Apie Ben Whishaw kūną: vizualinė esė
Socialioje Sociologijoje šiandien skaitykite (ir grožėkitės vaizdais!) apie fanų kultūros studijas ir vieną išsamiai išnagrinėtą šių studijų atvejį: aktoriaus Ben Whishaw kūno reprezentacijų kino filmuose analizę. Dėkojame kolegei Daliai už šio teksto atradimą, vertimą ir pristatymą skaitytojams:
Naršydama po aktoriaus Ben Whishaw fanų blogus, viename labai nemoksliniame iš jų radau fanės parašytą nuostabią analizę apie pažeidžiamą vyro kūną kine. Vizuali, nuotraukomis gausiai iliustruota analizė patraukė mano dėmesį tuo, jog buvo apie tai, kas mane jau kurį laiką domino: kodėl kine atsiranda trapaus vyriškumo tipo herojai, kaip jie priešpastatomi „vyriškam“ vyriškumui, bet labiausiai – kodėl toks vyriškumas patrauklus man ir mane veikia. Taigi, susidūriau su keliais fenomenais vienu metu: kritinių kultūros studijų rėmuose parašyta analize apie aktoriaus Ben Whishaw kūną kine, ir kartu su fanų kultūra, kuri nuo 9 dešimtmečio yra moksliškai tyrinėjama sociologų, kultūros kritikų, medijų analitikų ir kitų socialinių mokslų atstovų.
Fanų kultūros studijos pradėtos 9 dešimtmetyje, kai ši kultūra dar plito per zinus – atspausdintus tekstus, kuriais tarpusavyje keitėsi fanai. Fanai buvo pažymėti socialine stigma, vaizduojami kaip kvaili ir neartikuliuoti pasyvūs medijų vartotojai, kurių kultūra neverta mokslininkų dėmesio. Socialinių studijų atstovai, kurie patys priklausė fanų bendruomenėms, ėmėsi tyrimų, formuojančių naują pozityvų fanų įvaizdį: ne kaip pasyvių medijų vartotojų, bet kaip aktyvių dalyvių, kritiškai įsitraukusių, kūrybingų. 9 dešimtmetyje būti fanu reiškė socialinę stigmą ir dauguma nenorėjo būti išviešinti, nenorėjo būti klaidingai interpretuojami, bet taip pat nebuvo užtikrinti ir atsivėrimu didesnei visuomenės daliai. Skaitmeninės technologijos leido fanams aktyviai plėtoti savo kultūrą. Jos įgalino medijų vartotojus kaupti, perteikti, įprasminti ir cirkuliuoti medijų turinį. Įvairios institucijos ir praktikos pradėtos peržiūrėti, augant pripažinimui, jog skatinant ar bent jau toleruojant dalyvavimo kultūrą, galima gauti vertingų įžvalgų. Aktyvios auditorijos, dalyvavimo kultūros sąvokos šiandien plačiai taikomos medijų studijose, ir fanų kultūros tyrimai išplečia įvairias sritis nuo edukacijos iki filosofijos ar antropologijos. Fanų studijos suteikė galingą priemonę analizuoti svarbius klausimus susietus šiandienine medijose įtarpinta kultūra, kelti klausimus apie fanų kūrybiškumą, virtualias bendruomenes, dalyvavimo kultūrą. Fanų tyrimai taikomi tiriant neformalaus mokymo galimybes, keliant klausimus apie tradicinius intelektinės nuosavybės apibrėžimo būdus, analizuojant subkultūrinę raišką ir grassroots aktyvizmą, tiriant, kaip eksperimentuojama su tapatumu ir lyties raiška. Filosofijoje fanų bendruomenės matomos kaip aktyvios „liaudiškųjų“ (vernacular) teorijų kūrimo vietos.
Fanai ne tik aktyviai kuria savo kultūrą, tačiau yra refleksyvūs, siekdami suvokti tai ką daro, kaip daro ir kaip jaučiasi tai darydami. Daugelis fanų tyrinėtojų patys buvo fanai ir nusprendė analizuoti šį reiškinį, kurį mokslininkai perteikdavo supaprastindami. Tad analizėse perpinama autentiška fanų kultūros patirtis ir mokslinė analizė. Akademikai-fanai sulieja savo patirtį moksliškai kalbėdami apie šią sritį. Nes asmeninė patirtis, o ne vien stebėjimas iš šalies, yra svarbu. Tad dauguma tekstų parašyti asmeniškai. Fanų tyrinėtojai pabrėžia, jog prasmė nėra atsieta nuo emocijų. Fanų kultūra yra apie malonumo kūrimą, malonumas yra asmeniškas, ir kaip toks tik ir gali būti tiriamas. Asmeniškai rašomas tekstas fanų tyrinėtojams yra metodologinio refleksyvumo priemonė. Todėl tekstai (kaip ir žemiau pateikiamas tekstas) dažnai yra rašomi pirmuoju asmeniu ir reflektuojant asmeninę patirtį. Skaityti toliau…
(Ne)vaikiški žurnalai?
Šiandien Vytauto Didžiojo universiteto 3 kurso studentė Vigilija Žiūraitė atkreipia dėmesį, kad suaugusiems skirti mass medijų šaltiniai nepalyginamai dažniau patenka į sociologų akiratį nei skirti patiems mažiausiems bei labiausiai pasiduodantiems įtakai visuomenės nariams. Kokį pasaulį vaikams bei paaugliams piešia jiems skirti žurnalai? Kokia šių žurnalų pasirinkimo įvairovė lietuviškoje rinkoje? Pagal kokius kriterijus tėvai nusprendžia, ką pirkti savo atžaloms? Ką apie minėtus šaltinius mano ne tik tėvai bei įvairių sričių ekspertai, bet ir patys skaitytojai? Kokį poveikį žurnalų turinys gali turėti tolimesnei socializacijai? Panašius klausimus savo baigiamuosiuose darbuose galėtų nagrinėti ir sociologijos studentai. Pirminiai Vigilijos įspūdžiai vartant vaikams bei paaugliams skirtus žurnalus parodo, kad ši sritis tikrai verta didesnio sociologų dėmesio.
Besišypsantys veidai. Moterų veidai. Tobulas makiažas, balti dantys, blizgantys plaukai, madingiausi drabužiai. Spalvoti viršeliai ir ryškios antraštės. Tikriausia jau nuspėjote, į ką žiūriu – tai žurnalų lentyna viename iš eilinių Lietuvos prekybos centrų, seniai atkreipusi įtarų sociologo žvilgsnį. Pastarasis, su kiek solidesne retorika, priėjęs prie lentynos kelia panašius klausimus ir, turbūt, mintyse piktinasi ne mažiau entuziastingai nei 4 metų mergaitė Riley. „Kodėl visos mergaitės turi rinktis princeses? Kai kurioms mergaitėms patinka super herojai, kai kurioms - princesės. Vieniems berniukams patinka super herojai, kitiems – princesės. Kodėl visos mergaitės turėtų pirkti rožinius daiktus, o berniukai – būtinai kitokių spalvų?“,- įsikarščiavusi svarsto ji.
Sugrįžkime prie lentynos. Iš vienų žurnalų viršelių mums akį merkia tobulos pilnametės gražuolės, iš kitų, šiek tiek spalvingesnių, nes skirtų vaikams/jaunesniems paaugliams – ne mažesnį konkurencingumą bandančios pademonstruoti “Mergaitė”, “Luka”, “Barbie”, “Justė” ir pan. Žvelgiant į vaikiškos spaudos asortimentą peršasi išvada – didžioji dalis žurnalų yra skirti mergaitėms, tik keletas, pavyzdžiui, “Flintas” ir “Ratai” – berniukams, o lyties nepabrėžiantys vos keli žurnalai (pavyzdžiui, “Bitutė”) skirti tik patiems mažiausiems skaitytojams1.
Gimdymas namuose pagal Michelį
Veronika pradėjo, o aš pratęsiu diskusiją apie gimdymą namuose ir jo “kriminalizavimą” pasitelkdama mėgstamą Michelio Foucault skalpelį.
Visų pirma, Foucault’iškoje tradicijoje priimta manyti, kad 17 a. ima iš esmės keistis galios mechanizmai. Galios palaikymas racionalizuojasi, pats diskursas, t. y. būdai suvokti pasaulį ir apie jį kalbėti, tampa racionalus ir paremtas tiesos paieškomis – valia žinoti. Tuo pačiu metu atsiranda “tiesos” išgavimo, gamybos ir įtvirtinimo įrankiai: mokslas, masinės medijos, pilietinė visuomenė. Ginčas dėl to, kas turi galią yra ir ginčas dėl to, kas žino tiesą (pavyzdžiui, apie gimdymus namie); o ginčas dėl tiesos – ideologinės diskusijos apie gimdymą ir panašius klausimus – visada slepia daug banalesnius galios žaidimus. Pastarieji gali vykti visiškai nesąmoningai, nes esame disciplinuoti atstovauti tam tikrus diskursus. Ar gali būti, kad tūlam ir kartais pasikeikiančiam Delfi komentuotojui Petrui tikrai rūpi, kad Lietuvoje išgyventų kuo daugiau kūdikių? Tikėtina, kad ne; tiesiog vadindamas namie gimdančias moteris “žudikėmis iš viduramžių” jis įkūnija tam tikrą diskursą ir tuo pačiu įsiaudžia į sudėtingus galios santykių tinklus, įtvirtinančius tam tikrą socialinę tvarką. Skaityti toliau…
Sociologinį trigrašį į verdančias ir baigiančias perkaisti diskusijas dėl gimdymo namuose paskatino įkišti šie du sakiniai atvirame medikų laiške „apie gimdymą namuose ir pavėluotus sprendimus“: „Lietuvoje atsinaujinantis gimdymų namuose reiškinys – tikrai platesnis nei medicininis klausimas. Čia turbūt reikšmingesnės būtų sociologų ar antropologų analizės nei dar viena medikų nuomonė“. Kaip nepasiduoti tokiam intriguojančiam ir įpareigojančiam pasiūlymui?
Pirmiausia, svarbu pažymėti, kad toli gražu ne tik Lietuvoje egzistuojantis „naujasis“ požiūris į gimdymą atrodo kur kas lengviau paaiškinamas nei pastarųjų mėnesių įvykiai – teisinis su gimdymais namuose susijusių žmonių persekiojimas ir tokį požiūrį bei gyvenimo būdą pasirinkusiųjų kriminalizavimas. Matyt, šiuo klausimu savo žodį teks tarti kolegoms kriminologams, o aš šiame tekste mėginsiu suprasti, kodėl masinėse medijose (ir ypač – skaitytojų komentaruose) diskutuojant apie gimdymus namuose kartojasi smerkiantis požiūris ir tokie epitetai kaip „sekta“, „neatsakingumas“ ir ypač – visos šios situacijos raktažodis – „grįžimas į viduramžius“. Iš kur kyla tokio tipo žinojimas?
Gimdymas ir gimimas – kaip ir paauglystė, vedybos ar mirtis – yra egzistencinės patirtys, ikimodernioje bendruomenėje turėjusios perėjimo ritualo statusą. Tuo tarpu modernybėje šie tradicijos organizuojami gyvenimo eigos ritualai iškūnijami ir tampa abstrakčių modernybės sistemų kontrolės objektu. Šios egzistencinės patirtys iš tiesioginės-bendruomeninės priežiūros pereina į institucinės-administracinės koordinacijos rankas. Seras Anthony Giddensas šio proceso pasekmes vadina patyrimo sekvestravimu. Tai – „kasdienio gyvenimo atribojimas nuo patirčių, keliančių potencialiai drumsčiančius ramybę egzistencinius klausimus,– ypač nuo tokių patirčių, kurios susijusios su liga, beprotybe, nusikalstamumu, seksualumu ir mirtimi“, taip pat su tiesioginiu laukinės, neprijaukintos gamtos, gamtiškumo patyrimu1. Šių klausimų sprendimas modernybėje išstumiamas iš kasdienybės akiračio, o tiesioginio patyrimo trūkumas gausiai kompensuojamas reprezentacijomis masinėse medijose ir meno kūriniuose. Skaityti toliau…
2013-ųjų pavasarį Architektūros [pokalbių] fondas pradeda nauju ciklu „Disidentiškumas architektūroje“, kuriame architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai sieks įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį.
Šių laikų architektūra yra apsupta sudėtingų galios laukų, kuriuose vis intensyviau grumiasi politiniai, komerciniai, finansiniai, kariniai, ideologiniai ir kultūriniai veiksniai. Strategiškai būdama šio tinklo dalis, architektūra potencialiai gali tapti mediumu, artikuliuojančiu ir formuojančiu rezistencijos, kritiškumo, reformos bei vengimo idėjas.Naujasis architektūros pokalbių ciklas supažindins su Maskvos, Belgrado, Niujorko, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinėmis praktikomis, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose bus siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.
Ciklo pokalbių programa:
Vasario 28 d.
Popierinė architektūra Sovietų Sąjungoje. Protagonistai, mokytojai ir studentai apžvelgia aštuoniasdešimtuosius
Liudmila Kirpichev ir Vladislav Kirpichev, architektai, EDAS mokyklos įkūrėjai (Maskva)
Anna Bokov, architektė (Niujorkas)
Moderatorė: Ines Weizman (Londonas)
——
Kovo 8 d.
Bogdan Bogdanovic – architektūrinė praktika besikeičiančiant politiniams režimams Jugoslavijoje
Gordana Fontana-Giusti, architektė ir teoretikė (Londonas)
Ivan Ristic, meno istorikas ir kuratorius, (Viena/Belgradas)
Moderatorė: Ines Weizman (Londonas)
——
Kovo 14 d.
Disidentiškumo sąlygos/scenarijai Lietuvos architektūroje
Prof. Jonas Minkevičius, architektūros istorikas (Kaunas)
Algirdas Kaušpėdas, architektas (Vilnius)
Audrys Karalius, architektas (Kaunas)
Moderatorė: Marija Drėmaitė (Vilnius)
——
Kovo 27 d.
Talino architektūros mokykla – brėžiniai, parodos ir pastatai
Vilen Künnapu, architektas (Talinas)
Andres Kurg, architektūros istorikas (Talinas)
Moderatorė: Ines Weizman (Londonas)
——
Balandžio 18 d.
Kritiškumo ribos Baltijos regiono architektūroje
Ieva Zibarte, architektė ir kuratorė (Riga)
Ingrid Ruudi, kuratorė ir architektūros kritikė (Talinas)
Marija Drėmaitė, architektūros istorikė (Vilnius)
Moderatorė: Lolita Jablonskienė (Vilnius)
Ines Weizman, architektė ir teoretikė
Jurga Daubaraitė, kuratorė
Jonas Žukauskas, architektas
(Architektūros fondo informacija)
Iki pasimatymo Arch-pokalbiuose!
Sociologinis turizmas: lankėme Londoną
Dvi sociologės, dvi dienos didmiestyje, dvi nakvynės su visiškai skirtingomis žmonių istorijomis, milijonas second-hand knygynų su, žinoma, akademine literatūra. Na, gal ir ne visai milijonas, bet tikrai užteko pasiekti teoriniam ir praktiniam prisisotinimui. Agnė ir Julija dalinasi savo įspūdžiais iš Londono. Kiti sociologinio turizmo reportažai – Veronika apie Berlyną ir Milda apie Paryžių.
Vienas pažįstamas apie Londoną kartą yra pasakęs taip: daugiamilijoninis miestas su Viktorijos laikų infrastruktūra. Ta infrastruktūra veikia, tik jos logika keista, o erdvės ankštos. Londonas nėra nei bjaurus, nei labai jaukus – tiesiog didžiulis, suryjantis visus ir viską. Pirmą vakarą bičiulis pasakoja apie tai, kaip per 99% protesto akcijas Black Block’o demonstracija visiškai nunešė vitrinas ir kitką keliose gatvėse. Naktį atvažiavo darbininkai ir iš ryto visos krautuvės atisdarė taip, tarsi nieko nebūtų buvę. Atrodo, kad miestas toks didelis, kad nebeįmanoma kontrolės strategijoms priešpastatyti kasdienio gyvenimo taktikas. Labai sunku palikti žymę ar tapti išskirtiniu (įsivaizduojat kokį nors Solomoną Londone? Jis liktų absoliučiai nepastebėtas), todėl tos taktikos tampa pramintais išgyvenimo rutinos takais. O išgyvenimas gali būti labai lengvas – yra skvotų, maisto konteinerių, elementarių darbų kišenpinigiams. Svarbu žinoti, ko nori, kitaip paskęsi, galėdamas ničnieko neveikt per dienas. Antrą vakarą mūsų etnografija keliasi į lietuvių (e)migrantų pasaulį. Tam tikra prasme jis atvirkštinis – šie žmonės gyvena sudėtingai, nes daug ir sunkiai dirba (viena pašnekovė užsimena, kaip beprasmiška dirbti “tik viename” darbe), bet kartu ir tikslingai, nes turi vizijų, kam dirbti ir kam uždirbti. Šis užtikrintumas padeda dorotis su gausybe neužtikrintumo – nežinia dėl darbo, gyvenamosios vietos, atotolio šeimos. Nenutuokiu, kiek įtakos būtent Londonas galėjo turėti Z. Baumanui, bet galima įsivaizduoti, kaip taikliai šis miestas iliustruoja visa ko takumą arba likvidžią modernybę.
Nors sociologija Londone irgi paskęsta tarp gausybės alternatyvų, šiek tiek pasivaikščiojome žymesnių sociologų takais.
Matyt, senstu, nes kiekviena praėjusi Vilniaus Knygų mugė vis atrodo įdomesnė, turiningesnė, vis rodosi, kad pernai tai tikrai ir knygos buvo pigesnės, ir pasirinkimas didesnis, ir renginiai įdomesni, ir žmonės kiek mažiau spaudėsi, kiek elegantiškiau badėsi alkūnėmis ir švelniau mindė batus. Ir, žinoma, sociologinės veiklos pernai visada buvo daugiau. O ko sociologiškesnio galima tikėtis šiemet? Žinau tik tiek, kad šio to geriau, nei kad 2014-aisiais ;) Štai kuklios Socialios Sociologijos rekomendacijos, kur Knygų mugės metu būtų galima padėti šiek tiek savo laiko:
Ilgasis penktadienis – penktadienis, vasario 22 d.
14 val. Konferencijų salė 5.1 >> Algio Mickūno knygos “Socialinė vertybė ir individuali vertė“ sutiktuvės. Dalyvauja autorius
16 val. Forumas >> Diskusijų klubas. Socialinių tinklų karta: ką svarbu žinoti. Dalyvauja S. Lesinskienė, G.Duoblys. Moderuoja A. Kurienė
16 val. Rašytojų kampas/LRT studija >> Virginijaus Savukyno knygos „Istorija ir mitologijos“ pristatymas. Dalyvauja autorius, A. Tereškinas, A.Nikžentaitis, L.Bytautaitė
20 val. Forumas >> Medijų mitai ir mitai kaip medijos. Dalyvauja R. Repšienė, V. Rubavičius, N. Kardelis, S. Juknevičius (LKTI)
Nekasdienių pasimatymų diena – šeštadienis, vasario 23 d.
11 val. Konferencijų salė 5.2 >> Diskusija „Ar diasporos praeitis atskleidžia dabarties diasporos lemtį?“. Dalyvauja D. Kuizinienė, R. Žukienė, M. Drunga, D. Kuzmickaitė (Versus aureus)
12 val. Forumas >> Slavojaus Žižeko knygos pristatymas ir diskusija „Komunizmas kaip ateities perspektyva“. Dalyvauja N. Vasiliauskaitė, A. Žukauskaitė, I. Vinogradnaitė (Kitos knygos) Skaityti toliau…
Seksualinė prievarta vyrų kalėjimuose
Interviu su sociologe R. Petkevičiūte apie kriminalinę subkultūrą įkalinimo įstaigose paskatino prisiminti vieną iš itin problematiškų tyrinėti ir man įdomių minėtos subkultūros aspektų – seksualinę prievartą. Pastaroji, anot šio reiškinio tyrinėtojų, yra skaudžiausia ir labiausiai žeminanti kalėjime patiriamos prievartos forma, kalinio psichikoje randus paliekanti visam gyvenimui (6; 8). Kriminalinė subkultūra neišvengiamai daugiau ar mažiau paliečia kiekvieną kalinį, nesvarbu, ar pastarasis į ją įsitraukęs savanoriškai, ar laikosi neutralios pozicijos ir stengiasi išvengti su ja bet kokio sąlyčio, ar yra minėtos subkultūros taikinys. Nuteistasis, išėjęs į laisvę, išsineša su savimi kalėjime išmoktus bendravimo, problemų sprendimo, vyriškumo bei kitus elgesio modelius ir sampratas, kurios dažnai būna antivisuomeniškos, tad destruktyviai ją veikiančios. Dėl minėtų ir daugybės kitų priežasčių penitencinės ir kitos įstaigos yra suinteresuotos neutralizuoti nuteistųjų kriminalines subkultūras bei sukurti seksualinės prievartos netoleruojančią kalėjimo aplinką. Sociologiniai bei kriminologiniai tyrimai šiame kontekste taip pat įgauna reikšmingą vaidmenį.
Štai pavyzdžiui, 2001 metais tarptautinė nevyriausybinė Žmogaus teisių stebėjimo organizacija paskelbė tris metus trukusio tyrimo apie vyrų seksualinę prievartą JAV kalėjimuose ataskaitą “No Escape: Male Rape in U.S. Prisons“, kuri atskleidė didelį seksualinės prievartos kalėjimuose mastą. Tyrimo metu laiškais, kokybiniais interviu telefonu bei gyvai buvo surinkta informacija iš 200 seksualinės prievartos aukų bei liudininkų iš 34 valstijų kalėjimų. Ataskaita sulaukė išskirtinio susidomėjimo bei atliko lemiamą vaidmenį 2003 metais priimant pirmąjį JAV federalinį įstatymą, nukreiptą prieš seksualinę kalinių prievartą – “The Prison Rape Elimination Act of 2003“.
„Esu baltasis vyras, nelaimei turintis šiek tiek moteriškų bruožų ir labai drovus. Dėl šių savybių esu tiek daug kartų išprievartautas, kad fiziškai nebejaučiu skausmo. Kartą esu išprievartautas 5 juodaodžių ir 2 baltaodžių vyrų vienu metu. Visą laiką į mano galvą ir gerklę buvo įremtas peilis.<..> Parašiau įvykio raportą, mane išklausiusiam pareigūnui smulkiai paaiškinau visas įvykio aplinkybes. Išjungęs diktofoną jis pasiūlė susirasti vyrą, su kuriuo laisva valia reguliariai užsiimčiau seksu, neva taip nebepatirsiu prievartos. Aš atsisakiau ir paprašiau apsaugos. Pareigūnas pasakė, kad čia ji neprieinama ir pridūrė, kad nėra kur pabėgti ir man geriausia būtų susitaikyti su esama situacija…“ (7, citata nr. 1). Skaityti toliau…
Šiandien siūlome pasižiūrėti Delfi.Tv reportažą apie sociologo/kriminologo (o reportaže pavadinto teisininku;)) prof. A.Dobrynino su komanda atliktą tyrimą “Lietuvos gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir jį lemiantys veiksniai”. Mokslininkai siekė išmatuoti visuomenėje vyraujantį požiūrį į teisėsaugą ir kaip jis pakito per pastaruosius 8 metus.
Su kokiu kintamuoju koreliuoja pasitikėjimas teisėsauga? Kodėl politikų kišimasis į teisėsaugą yra blogas fenomenas? Kokia turėtų būti teisėsaugos atstovų sąveika su visuomene? Kaip pokyčiai kriminalinės justicijos suvokime gali pakeisti visuomenę? Kokią vietą šiame kontekste užima Prancūzijos revoliucija? Kokia problema matuojant pasitikėjimą iškilo tyrėjams ir kaip jie pasiūlė pastarąją spręsti? Kokį indeksą tyrėjai pabandė sumodeliuoti? Kas geriau vertinami Lietuvos visuomenės atstovų, teismai ar policija? Atsakymus į šiuos klausimus išgirsite reportaže. Neskaičiusiems taip pat rekomenduojame daug dėmesio sulaukusį interviu su profesoriumi apie tai, kas po Seimo rinkimų vyksta Lietuvos politiniame gyvenime.
Kas yra analitinė sociologija?
Sociali Sociologija džiūgauja sulaukdama vis daugiau dėmesio ir labai įdomių tekstų iš iniciatyvių studentų. Šįsyk dalinamės darbu apie tai, apie ką mūsų bloge dar niekada nebuvo užsiminta – apie analitinę sociologiją. Šią tyrimų kryptį pristato Zbignev Gricevič. Paklaustas, kaip jį pristatyti Soc. Soc. skaitytojams, atsakė trumpai: „Aš esu filosofijos studentas, kuriam įdomūs socialiniai mokslai“. Dėkojame Zbignevui ir įdėmiai skaitome:
Šiame referatyviame straipsnyje pamėginsiu glaustai pristatyti kelis centrinius naujos ir sparčiai besivystančios sociologinės mokyklos – analitinės sociologijos – bruožus. Jos atstovai tikisi, jog jų siūloma socialinio pasaulio pažinimo strategija taps dominuojančia XXI a.
Ištakos
Pagrindinė analitinės sociologijos atsiradimo priežastis, matyt, yra nepasitenkinimas šiuolaikinių sociologijos teorijų būkle. Kaip pažymi vienas iš didžiausių šios teorijos populiarintojų, Oxfordo universiteto profesorius, Peter Hedström, „Much sociological theory has evolved into a form of metatheorizing without any specific empirical referents, and that much empirical sociological research has developed into a rather shallow form of variable analysis with only limited explanatory power“1 (Hedström, 2005: 1).
Jis su kolegomis siūlo alternatyvią socialinių reiškinių tyrinėjimo strategiją. Visgi ne visus socialinių mokslų atstovus analitiniai sociologai vertina neigiamai. Savo įkvėpimo šaltiniais jie įvardina vokiečių sociologą Max Weber ir prancūzų mąstytoją Alexis de Tocqueville, ankstyvąjį Talcott Parsons ir Robert K. Merton. Iš šiuolaikinių socialinių mokslininkų, padariusių ar vis dar darančių įtaką šiai mokyklai, reikėtų išskirti Jon Elster, Raymond Boudon, Thomas C. Schelling, James S. Coleman ir, matyt, Arthur L. Stinchcombe. Skaityti toliau…
