Skirtingumas
Anot C. Lévi-Strauss, pageidautina, kad ”kultūros išsaugotų savo skirtingumą arba kad jos atsinaujintų būtent dėl to, jog yra skirtingos. Tik reikia iš karto susitaikyti su kaina, kurią teks sumokėti: kiekviena kultūra, turėdama savo gyvenimo būdą, savo vertybių sistemą, saugo savo išskirtinumą; tokia nuostata yra sveika ir jokiu būdu – kad ir kaip mus verstų tuo patikėti – ne patologiška. Kultūra vystosi vykdydama mainus su kitomis kultūromis. Tačiau kiekviena turi šiek tiek tam priešintis, kitaip labai greitu laiku ji nebeturės, ką pasiūlyti mainais <..> Būtent dėl to, kad kultūros skirtingos, jų susitikimas būna vaisingas.”.
“Iš arti ir iš toli”, 2002
Kalėdinis skaitinys šiemet buvo šviežiai padovanota Umberto Eco knyga „Prahos kapinės“ („The Prague Cemetery“, London: Harvill Secker, 2011). Pagrindinis knygos herojus – 19 amžiaus dokumentų padirbėjas, kuris pragyvenimui padeda įvairių šalių slaptoms tarnyboms kurti ir „atskleisti“ sąmokslus. Kol laukiame lietuviško vertimo, štai pagrindinę idėją iliustruojanti citata (teatleidžia man vertėjų dievai už prastai parinktus žodžius):
Apmąstydamas Dumas nutapytą paveikslą (pagerbdamas didįjį rašytoją), pagalvojau, kad aprašęs vieną vienintelį sąmokslą, Bardas atrado Universalią Formą, būdingą bet kokiam įmanomam sąmokslui. (…) Ko trokšta kiekvienas, ir trokšta juo stipriau, kuo labiau yra pasmerktas ir nelaimingas? Lengvai užsidirbti pinigų, turėti galios (neapsakomas malonumas įsakyti ir pažeminti savo artimą) ir atkeršyti už kiekvieną skriaudą (kiekvienas savo gyvenime yra bent kartą buvęs nuskriaustas, nesvarbu dėl kokios smulkmenos). (…) Jau tada ėmiau suprasti, kad jeigu norėčiau parduoti sąmokslo istoriją, turėčiau pasiūlyti pirkėjui ne ką nors naujo ir originalaus, o tik tai, ką jis jau žino, arba ką galėtų lengvai sužinoti kitais būdais. Žmonės tiki tik tuo, ką iš tikrųjų žino, o tame slypi Universalios Sąmokslo Formos grožis.
Kuom ne paaiškinimas visoms toms lokalioms, nesunkiai dekonstruojamoms mūsų 21 a. aktualijoms nuo kediados iki šildymo kainų?
Skelbiame Lietuvos sociologų draugijos (kartu su SIC) organizuoto konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai. 2011“ magistrantų kategorijos nugalėtojos – Mildos Pivoriūtės (taip taip – Socialios Sociologijos autorės) – esė apie tapsmo suaugusiu pokyčius šių laikų visuomenėje. Nuo linijinio gyvenimo kelio modelio „baigęs mokslus-išėjęs iš tėvų namų-dirbantis-vedęs-turintis vaikų“ iki ištęsto tapsmo suaugusiu periodo, kurį žymi nelinijinis daugybės bandymų ir klaidų kelias arba taip vadinamas „Yo-Yo perėjimas“. Jeigu tau 18-30 metų, didelė tikimybė, kad šis tekstas – apie tave.
Pereinamasis laikotarpis į suaugystę – vienas iš reikšmingiausių ir sociologus labiausiai dominančių žmogaus gyvenimo raidos tarpsnių. Jis laikomas pagrindiniu lūžio tašku, kuriame jaunuolis turi priimti svarbiausius gyvenimo perspektyvą nulemiančius sprendimus. Dar XX a. pirmoje pusėje ir tik prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje bei kitose komunistinį režimą patyrusiose šalyse perėjimas į socialinę brandą tradiciškai buvo siejamas su šiomis socialinėmis žymėmis ar įvykiais: mokyklos baigimu, išėjimu iš tėvų namų, pastovaus darbo susiradimu, santuoka bei pirmo vaiko gimimu (1;2;3;8). Skaityti toliau…
Gruodžio 28 dieną šventinis Sociokinas! Susitikime ir gerai praleiskime laiką “Visų Šventųjų” bare (Visų Šventųjų g. 7, Vilnius) 18 valandą. Iki…nors ir iki pat ryto!
Veikiausiai kiekvienam iš mūsų kada nors keliaujant per įprastas dienos veiklas yra kilusi mintis – įdomu, ką gi būtent šią akimirką veikia gyvenantys kitoje pasaulio pusėje? Kiek mes, žmonės, esame skirtingi, ar tikrai mūsų kasdienybė yra tokia unikali? Būtent į šį klausimą bandysime atsakyti ateinančiame sociokine.
Life in a Day – dokumentinis filmas, sukurtas kartu su Youtube, iš 80 tūkst. pačių žmonių atsiųstų vaizdo įrašų, filmuotų 2010 liepos 24 d., 192 pasaulio šalyse.
Kalbama, kad filmas įkvėptas socialinių tyrimų judėjimo pavadinimu „masinis stebėjimas“ („mass observation“), kurio idėja – fiksuoti kasdienį žmonių gyvenimą, ir taip paskatinti prabilti tylinčiuosius, nematomas visuomenės grupes.
ne galutinė žmonių veiklos svarba, bet pats veiksmas,
kaip dar vienas be galo įvairaus žmonių elgesio pavyzdys.“
Peter L. Berger
Tezė: Sociologinis požiūris į globalią, tarptautinę migraciją suteikia „gilumo“ „plokščiam“ ekonominiam aiškinimui.Kai tik akademinėse publikacijose buvo pradėta eiti iš proto dėl globalizacijos, į akiratį iš karto iškilo tarptautinės migracijos terminas. Pasaulio ekonomikos globalizacija ir informacinių technologijų progresas, skatindamas išsivysčiusių šalių ekonominį augimą, savo ruožtu padidino naujų darbuotojų, ypač aukštos kvalifikacijos, poreikį (1). Galima sakyti, globalizacija ir tarptautinė migracija šiandien yra net madingos ir jautriai tarpusavyje susipynusios temos. Be abejo, vyksta intensyvi diskusija, ar globalizacija apskritai vyksta? Debatuose šia tema išsiskyrė trys srovės – hiperglobalistų, skeptikų ir transformacionalistų (šiam požiūriui atstovauja sociologai Giddens, Castells, Sassen), tačiau detaliau ties jomis neapsistosim (2). Skaityti toliau…
Politinis eksperimentas 1989-ųjų Čekoslovakijoje prasidėjo pasakos „Pelenė“ scenarijumi: šildytuvų gamyklos darbininkas Jiří Dienstbieras tampa užsienio reikalų ministru, o buvęs politinis kalinys Václavas Havelas išrenkamas nepriklausomos Čekoslovakijos respublikos prezidentu. Politikos apžvalgininkas, knygos „Čekoslovakija: Aksominė revoliucija ir kas po jos“ autorius Robin Shepherd komentuoja įvykius: „Vakarų inteligentija užgniaužia kvapą. Grupė itin principingų intelektualų buvo beperimą visą politinį establishmentą. Platono dvelksmas“. Disidentai intelektualai – filosofai, rašytojai, poetai – imasi bendro reikalo, o jų idėjinis vadas V. Havelas mėgina suderinti nesuderinamus politikos ir moralės polius, viename kūne sutalpinti prieštaringas intelektualo ir politiko tapatybes. Ar įmanoma būti politiku ir gyventi tiesoje? Tikslesnis klausimas, matyt – kaip ilgai ši trapi pusiausvyra gali išsilaikyti nuslopus visuomenę konsoliduojančiai Aksominei revoliucijai?
Socialių sociologų kvietimas apsilankyti „Gyvosios bibliotekos“ renginyje neliko nepastebėtas! Savo įspūdžiais dalinasi psichologijos studentė Simona Korsakaitė. Kaip tik ji galės papildyti savo lentyną nauja knyga!
Šiek tiek žvarbią ir snieguotą gruodžio 9d. popietę iš visų pusių į Seimo I rūmų parlamento galeriją sugužėjo visi norintieji sušildyti ne tik rankas, bet ir širdis. Nors „Gyvoji biblioteka” Seime viešėjo jau trečią kartą, tądien visi norintieji čia apsilankyti galėjo pirmą kartą. Žmogaus teisių gynimo dienos išvakarėse šiltu pozityvumu dalinosi organizatoriai, lankytojai bei, žinoma, pačios „gyvosios knygos“, kurių buvo tikrai nemažai ir įvairių, tad svetimas čia nesijautė net ir vienišas smalsus užklydėlis. Keletas pakalbintų „knygų“ bei jų „skaitytojų” noriai dalinosi savo mintimis ir jausmais apie dienos renginį ir apskritai, šį unikalų komunikacijos metodą.
Dovilė, feministė, Kauno moterų draugijos narė
Galbūt galėtum trumpai papasakoti, kokie skaitytojai dažniausiai Tave aplanko? Su kokiomis nuostatomis jie ateina?
Stereotipų apie feministes turi ir apie tai pasikalbėti ateina tiek vyrai, tiek moterys, tačiau atrodo, kad vyrai čia smalsesni. Nemažai jų ateina įsitikinę, kad feministės nori tapatintis su vyrais, būdamos nepatrauklios jiems, jų nekenčia ir nori visus sunaikinti. Neretai žmonės turi susikurtą būtinai vaikystėje prievartautos, tapusios homoseksualia ir neišsilavinusia, feministės modelį. Skaityti toliau…
Apie
Kaip manote, ko šio puslapio lankytojai dažniausiai pasigenda? Kaip rodo mūsų stebėjimai per svetainės lankytojų petį, paprastai pasigendama visiems tinklaraščiams tarsi privalomo skyrelio „apie“. Kitaip tariant, šios erdvės internete egzistavimo pa(si)teisinimo ir autorių, slypinčių už publikuojamų tekstų ar vaizdų, prisistatymo: kas esame ir ko tyčia ar atsitiktinai čia atvykę galite tikėtis? Visa tiesa „apie“ mus pagaliau sutelkta – dėmesio į ekraną! – kairiajame viršutiniame Socialios Sociologijos kampe.
Šią savaitę mus aplanko romėniškų skaičių magija. V – tai Veronika, kuri kalba apie laiko bėgimą, sociologijos terapiją, pasakas ir mokslinio teksto estetiką. Pasakodama apie savo sociologinę patirtį, Veronika įrodo, kuo svarbus sociologui nenuilstantis trejų metų vaiko smalsumas.
Soc. Soc.: Kodėl sociologija?
Veronika:
a) Netyčia. b) Įdomu. c) Tai terapija. d) Tai priklausomybė. e) Visi atsakymai teisingi.
Sociologas yra žmogus, kurį nuolat reikia stabdyti (jam viskas įdomu, patologiškai), o ne tas, kurį reikėtų baksnoti į „savaime suprantamus“ dalykus ir aiškinti, kad tai yra keista ir įdomu. Sociologui kyla klausimai. Nuolat ir apie viską (Kodėl ji perka tokį pieną? Kokias knygas ji skaito? Kaip pieno pasirinkimas susijęs su kultūriniais interesais? Ir t.t. ir panašiai, iki begalybės).
Skaityti toliau…
Dėmesio sociologinių filmų gerbėjams! Menkas pakeitimas Sociokino programoje: šią savaitę žiūrime ir diskutuojame ne apie „Women are Heroes“ (tikimės šį filmą parodyti ateinantį sezoną), bet apie globalią graffiti dokumentiką, legendinį graffiti filmą „Bomb It“ (2007, rež. Jon Reiss).
Kalbant apie graffiti, piktybiškai nuolat įvairiuose kontekstuose pasirodanti diskusija „menas tai ar vandalizmas?“ gali išvesti iš proto. Dualistinis suvokimas nieko (absoliučiai nieko!) nepasako apie piešimo gatvėse prigimtį ir motyvaciją nelegaliais simboliais okupuoti viešąją erdvę (ar bent jos paviršius). Sociokino diskusijoje Skaityti toliau…
