Mokyklos ar bakalauro studijų metams einant į pabaigą, daugeliui iškyla dilema, kokias studijas pasirinkti. Tiems, kurie dar nėra tvirtai apsisprendę ir svarsto, kokiomis specialybėmis užpildyti stojimų sąrašą, šiemet vėl siūlome pamąstyti ir apie (netikėta?:) sociologijos studijas. 
Studijuoti sociologiją labiausiai verta tiems, ką ypatingai domina socialiniai procesai visuomenėje, kam nuolat kyla klausimų „kodėl“ apie žmonių sambūvį.
Stojant į sociologiją svarbiausias yra matematikos brandos egzamino pažymys (svertinis koeficientas – 0,4), kiti reikalingi egzaminai – lietuvių kalba (0,2) ir užsienio kalba arba istorija (0,2) bei istorijos arba užsienio kalbos metinis pažymys (0,2).
Jei nemėgsti matematikos, neverta išsigąsti. Nors stojant reikalingas matematikos egzamino pažymys, į sociologijos studijų programas įeina ne tik statistinė analizė, bet ir labai nemažai dalykų iš filosofijos ir psichologijos sričių (juk vis dėlto sociologijos užuomazgos randamos filosofinėje tradicijoje, o socialinis veiksmas dažnai negali būti atsiejamas nuo psichologinių veiksnių:). Skaityti toliau…
Vizualinė užduotis sesijos artėjimo ir baigiamųjų darbų rašymo nuvargintoms akims. Paskutinio Stanley Kubricko filmo Eyes Wide Shut („Plačiai užmerktos akys“, 1999) kadre surask gabaliuką sociologijos:
Tai kadras iš epizodo, kuriame pagrindinis šio filmo herojus daktaras Williamas Harfordas (vaidinamas Tom’o Cruise’o) gana keistomis aplinkybėmis atsiduria prostitutės Domino bute. Čia jis kalbasi telefonu su netikėtai nusikaltimo vietoje paskambinusia žmona Alice (vaidinama Nicole’s Kidman): „taip brangioji, aš pakeliui namo, tik šiek tiek užtrukau darbe…“
(Studentės?) Domino butas dekoruotas stirtomis knygų, bet akylesnio žiūrovo akis būtinai užkliūva už sociologijos vadovėlio: „Introducing Sociology“ po dešiniąja Tom’o Cruise’o ranka. Turėkime omenyje, kad Kubricko filmuose atsitiktinių ir kruopščiai iš anksto nesuplanuotų detalių tiesiog nebūna. Tad kodėl prostitutės kambaryje akis bado sociologija? Skaityti toliau…
Aš sukčiavau per metafizikos egzaminą, nes pasižiūrėjau į priešais sėdinčio berniuko sielą
Vakar dieną pusiau turiningai praleidau Seime vykusioje konferencijoje „Akademinis sąžiningumas ir aukštojo mokslo vertė Lietuvoje“, kurios ašis – nesąžiningas elgesys aukštojoje mokykloje, jo paplitimas, priežastys bei prevencija. Gal pasirodys, kad per dažnai viskuo džiaugiuosi, bet šį kartą vėlgi džiaugiausi, nes nesąžininga akademinė elgsena – man be galo aktuali tema ir sunkiausia, kad kiekvieną susidūrimą su šiuo reiškiniu išgyvenu labai jautriai, nes besąlygiškai (kartais galbūt net per daug kategoriškai) jo nepateisinu.
Tikriausiai apnuoginsiu savo naivumą prisipažindama, kad visą laiką iki įstojimo į universitetą nuoširdžiai maniau, kad šioje įstaigoje – tikrai nenusirašinėjama, o ta „nusirašinėjančių studentų problema“ – tai tik reti keli atvejai, kurie vis dėlto pasitaiko ir dėl to jau yra problema. Pirmame kurse patyriau tikrų tikriausią šoką, sukrėtimą (ar kaip kitaip tai galima pavadinti), kai pamačiau, kad yra kitaip. Buvo liūdna, pikta, apmaudu, keista. Iš pradžių tokios patirtys skatino antipatiją nusirašinėjantiems, o vienas iš veiksnių, lėmęs tai, ar kursiokas galėtų būti mano artimas draugas, buvo jo požiūris į nusirašinėjimą. Vėliau neigiamos emocijos įgavo konstruktyvesnę išraišką – paskatino kristalizuotis norui bent kažkuo prisidėti kovojant su šia aukštojo mokslo piktžole. Kita vertus, visuomet esu atvira argumentams bei nuomonėms, kurios į šį reiškinį mane paskatintų žiūrėti lanksčiau, dėl to šio teksto pavadinimui ir pasirinkau Woody Alleno citatą: “When I was in school, I cheated on my metaphysics exam: I looked into the soul of the boy sitting next to me“.
Svarbiausias konferencijos akcentas buvo kolegos Lietuvos studentų sąjungos sociologinių tyrimų koordinatoriaus Martyno Kriaučiūno pristatyti Lietuvos studentų sąjungos atlikto tyrimo „Lietuvos aukštųjų mokyklų akademinio sąžiningumo indeksas“ rezultatai. Rezultatus taip pat komentavo įvairių sričių specialistai: Dainius Radzevičius, dr. Eugenijus Stumbrys, prof. dr. Arūnas Poviliūnas, dr. Tomas Girdenis bei Milda Bagdonaitė.
Lietingais vakarais Sociali Sociologija mėgsta sklaidyti senus laikraščius ir ieškoti laiko išbandymą atlaikiusių naujienų. Čia dalijamės vienu puikiausių radinių per pastaruosius mėnesius – profesoriaus Zenono Norkaus interviu Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto laikraščiui „Bursų kiemas“.
Zenonas Norkus – vienaip ar kitaip pažįstamas daugeliui filosofijos fakulteto studentų. Jeigu neturėjote jo dėstomų paskaitų arba nesate skaitę jo publikacijų ar knygų, tai greičiausia bent jau jį žinote kaip dėstytoją, kuris į paskaitas važiuoja dviračiu. O šiame pokalbyje trumpai apie viską – mokslus, darbą, dviračius ir laimę.
Dosjė: habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius. Vilniaus universitete dėsto 25 metus.
Dėstomi dalykai: Aiškinimo problema analitinėje filosofijoje, Istorijos filosofija, Klasikinės sociologijos teorijos, Racionalaus pasirinkimo sociologija, Racionalaus pasirinkimo teorija ir religija, Socialinių mokslų šiuolaikinės metodologinės problemos, Šiuolaikinė lyginamoji istorinė sociologija.
Mokslinių tyrinėjimų sritys: Istorijos ir socialinių mokslų filosofija, Lyginamoji istorinė sociologija, Maxo Weberio socialinė teorija, Racionalaus pasirinkimo teorija.
prof. Zenonas Norkus studijų metais (nuotrauka iš asmeninio albumo)
Stažuotės bei studijų vizitai Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV… Ar niekada nebuvote susigundęs pasilikti dirbti užsienyje? Kodėl pasirinkote Lietuvą?
Ne, nesusigundžiau. Šiaip užsienis nėra pasakų šalis, kur teka pieno upės su medaus krantais. Įsitikinimas, kad Lietuvos aukštosios mokyklos – blogos, yra purvino informacinio karo prieš Lietuvos universitetus, kurį daug metų varė tam tikros ūkio ir politinės jėgos, produktas. Plovė, plovė smegenis ir išplovė (užzombiavo). Labai paprastas triukas: vidutiniškas Lietuvos universitetas buvo lyginamas su elitiniais turtingiausių šalių universitetais. Tačiau juose mokosi tik nedaugelis pačių tų šalių jaunų piliečių ir retas Lietuvos abiturientas (nebent būtų tarptautinių olimpiadų nugalėtojas) ten patenka. Jeigu nėra vunderkindiškų gabumų ir pasiekimų, tai už studijas ten reikia labai brangiai mokėti. Skaityti toliau…
Sociokinas 31 – The Fountainhead
Pirmadienį, gegužės 21 d. 18:30 Filosofijos fakulteto 107 auditorijoje - “The Fountainhead”, kurį pristatys sociokino bičiulis Tomas.
Tai filmas apie talentingą architektą, besistengiantį realizuoti savo individualias kūrybines ambicijas, kurios nesutampa su tuometinėm visuomenės tendecijom. Skaityti toliau…
Internete yra dvi rūšys žmonių – vieniems pasaulinio tinklo teikiamos galimybės yra puikus įrankis kūrybai „šiame“ pasaulyje, kiti gi virtualybėje praleidžia tiek laiko, kad interneto kultūros simboliai pradeda lįsti paviršiun į jų nevirtualų bendravimą. Kitaip tariant, vieni žmonės internetu naudojasi, o kiti jame gyvena. Visgi prie kompiuterio praleidžiamo laiko kiekis ne visuomet yra adekvatus indikatorius nustatyti, kuriai grupei žmogus priklauso. Aiškiau tai suprasti padeda atsakymas į klausimą „kas yra interneto memas?“. Jeigu ką nors kur nors apie tai esate matę tik viena akimi ar girdėję puse ausies (nes internete memų išvengti praktiškai nebeįmanoma), jūs esate „normalus“ pilietis, kuriam internetas yra įrankis, pavaduojantis knygas, popierių, pieštuką ir telefoną. Jeigu kasdien studijuojate memų svetaines ir su likimo draugais vartojate frazes „trolinti“, „pirmojo pasaulio problemos“, „socially awkward penguin“ ir daug kitų, jūs esate interneto pilietis, ir šita tiek ilgai trunkanti įžanga jums jau seniai atsibodo, todėl jūs, matyt, jau kadais akimis nuskenavote šiame blogo įraše įklijuotas memų iliustracijas ir nuliuoksėjote kitais atvirai jūsų dėmesio laukiančiais tab’ais savo naršyklėje.
Sveiki nemiegantys, eteryje prokrastinacijos radija, išreiškiame solidarumą su visais, šiuo metu rašančiais tarpinius, kursinius, diplominius ir kitus akademinius darbus :)
Šio sociokino seanso priešistorė prasidėjo per kažkurią sesiją, kai Socialūs Sociologai pirmą kartą susidūrė su PhD komiksais – jų archyvo užteko kelioms geroms prokrastinacijos savaitėms. Na o šį pirmadienį, gegužės 14 d., 18:30 Filosofijos fakulteto 107 auditorijoj aptarsime šio komikso autorių sukurtą filmą “PhD Movie”. Iš karto apsidrausime – panašu, kad filmo meninė vertė vidutiniokiška, o specialiųjų efektų nėra išvis. Svarbus jis todėl, kad šiek tiek hiperbolizuotai, šiek tiek komiškai, labai išsamiai ir be abejo terapiškai atskleidžia, kokia yra akademinio gyvenimo kasdienybė. Todėl kviečiame prisijungti ir atsivesti draugų: visus studijuojančius, studijuosiančius ir tuos jų artimuosius, kurie kiekvieną sesiją kantriai išgyvena tą patį egzistencinį – buitinį siaubą.
Sociokinas 29: Children of Men
2027 –ųjų Jungtinė Karalystė. Nevaisinga žmonija ir miestuose užkardomis atskirti emigrantai. Nuolatinė karo padėtis ir ginkluota etninių mažumų rezistencija. Tai tik pagrindiniai socialinė utopijos „Children of Men“ štrichai, iškilsiantys pirmadienio sociokine.
Filmą, kuris sukurtas Phylis Dorothy James romano motyvais, būtų galima apibūdinti kaip utopinį trilerį. Knygoje „Smurtas“ Slavojus Žižekas į filmą siūlo žiūrėti kiek kitu kampu. „Akivaizdu, kad Žmonių vaikai nėra filmas apie nevaisingumą kaip biologinę problemą. Nevaisingumą, apie kurį kalbą A. Cuarono filmas, seniai diagnozavo Friedrichas Nietzsche. Pastarasis suvokė, jog Vakarų civilizacija juda link vadinamojo paskutinio žmogaus – apatiškos būtybės, neturinčios didesnių aistrų ir įsipareigojimų. Nebegalėdamas svajoti, pavargęs nuo gyvenimo, jis niekuo nerizikuoja, siekia tik komforto ir saugumo, tolerancijos vienas kitam.“ (Žižek, 2010: 37) Greta to, filmas knibžda puikių socialinių kontrastų: tvarkingi ir sotūs vietiniai gyventojai vs. neprognozuojamus „pavojingus“ imigrantus, pilki biurokratai steriliuose būstuose vs. seno hipio namus su didžiule oranžerija ir Bitlų terapija. Ar tikrai tai taip toli nuo realybės?
Nepaisant to, jog filmas yra fikcija ir nesiremia „dokumentine medžiaga“, jame puikiai išryškinamos opios mūsų laikų socialinės briaunos, apie kurias dažniausiai kalbama siekiant neišklysti iš politinio korektiškumo rėmų.
Žižek, Slavoj. 2010. Smurtas, Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas.
Laukiame sociokine šį pirmadienį 18.40 val. VU FsF 107 auditorijoje !
Ar egzistuoja Rytų Europa?
Ką (manote, kad) žinote apie Rytų Europą? Ar jau girdėjote, kad Rytų Europa neegzistuoja? Arba tiksliau – kad sąvokos „Rytų Europa“ referentas yra visiškai neaiškus. Ir tai ne tik senas mano pastebėjimas, bet taip pat Edward Lucas, „The Economist“ korespondento bei keleto knygų apie regioną autoriaus, tezė:
„Rytų Europa“ niekada nebuvo aiški sąvoka, o dabar jos vartojimas tampa tiesiog žalingas. „Rytų Europa“ yra geografinė keistenybė, kuri apima Čekiją (pačiame žemyno centre), bet ne Graikiją ar Kiprą (laikomus „Vakarų“ Europa, bet esančius tolimuose kontinento rytuose). Apeliuojant į istoriją, konceptą irgi sunku apginti: jis įtraukia ir šalis (pavyzdžiui, Ukrainą), kurios dešimtmečius buvo Sovietų imperijos dalimi, ir tokias valstybes (kaip Albanija), kurios prie jos vos prisilietė. Kai kurios iš „Rytų Europos“ šalių vadovavosi labai griežtos planinės ekonomikos sistema; kitos gi turėjo savas „guliašo komunizmo“ versijas (kaip Vengrija) ar „savivaldaus socializmo“ ekonomiką (kaip buv. Jugoslavija)1.
Ar atsakymas į klausimą, „kas vienija Rytų Europos valstybes?“ yra „niekas“? Taip.
Rytų Europos egzotika - vakarietiškos vaizduotės produktas (Tamas Dezso nuotrauka)
Terminas „Rytų Europa“2 nurodo ne į konkrečiai geografiškai apibrėžtą teritoriją už buvusios Geležinės uždangos, bet greičiau tėra kultūrinis konstruktas, suvienodinantis šios plačios geografinės erdvės skirtumus ir masinėse medijose įtvirtinantis tokius „Rytams“ priskiriamus stereotipinius vaizdinius kaip mistika, egzotika, erotiškumas, technologinis atsilikimas ir kt (apie tai TEDx kalboje Krokuvoje trumpai užsimena ir E. Lucas). „Rytų Europa“ simboliškai ženklina Europos erdvę, o ši intelektualinė perskyra, pasak istoriko Larry Wolff, nusistovėjo XVIII a. Apšvietos filosofų dėka, kai iki tol vyravusią geopolitinę Šiaurės-Pietų galios ašį pakeitė Rytų-Vakarų skirtis3. Skaityti toliau…
Prieš daugiau nei savaitę Aušra Malinauskaitė apsigynė disertaciją „Dramaturginis socialinės sąveikos modelis: buvusių psichoaktyvių medžiagų vartotojų atvejis“. Darbo centre – buvę psichoaktyvių medžiagų vartotojai ir jų socialinė sąveika, kurios metu siekiama pateikti savo, kaip nevartojančio narkotinių medžiagų asmens, vaidmenį.
Man Aušros darbas imponuoja tuo, kad autorė siekė naujumo/originalumo tiek teorinėje, tiek empirinėje darbo dalyse. Viena vertus, teorinėje dalyje sociologei sėkmingai pavyko suderinti du nelabai suderinamus autorius – Goffmaną ir Garfinkelį, antra vertus, empirinėje dalyje buvo naudoti net penki metodai – dokumentų analizė, interviu – stebėjimas, stebėjimas, pokalbių analizė bei Garfinkeliu besiremiantis eksperimentas. Ypač džiugina tai, kad Aušra naudojo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse labai retai praktikuojamą garfinkėlišką eksperimentą, kuris šiandien dažnai susilaukia kritikos dėl etinių tyrimo aspektų. Manau, kad drąsa – viena iš reikalingiausių jauno sociologo savybių ir Aušra įrodė, kokių įdomiu rezultatų ji gali padėti pasiekti. Disertacijos vadovas prof. dr. Algimantas Valantiejus gynimo metu teigė, kad Goffmano ir Garfinkelio pasirinkimas tyrinėjant vieną iš opiausių mūsų visuomenės problemų – naujas reiškinys, kuris leido parodyti, kad yra ir kitokių standartų sociologijoje bei kvietė jaunąją kartą sekti geru pavyzdžiu. Skaityti toliau…
