Rytoj Architektūros [pokalbių] Fonde – diskusija su Bernd Belina, Frankfurto Goethes universiteto socialiniu geografu, apie architektūros ir nusikaltimų ryšį.
Kada? Kur?
Rugsėjo 27 d., 20 val., Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Kuo pokalbis įkvepiantis?
Pokalbio metu pašnekovas sieks atsakyti į klausimą ar miestų projektavimas gali daryti įtaką nusikaltimų paplitimui. Kritiškai vertindamas pastaruoju metu stebimą siekį išvalyti miestų viešąsias erdves nuo „nekviestųjų“ – paauglių riedutininkų, benamių, protestuotojų, gatvės muzikantų, elgetaujančių močiučių ir kitų nenorimų matyti miesto gyventojų – Berndas Belina analizuos tokių pastangų socialinę logiką bei aptars galimus miesto bendruomenės ir policijos vaidmenis siekiant užtikrinti saugumą mieste.
Kuo pašnekovas išskirtinis?
Berndas Belina dėsto socialinę geografiją Frankfurto Goethes universitete. Pagrindinis jo tyrimų laukas apima nusikaltimų ir policijos veiklos geografiją, miesto bei politinę geografiją, orientuojantis į paribių studijas. Šio mokslininko darbai apie pastarųjų dešimtmečių pokyčius JAV ir Vokietijos miestų policijos darbe vokiečių bei anglų kalbomis buvo publikuoti miesto studijoms, geografijai ir kriminologijai skirtuose žurnaluose.
Ką skaityti prieš susitikimą?
David Harvey, Rebel Cities: From the Right to the City to the Urban Revolution
Prieš kurį laiką Socialioje Sociologijoje rašėme apie perėjimo į suaugystę transformacijas ir nūnai išsitęsusį tapsmo suaugusiu procesą. Šis tekstas taip pat remiasi teorinėmis Jeffrey Arnett koncepcijos prielaidomis, bet jame daugiau kalbama apie praktiką ir sociologui tokį skausmingą klausimą „ką daryti?“. „Ką daryti?“, kai jauti, kad visuomenė iš tavęs reikalauja greitų, tikslių ir sėkmingų sprendimų dėl Tavo ateities, o Tu nesi iki galo įsitikinęs/-usi, kad jau radai savo autentišką kelią ir ėjimo juo būdą? Viena iš galimybių nepasiduoti automatiniam sprendimų priėmimui – Gap Year arba atotrūkio metai, kurių metu gali užsiimti savanoriška veikla. Šiame straipsnyje rasite ir kokybinio savanorių tyrimo rezultatus, kurie pristato, kaip savanorystės patirtis įvertina patys buvę savanoriai.
Gap Year – naudinga alternatyva studijoms
Prieš porą metų keliaudama po Skandinaviją susipažinau su neseniai mokyklą baigusia dane, kuri Švedijoje dirbo čiuožykloje – prieš ir po čiuožimo keisdavo dažnai ne Chanel aromatus skleidžiančias pačiūžas. Labai nustebau sužinojusi, jog Agata mokyklą baigė su pagyrimu, buvo ne vienos olimpiados nugalėtoja, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, baigė muzikos mokyklą bei organizavo piešinių parodas. Tad kas gi ją paskatino išvažiuoti į kaimyninę šalį ir stoti prie klientų aptarnavimo stalo?
Netrukau sužinoti, kad abiturientė mėgaujasi Gap Year (Atotrūkio metais, Karjeros pertrauka), o darbas čiuožykloje – tik kelis mėnesius truksianti veikla tarp daugelio kitų, dar laukiančių. Vėliau mergina skris į Berlyną, kur kelis mėnesius anglų kalbos mokys socialinės rizikos grupėje esančius vaikus bei pati lankys intensyvius vokiečių kalbos kursus. Paraleliai kelis kartus per savaitę Agata savanoriaus gyvūnų prieglaudoje. Vėliau mergina keliaus į Norvegiją, kelis mėnesius gyvens vietinėje šeimoje bei savanoriaus sporto organizacijoje – rengs dviračių žygius žemesnių klasių moksleiviams. Skaityti toliau…
Jei manęs kas paklaustų, ką įtraukčiau į sąrašą knygų, kurias būtina perskaityti pradedančiajam sociologui, viena iš jų neabejotinai būtų Charleso Wrighto Millso „Sociologinė vaizduotė“ (The Sociological Imagination). O, kad kas man ją būtų parodęs pirmame kurse! Visa knyga verta atskiro įrašo, bet šiandien dėmesio centre paskutinis jos skyrius – priedas, kuriame autorius dalinasi savo, kaip mokslininko patirtimi, ir dalina patarimus, atliepiančius didžiausias jaunojo tyrėjo patiriamas problemas – kaip pasirinkti temą? Kaip pradėti tiriamąjį darbą? Ką daryti, užstrigus aklavietėje? Galiausiai, kaip sužadinti ir ugdyti savo sociologinę vaizduotę, be kurios tyrinėjimai dažniausiai yra nykūs ir neįdomūs – ne tekstai, o dokumentai, ne kūriniai, o produktai? Šis skyrius pranoksta daugelį iš pirmo žvilgsnio panašių “jaunojo tyrėjo pradžiamokslių” tuo, kad patarimai remiasi gyva patirtimi, autorius pateikia detalių pavyzdžių, kaip jis pats tyrė sudėtingas bei aktualias temas, tekstas orientuojasi į realų nevadovėlinį gyvenimą, o ne į fantastinius įsivaizdavimus apie idealaus mokslininko darbą. Tuo pačiu, tekstas parašytas paprasta ir suprantama kalba, pats C. W. Millsas pabrėžia, kad tekstai – tai susikalbėjimas, o ne pakilaus gudrumo parodymas. Dar vienas šio teksto privalumas – tai, kad jis skirtas ne vien sociologams, šia patirtimi gali sėkmingai naudotis kitų sričių tyrėjai – pradedant politologais ir baigiant vadybininkais.
Kadangi skyrius gana ilgas, publikuosime jį ištraukomis – kas ketvirtadienį. Tai pirmas mano bandymas versti akademinį tekstą, todėl labai lauksiu jūsų pastabų bei pasiūlymų dėl vertimo. Taip pat labai dėkoju pirmosioms skaitytojoms – Veronikai ir Mildai – už akylą ir dėmesingą redaktūrą.
Kitos dalys: [2] [3] [4] [5] [6]
Socialinis mokslas kaip intelektualinė meistrystė
Charles Wright Mills
Pavienis socialinis tyrėjas, priskiriantis save klasikinei tradicijai, socialinį mokslą laiko tam tikro amato puoselėjimu. Jis dirba su reikšmingomis problemomis, todėl greitai praranda kantrybę ir pavargsta, klausydamas įmantrių diskusijų apie metodą-ir-teoriją-bendrai-paėmus, nes didžioji jų dalis tik trukdo tikriems jo tyrinėjimams. Jo įsitikinimu, uolaus studento pasakojimas apie tai, ką jis šiuo metu veikia, yra daug prasmingesnis už tuziną „procedūrinių aprašų“, kuriuos parengę specialistai dažnai nėra atlikę jokių reikšmingų darbų. Deramą įspūdį apie metodą ir teoriją studentai gali susidaryti tik tuomet, kai patyrę mąstytojai jiems pasakoja apie tikruosius savo darbus. Todėl man atrodo naudinga plačiau pasidalinti, kaip aš pats puoselėju savo amatą. Be abejo, tai – tik mano patirties atpasakojimas, tačiau rašau vildamasis, kad kiti, o ypač dar tik pradedantys savarankišką darbą, jį šiek tiek nuasmenins ir praturtins savo asmeniniu patyrimu.
2012 metų lapkričio 30 dieną Vilniuje vyks ketvirtoji Nacionalinė Lietuvos sociologų konferencija, kurioje šįkart bus gvildenama socialinių nelygybių tema. Nelygybių formavimasis, raiška, jas kuriančios ir palaikančios jėgos, pasekmės individui bei visuomenei, akademiniai nelygybių sprendimai – sritys, į kurias esame kviečiami atsigręžti šiais metais.
Vieną gražią dieną besišnekučiuodami Interpretacinėje sociologijos kavinėje nusprendėme aktyviai prisidėti prie renginio programos bei pakviesti Jus kartu su mumis padiskutuoti apie kilusius pamąstymus.
Manome, kad pasirinkta konferencijos tema yra ne tik analitinė stratifikacinė, bet ir dialoginė, diskursyvi. Socialinės nelygybės ir lygybės sociologijoje dažnai matuojamos remiantis statistiniais „vidurkių“ kriterijais, tačiau problema yra ta, kad stratifikacinė analizė turi tariamai saugias prielaidas, kurios ne visada iškeliamos į dienos šviesą. Nelygybių sociologija apima tarsi-nekvestionuojamas prielaidas, kurių nematoma pusė – problemiškas nelygybių santykis su lygybės, laisvės ir supratingo socialumo idėjomis.
Kitas, mums iškilęs klausimas, ką sociologija „gali“, o galbūt ir „turi“ daryti: pažinti, suprasti, aiškinti socialinę tikrovę, ją keisti? Ir kokia turėtų būti ne tik sociologijos teorija, bet ir jos praktika, savo ruožtu susijusi su „ta pačia“ sociologijos istorija?
Sociologas Peteris Bergeris teigia, kad sociologija – pastanga suprasti, o tik paskui aiškinti. O ar „supratusi“ ir „paaiškinusi“ sociologija turi keisti?
Mūsų siekis – įžiebti diskusiją, kurios paskirtis – ne vienintelio atsakymo paieškos, o pastanga suprasti: ir ne tik galimus sociologijos vaidmenis, bet ir inter-subjektyvias šių vaidmenų supratimo sąlygas bei aplinkybes.
Jeigu turite idėjų ir norite mūsų numatomoje sekcijoje skaityti pranešimą, praneškite apie tai iki spalio 10 dienos adresu milda.pivoriute@sociologai.lt (konferencijos organizatoriams galutinės pranešimo tezės turi būti pateiktos iki spalio 22 dienos).
Jeigu nenorite skaityti pranešimo, bet turite idėjų ar klausymų – taip pat rašykite.
Visi kiti labai laukiami gyvame susitikime konferencijoje lapkričio 30 dieną.
Su džiaugsmu pranešame, kad prie Sociokino organizatorių komandos prisijungė trys iniciatyvos merginos – kriminologės Aliona Polujanova ir Ieva Labanauskaitė bei sociologė Darja Lyzenko. Naujos narės kartu su savimi atsinešė šviežio oro gurkšnį bei dar daugiau sociologinio entuziazmo, kuriuo, kaip ir Sociokino senbuviai, mielai su jumis dalinsis viso sezono metu.
Rugsėjo 28 dieną kviečiame į „Tyrėjų naktį“, kur 18 val. VU Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9/1, Vilnius) 207 auditorijoje prasidės pirmasis Sociokino seansas. Šįkart kriminologiniu žvilgsniu analizuosime filmą „Gimę žudyti“, diskutuosime, kaip galėtume atsakyti į pagrindinių filmo herojų, Mikio ir Malori, pateikiamus klausimus.
Labai laukiame jūsų!
Studentas studentui nelygu
Kolega žurnalistas, rašydamas apie studentų laisvalaikį rugpjūčio 31 d. išėjusiam „15min“ specialiam priedui „studijos: startas!“, paprašė manęs pakomentuoti (neva visuomenėje gajų) stereotipą apie nieko neveikiančius, tik geriančius bei besilinksminančius studentus. Tiesą sakant, aš pati buvau visai pamiršusi apie šį stereotipą, nes itin retai su juo susiduriu. Negaliu nei patvirtinti nei paneigti teiginio, kad statistiniam Lietuvos studentui labiau nei mokslai rūpi alus, nes neturiu/nežinau apie tai jokių duomenų/tyrimų. Tačiau pasvarsčiau, ką galiu pasakyt šiuo klausimu ir pasidalinau savo nuomone. Tik, kaip neretai atsitinka, spaudoje pasirodė itin menkas išsakytų minčių gabaliukas, todėl čia norėčiau pasidalinti ir užkulisiuose likusiomis.
Tai, koks bus studentas, kaip jis derins mokslus ir laisvalaikį, priklauso nuo besirengiančio studijuoti jaunuolio tikslų ir požiūrio į mokymosi procesą, žinių/praktikos gavimo šaltinius bei konkrečią švietimo įstaigą. Skaityti toliau…
Pristatome esė iš sociologijai pusbroliško – socialinės antropologijos – lauko. VU filosofijos studentas Justinas Grigas išsamiai nagrinėja keleto vietinių (indigenous) kultūrų integralios dalies – moterų apipjaustymo papročio – kontroversiją. Žinia, iš Vakarų kultūros perspektyvos šis paprotys (kaip ir, pavyzdžiui, Indijos našlių susideginimas) vertinamas kaip barbariškas smurtas, moterų pavergimo manifestacija ir akivaizdus nusižengimas žmogaus teisėms. Kita vertus, vienas iš antropologų vieningai pripažįstamų kultūrinio reliatyvumo imperatyvų nurodo kiekvieną paprotį nagrinėti kultūros vidinės logikos rėmuose. Ir jokiu būdu neužsiimti galios persmelktu Kitos kultūros vertinimu. Šį principą pažeidus, jautrūs kultūrinio integralumo saitai ima trūkinėti, sukeldami didžiulius konfliktus vietinių bendruomenių viduje, ir vakarietiškos kultūros nešėjus palikdami nuošalyje stebėti dažnai dar kruvinesnių ir beprasmiškesnių susirėmimų nei tieji, prieš kuriuos buvo kovota. Taigi – kaip elgtis? Ginti kenčiantį individą ar nesikišti į bendruomenės papročių integralumą?..
Patirtis ir antropologinės disciplinos atskleidžia gausybę skirtingose kultūrose egzistuojančių pasaulėvaizdžių ir būdų suprasti tikrovę. Ši pasaulėvaizdžių įvairovė dažniausiai vadinama kultūriniu reliatyvumu. Kultūrinio reliatyvumo logika kiekvieną kultūrą atskleidžia kaip suprantamą tik pagal jos pačios principus. Nuo bet kurio pasaulėvaizdžio neatskiriami papročiai ir elgesio modeliai. Nuosekliai mąstant, papročiai ir elgesio modeliai, kaip ir pasaulio vaizdiniai, yra organiška kiekvienos kultūros dalis ir turi būti suprantami pagal jos pačios principus.
Kadras iš Ousmane Sembene filmo Moolaadé
Šiame tekste kalbėsiu apie tam tikrą papročių rūšį – kūno modifikacijas, konkrečiau, apie moterų apipjaustymo paprotį, labiausiai paplitusį Afrikoje ir kai kuriose Islamo kultūrose. Apskritai kūno modifikacijos yra labai plačiai paplitęs reiškinys, aptinkamas daugelyje kultūrų. Kūnas keičiamas įvairiais būdais, bet dažniausiai, nepaisant kitoniškumo, linkstama pripažinti, jog tai pateisinama kultūrinio reliatyvumo pagrindu. Nepaisant to, mūsų aptarimas paprotys – moterų apipjaustymas – nuo pat to laiko, kai jis tapo žinomas Vakarų pasauliui, yra nesibaigiančių ginčų ir netgi realių konfliktų objektas. Vienas plačiausiai dokumentuotų tokių konfliktų dar XX a. pradžioje vyko Kenijoje. Krikščionių misionieriai įvairiais būdais bandė pašalinti apipjaustymo ritualą iš Kikiyu genties gyvenimo remdamiesi argumentais iš teologijos ir dėl pavojaus sveikatai. Skaityti toliau…
Komiksas turėtų priversti nusišypsoti su sociologu Vyliumi Leonavičiumi kada nors auditorijose susitikusius :)
Komiksą nupiešė: Mindaugas Jančis.
Komikso kilmė: sociologo Vyliaus Leonavičiaus spontaniškas ir kiek mįslingas pajuokavimas, kad „jei ateiviai būtų panašūs į vilkus, tai mes jų išsigąstume!“
Komiksą interpretuoja: Antanas Voznikaitis.
Kitokias žemiškas ar nežemiškas būtybes paprastai suvokiame per internalizuotas schemas, todėl ir mūsų vaizduotėje Kitas yra toks pat kaip ir mes, tik su egzotiškomis „dekoracijomis“. Skaityti toliau…
Eh bien, gaila, kad normaliai nemoku prancūziškai, tai stverčiau ir skaityčiau naują sociologo Wilfried Lignier knygą „Jaunoji proto diduomenė: gabių vaikų sociologija“ („La Petite Noblesse de L’Intelligence – Une Sociologie des Enfants Surdoués“), kurioje analizuojamas išskirtinai gabių vaikų fenomenas Prancūzijos švietimo sistemoje.
Tikriausiai pastebėjote, kad net Lietuvoje pastaraisiais metais imta viešai diskutuoti apie skirtingų poreikių bei gabumų vaikus ir nelanksčios valstybinės švietimo sistemos negebėjimą individualizuoti vidurinio, pradinio, nei ikimokyklinio ugdymo. Paradoksalu, bet informacinės visuomenės, kuri kūrybiškumą laiko viena pagrindinių vertybių, švietimo sistema mena XVIII-XIX a. mechanicistinę pasaulėžiūrą ir remiasi fabrikinės gamybos darbo organizacijos pavyzdžiu. Senojo tipo švietimo sistemos kritika įgauna pagreitį visame (Vakarų) pasaulyje. Mano manymu vaizdingiausiai radikaliai naujos masinio švietimo paradigmos poreikį iliustruoja britų edukologo sero Ken Robinson viešose paskaitose išsakomi teiginiai.
Ne tik šiuolaikiniai švietimo ekspertai pripažįsta problema tai, kad vaikai į mokyklas susirenka skirtingai genialūs, o švietimo sistema juos visaip spaudžia ir minko, siekdama individualybes suminkyti į vientisą, vienodais uždarų testų įrankiais išmatuojamą žinių ir gebėjimų faršą. Tikriausiai su vienokiomis ar kitokiomis tokios padėties apraiškomis tiesiogiai teko susidurti ne vienam iš dabar skaitančių šį tekstą.
Labas rugpjūtis. Ar esate pastebėję, kad Vilnius iš tiesų yra didelis ir jaukus komiksas, kuriame įvairiomis kalbomis šnekėdami veikia gatvės žvėrys? Jei ne, tai spėju, kad Vilniaus gatvėmis vaikštote žiūrėdami sau po kojomis, į dangų arba į praeivių akis – bet tik ne į sienas, kuriose verda tikrasis miesto gyvenimas ir klostosi žaismingasis Vilniaus naratyvas!
Šį slaptąjį miesto komiksą pavyko rekonstruoti EHU vasaros mokykloje „Miestas, kalba, tapatybė“ kartu su „Miesto tekstų“ darbo grupe: Kristóf iš Vengrijos, Alla iš Ukrainos, Ieva iš Lietuvos, Darija, Kate, Vera & Vera iš Baltarusijos. Savaitę, praleistą kartu Vilniuje, dirbome su nelegaliais gatvės tekstais (daugiausia graffiti ir gatvės meno darbais), kurie pasiteisino kaip puikus įrankis miesto, kalbos ir tapatumo analizei.
Iš trijų sudėtinių vasaros mokyklos pavadinimo dalių buvo aiški tik viena – tyrinėjamas miestas bus Vilnius. Bet kokie tapatumo aspektai ir kokios kalbos turėtų būti analizuojamos nelegalių Vilniaus tekstų pagalba? Skaityti toliau…
