Ar meilė tarp dviejų žmonių gali būti pasišlykštėjimo objektu? Ar praraja, skirianti homoseksualus ir krikščionybę per plati, kad būtų įveikta? Ar Biblija gali būti neapykantos dingstimi?
„For The Bible Tells Me So“ yra 2007 m. JAV sukurtas dokumentinis filmas apie homoseksualumo ir religijos sankirtą. Esminė tema – homoseksualumas ir jo tariamas prieštaravimas religijai. Filme pasakojama apie penkias paprastas, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančias, amerikietiškas, krikščioniškas šeimas, jų susidūrimą su netradicine seksualine orientacija ir to susidūrimo pasekmes – kokia buvo tėvų reakcija į vaikų homoseksualumą, kaip tėvai išmoko (arba neišmoko) su tuo gyventi, kokia buvo homoseksualių vaikų patirtis tokiose šeimose. Taip pat filme kalbama apie įvairias homoseksualumo Biblijoje interpretacijas.
Itin palankiai sutiktas kritikų šis dokumentinis filmas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, bei taip pat pateko tarp 15 filmų, nominuotų Oskarui geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
Laikas: balandžio 16 d., 18. 40 val.
Vieta: VU Filosofijos fakultetas (Universiteto g. 9/1, Vilnius), 107 auditorija.
Filmo trukmė: 1 val. 38 min. Filmas bus rodomas anglų kalba.
Filmo treileris: Skaityti toliau…
Dabartis – tai praeities ateitis. Mindaugas Jančis, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros absolventas, rašo apie tai, kaip ji buvo įsivaizduojama, kokios futuristų vizijos virto tikrove, kokios peržengė net drąsiausių fantazuotojų lūkesčius, o kurios visai nepasiteisino ir iš laiko perspektyvos atrodo absurdiškai. Tinkamiausias žodis šiai žvilgsnio iš praeities į ateitį trajektorijai apibūdinti – retrofuturizmas. O šiame kontekste sociologui įdomiausias klausimas – ką ateities vizijos gali pasakyti apie čia ir dabar vykstančią visuomenę? Kaip manote, kokios ateities vizijos būdingos Lietuvoje? O kaip ateitį įsivaizduoji Tu?
…
„Nothing dates faster than people’s fantasies about the future“
„Niekas nesensta greičiau nei žmonių ateities vizijos“
Robert Hughes
Retrofuturizmas ar retro ateitis?
Pastaraisiais metais stebime retro madų atgimimą populiariojoje (ir ne tik) kultūroje. Praeitame dešimtmetyje automobilių rinkoje pasirodė JAV Didžiosios depresijos laikus menantis „mafijozvežis“ „Chrysler PT Cruiser“, aptinkamas ir Lietuvos gatvėse. Retro dizainas grįžta į interjerą ir buitinę techniką, kurioje plastiką keičia mediena ar pigesni į ją panašūs pakaitalai. Atrodytų, nieko ypatinga, stilius ir mada dažnai atsigręžia atgal ieškodami įkvėpimo, todėl ne retai šiame kontekste girdime frazę „nauja – tai pamiršta sena“. Tačiau kartais atsigręžiama ne į praeitį, o į tuo metu įsivaizduotą, bet taip ir nesulauktą (ne)tolimą ateitį.
P. McFedries „Word Spy“ tinklapyje retrofuturizmas aiškinamas kaip grįžimas prie XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio futurizmo stiliaus ir idėjų. Žvelgiant plačiau, šiuo terminu galima vadinti sugrįžimą prie bet kurio laikmečio vizijų, kurias paprastai siejo šviesi ir (dažnai perdėtai) optimistinė nuotaika.
Kaip teigia žmonių išmintis, sukaupta „Vikipedijoje“, retrofuturizmas vienija du žiūros kampus: a) žvilgsnį į ateitį iš praeities ir b) žvilgsnį iš ateities į praeitį, dar vadinamą futuristiniu retro. Pirmoji pozicija pateikia tam tikro laikotarpio rašytojų (pavyzdžiui, Žiulio Verno, H. G. Wellso), dailininkų ir filmų kūrėjų vizijas, argumentuotai aprašytas mokslo populiarinimo žurnaluose arba mokslinėje fantastikoje. Antruoju atveju modernios arba futuristinės technologijos siejamos su ankstesnio laikotarpio kultūra taip sukuriant ateities, dabarties ir praeities mišinį. Vienas iš populiariausių šio fantastinio „vinegreto“ pavyzdžių – steampunk subžanras, jungiantis dabarties mokslo pasiekimus su garo varikliais ir karalienės Viktorijos laikų mada, architektūra bei gyvenimo būdu. Vieni populiaresnių šio žanro pavyzdžių – 1999 m. vesternas-komedija „Wild Wild West“ ir 2003 m. pasirodęs veiksmo filmas „The League of Extraordinary Gentlemens“, pastatytas pagal to paties pavadinimo komiksus. Skaityti toliau…
Socialinis ir kultūrinis Europos Humanitarinio universiteto projektas LitPro Tave kviečia dalyvauti renginyje „Miestas kalba“.
„Miestas kalba“ – tai praktinis Vilniaus tyrinėjimas ir miesto erdvės pažinimas per meno intervencijas, vyksiantis balandžio 20-24 dienomis.
Šio projekto metu turėsite galimybę:
-
kartu su profesionaliais dailininkais ir kuratoriais parengti ir mieste realizuoti savo meno intervencijų idėjas;
-
atsidurti tarpdisciplininėje platformoje Laimikis.lt, kuri kūrybiškai tiria viešąsias miesto erdves, miesto bendruomenę bei komunikaciją;
-
dalyvauti mokyklos „How to say“ paskaitose ir kūrybinėse dirbtuvėse, gauti individualias šios mokyklos ekspertų konsultacijas. Grupė „How to say“ – projekto „Going public“ švietimo mokykla, kurią remia Goethe‘s institutas Vilniuje. Mokyklos ekspertai – moldavų dailininkas ir kuriatorius Štefan Russu, egiptiečių dailininkas Mochamed Alaa.
Projekto „Miestas kalba“ ekspertai – Sergej Šabochin, art-grupė „Lena krasit“, Jekaterina Lavrinec. Skaityti toliau…
Nebe pirmą kartą viešint Paryžiuj (o tai reiškia jau esant užlipus į Eifelio bokštą bei atstovėjus eilėje prie Monos Lizos paveikslo Luvre) bei turint daug laiko, keletą dienų galima skirti slampinėjimui a) be jokio tikslo, b) su tikslu, kurio esmė – turint netradicinį atskaitos tašką nueiti nežinia kur.
Pastarąjį tikslą, kurį įgyvendinau praėjusią vasarą, sugalvojau prisiminusi N. Mileriaus “Kasdienio pasaulio filosofijos” paskaitas bei jų metų išgirstas netradicines judėjimo po kasdienę aplinką idėjas, pvz. vaikščioti po Londoną pasitelkus Paryžiaus žemėlapį.
Pasiėmusi daugybę intelektualų savo salonuose priglaudusios sostinės žemėlapį peržvelgiau visas gatves ir išsirinkau penkias, kurios pavadintos kokio nors sociologo (ir ne tik) garbei. Pastarosios ir buvo mano atskaitos taškai. Tuo atveju, jei gatvės lokacijos rajonas man pasirodė jaukus, toliau vaikščiojau juo kur akys vedė, nežiūrėdama į žemėlapį.
Keliomis sociologinių pasivaikščiojimų ištraukomis pasidalinsiu su jumis. Tiesa, jas papildysiu nuotraukomis iš apsilankymų garsiose Père-Lachaise ir Montparnasse kapinėse. Kaip mėgsta sakyti vienas frankofonas Bacevyčia ”Genijai gimsta provincijoj, o miršta Paryžiuj“, tad smalsu ir tai, kaip atrodo paskutiniai mums gerai žinomų žmonių namai žemėje.
Pasivaikščiojimas prasidėjo ilga kelione Metro, kur galinėje stotelėje mane turėjo pasitikti Emilio Durkheimo gatvė. Skaityti toliau…
Be pavadinimo
Pristatome Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentės Birutės Birgelytės tekstą iš žurnalo „Sesija“. Kodėl Birutė rašo „be pavadinimo“?.. Galbūt todėl, kad Lietuvoje bet koks mėginimas įvardinti savo poziciją kalbant apie vienos lyties seksualumą skamba kaip baisiai nuvalkiotos klišės? Neklišinis ir pats teksto „be pavadinimo“ konstravimo būdas: vos apsisprendus, kad skaitai poetinį tekstą, tave užklumpa draugiškas interviu, kurį vėliau keičia mokslinė kalba. Tad smagaus skaitymo nuotykio!
„Homoseksualumas Lietuvoje neegzistuoja“ – dar vienas ilgai lietuviškoje sąmonėje gyvavusių mitų liko sugriautas. Kaip reikėtų vertinti šį pokytį visuomenėje: kaip žingsnį į priekį ar kaip žingsnį atgal? Teisingų atsakymų daug. Lygiai taip pat, kaip ir neteisingų. Dėl vertinimo nevienareikšmiškumo straipsnio pavadinimas yra tiesiog „Be pavadinimo“. Tačiau, kad ir kaip iškalbingai skambėtų šie du paprasti žodžiai, reikliam skaitytojui jie neįtiks. Atsižvelgdama į šį poreikį, leidžiu pasirinkti vieną iš tinklalapių siūlomų antraščių: (1) „Gėjai – iškrypėliai ar tiesiog kitokie žmonės?“, (2) „Homoseksualumas – liga, o homofobija – tai jau ne?“ arba (3) „Visi mes gėjai“.
Neseniai atlikau eksperimentą su savo pažįstamais. Parodžiusi jiems vienos meniškos fotosesijos nuotrauką, paklausiau: „Kokį jums įspūdį kelia ši nuotrauka“? Pasigirdo tokie atsakymai: „Visai neblogas kadras“, „Man moteris nėra graži“. Tada parodžiau tą pačią merginą vienoje „Givenchy“ mados namų reklamoje. „Tai Lea T. Pirmoji transseksuali manekenė pasaulyje“, – paaiškinau. Mano pažįstamų veido išraiškos kaipmat pasikeitė – optinė apgaulė tikrai suveikė: jie nesitikėjo, kad priešais save regi kadaise buvusį vyrą. Nuostabos akimirkai praėjus, pasipylė kategoriški vertinimai. Iš visų labiausiai man įsirėžė šis: „Aš jokiu būdu nenorėčiau dalyvauti drabužių, kuriuos vilki tokios manekenės, pristatyme. Negi dabar turėtumėme leisti ir visus neįgaliuosius į podiumą? Noriu žinoti, kad tai, ką perku, iš tikrųjų yra tai, ką matau“. Pripažįstu – nesitikėjau tokio aršaus tono. Jis mane kiek sukrėtė, bet tuo pačiu ir sudomino. Tęsiau pokalbį toliau: „Dažnai yra sakoma, kad manekenės yra tik rūbų pakabos. Ar tai nereikštų, kad mums neturėtų rūpėti, kas vilki, bet ką vilki? Drabužio vertė juk nepakinta nuo to, koks žmogus jį demonstruoja“. Mano pašnekovė kiek susimąstė.
Nors šis pavyzdys yra paimtas ne iš „juodosios homoseksualumo kronikos“, tai nekeičia reikalo esmės: lietuvių požiūris į įvairias seksualines mažumas vis dar yra stipriai neigiamas. Pernelyg stipriai – dar kartą pabrėžčiau. Atrodytų, kad nieko čia keisto – kiekvienas žmogus juk turi teisę reikšti savo nuomonę. Sutinku. Tačiau klausydamasi tokių kategoriškų pasisakymų, kaip anksčiau minėtasis, „nuoširdžiai“ pradedu abejoti, ar jų autorius iš tikrųjų pilnai suvokia savo žodžių prasmę, ar vadovaujasi tik įvairiomis klišėmis, beskrajojančiomis viešojoje erdvėje. Visai suprantama, kodėl šie, leiskime juos sau taip vadinti, „gatavi produktai“ yra tokie populiarūs – jie juk turi daug privalumų: juos vartodamas, jautiesi saugus, kad kiekvienu reikiamu momentu tikrai pasakysi tai, ko iš tavęs tikimasi, neapsijuoksi kitų akyse savo neišmanėliškumu ar pernelyg didele išmone, nenusižengsi kalbiniam etiketui, taikomam įvairiems visuomeniniams klausimams, bus tau lengviau integruotis į bendruomenę, kadangi tavo „pažiūros“ sutaps su kitų „pažiūromis“, jeigu apskritai galima būtų čia kalbėti apie kažkokias savarankiškas pažiūras. Pasitelkiant mąstymo standartizavimo mechanizmus, lipdoma vienalytė žmonių masė, kuriai apgaulingai priskiriamas „bendruomenės“ vardas. Kitaminčiams nebelieka kitos išeities, kaip tik prilipti prie jos, t. y., nutildyti savas mintis, prisitaikyti prie visuotinių galvojimo ir kalbėjimo normų, viešai neskleidžiant savo propagandos. Toks bent jau, rodos, būtų geriausias pasirinkimas. Tačiau jis ne vienintelis – galima išdrįsti garsiai sakyti tai, ką manai, nebijoti likti nesuprastam ar atstumtam. Skaityti toliau…
Sociologas troleibuse
– Įsivaizduok, kad įlipai į troleibusą ir tau reikia paaiškinti vaikui, kas yra sociologas, ką jis veikia? – kartą paklausiau sociologės.
– Jis bandytų išsiaiškinti kokia kryptimi važiuoja troleibusas? Ar laimingi žmonės tame troleibuse? Kaip būtų galima pagerinti jų sėdėjimo vietą, kad jiems visiems būtų patogiau važiuoti? Kas bendro tarp tų žmonių? Kur jie važiuoja būtent šį paros laiką? Gal dauguma važiuoja panašiais tikslais? Į darbą? Namo? Kaip aplinkinius veikia troleibusų sistema? Kas būtų, jei troleibusų nebūtų? Kaip pasikeistų žmonių judėjimas?
Ateinantį pirmadienį, kovo 26-ąją, Sociokine kalbame apie keistą šalį – Šiaurės Korėją. Filmas – „North Korea: a Day in Life“ (Rež. Pieter Fleury, 2004).
Tai pasakojimas apie eilinę tekstilės fabriko darbuotojo Hong Sun Hui šeimos dieną. Darbas, mokykla, vaikų darželis, anglų kalbos pamoka. Propaganda, indoktrinacija, kontrolė ir nuolatinė savikritika. Filmo nuotaika – nejauki, kupina įtampos ir tuo pat metu absurdiška…
Laikas: kovo 26 d., 18. 40 val.
Vieta: VU Filosofijos fakultetas (Universiteto g. 9/1, Vilnius), 107 auditorija.
Ateik ir atsivesk draugų. Iki!
Bene dažniausias sociologiją besimokančiojo skundas būna susijęs su nesuvokimu, kas jungia teoriją su praktika. Rekomenduojame Berlyno socialinių mokslų vasaros mokyklą, kurioje bus kalbama BŪTENT APIE TAI.
Berlin Summer School in Social Sciences – Linking Theory and Empirical Research Berlin, July 15-27, 2012 Skaityti toliau…
Vieną labai socialų ir sociologinėmis idėjomis turiningą vakarą mes, socialūs sociologai bei kiti kolegos doktorantai, prisiminėme laikus, kuomet patys būdami trečiakursiai rašėme kursinius darbus bei kad ši patirtis daug kam nebuvo itin skani. Vieni tyrimo objektą iškapstė likus vos mėnesiui iki deadline‘o, kiti su savo vadovu matėsi vos vieną kartą – atiduodant galutinį darbą, treti didesnę laiko dalį tuščiai nervinosi nepajudėdami nuo balto popieriaus lapo ir t.t.
Et, kaip tada norėjosi, kad kas padėtų, patartų, užvestų ant kelio, įkvėptų, sukritikuotų, bent pasakytų savo nuomonę apie pačią darbo idėją. Tiesa, ne visada norėdavai gaišinti kitus „savo kvailais klausimais“, todėl chaotiškų minčių viralą srėbdavai pats, nors ir su šakute.
Ei, VU sociologijos trečiakursiai, ar jums tai pažįstama situacija??? Nujaučiame, kad bent vienas iš jūsų pasakė TAIP. Taigi, būtent Tave kviečiame kovo 30 dieną 13-15 valandą ateiti į Filosofijos fakulteto 313 auditoriją, kur nieko nebijodamas galėsi pristatyti savo kursinį darbą, o mes padėsime išbristi iš nežinios, klausimų šabakštyno arba padėsime iškirsti palengva aiškėjančią proskyną (smulkesnė informacija – renginio plakate).
P.S. Jei bent vienas VU sociologijos bakalaurantas taip pat pageidautų tokio renginio – būtinai jį suorganizuotume, tik parašyk mums apie savo norą.
P.P.S. Šiuo įrašu dalinamės ne tik norėdami priminti bei paskatinti sociologijos trečiakursius dalyvauti renginyje, bet ir pasidalinti naudinga praktika su kitų specialybių ar universitetų kolegomis, kurie galbūt paseks mūsų pavyzdžiu ir, kol nevėlu, suorganizuos panašių renginių savo kolegoms.
