje įtakoja buvimas vyru. Jeigu subkultūromis susidomiu, tai ta kryptimi patraukia manyje glūdintis maišto elementas. Einu į mokslo sociologijos lauką, na, juk akivaizdu – pats esu mokslininkas ir t. t. Tiesiog tavo santykiai su kitais žmonėmis, tavo asmeninės patirtys, kurias tu neišvengiamai bandai apmąstyti, tave įkvepia atrasti kažką naujo. Tu nori išsiaiškinti, kas čia dedasi su tavimi ir atrandi kažkokius įdomesnius socialinio gyvenimo elementus. Bet savianalize kūrybinis procesas neapsiriboja, nes jeigu skauda tau, tai skauda ir kažkam kitam (aišku, nebent pasižymėtum kažkokiu tai šizoidiniu sindromu ir manytum, kad esi toks vienintelis). Tai va, praėjęs savianalizę, savo socioanalizę, tu pradedi tyrinėti, kaip tie patys skauduliai liečia kitus žmones ir šitaip atsiranda sociologinis tyrimas. O jeigu daug tavo ir kitų žmonių problemų susišaukia, nes tu juos neblogai pažįsti, tai kodėl kiekvienam skauduliui nepadarius po tyrimą? Skaityti toliau…
Gruodžio 3 d. Sociokine - „Vardas“ (“Le prénom“) ‒ šviežia, 2012-ųjų metų prancūzų komedija, įrodanti, kad ne tik veiksmai, bet ir žodžiai gali turėti ir turi didžiulę reikšmę mūsų gyvenimuose.
Vienos vakarienės istorija talpina savyje tuziną problemų, įpintų į be perstojo veikėjų beriamus asmeninius pasakojimus. Paprastas klausimas ‒ ar skiriasi Adolphe‘as nuo Adolfo ‒ draugiškos kompanijos susitikimą paverčia visų karu su visais, kuriame iš užančio traukiami stereotipai, senos nuoskaudos ir atgal iššaunančios apgaulės, o gražbylystė nebegali išgelbėti nuo dramatiškų galutinio atvirumo pasekmių. Filme ir juokingai, ir skaudžiai užklausiama socialinė normalumo‒nenormalumo skirties prigimtis bei jos svarba kasdienėje komunikacijoje.
Gruodžio 3 d. 18.50 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 307 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Pasirodė naujas (2013 1 (32)) žurnalo „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ numeris!
Jūsų dėmesio laukia šie straipsniai:
- John W. Murphy: Ko galima tikėtis iš socialinės teorijos postmetafizikos amžiuje?
- Algimantas Valantiejus: Racionalumo problema sociologijoje (I)
- Irena Juozeliūnienė: Migraciją patiriančių šeimų sociologinio tyrimo metmenys Skaityti toliau…
Atgarsių apie gyvojo sociologijos klasiko Z. Baumano viešnagę Lietuvoje buvo nemažai. Čia ir čia galite rasti alfa.lt, čia bernardinai.lt, čia delfi.lt, čia lrytas.lt įspūdžius (jei žinote daugiau šaltinių, pasidalinkite komentaruose). Tačiau Sociali sociologija aplenkė visus ne tik turiningiausiu apšilimu, bet ir išsamiausiu vieno iš susitikimų su sociologu aprašymu. Pastaruoju metu itin produktyvus Antanas Voznikaitis ne tik transkribavo VDU vykusią Z. Baumano ir L. Donskio diskusiją „Moralinis jautrumas netikrumo amžiuje: prof. Z. Baumano ir prof. L. Donskio dialogai“, bet ir išvertė ją į lietuvių kalbą! Ačiū Antanui už didelį ir naudingą darbą!
Sveiki, mielieji, šįkart jūsų intelektualiniam gomuriui patieksiu valgį, kurio mano greito maisto restoranėlio meniu dar nėra buvę – vertimą iš anglų kalbos. Išverčiau jums profesorių Z. Baumano ir L. Donskio pokalbį apie moralinį aklumą, kuris vyko spalio 30 d. Kaune, VDU didžiojoje salėje. Tai yra mano pirmas viešai publikuojamas vertimas, tad jeigu turėsite ūpo mane teisti, nebūkite tokie griežti kaip užkietėjusiam recidyvistui. Jeigu norėsite pakomentuoti tekste išsakytas mintis, tai ir komentuokite jas, o ne asmenis. Kalbant apie asmenis, kai kas nusipelno padėkos. Vienas iš pašnekovų, Leonidas Donskis, nepaisant baisiai užimtos jo dienotvarkės, maloniai sutiko pabūti vertimo redaktoriumi. Nuoširdžiai Jums dėkoju, Leonidai! Vargu ar būčiau išdrįsęs imtis šios užduoties, jei mano anglų kalbos nebūtų lavinę šie puikūs pedagogai: Elena Skinkienė, Rūta Alminienė, Aušra Ludvigsen, Viktorija Macelytė ir Paulas Richmondas. Ačiū Jums!
L. Donskis: Laba diena, visų pirma norėčiau pasveikinti Kaunan atvykus mūsų visų mylimą ir labai brangų svečią, profesorių Zygmuntą Baumaną, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarą. Labai smagu, kad įpusėjęs savo viešnagę Lietuvoje, profesorius Baumanas nepasididžiavo užsukti ir į Laikinąją sostinę. Tai ne pirmas jo vizitas VDU ir esu tikras, kad dar toli gražu ne paskutinis. Vakar buvo profesoriaus paskaita ir diskusija su juo Vilniaus universiteto teatro salėje, o šiandien galėsite pasiklausyti mudviejų dialogo ir, galbūt, į jį įsijungti. Jaučiuosi dvigubai pagerbtas už man suteiktą progą pabūti pokalbio su gyvuoju sociologijos klasiku partneriu. Matote, aš turėjau laimės kartu su juo rašyti knygą „Moralinis aklumas: jautrumo netektis takiojoje modernybėje“ (Moral Blindness: The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity), apie kurios turinį ir suksis mūsų pašnekesys. Bet jei neprieštaraujate, jau norėčiau pradėti įžanginę mūsų diskusijos dalį ir paminėti keletą dalykų, keletą temų, kurias mes bandėme apžvelgti jau minėtoje knygoje ir prie kurių netrukus sugrįšime.
Moralinis aklumas – tai metafora, kurią knygos pavadinimui pasiūlė profesorius Baumanas, pasiskolinęs ją iš José Saramago. Pamenu, kad kai dirbome prie knygos eskizo, man kilo daug idėjų ir, ilgai nelaukęs, aš nusprendžiau paprašyti gerbiamo profesoriaus patarimo. Jam į galvą šovė mintis knygai suteikti pavadinimą „Moralinis aklumas“, kuris pasauliui praneštų tam tikra žinią ir kartu būtų ypatingi prasminiai rėmai, į kuriuos pavyktų sutalpinti didžiojo mūsų laikų paradokso subtiliausius niuansus. Koks tai paradoksas? Skaityti toliau…
Performanso meno pionierė, komunistinėje Jugoslavijoje gimusi Marina Abramović savąjį kūną kaip subjektą, objektą ir darbų mediumą pradėjo naudoti ankstyvajame aštuntame XX a. dešimtmetyje (1970s). 2010 m. Šiuolaikinio meno muziejuje Niujorke įvyko jos darbų retrospektyva, kurios vienu pagrindinių akcentų tapo iki šiol ilgiausias menininkės performansas “The artists is present”. Nuo kovo 14 d. iki gegužės 31 d., visi darbo valandomis apsilankę Šiuolaikinio meno muziejuje Niujorke, galėjo rasti ją sėdinčią kėdėje ir žvelgiančią į priešais sėdinčio lankytojo akis. Trys mėnesiai, 736 valandos, daugiau nei 1500 porų akių (ir batų) – tai tik statistika, maskuojanti performanso sukeltus šalutinius efektus, tapusius netikėtais net pačiai menininkei.
Dokumentiniame filme “Marina Abramović. The artist is present” kamera seka Mariną besiruošiant svarbiausiai darbų retrospektyvai bei viso naujojo performanso atlikimo metu. Pasitelkus istorinius darbų kadrus, interviu su Marina bei šiuolaikinio meno lauko atstovais, filme pamažu rekonstruojamas Marinos kaip performanso meno atlikėjos paveikslas bei performanso “The artist is present” – pagrindinės filmo linijos – reikšmė. Skaityti toliau…
Šiandien – Socialioje sociologijoje dar nenagrinėta branduolinės energetikos tema. Su sociologijos bakalauro darbu „Visagino atominės elektrinės reprezentavimas Lietuvos naujienų portaluose“ supažindina jo autorė Gintarė Januševskaitė. Pasitelkusi kiekybinės spaudos publikacijų ir kokybinės turinio analizės metodus, Gintarė nagrinėjo Visagino atominės elektrinės projekto reprezentavimą 2012 m. trijų portalų – Bernardinai.lt, Delfi.lt, Lrytas.lt – publikacijose. Kviečiame susipažinti ir diskutuoti!
Branduolinė energetika, pradėta vystyti prieš daugiau nei pusę amžiaus, skatina skirtingų probleminių klausimų aptarimą globalių ir nacionalinių diskursų [1] kontekste. Kaip pastebi W. A. Gamson ir A. Modigliani, tai ekspertų ir valdžios atstovų diskursas, kurį viešai pateikia medijų institucijos (1). Branduoliniam diskursui būdingi dvejopi galios santykiai, kurie lemia, kas galės viešai pasisakyti branduolinės energetikos tema bei, priklausomai nuo medijų institucijų organizacinių bruožų, priklausys kas ir kaip pateiks branduolinį diskursą visuomenei. Nacionaliniame kontekste branduolinis diskursas – kontraversiška tema, suaktyvėjusi prieš 2012 m. Parlamento rinkimus ir referendumą, kuriame buvo klausiama, ar Lietuvos gyventojai pritaria naujos elektrinės statybai Lietuvoje. Atsižvelgdama į tai, į naujos branduolinės jėgainės statybų klausimą siekiau pažiūrėti per galios ir žinojimo prizmę. Savo bakalauro baigiamajame darbe, pritaikiusi diskurso analizės principus, tyriau Visagino AE diskurso turinį ir jo pristatymą naujienų portaluose. Branduolinį diskursą analizavau pasitelkusi Michel Foucault (2) diskurso analizės teorinį požiūrį. Sociologiniu požiūriu tai leido atskleisti: kas būdinga branduolinio diskurso dalyviams; kokie jų tarpusavio ryšiai; kaip medijos naudoja atrankos principą ir atlieka diskursyvinėms bendrijoms būdingas funkcijas. Skaityti toliau…
Šiandien – paskutinė Antano Voznikaičio prisiminimų iš Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos dalis. Neskaitę ankstsniųjų įspūdžių, čia gali skaityti apie juos pirmąją, o čia – antrają dalį.
Trečiojoje prisiminimų dalyje sužinosite įdomių dalykų iš medicinos sociologijos srities, pavyzdžiui: ar yra skirtumų tarp lyčių vertinant medikamentų naudingumą ir riziką? Kodėl mediciniškai nepaaiškinami negalavimai yra sociologijos objektas? Ką sociologiškai galima pasakyti apie mediko profesiją? Kodėl reikėtų uždrausti cukrų? Kur reikėtų padėti kablelį po „negalima“ frazėje „bausti negalima pasigailėti“ permąstant psichoaktyvių medžiagų kontrolės politiką? Kodėl akademikams ir Lietuvos biudžetui gerai, kad vyrai geria?
Išaušo saulėtas šeštadienio rytas. Nors Milda iš vakaro sakėsi mane prižadinsianti, nes kalbėjom, kad eisim prie jūros, bet kai aš su grupele sociologų jau kiūtinau universiteto link, ji dar miegojo.
Pagaliau pasiekėme KU neogotikinius namelius. Įsipyliau kavos, sukirtau krūvą kapotos tešlos ragelių, kuriuos kiti kažkodėl vadino „croissant‘ais“, lyg „ragelis“ reikštų prastą skonį ir išsilavinimo trūkumą. Atsirado gi Frankofonai, lietvajmat! Bet tiek to, eikime prie reikalo. Prisipumpavus kofeino ir angliavandenių, beliko stverti kiškį už ausies ir išklausyti gausiai užderėjusių pranešimų iš sveikatos sociologijos srities. Štai jums ir prašom, Damen und Herren, panelės ir ponaičiai! Lesen Sie, bitte! Skaityti toliau…
Vieną dieną, besilankant vienoje Šiaulių viešojoje bibliotekoje ir beieškant kažkurio Z. Norkaus ar V. Leonavičiaus veikalo, Antanui išsprogo akys – apatinė Sociologijos lentyna buvo prikrauta Andriaus Užkalnio egzempliorių: solidi krūvelė „Prijaukintoji Anglija“ bei „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Bet galbūt kaip tik ši lentyna labiausiai ir tinka priglausti minėtas knygas? Ar jų autorius panašus į sociologą? Ar A.Užkalnio tekstus skaitantis sociologas gali mankštinti savo sociologinę vaizduotę?
Šiandien specialiai Socialiai Sociologijai Dovydo Skarolskio interviu su Andrium Užkalniu apie jo žmonių tipizaciją, valgymo ne namuose kultūrą, hipsterius, ironiją, Vilnių bei buvimą sociologu.
Dovydas Skarolskis: Andrius Užkalnis savo tekstuose dažnai mėgsta išskirti žmonių tipus, iš kurių vienas labiausiai žinomų yra „vargolio“ terminas. Štai, individu galima vadinti teorinį subjektą, kuris yra visų žmonių pomėgių, bruožų ir kitokių atributų vidurkis, o kaip teoriškai galėtume apibūdinti „vargolį“? Ar jam būtina uždirbti mažai pinigų? Ar ši sąvoka būdinga kažkurio regiono gyventojams, o gal „vargolių“ galime rasti visame pasaulyje? Ar tai yra būdinga tik tam tikro amžiaus žmonėms, kažkuriai kartai?
Andrius Užkalnis: Skirtingai nuo „pavidolio“, vargolis neturi paradigminės rašysenos, galima laisvai rašyti ir „varguolis“. Ne, varguoliai yra visi, kas mano, kad priklauso nuo valdžios, kad jie nuskriausti, ir kad aplinkui yra daugybė sąmokslų, vienas kurių – neįmanomumas pakeisti valdžią, nes „visi vagiai“. Tokių žmonių – iš esmės jie kamuojami aukos komplekso – yra visur pasaulyje. Tačiau buvusiose komunizmo šalyse jie buvo legitimizuoti, ir buvimas auka, nesugebančiu nieko padaryti, pradėtas laikyti savaimine vertybe. Čia prisidėjo ir XX a. atsiradusios patarlės kaip antai „kuklumas žmogų puošia“. Ką? Kažkodėl neatrodo, kad tai atėjo iš amžių glūdumos. Tai sufolklorinta naujosios ideologijos vertybė. Skaityti toliau…
Kiek ir ką galima šnekėti apie seksą šiandien? Kiek ir ką galima buvo šnekėti apie seksą 1963-iųjų metų Italijoje? Apie tai – lapkričio 5 d. Sociokine.
1963 m. Paolo Pasolini nufilmuotas Cinéma vérité dokumentinis filmas „Love Meetings“ atskleidžia italų požiūrį į seksualumą. Su mikrofonu rankose režisierius klausinėja vyrų ir moterų, studentų liberalų ir tradicinių pažiūrų kaimo gyventojų, futbolo žvaigždžių ir kareivių nuo pramoninės Šiaurės ir kaimiškų Pietų apie vedybinį gyvenimą, neištikimybę, prostituciją, skyrybas, homoseksualumą ir esminę temą – „sekso problemas“.
Puikus išskirtinio požiūrio pavyzdys – trumpa scena, kurioje jauna mergaitė, P. Pasolinio praminta Nuotaka, apsupta suaugusiųjų minios, itin konservatyvi, į režisieriaus klausimą: „Kodėl šie vyrai nori, kad tu būtum uždara ir kukli, priešingai negu jie?“ atsako: „Todėl, kad jie pavydi“. Ji įkvepia režisierių pakomentuoti jos atsakymą: „Žinai, Nuotaka, šio tyrimo siurprizas slypi tokiose mergaitėse kaip tu. Vyraujant komformizmui, tik jūs, mergaitės, turite idėjų, kurios yra aiškios ir drąsios“.
Filmas bus rodomas italų kalba su angliškais subtitrais.
Laikas ir vieta: lapkričio 5 d. 18.45 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 307 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
