Kitame sociologijos + kino seanse gegužės 22 dieną bus nelengva, bet tikrai įdomu. Sociokine stebėsime haliucinacijas, mėginsime rekonstruoti kolektyviai pabėgusią jaunų vyrų atmintį ir diskutuosime apie tai, kas iš tiesų įvyko prieš 31 metus, ir kodėl žmonės masiškai atsisako tai prisiminti?
Pirmą kartą filmą „Valsas su Baširu“ (ואלס עם באשיר / Vals im Bashir, rež. Ari Folman, Izraelis, 2008) sutikau prieš ketverius metus „Kino pavasaryje“. Pirmas įspūdis – tai tikrai neįprastas filmas. Pirmiausia – savo apgaulingai lengva animacine forma, po kuria slypi turinys, sunkiai rezonuojantis su lūkesčiais, kuriuos turiu spalvotiems judantiems piešiniams. Todėl pirmas dvidešimt minučių, jei negebate išsivaduoti nuo stereotipnių kino formų sužalotos vaizduotės, animacija gali erzinti. Kokia jos motyvacija, kam režisierius pasirinko būtent tokią raiškos priemonę, kuri, rodos, tėra pretenzinga forma vardan formos, lyg groteskiškas komiksas apie karą… Vis kirba palyginimai su Marjane Satrapi „Persepoliu“ – ten animacijos naudojimas save puikiausiai pateisina, o čia? Bet kantrybės.
„Gali piešti kiek tinkamas, tik nefilmuok“ – frazė iš jau įsibėgėjančio filmo viską sudėlioja į vietas.
Apie tam tikrus dalykus (šiuo atveju – apie Sabros ir Šatilos žudynes Libane 1982-aisiais) kur kas geriau piešti. Psichologiškai. Skaityti toliau…
Šiandien virtualios realybės svarba daugeliui žmonių gyvenimo aspektų yra neginčytina. Tobulėjant techninėms galimybėms jos įtaka socialinei realybei vis labiau auga – virtuali realybė vis dažniau, kalbant S. Žižek terminais, yra vadinama virtualumo realybe (reality of the virtual), taip pabrėžiant jos „realumą“ vartotojams. Viena iš virtualios realybės atmainų yra ir MMORPG (Massively Multiplayer Online Role-Playing Game). Šie žaidimai yra viena iš populiariausių virtualios realybės versijų: tai rodo tiek šių žaidimų vartotojų gausa – reguliariai žaidžia maždaug 50 milijonų žmonių visame pasaulyje, tiek ir didelis jų kiekis – World of Warcraft, Lineage II, Everquest, Runescape ir t.t. MMORPG sociologiniu požiūriu yra neišsemiama tyrimų sritis – pradedant nuo socialinių ryšių savitumo mažose žaidėjų grupėse, baigiant galios santykiais plačios žaidėjų visuomenės mastu. Šiandien sociologijos studentas Laurynas Radzevičius su Socialios sociologijos skaitytojais dalinasi savo atlikto tyrimo, kurio metu buvo paimti 7 giluminiai interviu su Lineage II žaidėjais rezultatais. Tyrime Laurynas sutelkė dėmesį į vieną iš MMORPG aspektų – žaidėjų kuriamus avatarus, kaip savęs pateikimo internetinėje erdvėje priemonę. Kaip yra konstruojami avatarai, ką jie reiškia patiems žaidėjams?
MMORPG žaidėjai save reprezentuoja naudodamiesi avatarais – skaitmeninėmis vartotojų reprezentacijomis. Avatarai žaidime turėtų atlikti tik instrumentinę funkciją – leisti žaidėjui pasirinkti ir keisti žaidimo eigą bei istoriją. Skaityti toliau…
Ne, tai nėra dar vienas tekstas apie V. Š. mirtį. „Niekada nebuvau didelis V. Š. talento gerbėjas, todėl apie jį nekalbėsiu. Jeigu jau pykstate, kad kažkas negerbia jo talento, tai galite toliau neskaityti – ne raudotojams šis tekstas. O kitiems galiu pasakyti, kad man savižudybės tema įdomi, nes esu su jomis susidūręs iš arti.“,- sako mūsų bičiulis Antanas Voznikaitis ir dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais savo sociologiniais pagromulojimais apie savižudybes. Tekste susidursite su E. Durkheimu, P. Bourdieu, A. Tereškinu, psichikos sveikatos institucijomis, statistika, o pabaigoje dar pagiriamas žodis suicidinių srovių komentatoriams!
Pirmas dalykas, kuris man krito į akis iš lavinos straipsnių ir laidų apie užpraėjusios savaitės suicidinį įvykį yra tas, kad komentatorių nuomonės apie savižudybę buvo tiek skirtingos, kad susidarė įspūdis, jog kiekvienas kalba apie vis kitokią savižudybę. Komentatoriams, deja, atrodo, kad jie visi kalba apie tą patį – nė velnio! Belieka nuliūdinti komentatorius ir pasakyti, kad sociologai savižudybę skirsto į skirtingus tipus, tad nėra taip viskas paprasta, kaip jums atrodo.
Pasak sociologijos klasiko Emilio Durkheimo, savižudybės tipai yra keturi: egoistinė, altruistinė, anominė ir fatalistinė. Egoistinė savižudybė įvyksta tada, kai žmogus jaučiasi už savo gyvenimą atsakingas tik prieš save patį, o jeigu tas gyvenimas pagal jo lūkesčius atrodo nenusisekęs, jam tada lengva pasirinkti savižudybę. Altruistinė savižudybė nutinka tada, kai žmogus nusižudo aukodamasis dėl kitų žmonių ar verčiamas tradicijos, pareigos. Tipiški pavyzdžiai būtų savanoriškas karių gyvybės aukojimas dėl savo būrio ar šalies, laivo kapitono nusiskandinimas su laivu, samurajaus savižudybė, Pilėnų susideginimas. Anominė i savižudybė yra žudymasis dėl to, kad visuomenėje gyvenimas tampa antraeile vertybe. Kitaip tariant, gyvybė nustoja savo šventumo, o savižudybė – nuodėmingumo. Fatalistinė savižudybė – kai žudomasi iš nevilties ar protesto, nes neįmanoma atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą, prievartą ir pan. Tipiški pavyzdžiai būtų susideginę budistų vienuoliai, Romas Kalanta arba tas niūrus variantas, kai moterys, kurios slepia savo nėštumą vėliau nužudo naujagimį ir nusižudo pačios. Tokie tad keturi savižudybių tipai, tarp kurių esama ypatingo ryšio. Skaityti toliau…
Gegužės 8 d. Sociokino seansą praleisime su neįprasta 5 asmenų šeima, kurioje su išoriniu pasauliu komunikuoja tik tėvas, motina gali lauktis dviejų vaikų ir šuns, žodis „zombis“ reiškia „geltoną gėlytę “, o „jūra“ – „kėdę“, vaikai džiūgauja, kai iš dangaus nukrenta lėktuvas, konkuruoja tarpusavyje dėl tėvų paskatinimų ir gali tikėtis peržengti namų ribas tik iškritus iltiniam dančiui.
Dogtooth – vienas iš sociologiškiausių ir keisčiausių vaidybinių Sociokino filmų, iliustruojantis, kad tai, kas yra (ne)normalu, (ne)moralu yra sąlyginis dalykas. Nėra savaime gerų ar blogų dalykų, tokiais juos padarome mes, mūsų vertinimas, iš esmės nulemtas socializacijos konteksto.
Abejingų nepaliekantis, iš komforto zonos išjudinantis, keistas, šokiruojantis, absurdiškas, tikroviškas ir kartu siurrealistinis „Iltinis dantis“ – gegužės 8 d., 18.45 val., VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius) 107 aud.
Kad nepamirštum, gali pasižymėti renginio puslapyje Facebook’e.
Ateik!
Kaip manote, ar melancholiškasis kyborgas Maxas Weberis šiandien būtų aktyvus kiberoptimistas, ar veikiau tikrasis kiberpesimistų draugijos narys? Atsakymų šiame straipsnyje ieško sociologas Antanas Voznikaitis, skaitytoją įtraukdamas į diskusiją apie daugiaveides ir dažnai nenuspėjamas interneto bei socialinių tinklų įtakas ne tik atskiram individui, bet ir visai (pasaulio) visuomenei:
Socialiniai tinklai yra ir emocijų katalizatorius, ir emocijų malšinimo priemonė. Ir taip veikiausiai yra todėl, kad socialiniai tinklai yra tas laukas, kuriame galima sukaupti socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo. Negana to, jie tampa ir kultūrinės informacijos turgumi, kuriame galima už minėtų kapitalų taškus pardavinėti savo įdomias patirtis, gyvenimo istorijas, idėjas, juokelius, keiksmus, šmaikščius teminius paveikslėlius, vadinamus memais, populiarinti produktus ir paslaugas, užsiiminėti švietimu.
2020-ųjų birželio 14 d. bus praėję lygiai šimtas metų po Maxo Weberio, žymaus sociologo, istoriko ir ekonomisto, mirties. Vienas svarbiausių jo nagrinėtų klausimų yra Vakarų visuomenės racionalizacija ir modernizacija. Pasak Weberio, jos vyko dviem būdais. Viena vertus, Vakarus racionalizavo ir modernizavo individų psichologinė kaita, o kita vertus – naujos visuomenės institucijos. Protestantiškosios etikos inspiruota psichologinė kaita pagimdė naujo tipo žmogų – racionalų, pelną maksimizuojantį ir riziką minimizuojantį verslininką. Naujos realizacijos rinkos, birža, pasaulietinė teisė, mokslas, politinė konkurencija įteisino to žmogaus veiklą, suteikė jam naujų rizikos, informacinių ir sandorių kaštų mažinimo galimybių. Eidamas Weberio pėdomis, pamėginsiu atskleisti, kokia etika dominuoja dabar, ir žiūrėdamas į socialinius tinklalapius, kaip į instituciją, įvertinsiu jos indėlį individų ir visuomenės racionalizacijos procese.
A. Voznikaičio iliustracija
Iš pradžių artimiau susipažinkime su Weberio pagrindine idėja. Grubiai tariant, jam atrodė, kad tradicinės visuomenės individas buvo konformistas, kuris gyvenime vadovaudavosi tradicija, jausmais, per daug nereflektuodavo savo praeities poelgių ir neturėjo ambicingų planų ateičiai Skaityti toliau…
O kas tarp elito ir prekariato?
Tęsiant gyvų sociologinių tyrimų pavyzdžius, šiandien siūlau susipažinti su Didžiosios Britanijos socialinių klasių tyrimu „BBC’s 2011 Great British Class Survey“. Pastarasis įdomus tuo, kad, viena vertus, pasiūlė visiškai naują, 7 klases apimantį socialinės stratifikacijos modelį, antra vertus, rėmėsi sociologo P. Bourdieu ekonominio, socialinio bei kultūrinio kapitalo koncepcija, trečia vertus, yra didžiausias kada nors minėtos šalies socialinės stratifikacijos sistemą nagrinėjęs tyrimas.
2011 metais tarptautinė mokslininkų grupė, bendradarbiaudama su BBC Lab UK, atliko virš 161000 respondentų įtraukusią internetinę apklausą. Kadangi pastaroji apėmė tik BBC vartotojus (o tai jau yra tendencinga imtis), norint reprezentuoti visas socialdemografines grupes buvo atlikta papildoma nacionalinė apklausa.
Pasak tyrėjų, tradicinis socialinių klasių skirstymas, besiremiantis žmogaus profesija, užsiėmimu ir turtu, šiandieninėmis sąlygomis yra per paprastas modelis, tad siūlo šią sampratą praplėsti atsižvelgiant į tris klasines dimensijas – ekonominę, socialinę ir kultūrinę. Šių dimensijų atskleidimui ir matavimui mokslininkai pasitelkė P. Bourdieu 1984 m. pasiūlytą socialinio, kultūrinio ir ekonominio kapitalo sampratą, pagal kurią individai disponuoja skirtingomis minėtų trijų materialinius ir nematerialinius resursus apimančių kapitalų kombinacijomis, ir tai lemia jų padėtį visuomenėje bei gyvenimo šansus. Skaityti toliau…
Mielieji!
Julija šią savaitę išdėliojo krūvą taiklių minčių apie mokslo komunikaciją trumpai užsimindama, jog su socialių sociologų chroniškais pamintijimais apie mokslo viešojoje erdvėje situaciją gerokai susijusi mūsų iniciatyva Lietuvos interneto apdovanojimuose LOGIN 2013 įsteigti „Geriausio mokslo populiarinimo projekto internete“ nominaciją, ten nominuotis patiems ir nominuoti krūvą kitų mokslo komunikacijos projektų. Bet be jūsų pagalbos mūsų iniciatyva ne kažin ko verta — todėl širdingai prašome (paskutinį kartą;) palaikyti mus ir/arba kitus mūsų kolegas-mokslo komunikatorius. Tereikia paspausti pelę ant oranžinės širdies. Miau!
♥♥♥
Socialių sociologų komanda
1974 metų balandžio 7 dieną prancūzas Philippe Petit įvykdė vieną žymiausių ir artistiškiausių XX amžiaus nusikaltimų, kuriam buvo ruošiamasi daugiau nei 6 metus. Grupelė prancūzų, siekdami kruopščiai suplanuoti kiekvieną detalę, New York’e praleido 8 mėnesius. Po šio įvykio Philippe buvo sulaikytas policijos kaip nusikaltėlis, suabejota jo psichine sveikata. Tačiau po paros areštinėje paleistas. JAV jis tapo tikra įžymybe.
Lauksime!
Pradžiai – keletas sąvokų. Kuo skiriasi mokslo populiarinimas, mokslo komunikacija ir mokslo žurnalistika? VU metodinė priemonė sako, kad jie vartojami sinonimiškai. Tačiau apie skirtumus sufleruoja tiek žodžių junginių prasmė, tiek jų vartojimo įpročiai. Mokslo populiarinimas - tai bet kokia, bet kieno vykdoma veikla, nukreipta į mokslinių atradimų arba nusistovėjusios mokslinės išminties paaiškinimą auditorijai. Mokslo komunikacija – tai procesas giminingas viešiesiems ryšiams, kai mokslo institucijos arba patys mokslininkai yra suinteresuoti papasakoti („iškomunikuoti“), ką jie šiuo metu veikia, kaip sprendžia mokslines problemas, kokius rezultatus gauna. Mokslo komunikacijos auditorija gali būti ne tik „plačioji visuomenė“, bet ir kiti mokslininkai. Mokslo žurnalistika užsiimantys žurnalistai ne būtinai patys yra mokslininkai, bet pakankamai susigaudo vienoje arba keliose mokslo šakose, kad žinotų, kas šiuo metu jose aktualu, kokius klausimus užduoti imant interviu, ir kaip išversti mokslininkų kalbą į visiems suprantamą kalbą. Mokslo populiarinimą, mokslo komunikaciją ir mokslo žurnalistiką sieja tas pats tikslas – papasakoti apie mokslinę veiklą taip, kad suprastų tam tikra tikslinė auditorija. Kadangi šiuo metu gyvenu akademinėje terpėje, mane labiausiai domina mokslinės komunikacijos problemos. Apie jas toliau ir kalbėsiu, nors griežtai atskirti jas nuo mokslo populiarinimo ir mokslo žurnalistikos nereiktų – geriausius rezultatus duoda bendradarbiavimas tarp šių trijų sričių. Skaityti toliau…
Moterys moksle ir Finkbeiner testas
Prieš porą dienų vakarojant su kolegėmis ir kolegomis, iškilo eilinė diskusija apie tai, kokia yra moterų padėtis moksle. Šiandien užkliuvau už Europos komisijos tyrimo “She figures”, kuris nagrinėja tyrėjų-moterų skaičių įvairiose pozicijose moksle, versle ir valstybės institucijose visose ES šalyse (didžioji dalis duomenų – 2012 metų, kai kurie – 2009). Turint laiko, verta pavartyti visą tyrimą, na o aš trumpai apibendrinsiu Lietuvos padėtį. 2009 metais Lietuva (51%) kartu su Latvija (52%) pirmavo pagal moterų tyrėjų proporciją. Žiūrint pagal sektorius, aukštajame moksle 53% visų tyrėjų buvo moterys, valstybės sektoriuje – 53%, versle – mažiau, 31%. Pasiskirstymas pagal amžių jauniausioje kohortoje (iki 35 m.) ir 45-54 m. kohortoje panašus, 55+ metų amžiaus vyrų yra maždaug trečdaliu daugiau nei moterų, o 35-44 m. moterų – maždaug trečdaliu daugiau negu vyrų. Tuo tarpu tarp doktorantų, gavusių diplomą 2010 m. moterų – 58%. Pasiskirstymas pagal studijų sritis dar įdomesnis: diplomuotos daktarės sudarė 59% humanitarių mokslų, 69% socialinių, 62% tiksliųjų mokslų, matematikos ir IT, 38% inžinerijos ir architektūros, 69% žemės ūkio ir 53% biomedicinos absolventų. Skaityti toliau…
