Ne, tai nėra dar vienas tekstas apie V. Š. mirtį. „Niekada nebuvau didelis V. Š. talento gerbėjas, todėl apie jį nekalbėsiu. Jeigu jau pykstate, kad kažkas negerbia jo talento, tai galite toliau neskaityti – ne raudotojams šis tekstas. O kitiems galiu pasakyti, kad man savižudybės tema įdomi, nes esu su jomis susidūręs iš arti.“,- sako mūsų bičiulis Antanas Voznikaitis ir dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais savo sociologiniais pagromulojimais apie savižudybes. Tekste susidursite su E. Durkheimu, P. Bourdieu, A. Tereškinu, psichikos sveikatos institucijomis, statistika, o pabaigoje dar pagiriamas žodis suicidinių srovių komentatoriams!
Pirmas dalykas, kuris man krito į akis iš lavinos straipsnių ir laidų apie užpraėjusios savaitės suicidinį įvykį yra tas, kad komentatorių nuomonės apie savižudybę buvo tiek skirtingos, kad susidarė įspūdis, jog kiekvienas kalba apie vis kitokią savižudybę. Komentatoriams, deja, atrodo, kad jie visi kalba apie tą patį – nė velnio! Belieka nuliūdinti komentatorius ir pasakyti, kad sociologai savižudybę skirsto į skirtingus tipus, tad nėra taip viskas paprasta, kaip jums atrodo.
Pasak sociologijos klasiko Emilio Durkheimo, savižudybės tipai yra keturi: egoistinė, altruistinė, anominė ir fatalistinė. Egoistinė savižudybė įvyksta tada, kai žmogus jaučiasi už savo gyvenimą atsakingas tik prieš save patį, o jeigu tas gyvenimas pagal jo lūkesčius atrodo nenusisekęs, jam tada lengva pasirinkti savižudybę. Altruistinė savižudybė nutinka tada, kai žmogus nusižudo aukodamasis dėl kitų žmonių ar verčiamas tradicijos, pareigos. Tipiški pavyzdžiai būtų savanoriškas karių gyvybės aukojimas dėl savo būrio ar šalies, laivo kapitono nusiskandinimas su laivu, samurajaus savižudybė, Pilėnų susideginimas. Anominė i savižudybė yra žudymasis dėl to, kad visuomenėje gyvenimas tampa antraeile vertybe. Kitaip tariant, gyvybė nustoja savo šventumo, o savižudybė – nuodėmingumo. Fatalistinė savižudybė – kai žudomasi iš nevilties ar protesto, nes neįmanoma atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą, prievartą ir pan. Tipiški pavyzdžiai būtų susideginę budistų vienuoliai, Romas Kalanta arba tas niūrus variantas, kai moterys, kurios slepia savo nėštumą vėliau nužudo naujagimį ir nusižudo pačios. Tokie tad keturi savižudybių tipai, tarp kurių esama ypatingo ryšio. Skaityti toliau…
Gegužės 8 d. Sociokino seansą praleisime su neįprasta 5 asmenų šeima, kurioje su išoriniu pasauliu komunikuoja tik tėvas, motina gali lauktis dviejų vaikų ir šuns, žodis „zombis“ reiškia „geltoną gėlytę “, o „jūra“ – „kėdę“, vaikai džiūgauja, kai iš dangaus nukrenta lėktuvas, konkuruoja tarpusavyje dėl tėvų paskatinimų ir gali tikėtis peržengti namų ribas tik iškritus iltiniam dančiui.
Dogtooth – vienas iš sociologiškiausių ir keisčiausių vaidybinių Sociokino filmų, iliustruojantis, kad tai, kas yra (ne)normalu, (ne)moralu yra sąlyginis dalykas. Nėra savaime gerų ar blogų dalykų, tokiais juos padarome mes, mūsų vertinimas, iš esmės nulemtas socializacijos konteksto.
Abejingų nepaliekantis, iš komforto zonos išjudinantis, keistas, šokiruojantis, absurdiškas, tikroviškas ir kartu siurrealistinis „Iltinis dantis“ – gegužės 8 d., 18.45 val., VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius) 107 aud.
Kad nepamirštum, gali pasižymėti renginio puslapyje Facebook’e.
Ateik!
Kaip manote, ar melancholiškasis kyborgas Maxas Weberis šiandien būtų aktyvus kiberoptimistas, ar veikiau tikrasis kiberpesimistų draugijos narys? Atsakymų šiame straipsnyje ieško sociologas Antanas Voznikaitis, skaitytoją įtraukdamas į diskusiją apie daugiaveides ir dažnai nenuspėjamas interneto bei socialinių tinklų įtakas ne tik atskiram individui, bet ir visai (pasaulio) visuomenei:
Socialiniai tinklai yra ir emocijų katalizatorius, ir emocijų malšinimo priemonė. Ir taip veikiausiai yra todėl, kad socialiniai tinklai yra tas laukas, kuriame galima sukaupti socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo. Negana to, jie tampa ir kultūrinės informacijos turgumi, kuriame galima už minėtų kapitalų taškus pardavinėti savo įdomias patirtis, gyvenimo istorijas, idėjas, juokelius, keiksmus, šmaikščius teminius paveikslėlius, vadinamus memais, populiarinti produktus ir paslaugas, užsiiminėti švietimu.
2020-ųjų birželio 14 d. bus praėję lygiai šimtas metų po Maxo Weberio, žymaus sociologo, istoriko ir ekonomisto, mirties. Vienas svarbiausių jo nagrinėtų klausimų yra Vakarų visuomenės racionalizacija ir modernizacija. Pasak Weberio, jos vyko dviem būdais. Viena vertus, Vakarus racionalizavo ir modernizavo individų psichologinė kaita, o kita vertus – naujos visuomenės institucijos. Protestantiškosios etikos inspiruota psichologinė kaita pagimdė naujo tipo žmogų – racionalų, pelną maksimizuojantį ir riziką minimizuojantį verslininką. Naujos realizacijos rinkos, birža, pasaulietinė teisė, mokslas, politinė konkurencija įteisino to žmogaus veiklą, suteikė jam naujų rizikos, informacinių ir sandorių kaštų mažinimo galimybių. Eidamas Weberio pėdomis, pamėginsiu atskleisti, kokia etika dominuoja dabar, ir žiūrėdamas į socialinius tinklalapius, kaip į instituciją, įvertinsiu jos indėlį individų ir visuomenės racionalizacijos procese.
A. Voznikaičio iliustracija
Iš pradžių artimiau susipažinkime su Weberio pagrindine idėja. Grubiai tariant, jam atrodė, kad tradicinės visuomenės individas buvo konformistas, kuris gyvenime vadovaudavosi tradicija, jausmais, per daug nereflektuodavo savo praeities poelgių ir neturėjo ambicingų planų ateičiai Skaityti toliau…
O kas tarp elito ir prekariato?
Tęsiant gyvų sociologinių tyrimų pavyzdžius, šiandien siūlau susipažinti su Didžiosios Britanijos socialinių klasių tyrimu „BBC’s 2011 Great British Class Survey“. Pastarasis įdomus tuo, kad, viena vertus, pasiūlė visiškai naują, 7 klases apimantį socialinės stratifikacijos modelį, antra vertus, rėmėsi sociologo P. Bourdieu ekonominio, socialinio bei kultūrinio kapitalo koncepcija, trečia vertus, yra didžiausias kada nors minėtos šalies socialinės stratifikacijos sistemą nagrinėjęs tyrimas.
2011 metais tarptautinė mokslininkų grupė, bendradarbiaudama su BBC Lab UK, atliko virš 161000 respondentų įtraukusią internetinę apklausą. Kadangi pastaroji apėmė tik BBC vartotojus (o tai jau yra tendencinga imtis), norint reprezentuoti visas socialdemografines grupes buvo atlikta papildoma nacionalinė apklausa.
Pasak tyrėjų, tradicinis socialinių klasių skirstymas, besiremiantis žmogaus profesija, užsiėmimu ir turtu, šiandieninėmis sąlygomis yra per paprastas modelis, tad siūlo šią sampratą praplėsti atsižvelgiant į tris klasines dimensijas – ekonominę, socialinę ir kultūrinę. Šių dimensijų atskleidimui ir matavimui mokslininkai pasitelkė P. Bourdieu 1984 m. pasiūlytą socialinio, kultūrinio ir ekonominio kapitalo sampratą, pagal kurią individai disponuoja skirtingomis minėtų trijų materialinius ir nematerialinius resursus apimančių kapitalų kombinacijomis, ir tai lemia jų padėtį visuomenėje bei gyvenimo šansus. Skaityti toliau…
Mielieji!
Julija šią savaitę išdėliojo krūvą taiklių minčių apie mokslo komunikaciją trumpai užsimindama, jog su socialių sociologų chroniškais pamintijimais apie mokslo viešojoje erdvėje situaciją gerokai susijusi mūsų iniciatyva Lietuvos interneto apdovanojimuose LOGIN 2013 įsteigti „Geriausio mokslo populiarinimo projekto internete“ nominaciją, ten nominuotis patiems ir nominuoti krūvą kitų mokslo komunikacijos projektų. Bet be jūsų pagalbos mūsų iniciatyva ne kažin ko verta — todėl širdingai prašome (paskutinį kartą;) palaikyti mus ir/arba kitus mūsų kolegas-mokslo komunikatorius. Tereikia paspausti pelę ant oranžinės širdies. Miau!
♥♥♥
Socialių sociologų komanda
1974 metų balandžio 7 dieną prancūzas Philippe Petit įvykdė vieną žymiausių ir artistiškiausių XX amžiaus nusikaltimų, kuriam buvo ruošiamasi daugiau nei 6 metus. Grupelė prancūzų, siekdami kruopščiai suplanuoti kiekvieną detalę, New York’e praleido 8 mėnesius. Po šio įvykio Philippe buvo sulaikytas policijos kaip nusikaltėlis, suabejota jo psichine sveikata. Tačiau po paros areštinėje paleistas. JAV jis tapo tikra įžymybe.
Lauksime!
Pradžiai – keletas sąvokų. Kuo skiriasi mokslo populiarinimas, mokslo komunikacija ir mokslo žurnalistika? VU metodinė priemonė sako, kad jie vartojami sinonimiškai. Tačiau apie skirtumus sufleruoja tiek žodžių junginių prasmė, tiek jų vartojimo įpročiai. Mokslo populiarinimas - tai bet kokia, bet kieno vykdoma veikla, nukreipta į mokslinių atradimų arba nusistovėjusios mokslinės išminties paaiškinimą auditorijai. Mokslo komunikacija – tai procesas giminingas viešiesiems ryšiams, kai mokslo institucijos arba patys mokslininkai yra suinteresuoti papasakoti („iškomunikuoti“), ką jie šiuo metu veikia, kaip sprendžia mokslines problemas, kokius rezultatus gauna. Mokslo komunikacijos auditorija gali būti ne tik „plačioji visuomenė“, bet ir kiti mokslininkai. Mokslo žurnalistika užsiimantys žurnalistai ne būtinai patys yra mokslininkai, bet pakankamai susigaudo vienoje arba keliose mokslo šakose, kad žinotų, kas šiuo metu jose aktualu, kokius klausimus užduoti imant interviu, ir kaip išversti mokslininkų kalbą į visiems suprantamą kalbą. Mokslo populiarinimą, mokslo komunikaciją ir mokslo žurnalistiką sieja tas pats tikslas – papasakoti apie mokslinę veiklą taip, kad suprastų tam tikra tikslinė auditorija. Kadangi šiuo metu gyvenu akademinėje terpėje, mane labiausiai domina mokslinės komunikacijos problemos. Apie jas toliau ir kalbėsiu, nors griežtai atskirti jas nuo mokslo populiarinimo ir mokslo žurnalistikos nereiktų – geriausius rezultatus duoda bendradarbiavimas tarp šių trijų sričių. Skaityti toliau…
Moterys moksle ir Finkbeiner testas
Prieš porą dienų vakarojant su kolegėmis ir kolegomis, iškilo eilinė diskusija apie tai, kokia yra moterų padėtis moksle. Šiandien užkliuvau už Europos komisijos tyrimo “She figures”, kuris nagrinėja tyrėjų-moterų skaičių įvairiose pozicijose moksle, versle ir valstybės institucijose visose ES šalyse (didžioji dalis duomenų – 2012 metų, kai kurie – 2009). Turint laiko, verta pavartyti visą tyrimą, na o aš trumpai apibendrinsiu Lietuvos padėtį. 2009 metais Lietuva (51%) kartu su Latvija (52%) pirmavo pagal moterų tyrėjų proporciją. Žiūrint pagal sektorius, aukštajame moksle 53% visų tyrėjų buvo moterys, valstybės sektoriuje – 53%, versle – mažiau, 31%. Pasiskirstymas pagal amžių jauniausioje kohortoje (iki 35 m.) ir 45-54 m. kohortoje panašus, 55+ metų amžiaus vyrų yra maždaug trečdaliu daugiau nei moterų, o 35-44 m. moterų – maždaug trečdaliu daugiau negu vyrų. Tuo tarpu tarp doktorantų, gavusių diplomą 2010 m. moterų – 58%. Pasiskirstymas pagal studijų sritis dar įdomesnis: diplomuotos daktarės sudarė 59% humanitarių mokslų, 69% socialinių, 62% tiksliųjų mokslų, matematikos ir IT, 38% inžinerijos ir architektūros, 69% žemės ūkio ir 53% biomedicinos absolventų. Skaityti toliau…
2012 metų jaunųjų mokslininkų geriausių mokslinių darbų konkurso laureatė sociologė/kriminologė dr. Margarita Dobrynina premiją gavusiame disertaciniame darbe „Kriminalinio žinojimo konstravimas viešajame diskurse“ siekė atskleisti kasdienio žmonių žinojimo apie socialinę nusikaltimų tikrovę konstravimo specifiką viešajame diskurse. Šiam tikslui pasiekti Margarita atliko Kauno pedofilijos istorijos atvejo tyrimą, kurį sudarė kiekybinių ir kokybinių metodų trianguliacija.
Kokybinė naujienų portalo „Delfi.lt“ publikacijų apie Kauno pedofilijos skandalą ir kitus pedofilijos atvejus turinio analizė, apėmusi 800 atrinktų (2009.01.01- 2010.09.30 laikotarpio) publikacijų – tik dalis išsamaus tyrimo. Būtent į šią dalį atkreipiau dėmesį dėl analizei pasirinktos originalios ir sociologų darbuose retai sutinkamos prieigos – rusų lingvisto V. Proppo naratyvų struktūros modelio. Empiriniais rusų pasakų tyrinėjimais besiremdamas lingvistas pastebėjo, kad visose pasakose atsikartoja tas pats naratyvas bei ta pati struktūra, ir pasiūlė modelį, kuris su tam tikromis išlygomis, adaptuojant prie šiuolaikinių naratyvinių tekstų, gali būti taikomas daugelio istorijų „skaitymui“.
Dėl itin aktualios temos bei originalaus instrumento ją analizuoti, pamaniau, kad verta ir su jumis pasidalinti išrtes įdomia M. Dobryninos darbo ištrauka, kurioje mokslininkė, pasitelkusi minėtą V. Proppo modelį, analizuoja Kauno pedofilijos istoriją bei jos veikėjus įpina į „piktadario“, „donoro/aukotojo“, „pagalbininko“, „princesės“, „ekspeditoriaus“, „didvyrio/herojaus“ ir „netikro didvyrio“ vaidmenis.
Reikia pastebėti, kad autorės tikslas nebuvo kvestionuoti naujienų portalo informacijos atitikimo „tikrovei“. Sociologijos daktarė siekė ne atlikti dar vieną „ikiteisminį tyrimą“, bet atskleisti naratyvo (tokio, kokį galima rekonstruoti iš portale pateiktų publikacijų) struktūrą, kad būtų galima geriau suprasti kriminalinio žinojimo konstravimo specifiką viešajame diskurse.
V. Proppas išskiria septynias veiksmo sferas: „piktadarys“, „donoras/aukotojas“, „pagalbininkas“, „princesė“ (ir tėvas), „ekspeditorius“, „didvyris/herojus“ (ieškotojas arba auka) ir „netikras didvyris“. Skaityti toliau…
Vilnietis Vilniečiams
Įdėmesni skaitytojai tikriausiai jau įsiminė Pašaliečio vardą ir kartu su visa Socialios Sociologijos redakcija svarstė, ar išvysime galų gale jo komentarų ir apie lietuvišką realybę per fantastikos kūrėjų akinius? Ir štai – galime Jus pradžiuginti dar vienu sociologizuoto fantastikos fano tekstu. Šįkart Pašalietis pasakoja apie Vilnių iš Andriaus Tapino romano „Vilko valanda“ perspektyvos:
Motyvas I
Šio straipsnio idėja kilo spontaniškai. Pirma, aptarus fantastikos įtaką rusų ir amerikiečių (kad ir vieno autoriaus asmenyje) habitusui, ignoruoti gimtąjį lietuviškąjį būtų ne visai korektiška. Todėl morališkai jaučiausi įsipareigojęs paanalizuoti ir lietuvius, bet neturėjau objekto.1 Antra, kaip tik perskaičiau Andriaus Tapino „Vilko valanda“ – fantastinį romaną su labai aiškiu vertybiniu užtaisu. Trečia, šį romaną skaičiau pavargęs nuo Pierre Bourdieu ir Jean-Claude Passeron veikalo „Reprodukcija: švietimo sistemos teorijos elementai“. Taigi galvoje susiformavo kokteilis iš moralinio įsipareigojimo, smagaus alternatyvios istorijos fantastinio romano ir pripažintos sociologinės teorijos apie švietimo sistemą (dar nebaigtos skaityti). Kaip sakoma, nuo skaudamos galvos ant sveikos.
Motyvas II
Andrius Tapinas nėra žmogus, priverstas rašyti arba gaminti literatūrinius opusus, sakysim, skirtingai nei Sigitas Parulskis2, šiuo metu labiausiai reklamuojamas Lietuvos rašytojas, kad išgyventų.
Andrius Tapinas yra talentingas, mano nuomone, televizijos žurnalistas, skirtingai nuo savo kolegų, mėginantis aktualizuoti problemą, o ne parodyti save.3 Jo intelektas daro jį vienu iš įtakingiausių informacinio lauko veikėjų, o kapitalas, įgytas informaciniame lauke, tampa simboliniu, darydamas jį įgijusį agentą galios lauko žaidėju4. Žurnalistas Andrius Tapinas yra Lietuvos galios lauko žaidėjas. Jau vien todėl jo „Vilko valanda“ tampa įdomia.
