Praeitame įraše jau sužinojote, kodėl pirmoj Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos dienos pusėje sociologų bendruomenė daug ir skaniai juokėsi.
Šiandien Antanas Voznikaitis tęsia pasakojimą, kuriame sužinosite daug įdomių su šeima, romantiniais santykiais, darbu ir naktiniais sociologų nuotykiais susijusių dalykų. Kas 18-23 m. amžiaus lietuviams vyrams svarbiausia romantiniuose santykiuose? Kodėl romantiniai santykiai yra viena elegantiškiausių subordinacijos formų, o šeimyninis gyvenimas – labiausiai mus sekinanti institucija? Ar užtenka kraujo ir juridinės sąjungos, kad socialinį darinį galima būtų laikyti šeima? Kokie yra kiti žmonių priskyrimo šeimai kriterijai? Ar darbo turėjimas yra būtina sąlyga aukštai žmogaus savivertei? Ką apie tai byloja bedarbių vyrų patirtis? Kaip viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos sukuria nepalankias darbo sąlygas maitinimo paslaugas teikiančių firmų darbuotojams? Kaip geri įstatymai padaro gerą darbą blogu? Ką konferencijos dalyviai veikė naktį? Kodėl vienas lietuvis yra protingesnis už vieną japoną, bet šeši japonai yra protingesni už dešimt lietuvių? Skaitykite ir sužinosite.
Kavos pertraukėlė greitai baigėsi ir teko nuspręsti, į kurią sekciją patraukti (abi dienas paraleliai vyko po dvi sekcijas). Visgi nuėjau į Senato salę pasiklausyti apie romantiką, šeimą ir darbą. Taip, Socialioje sociologijoje su Milda jau kalbėjomės apie meilę, bet skirtingai nei ji, kurios prioritetas buvo šeima ir romantiniai santykiai, mane suintrigavo apie darbą kalbantys pranešimų pavadinimai: Jurgos Bučaitės-Vilkės „Nedarbas kaip iš(si)laisvinimas: darbo reikšmės mažėjimas, klasė ir socialinė atskirtis“ ir Jolantos Kuznecovienės „Kaip geri įstatymai gerą darbą padaro blogu“.
Žydro ir ramunėmis papuošto Windows 8 darbalaukio šviesoje pirmieji atsisėdo Artūras Tereškinas su Vaida Tretjakova. Sociologų duetas pasirengė supažindinti auditoriją su dar nebaigtu tyrimu apie 18-23 m. amžiaus vyrų požiūrį į prokreaciją. Jau iš pavadinimo „Romantiniai santykiai: tarp normatyvinių idealų ir žiauraus optimizmo“ buvo aišku, kad tyrimas priartėja prie lyčių sociologijos guru jau nagrinėtos vyrų kančios temos. Šį kartą tos kančios dėl meilės. Pasak pranešėjų, „kognityviniai psichologai meilės susitelkimą ties kūnu galėtų apibūdinti kaip geriausią mūsų sugebėjimą atlikti funkcinę beprotybę.“ Funkcinė beprotybė šiuo atveju turbūt reiškia visuomenėje įprastą, funkcionalia laikomą elgseną, kuri, atidžiau paanalizavus, pasirodo esanti visiškai absurdiška. Žiūrint racionalaus individo akimis, mėginimas atitikti romantinės meilės idealus tikrai atrodo ganėtinai beprotiškas elgesys. Juk nebūna visiškai vienas kitam tinkančių partnerių, o ir metafizinis dėsnis, kad kiekvienam žmogui egzistuoja tobulas partneris taip pat yra fikcija. Kadangi karštligiškas nepasiekiamų dalykų siekimas yra manija, beprotybė, vadinasi ir romantinė meilė yra beprotybė, o su ja susijusios kančios – neurozė, kaip kad sako psichoterapeutas Michailas Litvakas. Jo siūlomi receptai – tapti produktyviu visuomenės nariu ir tik tada rūpintis meile – puikiai iliustruoja labiau sociologinę romantikos sampratą, apie kurią kalba Wilhelmas Reichas. Jam romantiniai santykiai yra paklusnių individų fabrikas. Skaityti toliau…
Šiandien – smagūs, kaip visada (savi)ironiški, Antano Voznikaičio prisiminimai su užkulisiniais nuklydimais apie spalio 11-12 d. Klaipėdoje vykusios Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos pirmąją humoro ir juoko kupiną dieną.
Kuris sociologas konferencijos rytą šiltus patalus paliko pirmasis? Kodėl šiemet buvom susirinkę svarstyti būtent apie sociologinę vaizduotę ir jos politiką? Kodėl Z. Norkaus lyginamoji Klaipėdos krašto politinės situacijos tarpukariu ir dabarties Vilnijos krašto būsenos analizė puikiai pademonstruoja konkretų atvejį, kai žiupsnelis sociologinės vaizduotės parako galėtų nuversti socialinių problemų kalnus? Kas pateikė gausiai iliustruotą sociologų tipologiją pagal J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir klausytojų auditoriją nuleido iš „Žvaigždžių karų“ galaktikos į hobitų grafystę?
Išaušo ūkanotas penktadienio rytas, sociologai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose prakrapštę akis, atsikandę sumuštinio, sriūbtelėję avižų košės ar rytinio jogurto, gurkštelėję kavos stvėrė savo mantą ir išbildėjo į jiems patiems skirtą kasmetinę šventę – kasmetinę Lietuvos sociologų konferenciją. Nežinia, kuris iš sociologų šiltus patalus paliko pirmasis, bet man atrodo, kad tai buvo Zenonas Norkus. Aš jį užtikau pirmajame greitojo traukinio „Vilnius–Klaipėda“ vagone, o tai reiškia, kad Vilnių jis paliko dar 06:45! Mačiau, kad Lietuvos sociologijos pažiba įnirtingai darbavosi, tad nedrįsau trukdyti. Juolab, kad neturėjau su savimi nė vieno spausdinto jo veikalo (elektroninių turėjau sočiai), o ant lipnių popierėlių ar kūno dalių prašyti parašo būtų buvę šiek tiek neprestižiška ir nepadoru. Kadangi pats kelionės metu skaičiau straipsnius ir kūriau interviu su L. Kraniausku klausimus, jo akylai sekti negalėjau. Viso labo padariau pastebėjimą, kad pasaulietiškosios darbo etikos habitus, regis, bus įsiskverbęs ir į profesoriaus šlapimo pūslę, nes į tualetą jis vaikščiojo ypač reguliariais intervalais.
Išlipęs iš traukinio pamačiau, kad sociologijos žvaigždūnas patraukė link autobusų stotelės kitapus gatvės ir nurūko mįslingais keliais. Na o aš per pėsčiųjų tiltą nukulniavau link universiteto. Praėjęs pro modernų, bet prie senųjų universiteto mūrų raudonio ir balto tinko priderintą, KMTP pamačiau, kad prie Klaipėdos universiteto aulos nieko nėra, tad bergždžiai patampęs duris nuėjau ieškoti tupyklos ir be tikslo bindzinėjau po universiteto teritoriją. Galiausiai pamačiau baltą autobusą ir iš jo vangokai srūvančius žmones. Pamaniau, kad tai ir bus nuomotu „sociologų autobusu“ atvykę mano kolegos. Nesuklydau. Skaityti toliau…
Prancūzų sociologas P. Bourdieu yra sakęs, kad „menas ir menininkai yra alergiški viskam, kas pažeidžia jų nuomonę apie save: meno srityje vyraujančio tikėjimo kūrėjo, kurio niekas nesąlygoja, „talentingumu“, unikalumu susidūrimas su požiūriu sociologo, siekiančio suprasti, paaiškinti, suskaičiuoti tai, ką jis pastebi, sukelia skandalą“ (1).
Sociologės Teodoros Kuklytės susidūrimo su menu rezultatas – intriguojanti Lietuvos dailės lauko sociologinė rekonstrukcija. Lietuvos sociologų draugijos organizuotame geriausio 2013 m. Lietuvos sociologijos magistro darbo konkurse Teodoros darbas „Lietuvos dailės lauko tyrimas“ (VU Sociologijos katedra, vadovas – prof. A. Poviliūnas) pateko tarp trijų geriausių darbų.
Džiaugiuosi galėdama su jumis pasidalinti išsamiu interviu su šio originalaus (sociologinių meno tyrimų Lietuvoje yra itin nedaug) darbo autore.
Sociologijos ir meno santykis yra sudėtingas, nes sociologija, kaip yra sakiusi N. Heinich, tarsi domisi tuo, kas yra bendra, dėsninga, o mene svarbu tai, kas individualu, asmeniška, išskirtina. Ką reiškia sociologiškai žvelgti į meno sritį? Kuo šioje srityje gali būti aktualus sociologo žvilgsnis?
Meno kūryba yra susijusi ne tik su estetikos, grožio ar originalių idėjų kūrimu, šioje veiklos sferoje reiškiasi socialiniai santykiai: dailininkų ar vizualiųjų menų kūrėjų santykiai su kitais dailės profesionalais, įvairiomis institucijomis, valstybe ir kt., todėl yra aktualus ir sociologo žvilgsnis. Sociologo žvilgsnis yra aktualus tuo, kad jis siekia atskleisti meno kaip socialiai reikšmingos veiklos ir visuomenės tarpusavio ryšį. Sociologų požiūriu, menas, kaip ir bet kuris kitas socialinis fenomenas, negali būti analizuojamas atskirai nuo socialinio konteksto. Sociologas nagrinėja daugybę klausimų, pavyzdžiui, kaip atsiranda tam tikri meno vertinimai, kaip sukuriama meno kūrinio vertė, kas formuoja meno vartotojų skonį ir pan. Kadangi meno srityje reiškiasi socialiniai santykiai, sociologo žvilgsnis nukreiptas į tai, kaip šie santykiai sąlygoja meno kūrimą ir pripažinimą. XX a. antrojoje pusėje suklestėjo teorijos, aiškinančios meno pasaulį. Jose į meno kūrimą žvelgiama kaip į kolektyvinės veiklos sferą, kurioje menininkai yra susiję su kitais meno srityje veikiančiais asmenimis (pavyzdžiui, kritikais, kuratoriais, galerijų savininkais) bei įvairiomis institucijomis. Meno kūrimą, kaip kolektyvinę veiklą, galima nagrinėti įvairiai, pavyzdžiui: kaip tarpusavyje bendradarbiaujančių asmenų, kurių dėka sukuriamas menas, tinklą (pagal H. S. Beckerio meno pasaulių teoriją), arba kaip tarpusavio kovų dėl dominavimo, galios monopolio apibrėžti, kas yra menas ir kas turi teisę vadintis menininku, erdvę (pagal P. Bourdieu meno lauko teoriją). Skaityti toliau…
Proginiame Sociokine – „Sunku būti žmogumi šiandien“ su filosofais L. Donskiu ir K. Kirtikliu
Spalio 25 d. 15.45 val. Vilniaus universitete, SP-1 auditorijoje (Spaustuvės auditorija, Universiteto g. 5, Filologijos fakulteto S. Daukanto kiemelis) vyks dokumentinio filmo apie garsų sociologą prof. Zygmuntą Baumaną „Sunku būti žmogumi šiandien“ („The Trouble with Being Human These Days“) peržiūra ir diskusija. Renginyje dalyvaus filosofas, neseniai kartu su Z. Baumanu knygą parašęs prof. Leonidas Donskis, diskusiją moderuos – filosofas, knygos „Vartojamas gyvenimas“ vertėjas Kęstas Kirtiklis.
Proginio Sociokino, kuris gali būti puikus apšilimas prieš gyvojo soiologijos klasiko vizitą Lietuvoje, metu ne tik žvilgtelėsime į mokslininko akademinių kelionių po Europą užkulisius, išgirsime neformalius interviu bei asmeniškas jo refleksijas šiandien aktualiais klausimais, bet ir susitiksime su sociologo kolegomis, draugais bei giminėmis, susipažinsime su kitų garsių mokslininkų (pavyzdžiui, sociologo G. Ritzerio) įžvalgomis.
„Jo paties gyvenimas ir asmenybė tampa atskaitos tašku, perspektyva ir galimybe dokumentinio kino kalba gyvai ir įtaigiai papasakoti apie pasaulį, kuriame gyvename. Neatsitiktinai filme daug epizodų, skirtų jauniems žmonėms, jų būsenai ir jausenai, protestams, nesutikimui su politikais ir oficialia viešąja nuomone“ (L. Donskis)
Kodėl mes vis mažiau suprantame mus supančią tikrovę ir pačius save joje? Ateik į Sociokiną ir pabandykime paieškoti atsakymų kartu!
Kad nepamirštum, pasižymėk apie renginį Facebook’e. Skaityti toliau…
Sociokinas 43: Variola Vera
Šeštasis Sociokino sezonas atsidaro jau kitą antradienį, spalio 8 d. 18:30 val., Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 307 aud.
Pirmas filmas kurį narpliosime labiausiai paveikia tada, kai nieko apie jį nesakai (ne, tai ne kovos klubas). Na, išskyrus kelis dalykus:
- Filmas meninis, bet paremtas tikru įvykiu, kuris buvo paskutinis toks Europoje.
- Filmas 1982 metų, bet stipriai susišaukia su ankstesne jugoslavų juodąja banga.
- Pirmų žiūrovų karta po filmo peržiūros ilgam išsigąsdavo tamsių koridorių. Apšviestų irgi.
- Filme nėra nė vienos tradicinės siaubo filmo būtybės; žmogiško žiaurumo ne daugiau nei mūsų su jumis “normaliame” kasdieniame gyvenime.
- Pusę filmo siaubo sukuria garso takelis.
Taigi, antradienį – Variola Vera (1982 m., serbų kalba su angliškais subtitrais). Atsiveskite draugų. Neskaitykite anotacijų, negooglinkite pavadinimo reikšmės ir pasigaląskite nervus.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Režisieriaus Jean-Luc Godard‘o filmo „Weekend“ („Savaitgalis“) pavadinimas žada lengvą, atpalaiduojantį filmą – juk tai apie poilsio metą. Be to, sužinojus, jog tai – kelio filmas, belieka pasigaminti karšto vyno ir pasiruošti keliauti kartu su beatodairiškais veikėjais. Kelias – tai laisvė, laiko ir erdvės neapirėžtumas, virpulį keliantis besikeičiantis kraštovaizdis, dykros ir begalinis dangus. Tačiau jei iš minėto filmo laukiate būtent šito, teks nusivilti – vietoj buvimo kelyje malonumų jame išvysite tik smurtą, kraują, lavonus, eilę neaiškių iš niekur išdygstančių veikėjų ir kelionę, kuri niekur neveda. Tai ilgiausia ir labiausiai varginanti savaitgalio išvyka, kurią mums interpretuoja Socialios sociologijos bičiulė Aistė Girkontaitė.
B. Brecht‘o įsibrovėliai
Filmas „Weekend“ užbaigė pirmąjį Naujosios bangos atstovo J. L. Godard‘o kūrybinį periodą, po kurio sekė radikalusis etapas, kai režisierius siekė išreikšti savo kairiąsias idėjas. Tuo metu vyravę socialiniai neramumai, politiniai protestai, Vakarų pasaulį apemusi vartotojiška kultūra, kapitalizmas, godumas, agresyvumas buvo paskata sukurti minėtus dalykus galėsiantį kiritkuoti filmą. Buržuazinis Prancūzijos gyvenimas ir JAV imperializmas – pagrindinis J. L. Godard’o taikynys. Režisieriaus darbas iliustruoja kino, kaip politinio įrankio idėją, kurios plėtojimui svarbią įtaką turėjo vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius B. Brecht‘as.
Tai, kad žiūrovas „Weekend‘e“ atsiejamas nuo ekrane rodomų dalykų, yra minėto rašytojo, kuris žvelgė į teatrą kaip į politinių idėjų areną, įrankį socialinėm reikmėm, įtaka. Teatras gali būti ne tik pramoginis, bet ir pamokomasis.B. Brecht‘o tezė apie „epinį teatrą“ remiasi Verfremdungseffekt idėja, pagal kurią auditorija/žiūrovai turi būti emociškai atskirti nuo veiksmo, pagrindinių veikėjų ir naratyvo, nes tik taip jie galės reflektuoti ir kritiškai apmąstyti matomus dalykus. Spektaklis (o šiuo atveju filmas) – ne realybė, o realybės reprezentacija, žiūrovas to neturi užmiršti, kad galėtų į tai žvelgti kritiškai, o ne emocianaliai. Šis distancijos efektas pasiekiamas įvairiomis technikomis, pavyzdžiui, sutrikdant auditorijos dėmesį staigiais ryškios šviesos pokyčiais arba muzika, aktoriui tiesiogiai kreipiantis į auditoriją ir pan. Tokie dalykai neskatina pernelyg įsijausti, identifikuotis su veikėjais, o vis primena, kad tai tik vaidinimas. J. L. Godard’as techniką galima iliustruoti pavyzdžiais, kuomet kameros ir filmavimo komandos atspindys vis atsiranda palei automobilių eilę kamšatyje. Taip pat neaiškus zoologijos sodo gyvūnų narvuose pasirodymas prie kelio tarnauja kaip įrankis, kuris iškelia žiūrovo galvoje klausimą – ką čia veikią šie gyvūnai? – bei skatina suabejoti pačiu filmo turiniu. Skaityti toliau…
Sociologo keliai „Tyrėjų naktyje“
Besidominčiųjų mokslu rugsėjo 27 d. laukia viena nenuobodžiausių naktų metuose – „Tyrėjų naktis“. Tąnakt vyks daugiau nei 180 nemokamų renginių – paskaitų, eksperimentų, diskusijų, parodų, filmų peržiūrių, konkursų – įvairiose Lietuvos vietose. Visą renginio programą rasite čia, o neturintiems laiko ar tingintiems – atrinkome sociologiją užantyje besinešiojatiems įdomesnius renginius.
Vilniuje:
- Kas tampa žudiku? Kriminologinis žvilgsnis į nužudymus Lietuvoje | Paskaita
2013-09-27 19:00
Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Universiteto g. 9/1, Vilnius
Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės padaro sunkiausią nusikaltimą (nužudymą) ir atima kitam asmeniui gyvybę?
Penktadienio naktį kviečiame apie tai padiskutuoti kriminologų rate. Renginio metu išgirsite pačias baisiausias nužudymų istorijas. Taip pat panagrinėsime bausmių už sunkius sveikatos sutrikdymus ir nužudymus proporcingumą.
Desertui – „Vaniliniai ledai“ – repo muzikos kūrinys, įkvėptas projekte skaitytos nužudymo bylos, kurį jums gyvai atliks jos autorius – Mato nesiMato.
Diskusijoje dalyvaus: prof. Aleksandras Dobryninas, prof. Gintautas Valickas, dr. Kristina Vanagaitė, dr. Algimantas Čepas, Alina Mickevič, Ieva Labanauskaitė, Darius Šneideris, Matas Mulevičius. Skaityti toliau…
Paskelbta spalio 11-12 d. Klaipėdoje vyksiančios Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos programa. Dalinamės ir kviečiame dalyvauti!
Penktadienis, spalio 11 d.
8:00 – išvykimas iš Vilniaus (planuojama užsakyti autobusą)
13:00 – dalyvių registracija Skaityti toliau…
Šio įrašo pirminė intencija buvo įkvėpti ir dar kartą paskatinti visus sociologijos studentus dalyvauti studentų mokslo populiarinimo darbų konkurse „Sociologinė vaizduotė: tekstai. 2013“. Tačiau užbėgant už akių skubu pridurti, kad straipsnis aktualus visiems su rašymu susiduriantiems žmonėms.
Ne vienam iš jūsų jau kilo klausimas, o kaipgi parašyti konkursui skirtą ar bet kokią kitą esė? Tai labai (ne)paprasta. Pasirinkite temą. Išsigryninkite pagrindinę esė mintį – tezę, kurią intriguojančiai pristatykite įžangoje. Tuomet nuosekliai ir struktūruotai dėstykite įžangoje išsikeltą tezę pagrindžiančias mintis. Kitaip sakant, išsakykit savo nuomonę, tačiau samprotavimus pagrįskit. Žiūrėkite, kad viena po kitos sekančios pastraipos būtų nuosekliai susietos. Pabaigos pastraipoje apibendrinkite savo esė (dažnai tai kitais žodžiais išsakyta įžanga), iškelkit diskusinių klausimų. Galiausiai nurodykite naudotus literatūros šaltinius. Visa tai padarykite taisyklinga lietuvių kalba.
Esė – tai jūsų nuomonės išreiškimas ir jos argumentavimas gana laisvu stiliumi ir nedidelės apimties tekstu. Nestotokit kritinio žvilgsnio, netikėtų sąsajų, skatinkite diskusiją, supažindinkite su jūsų pozicijai priešingais požiūriais, jei tik turite, nevenkite humoro, pateikite vaizdingų pavyzdžių. Nebijokite pakutenti skaitytoją, nusiteikite priimti kritiką, jei manote, kad kas nors nesutiks, prieštaraus jūsų nuomonei. Turėkite netikėtą požiūrio tašką ir lengvai jo neatsisakykit, jei tik galite jį pagrįsti ir įsitraukti į diskusiją!
Taigi, tema, įžanga, dėstymas, pabaiga, literatūros sąrašas – (ne)paprasta, ar ne ? Tačiau, ką daryti, jei visą tai suprantate, norite ir galite padaryti, bet…tiesiog nesirašo? Ar rašymo frustracija ištinka tik nepatyrusį studentą ar ir ne vienerius metus įvairius tekstus rašančius dėstytojus? Ar norėdami išvengti rašymo kančių galėtumėte tapti „nerašančiais sociologais“? Apie rašymą ir jo kančias savo mintimis bei patarimais pasidalino sociologai Zenonas Norkus, Rūta Žiliukaitė, Liutauras Kraniauskas bei Eugenijus Dunajevas.
Ar Jūsų studijų metais dėstytojai užduodavo daug rašto darbų? Šiandien studentams tenka rašyti daugiau ar mažiau?
Z. Norkus: Taip, rašto darbų būdavo mažiau, būdavo tik kursiniai ir baigiamieji darbai. Mat tada dar nebuvo kompiuterių, o be spausdinimo mašinėlės buvo galima išsiversti net doktorantūroje, jeigu būdavo lėšų. Buvo tokia dabar jau išnykusi profesija – „mašininkė“. Tokių buvo visos įstaigose, ir jos „prisidurdavo“, spausdinamos rankraščius (per kalkę, iki 5 egz.). Iš studentų buvo reikalaujama pateikti išspausdintą tik baigiamąjį („diplominį“) darbą. Kursinius leisdavo pateikti rankraščio pavidalo. Mat jį skaitydavo tik darbo vadovas, kuriam kažkaip tekdavo „perkąsti“ savo studento braižą. Uždavęs parašyti po rašto darbą visai grupei, dėstytojas būtų turėjęs kankintis su 20-30 skirtingų braižų. Todėl jų ir nebuvo reikalaujama.
R. Žiliukaitė: Bakalauro studijų metais rašydavome santykinai mažai: vieną ar, daugiausia, du rašto darbus per semestrą. Dabartiniams studentams tikrai tenka rašyti daugiau ir tai, mano nuomone, yra labai gerai. Kuo daugiau rašome, tuo lengviau rašome. Rašymo įgūdžiai yra įgyjami ir lavinami. Parašius gausybę rašto darbų studijų metais, bakalaurinis darbas yra tik vienas, šiek tiek didesnis rašto darbas. Skaityti toliau…
Neutrali sociologija?
Kurį laiką kamavausi, mėgindama sau atsakyti, kaip suderinti norą daryti kažką gero ir nuolatinę abejonę apie tai, ar tai iš tiesų yra kažkas gero. P. Bergeris sakė, kad sociologai nėra visuomenės reformatoriai, bet daugumos jų viduje slypi noras kažką pakeisti. Ir tada mąstai – aš esu sociologas, taigi geriau nei kiti žinau, ko reikia visuomenei, kad ji būtų geresnė. Bet ar iš tikrųjų? Ar buvimas mokslininku įgalina būti teisiu? Ir ar buvimas teisiu mokslininku yra suderinamas su įsivaizdavimu, kas yra gerai? O kaip tada vertybinis neutralumas?
Laimė, šiokias tokias gaires ieškant atsakymo į šiuos klausimus pasiūlė žinojimo sociologijos istorija. Taigi mėginu pasidalinti šiais pirminiais atsakymais su jumis.
Tekstas parengtas pranešimo “Mokslo vertybinio neutralumo problema žinojimo sociologijos perspektyvoje”, skirto 2012 metų Lietuvos sociologų konferencijai Nelygybių Lietuva, pagrindu.
Prielaida, kad sociologas turėtų spręsti nelygybės klausimus ir prisidėti prie visuomenės keitimo, kelia du klausimus. Pirma, kas sociologą įgalina būti žinančiu, kas visuomenei yra geriau? Kaip galima pagrįsti mokslo (taigi ir sociologijos) pretenzijas į vertingesnio žinojimo statusą? Antra, kaip išspręsti mokslo ir ideologijos (tai yra, ir vertybinių sprendimų) santykio klausimą? Į šiuos abu klausimus galima mėginti ieškoti atsakymo žinojimo sociologijos teorijose.
