Šią savaitę mus aplanko romėniškų skaičių magija. V – tai Veronika, kuri kalba apie laiko bėgimą, sociologijos terapiją, pasakas ir mokslinio teksto estetiką. Pasakodama apie savo sociologinę patirtį, Veronika įrodo, kuo svarbus sociologui nenuilstantis trejų metų vaiko smalsumas.
Soc. Soc.: Kodėl sociologija?
Veronika:
a) Netyčia. b) Įdomu. c) Tai terapija. d) Tai priklausomybė. e) Visi atsakymai teisingi.
Sociologas yra žmogus, kurį nuolat reikia stabdyti (jam viskas įdomu, patologiškai), o ne tas, kurį reikėtų baksnoti į „savaime suprantamus“ dalykus ir aiškinti, kad tai yra keista ir įdomu. Sociologui kyla klausimai. Nuolat ir apie viską (Kodėl ji perka tokį pieną? Kokias knygas ji skaito? Kaip pieno pasirinkimas susijęs su kultūriniais interesais? Ir t.t. ir panašiai, iki begalybės).
Skaityti toliau…
Dėmesio sociologinių filmų gerbėjams! Menkas pakeitimas Sociokino programoje: šią savaitę žiūrime ir diskutuojame ne apie „Women are Heroes“ (tikimės šį filmą parodyti ateinantį sezoną), bet apie globalią graffiti dokumentiką, legendinį graffiti filmą „Bomb It“ (2007, rež. Jon Reiss).
Kalbant apie graffiti, piktybiškai nuolat įvairiuose kontekstuose pasirodanti diskusija „menas tai ar vandalizmas?“ gali išvesti iš proto. Dualistinis suvokimas nieko (absoliučiai nieko!) nepasako apie piešimo gatvėse prigimtį ir motyvaciją nelegaliais simboliais okupuoti viešąją erdvę (ar bent jos paviršius). Sociokino diskusijoje Skaityti toliau…
Gruodžio 6 dienos Sociokine – požemių patamsiai. Žiūrėsime ir aptarinėsime filmą apie Niujorko metro požemiuose gyvenančius benamius – Dark Days.
Pabūsime tamsoje, slepiančioje skirtingų biografijų ir motyvų gyventojus.
Socialiausia pramoga niūriam ir tamsiam žiemos antradieniui!
Filosofijos fakultetas. 18.40 val. 207 aud. Ateik!
Labai gerai pamenu vieną istoriją, kuomet po disertacijos gynimo vienas prancūzas jautėsi toks neįkainojamas ir svarbus, kad nepajėgė 4 valandas išeiti iš pastato, kur vyko gynimas, nes kaip velnias kryžiaus bijojo potencialios nelaimės. Jį apėmė nevaldoma ir niekada nepatirta panika: „reikia imtis visų saugumo priemonių, kad tik man kas nors nenutiktų“, – be perstojo kartojo jis. Jaunam mokslininkui nutirpdavo visos galūnės vos pagalvojus, kad artimiausiu metu jam gali kas nors atsitikti – juk jis dabar socialinių mokslų daktaras! Tikriausiai paskelbus biografinių rašinių konkursą „Diena, kai įgijau daktaro laipsnį“ sužinotume dar įdomesnių istorijų.
Štai Liutauras Labanauskas, vos prieš savaitę įgijęs socialinių mokslų sociologijos krypties daktaro laipsnį, kitą rytą po disertacijos apsigynimo sprogdino savo ego balioną šveisdamas virtuvėje indus. Kviečiu paskaityti mini-interviu su jaunuoju mokslininku, kurį pasigavau praėjus vos dienai po gynimo.
Kaip jautiesi tapęs socialinių mokslų daktaru? Kadangi disertacijos gynimas vyko ryte, turėjai dar visą dieną priešaky, ką veikei? Kaip jauteisi atsibudęs pirmąjį rytą?
Kaip krepšininkas po laimėtų rungtynių – nustebęs ir euforijos būsenoje, bet pavargęs ir besikremtąs dėl netaiklių perdavimų ir neįmestų kamuolių… Diena buvo gana chaotiška – netilo telefonas. Vakarą praleidau su artimais draugais ir bičiuliais restorane… Užsisakiau kiaulės ausį ir vieną didelę taurę konjako. Ryte prabudau labai anksti apie 4 val. ryto ir užsiėmiau žemiškais darbais. Sprogdinau savo ego balioną šveisdamas indus virtuvėje, nes manau, kad sutvarkius chaosą buityje ir galvoje atsiranda tvarka…
Trumpai apibūdink, apie ką buvo Tavo disertacija? Kokie darbe atrasti dalykai Tave nustebino labiausiai, nebūtinai kaip sociologą, bet kaip paprastą žmogų iš gatvės? (Darbas vadinosi „Socialinės sanglaudos kūrimasis Lietuvoje: intelektinio kapitalo vaidmuo“)
Parašius darbą man kilo keletas hipotezių ateities tyrimams. Viena jų – apie studijų kokybę. Lietuvoje studijų kokybė paprastai susiejama su studijų infrastruktūra ir dėstytojų profesionalumu. Manau, kad turėtume kreipti dėmesį ir į studentų „kokybę“. Reiktų kelti klausimus apie besimokančiųjų grupių vidinę dinamiką ir studentų gebėjimą profesionaliai atlikti studento funkciją. Mano nuomone studentai turėtų masiškai „kentėti“ nuo skaitymo nuovargio ir „žūti“ protų mūšiuose su dėstytojais, išgyventi problemų sprendimo, atsakymų radimo „kančias“. Apskritai mokslas yra susijęs su kentėjimu ir tai neišvengiama. Tačiau man kartais atrodo, kad dalis studentų labai „kenčia“ nuo konspektų priklausomybės. Kartais susidaro įspūdis, kad būti profesionaliu studentu Lietuvoje yra nepriimtina. Profesionalūs studentai greitai užsitarnauja „moksliuko“ pravardę, nors mokslumas lyg ir turėtų būti studijų norma…
Kas buvo sunkiausia studijuojant doktorantūroje? Kokį svarbiausią patarimą galėtum duoti ateities doktorantams?
Studijuojant buvo sunkiausia išlaikyti pusiausvyrą tarp kasdienybės ir mokslinės veiklos. Rašymas yra emociškai sunki veikla, ir žmogaus smegenys natūraliai tam priešinasi. Rašydamas darbą stengiausi tai daryti ritmingai ir metodiškai pvz. rašyti tam tikromis savaitės dienomis nuo 8 iki 12 val. arba tas pačias 4 valandas skirti rašymui vakare (tik 4 val. per dieną ir ne daugiau!). Dienomis kai „nesirašo“ – skaitydavau. Taip pat stengiausi kuo dažniau „metodiškai“ pasivaikščioti ar pasportuoti gamtoje. Žinoma taip „vadybiškai“ tvarkyti gyvenimą ne visada pavyksta, todėl svarbu nepersistengti ir taisyklių laikytis lanksčiai.
Socialūs sociologai sveikina naujosios kartos sociologą bei linki įdomių mokslinių atradimų!
Lygiai prieš savaitę Mykolo Romerio universitete vyko metinė Lietuvos sociologų konferencija. Ją jaukiai praleidau galinėje eilėje, fiksuodama įspūdžius ant švariosios traukinio bilieto pusės. Konferencijos tema „Proveržio beieškant“ tęsia ankstesnių pavadinimų tradiciją – „Ar gali sociologija pakeisti Lietuvos visuomenę“ (VDU, 2010), „Pasiekimai ir vizijos“ (VU, 2009). Kaip ir kiek giliai šias problemas išgvildena konferencijos dalyviai, ypač plenariniai pranešėjai – vienas klausimas. Tačiau kitas klausimas, kurį nejučia iškelia tokia pavadinimų seka – tai klausimas apie pačias formuluotes. Ar nėra jos šiek tiek dėsningai psichoanalitinės – reiškiančios ne klausimą, į kurį ieškoma atsakymo (Ar galimas ar negalimas sociologijos proveržis? Ar gali, ar negali sociologija sąlygoti pokyčius?), o tam tikrą neartikuliuotą troškimą? Proveržio troškimą, troškimą būti įvykių bei pokyčių sūkuryje, troškimą ne tik kurti, bet ir įgyvendinti ambicingas vizijas? Troškimą proveržių, kurie įgyvendina vizijas. Kaip koks fronto praplėtimas kare. Kas tai galėtų būti? Siūlau mieliems skaitytojams vieną temos variaciją.
Skaityti toliau…
Lapkričio 25 dieną Nacionalinėje Lietuvos sociologų konferencijoje specialiai tam skirtoje sekcijoje „Sociologijos sociologija“ buvo pristatyta dalis „Sociologijos profesinės veiklos lauko studijos“ rezultatų. Sekcija sulaukė didelio dalyvių susidomėjimo ne tik konferencijos metu, bet ir po jos. Savaitgalį gavome daug gerų atsiliepimų ir prašymų pasidalinti pranešimų skaidrėmis. Tad nieko nelaukdami tą ir darome!
Trumpai apie studiją
„Sociologijos profesinės veiklos lauko studiją“ kol kas sudaro:
- Dokumentų analizė, kurios metu buvo analizuojami visų Lietuvoje esamų sociologijos studijų aprašai, viešai prieinami sociologo profesijos aprašai bei privačių bendrovių pareigybiniai aprašai.
- Kiekybinis sociologijos absolventų tyrimas, kurio pagalba buvo siekiama išskirti sociologijos absolventų profesinės karjeros trajektorijas bei jų santykį su studijomis. Apklausoje dalyvavo 282 sociologijos absolventai iš VU, VDU ir KTU.
- Kokybinis sociologijos absolventų bei jų darbdavių tyrimas, kurio pagalba buvo siekiama apibrėžti šiandienio Lietuvos sociologo profesinę tapatybę bei išskirti jam svarbiausias kompetencijas. Buvo atlikti 10 pusiau standartizuotų giluminių interviu su sociologijos absolventais bei 7 interviu su jų darbdaviais/ekspertais. Skaityti toliau…
Šios savaitės rubrikoje „Socialiai apie sociologiją“ kalbamės su Milda Pivoriūte. „Pristatyk mane kaip socialią sociologę, kuriai sunkiausiai sekasi šnekėti glaustai ir trumpinti tekstus“, sako ji ir šypsosi. Bet už glaustus tekstus geriau tik vienas dalykas – įdomūs, spalvingi, vaizduotės kupini asmeniški ir ilgi aprašymai, net tą skeptiškai kiekvieną rašinį pasitinkantį skaitytoją priverčiantys įsijausti.
Todėl kantrybės skaitant Mildos interviu tau tikrai neprireiks (nepaisant to, kad tai yra rekordinis, ko gero, mažiausiai glaustas įrašas „Socialios sociologijos“ blogo istorijoje:). Prireiks šiek tiek ramaus laiko ir – rekomenduotina – taurės vyno (raudono).
(O čia galite skaityti naujausią interviu su Milda, publikuotą Filosofijos fakulteto laikraštyje „Bursų kiemas“)
Kodėl sociologija? Nuo kada sociologija? Ką apie sociologiją žinojai iki studijų pradžios?
Mokyklos laikais labai mėgau skaityti. Knygų skaitymas visuomet, rodos, perkeldavo į kitokį būvį, kuris kartais atrodydavo kur kas malonesnis nei sava kasdienybė bei sukeldavo daug nekasdienių klausimų, apie kuriuos (tada taip atrodė) nepakalbėsi su eiliniu žmogumi iš gatvės. Atrodė, kad kai kurie klausimai realioje kasdienybėje (pvz., mokykloje) nėra priimtini gvildenti, o apie juos pakalbėti gali tik per tekstą su mėgstamu autoriumi ar knygos veikėju. Nežinau, ar dabar vis dar, bet tada turėjau geriausią knygos draugą – E. M. Remarką. Valandos, praleistos su jo knygomis, buvo pačios jaukiausios. Tačiau vieną dieną atsitiko tai, apie ką būdavo šiukštu net pagalvoti – nebeliko nė vienos neperskaitytos jo knygos. Tada desperatiškai ėmiau domėtis skaitiniais apie jį patį – juk taip nesinorėjo nutraukti mus rišusios bambagyslės:) Ir taip visai netyčia interneto platybėse atradau prancūzo, sociologijos studento tekstą, kurio tikslas – per Remarko kūrybą atspindėti to meto visuomenę bei tokiu būdu supažindinti su galimais sociologijos tyrimo objektais, probleminiais šio mokslo keliamais klausimais. Tąkart jaunasis sociologas vaizdingai palietė anomijos sąvoką, žmonių susvetimėjimo klausimus, kapitalizmo apraiškas eilinio žmogaus kasdienybėje, stratifikacijos, nelygybės klausimus. Tai buvo tikrai žavu! Skaityti toliau…
Socialūs sociologai spaudžia dešinę visiems konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai“ nugalėtojams (tarp kurių, beje, pateko ir šios svetainės autoriai!).
Džiugu, kad šiais metais konkursą lydėjo kur kas didesnis jaunųjų sociologų susidomėjimas bei dalyvavimas. Skaityti toliau…
Kitą savaitę Sociokine: grožis ir menas
Sociokine lapkričio 29-ąją žiūrime ir kalbame apie grožį.
„Why beauty matters“ – viena iš šešių 2009 metais pasirodžiusio BBC televizijos dokumentinių filmų ciklo, nagrinėjančio modernaus meno grožio sampratos problemą Vakarų kultūroje, dalių.
Šio filmo ašis – konservatyvaus britų filosofo Roger Scruton požiūris į grožio vaidmenį ir svarbą mene, kuris neišvengiamai susipina su platesnėmis vartotojiškai visuomenei būdingomis problemomis. Anot Scruton, grožis visuomet egzistavo kaip vienas svarbiausių žmonijos poreikių, įprasminančių tradicines moralinės dorybes, tačiau dvidešimtajame amžiuje jis pamažu praranda vertybės statusą: grožį vis labiau keičia modernus bjaurumo kultas. Skaityti toliau…
Vienas iš renginių, būtinų aplankyti sociologui, ypač jaunajam, yra jau nuo 2004 metų kiekvieną pavasarį Molėtų observatorijoje organizuojamas „Lietuvos socialinių mokslų forumas“ – tarpdisciplininė konferencija, kurioje dalyvauja įvairių socialinių mokslų atstovai bei socialiniams mokslams prijaučiantys žmonės.
Progos sudalyvauti šiame renginyje praėjusį pavasarį nepraleido ir socialūs sociologai. Susipakavę palapinę, miegmaišius, diktofoną ir sociologinį smalsumą nukeliavome į Molėtų kraštą. Tai buvo puiki galimybė išgirsti, ką veikia kiti jauni ir nelabai socialiniai mokslininkai Lietuvoje, proga padiskutuoti ir neformaliai pabendrauti neprisirišant prie savo specialybės.
Ir, žinoma, nebūtume sociologai, jeigu nesugalvotume išsiaiškinti šio įvykio atsiradimo istorijos. Taigi jau trečią dieną, po visų pranešimų, nuvargusiems nuo įspūdžių, bet linksmiems dalyviams išsiskirsčius pakuotis, ištuštėjusioje konferencijų salėje pasigavome vieną iš renginio iniciatorių – Ainę Ramonaitę – ir išklausinėjome visų rūpimų klausimų. Skaityti toliau…
