Vieną dieną, besilankant vienoje Šiaulių viešojoje bibliotekoje ir beieškant kažkurio Z. Norkaus ar V. Leonavičiaus veikalo, Antanui išsprogo akys – apatinė Sociologijos lentyna buvo prikrauta Andriaus Užkalnio egzempliorių: solidi krūvelė „Prijaukintoji Anglija“ bei „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Bet galbūt kaip tik ši lentyna labiausiai ir tinka priglausti minėtas knygas? Ar jų autorius panašus į sociologą? Ar A.Užkalnio tekstus skaitantis sociologas gali mankštinti savo sociologinę vaizduotę?
Šiandien specialiai Socialiai Sociologijai Dovydo Skarolskio interviu su Andrium Užkalniu apie jo žmonių tipizaciją, valgymo ne namuose kultūrą, hipsterius, ironiją, Vilnių bei buvimą sociologu.
Dovydas Skarolskis: Andrius Užkalnis savo tekstuose dažnai mėgsta išskirti žmonių tipus, iš kurių vienas labiausiai žinomų yra „vargolio“ terminas. Štai, individu galima vadinti teorinį subjektą, kuris yra visų žmonių pomėgių, bruožų ir kitokių atributų vidurkis, o kaip teoriškai galėtume apibūdinti „vargolį“? Ar jam būtina uždirbti mažai pinigų? Ar ši sąvoka būdinga kažkurio regiono gyventojams, o gal „vargolių“ galime rasti visame pasaulyje? Ar tai yra būdinga tik tam tikro amžiaus žmonėms, kažkuriai kartai?
Andrius Užkalnis: Skirtingai nuo „pavidolio“, vargolis neturi paradigminės rašysenos, galima laisvai rašyti ir „varguolis“. Ne, varguoliai yra visi, kas mano, kad priklauso nuo valdžios, kad jie nuskriausti, ir kad aplinkui yra daugybė sąmokslų, vienas kurių – neįmanomumas pakeisti valdžią, nes „visi vagiai“. Tokių žmonių – iš esmės jie kamuojami aukos komplekso – yra visur pasaulyje. Tačiau buvusiose komunizmo šalyse jie buvo legitimizuoti, ir buvimas auka, nesugebančiu nieko padaryti, pradėtas laikyti savaimine vertybe. Čia prisidėjo ir XX a. atsiradusios patarlės kaip antai „kuklumas žmogų puošia“. Ką? Kažkodėl neatrodo, kad tai atėjo iš amžių glūdumos. Tai sufolklorinta naujosios ideologijos vertybė. Skaityti toliau…
Kiek ir ką galima šnekėti apie seksą šiandien? Kiek ir ką galima buvo šnekėti apie seksą 1963-iųjų metų Italijoje? Apie tai – lapkričio 5 d. Sociokine.
1963 m. Paolo Pasolini nufilmuotas Cinéma vérité dokumentinis filmas „Love Meetings“ atskleidžia italų požiūrį į seksualumą. Su mikrofonu rankose režisierius klausinėja vyrų ir moterų, studentų liberalų ir tradicinių pažiūrų kaimo gyventojų, futbolo žvaigždžių ir kareivių nuo pramoninės Šiaurės ir kaimiškų Pietų apie vedybinį gyvenimą, neištikimybę, prostituciją, skyrybas, homoseksualumą ir esminę temą – „sekso problemas“.
Puikus išskirtinio požiūrio pavyzdys – trumpa scena, kurioje jauna mergaitė, P. Pasolinio praminta Nuotaka, apsupta suaugusiųjų minios, itin konservatyvi, į režisieriaus klausimą: „Kodėl šie vyrai nori, kad tu būtum uždara ir kukli, priešingai negu jie?“ atsako: „Todėl, kad jie pavydi“. Ji įkvepia režisierių pakomentuoti jos atsakymą: „Žinai, Nuotaka, šio tyrimo siurprizas slypi tokiose mergaitėse kaip tu. Vyraujant komformizmui, tik jūs, mergaitės, turite idėjų, kurios yra aiškios ir drąsios“.
Filmas bus rodomas italų kalba su angliškais subtitrais.
Laikas ir vieta: lapkričio 5 d. 18.45 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 307 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Praeitame įraše jau sužinojote, kodėl pirmoj Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos dienos pusėje sociologų bendruomenė daug ir skaniai juokėsi.
Šiandien Antanas Voznikaitis tęsia pasakojimą, kuriame sužinosite daug įdomių su šeima, romantiniais santykiais, darbu ir naktiniais sociologų nuotykiais susijusių dalykų. Kas 18-23 m. amžiaus lietuviams vyrams svarbiausia romantiniuose santykiuose? Kodėl romantiniai santykiai yra viena elegantiškiausių subordinacijos formų, o šeimyninis gyvenimas – labiausiai mus sekinanti institucija? Ar užtenka kraujo ir juridinės sąjungos, kad socialinį darinį galima būtų laikyti šeima? Kokie yra kiti žmonių priskyrimo šeimai kriterijai? Ar darbo turėjimas yra būtina sąlyga aukštai žmogaus savivertei? Ką apie tai byloja bedarbių vyrų patirtis? Kaip viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos sukuria nepalankias darbo sąlygas maitinimo paslaugas teikiančių firmų darbuotojams? Kaip geri įstatymai padaro gerą darbą blogu? Ką konferencijos dalyviai veikė naktį? Kodėl vienas lietuvis yra protingesnis už vieną japoną, bet šeši japonai yra protingesni už dešimt lietuvių? Skaitykite ir sužinosite.
Kavos pertraukėlė greitai baigėsi ir teko nuspręsti, į kurią sekciją patraukti (abi dienas paraleliai vyko po dvi sekcijas). Visgi nuėjau į Senato salę pasiklausyti apie romantiką, šeimą ir darbą. Taip, Socialioje sociologijoje su Milda jau kalbėjomės apie meilę, bet skirtingai nei ji, kurios prioritetas buvo šeima ir romantiniai santykiai, mane suintrigavo apie darbą kalbantys pranešimų pavadinimai: Jurgos Bučaitės-Vilkės „Nedarbas kaip iš(si)laisvinimas: darbo reikšmės mažėjimas, klasė ir socialinė atskirtis“ ir Jolantos Kuznecovienės „Kaip geri įstatymai gerą darbą padaro blogu“.
Žydro ir ramunėmis papuošto Windows 8 darbalaukio šviesoje pirmieji atsisėdo Artūras Tereškinas su Vaida Tretjakova. Sociologų duetas pasirengė supažindinti auditoriją su dar nebaigtu tyrimu apie 18-23 m. amžiaus vyrų požiūrį į prokreaciją. Jau iš pavadinimo „Romantiniai santykiai: tarp normatyvinių idealų ir žiauraus optimizmo“ buvo aišku, kad tyrimas priartėja prie lyčių sociologijos guru jau nagrinėtos vyrų kančios temos. Šį kartą tos kančios dėl meilės. Pasak pranešėjų, „kognityviniai psichologai meilės susitelkimą ties kūnu galėtų apibūdinti kaip geriausią mūsų sugebėjimą atlikti funkcinę beprotybę.“ Funkcinė beprotybė šiuo atveju turbūt reiškia visuomenėje įprastą, funkcionalia laikomą elgseną, kuri, atidžiau paanalizavus, pasirodo esanti visiškai absurdiška. Žiūrint racionalaus individo akimis, mėginimas atitikti romantinės meilės idealus tikrai atrodo ganėtinai beprotiškas elgesys. Juk nebūna visiškai vienas kitam tinkančių partnerių, o ir metafizinis dėsnis, kad kiekvienam žmogui egzistuoja tobulas partneris taip pat yra fikcija. Kadangi karštligiškas nepasiekiamų dalykų siekimas yra manija, beprotybė, vadinasi ir romantinė meilė yra beprotybė, o su ja susijusios kančios – neurozė, kaip kad sako psichoterapeutas Michailas Litvakas. Jo siūlomi receptai – tapti produktyviu visuomenės nariu ir tik tada rūpintis meile – puikiai iliustruoja labiau sociologinę romantikos sampratą, apie kurią kalba Wilhelmas Reichas. Jam romantiniai santykiai yra paklusnių individų fabrikas. Skaityti toliau…
Šiandien – smagūs, kaip visada (savi)ironiški, Antano Voznikaičio prisiminimai su užkulisiniais nuklydimais apie spalio 11-12 d. Klaipėdoje vykusios Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos pirmąją humoro ir juoko kupiną dieną.
Kuris sociologas konferencijos rytą šiltus patalus paliko pirmasis? Kodėl šiemet buvom susirinkę svarstyti būtent apie sociologinę vaizduotę ir jos politiką? Kodėl Z. Norkaus lyginamoji Klaipėdos krašto politinės situacijos tarpukariu ir dabarties Vilnijos krašto būsenos analizė puikiai pademonstruoja konkretų atvejį, kai žiupsnelis sociologinės vaizduotės parako galėtų nuversti socialinių problemų kalnus? Kas pateikė gausiai iliustruotą sociologų tipologiją pagal J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir klausytojų auditoriją nuleido iš „Žvaigždžių karų“ galaktikos į hobitų grafystę?
Išaušo ūkanotas penktadienio rytas, sociologai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose prakrapštę akis, atsikandę sumuštinio, sriūbtelėję avižų košės ar rytinio jogurto, gurkštelėję kavos stvėrė savo mantą ir išbildėjo į jiems patiems skirtą kasmetinę šventę – kasmetinę Lietuvos sociologų konferenciją. Nežinia, kuris iš sociologų šiltus patalus paliko pirmasis, bet man atrodo, kad tai buvo Zenonas Norkus. Aš jį užtikau pirmajame greitojo traukinio „Vilnius–Klaipėda“ vagone, o tai reiškia, kad Vilnių jis paliko dar 06:45! Mačiau, kad Lietuvos sociologijos pažiba įnirtingai darbavosi, tad nedrįsau trukdyti. Juolab, kad neturėjau su savimi nė vieno spausdinto jo veikalo (elektroninių turėjau sočiai), o ant lipnių popierėlių ar kūno dalių prašyti parašo būtų buvę šiek tiek neprestižiška ir nepadoru. Kadangi pats kelionės metu skaičiau straipsnius ir kūriau interviu su L. Kraniausku klausimus, jo akylai sekti negalėjau. Viso labo padariau pastebėjimą, kad pasaulietiškosios darbo etikos habitus, regis, bus įsiskverbęs ir į profesoriaus šlapimo pūslę, nes į tualetą jis vaikščiojo ypač reguliariais intervalais.
Išlipęs iš traukinio pamačiau, kad sociologijos žvaigždūnas patraukė link autobusų stotelės kitapus gatvės ir nurūko mįslingais keliais. Na o aš per pėsčiųjų tiltą nukulniavau link universiteto. Praėjęs pro modernų, bet prie senųjų universiteto mūrų raudonio ir balto tinko priderintą, KMTP pamačiau, kad prie Klaipėdos universiteto aulos nieko nėra, tad bergždžiai patampęs duris nuėjau ieškoti tupyklos ir be tikslo bindzinėjau po universiteto teritoriją. Galiausiai pamačiau baltą autobusą ir iš jo vangokai srūvančius žmones. Pamaniau, kad tai ir bus nuomotu „sociologų autobusu“ atvykę mano kolegos. Nesuklydau. Skaityti toliau…
Prancūzų sociologas P. Bourdieu yra sakęs, kad „menas ir menininkai yra alergiški viskam, kas pažeidžia jų nuomonę apie save: meno srityje vyraujančio tikėjimo kūrėjo, kurio niekas nesąlygoja, „talentingumu“, unikalumu susidūrimas su požiūriu sociologo, siekiančio suprasti, paaiškinti, suskaičiuoti tai, ką jis pastebi, sukelia skandalą“ (1).
Sociologės Teodoros Kuklytės susidūrimo su menu rezultatas – intriguojanti Lietuvos dailės lauko sociologinė rekonstrukcija. Lietuvos sociologų draugijos organizuotame geriausio 2013 m. Lietuvos sociologijos magistro darbo konkurse Teodoros darbas „Lietuvos dailės lauko tyrimas“ (VU Sociologijos katedra, vadovas – prof. A. Poviliūnas) pateko tarp trijų geriausių darbų.
Džiaugiuosi galėdama su jumis pasidalinti išsamiu interviu su šio originalaus (sociologinių meno tyrimų Lietuvoje yra itin nedaug) darbo autore.
Sociologijos ir meno santykis yra sudėtingas, nes sociologija, kaip yra sakiusi N. Heinich, tarsi domisi tuo, kas yra bendra, dėsninga, o mene svarbu tai, kas individualu, asmeniška, išskirtina. Ką reiškia sociologiškai žvelgti į meno sritį? Kuo šioje srityje gali būti aktualus sociologo žvilgsnis?
Meno kūryba yra susijusi ne tik su estetikos, grožio ar originalių idėjų kūrimu, šioje veiklos sferoje reiškiasi socialiniai santykiai: dailininkų ar vizualiųjų menų kūrėjų santykiai su kitais dailės profesionalais, įvairiomis institucijomis, valstybe ir kt., todėl yra aktualus ir sociologo žvilgsnis. Sociologo žvilgsnis yra aktualus tuo, kad jis siekia atskleisti meno kaip socialiai reikšmingos veiklos ir visuomenės tarpusavio ryšį. Sociologų požiūriu, menas, kaip ir bet kuris kitas socialinis fenomenas, negali būti analizuojamas atskirai nuo socialinio konteksto. Sociologas nagrinėja daugybę klausimų, pavyzdžiui, kaip atsiranda tam tikri meno vertinimai, kaip sukuriama meno kūrinio vertė, kas formuoja meno vartotojų skonį ir pan. Kadangi meno srityje reiškiasi socialiniai santykiai, sociologo žvilgsnis nukreiptas į tai, kaip šie santykiai sąlygoja meno kūrimą ir pripažinimą. XX a. antrojoje pusėje suklestėjo teorijos, aiškinančios meno pasaulį. Jose į meno kūrimą žvelgiama kaip į kolektyvinės veiklos sferą, kurioje menininkai yra susiję su kitais meno srityje veikiančiais asmenimis (pavyzdžiui, kritikais, kuratoriais, galerijų savininkais) bei įvairiomis institucijomis. Meno kūrimą, kaip kolektyvinę veiklą, galima nagrinėti įvairiai, pavyzdžiui: kaip tarpusavyje bendradarbiaujančių asmenų, kurių dėka sukuriamas menas, tinklą (pagal H. S. Beckerio meno pasaulių teoriją), arba kaip tarpusavio kovų dėl dominavimo, galios monopolio apibrėžti, kas yra menas ir kas turi teisę vadintis menininku, erdvę (pagal P. Bourdieu meno lauko teoriją). Skaityti toliau…
Proginiame Sociokine – „Sunku būti žmogumi šiandien“ su filosofais L. Donskiu ir K. Kirtikliu
Spalio 25 d. 15.45 val. Vilniaus universitete, SP-1 auditorijoje (Spaustuvės auditorija, Universiteto g. 5, Filologijos fakulteto S. Daukanto kiemelis) vyks dokumentinio filmo apie garsų sociologą prof. Zygmuntą Baumaną „Sunku būti žmogumi šiandien“ („The Trouble with Being Human These Days“) peržiūra ir diskusija. Renginyje dalyvaus filosofas, neseniai kartu su Z. Baumanu knygą parašęs prof. Leonidas Donskis, diskusiją moderuos – filosofas, knygos „Vartojamas gyvenimas“ vertėjas Kęstas Kirtiklis.
Proginio Sociokino, kuris gali būti puikus apšilimas prieš gyvojo soiologijos klasiko vizitą Lietuvoje, metu ne tik žvilgtelėsime į mokslininko akademinių kelionių po Europą užkulisius, išgirsime neformalius interviu bei asmeniškas jo refleksijas šiandien aktualiais klausimais, bet ir susitiksime su sociologo kolegomis, draugais bei giminėmis, susipažinsime su kitų garsių mokslininkų (pavyzdžiui, sociologo G. Ritzerio) įžvalgomis.
„Jo paties gyvenimas ir asmenybė tampa atskaitos tašku, perspektyva ir galimybe dokumentinio kino kalba gyvai ir įtaigiai papasakoti apie pasaulį, kuriame gyvename. Neatsitiktinai filme daug epizodų, skirtų jauniems žmonėms, jų būsenai ir jausenai, protestams, nesutikimui su politikais ir oficialia viešąja nuomone“ (L. Donskis)
Kodėl mes vis mažiau suprantame mus supančią tikrovę ir pačius save joje? Ateik į Sociokiną ir pabandykime paieškoti atsakymų kartu!
Kad nepamirštum, pasižymėk apie renginį Facebook’e. Skaityti toliau…
Sociokinas 43: Variola Vera
Šeštasis Sociokino sezonas atsidaro jau kitą antradienį, spalio 8 d. 18:30 val., Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 307 aud.
Pirmas filmas kurį narpliosime labiausiai paveikia tada, kai nieko apie jį nesakai (ne, tai ne kovos klubas). Na, išskyrus kelis dalykus:
- Filmas meninis, bet paremtas tikru įvykiu, kuris buvo paskutinis toks Europoje.
- Filmas 1982 metų, bet stipriai susišaukia su ankstesne jugoslavų juodąja banga.
- Pirmų žiūrovų karta po filmo peržiūros ilgam išsigąsdavo tamsių koridorių. Apšviestų irgi.
- Filme nėra nė vienos tradicinės siaubo filmo būtybės; žmogiško žiaurumo ne daugiau nei mūsų su jumis “normaliame” kasdieniame gyvenime.
- Pusę filmo siaubo sukuria garso takelis.
Taigi, antradienį – Variola Vera (1982 m., serbų kalba su angliškais subtitrais). Atsiveskite draugų. Neskaitykite anotacijų, negooglinkite pavadinimo reikšmės ir pasigaląskite nervus.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Režisieriaus Jean-Luc Godard‘o filmo „Weekend“ („Savaitgalis“) pavadinimas žada lengvą, atpalaiduojantį filmą – juk tai apie poilsio metą. Be to, sužinojus, jog tai – kelio filmas, belieka pasigaminti karšto vyno ir pasiruošti keliauti kartu su beatodairiškais veikėjais. Kelias – tai laisvė, laiko ir erdvės neapirėžtumas, virpulį keliantis besikeičiantis kraštovaizdis, dykros ir begalinis dangus. Tačiau jei iš minėto filmo laukiate būtent šito, teks nusivilti – vietoj buvimo kelyje malonumų jame išvysite tik smurtą, kraują, lavonus, eilę neaiškių iš niekur išdygstančių veikėjų ir kelionę, kuri niekur neveda. Tai ilgiausia ir labiausiai varginanti savaitgalio išvyka, kurią mums interpretuoja Socialios sociologijos bičiulė Aistė Girkontaitė.
B. Brecht‘o įsibrovėliai
Filmas „Weekend“ užbaigė pirmąjį Naujosios bangos atstovo J. L. Godard‘o kūrybinį periodą, po kurio sekė radikalusis etapas, kai režisierius siekė išreikšti savo kairiąsias idėjas. Tuo metu vyravę socialiniai neramumai, politiniai protestai, Vakarų pasaulį apemusi vartotojiška kultūra, kapitalizmas, godumas, agresyvumas buvo paskata sukurti minėtus dalykus galėsiantį kiritkuoti filmą. Buržuazinis Prancūzijos gyvenimas ir JAV imperializmas – pagrindinis J. L. Godard’o taikynys. Režisieriaus darbas iliustruoja kino, kaip politinio įrankio idėją, kurios plėtojimui svarbią įtaką turėjo vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius B. Brecht‘as.
Tai, kad žiūrovas „Weekend‘e“ atsiejamas nuo ekrane rodomų dalykų, yra minėto rašytojo, kuris žvelgė į teatrą kaip į politinių idėjų areną, įrankį socialinėm reikmėm, įtaka. Teatras gali būti ne tik pramoginis, bet ir pamokomasis.B. Brecht‘o tezė apie „epinį teatrą“ remiasi Verfremdungseffekt idėja, pagal kurią auditorija/žiūrovai turi būti emociškai atskirti nuo veiksmo, pagrindinių veikėjų ir naratyvo, nes tik taip jie galės reflektuoti ir kritiškai apmąstyti matomus dalykus. Spektaklis (o šiuo atveju filmas) – ne realybė, o realybės reprezentacija, žiūrovas to neturi užmiršti, kad galėtų į tai žvelgti kritiškai, o ne emocianaliai. Šis distancijos efektas pasiekiamas įvairiomis technikomis, pavyzdžiui, sutrikdant auditorijos dėmesį staigiais ryškios šviesos pokyčiais arba muzika, aktoriui tiesiogiai kreipiantis į auditoriją ir pan. Tokie dalykai neskatina pernelyg įsijausti, identifikuotis su veikėjais, o vis primena, kad tai tik vaidinimas. J. L. Godard’as techniką galima iliustruoti pavyzdžiais, kuomet kameros ir filmavimo komandos atspindys vis atsiranda palei automobilių eilę kamšatyje. Taip pat neaiškus zoologijos sodo gyvūnų narvuose pasirodymas prie kelio tarnauja kaip įrankis, kuris iškelia žiūrovo galvoje klausimą – ką čia veikią šie gyvūnai? – bei skatina suabejoti pačiu filmo turiniu. Skaityti toliau…
Sociologo keliai „Tyrėjų naktyje“
Besidominčiųjų mokslu rugsėjo 27 d. laukia viena nenuobodžiausių naktų metuose – „Tyrėjų naktis“. Tąnakt vyks daugiau nei 180 nemokamų renginių – paskaitų, eksperimentų, diskusijų, parodų, filmų peržiūrių, konkursų – įvairiose Lietuvos vietose. Visą renginio programą rasite čia, o neturintiems laiko ar tingintiems – atrinkome sociologiją užantyje besinešiojatiems įdomesnius renginius.
Vilniuje:
- Kas tampa žudiku? Kriminologinis žvilgsnis į nužudymus Lietuvoje | Paskaita
2013-09-27 19:00
Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Universiteto g. 9/1, Vilnius
Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės padaro sunkiausią nusikaltimą (nužudymą) ir atima kitam asmeniui gyvybę?
Penktadienio naktį kviečiame apie tai padiskutuoti kriminologų rate. Renginio metu išgirsite pačias baisiausias nužudymų istorijas. Taip pat panagrinėsime bausmių už sunkius sveikatos sutrikdymus ir nužudymus proporcingumą.
Desertui – „Vaniliniai ledai“ – repo muzikos kūrinys, įkvėptas projekte skaitytos nužudymo bylos, kurį jums gyvai atliks jos autorius – Mato nesiMato.
Diskusijoje dalyvaus: prof. Aleksandras Dobryninas, prof. Gintautas Valickas, dr. Kristina Vanagaitė, dr. Algimantas Čepas, Alina Mickevič, Ieva Labanauskaitė, Darius Šneideris, Matas Mulevičius. Skaityti toliau…
Paskelbta spalio 11-12 d. Klaipėdoje vyksiančios Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos programa. Dalinamės ir kviečiame dalyvauti!
Penktadienis, spalio 11 d.
8:00 – išvykimas iš Vilniaus (planuojama užsakyti autobusą)
13:00 – dalyvių registracija Skaityti toliau…
