Labai neromantiška įžvalga
Žinia, įdomiausi dalykai tekstuose dažniausiai slypi ten, kur nepatyręs skaitytojas net nesusipranta užmesti akies – savaime suprantama, kad išnašose. (O Jūs, mielas skaitytojau, ar visuomet gilinatės į išnašas?) Paskutinė mane ištikusi ir keletą savaičių neapleidusi išnaša buvo aptikta prof. Zenono Norkaus straipsnyje “Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje (M. Weberis, analitinė mokslo filosofija ir metaetika, kritinė teorija)” žurnale Problemos (2001, t. 59, p.p. 9-40). Dalinuosi.
33-iasis puslapis, 84-oji išnaša:
„(…) Steve Fulleris teigia, kad mokslo, kaip tam tikros „socialinės mašinos“, produktyvumo analizei klausimas apie mokslininkų tikslus ir motyvus yra antraeilis. Svarbus dalykas yra mokslo organizacija, kuri ir lemia, kokius rezultatus (ir kiek) ta mašina produkuoja. Net jeigu mokslininkai yra labai „idealistiškai“ motyvuoti, trokšta tik tiesos ir neturi jokių „žemų“ siekių (karjera, galia, prestižas ir pan.), dėl blogos institucinės mokslo organizacijos jie gali kur kas mažiau pasistūmėti link „tiesos“, negu tinkamai organizuota cinikų ir niekšų (reliatyvistų ir skeptikų) kompanija.“
Jūs (naivių) idealistų ar racionalių realistų pusėje?
Skelbiame konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai 2011” nugalėtoją bakalaurantų kategorijoje – VU sociologijos ketvirtakursę Živilę Raškauskaitę. Jos tekstas kalba apie tobulinamus ir vartojamus kūnus – apie kūną kaip simbolinio kapitalo žetoną socialiniame statuso ir galios žaidime.
Gyvename kapitalizmo klestėjimo laikais. Nuo žodžio „vartoti“ čia pasislėpti itin sudėtinga. Juk ne veltui vienas iš kapitalizmo sistemos tikslų – vartojimo plėtra, žmogaus poreikių ugdymas. Formuojamos naujos asmenybės, kurioms poreikių tenkinimas tampa gyvenimo tikslu, prasme ir galimybe kilti aukštesnio socialinio statuso link. Kas keisčiausia – ilgas ir sudėtingas lipimas socialinėmis kopėčiomis – tik XIX a. pabaigos prisiminimas. Šiandien norint laviruoti ant aukščiausios socialinių kopėčių pakopos tereikia pakankamai investuoti į vienintelį poreikį – nepriekaištingą išvaizdą. Vartotojų visuomenėje gero gyvenimo indikatoriumi tampa tobulas kūnas. J. Baudrillard pabrėžia, kad kūnas – ne kas kita, o viena reikšmingiausių vartojamų prekių. „Vartojimo rinkinyje esama objekto, gražesnio, brangesnio, puikesnio už visus kitus ir netgi turinčio dar daugiau konotacijų nei automobilis, nors šis ir reziumuoja juos visus. Tai kūnas.“ ( Jean Baudrillard, 2010, p. 161). Kūno suvokimas keičiasi – dabar tai nebėra „kūnas” religine prasme ar „kūnas” tiesiogiai siejamas su darbo jėga. Šiais laikais kūnas tampa funkcionaliu – „kaip narcisistinio kulto objektas arba socialinės taktikos ir ritualo elementas” (Ibid., p. 165).
Skirtingumas
Anot C. Lévi-Strauss, pageidautina, kad ”kultūros išsaugotų savo skirtingumą arba kad jos atsinaujintų būtent dėl to, jog yra skirtingos. Tik reikia iš karto susitaikyti su kaina, kurią teks sumokėti: kiekviena kultūra, turėdama savo gyvenimo būdą, savo vertybių sistemą, saugo savo išskirtinumą; tokia nuostata yra sveika ir jokiu būdu – kad ir kaip mus verstų tuo patikėti – ne patologiška. Kultūra vystosi vykdydama mainus su kitomis kultūromis. Tačiau kiekviena turi šiek tiek tam priešintis, kitaip labai greitu laiku ji nebeturės, ką pasiūlyti mainais <..> Būtent dėl to, kad kultūros skirtingos, jų susitikimas būna vaisingas.”.
“Iš arti ir iš toli”, 2002
Kalėdinis skaitinys šiemet buvo šviežiai padovanota Umberto Eco knyga „Prahos kapinės“ („The Prague Cemetery“, London: Harvill Secker, 2011). Pagrindinis knygos herojus – 19 amžiaus dokumentų padirbėjas, kuris pragyvenimui padeda įvairių šalių slaptoms tarnyboms kurti ir „atskleisti“ sąmokslus. Kol laukiame lietuviško vertimo, štai pagrindinę idėją iliustruojanti citata (teatleidžia man vertėjų dievai už prastai parinktus žodžius):
Apmąstydamas Dumas nutapytą paveikslą (pagerbdamas didįjį rašytoją), pagalvojau, kad aprašęs vieną vienintelį sąmokslą, Bardas atrado Universalią Formą, būdingą bet kokiam įmanomam sąmokslui. (…) Ko trokšta kiekvienas, ir trokšta juo stipriau, kuo labiau yra pasmerktas ir nelaimingas? Lengvai užsidirbti pinigų, turėti galios (neapsakomas malonumas įsakyti ir pažeminti savo artimą) ir atkeršyti už kiekvieną skriaudą (kiekvienas savo gyvenime yra bent kartą buvęs nuskriaustas, nesvarbu dėl kokios smulkmenos). (…) Jau tada ėmiau suprasti, kad jeigu norėčiau parduoti sąmokslo istoriją, turėčiau pasiūlyti pirkėjui ne ką nors naujo ir originalaus, o tik tai, ką jis jau žino, arba ką galėtų lengvai sužinoti kitais būdais. Žmonės tiki tik tuo, ką iš tikrųjų žino, o tame slypi Universalios Sąmokslo Formos grožis.
Kuom ne paaiškinimas visoms toms lokalioms, nesunkiai dekonstruojamoms mūsų 21 a. aktualijoms nuo kediados iki šildymo kainų?
Skelbiame Lietuvos sociologų draugijos (kartu su SIC) organizuoto konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai. 2011“ magistrantų kategorijos nugalėtojos – Mildos Pivoriūtės (taip taip – Socialios Sociologijos autorės) – esė apie tapsmo suaugusiu pokyčius šių laikų visuomenėje. Nuo linijinio gyvenimo kelio modelio „baigęs mokslus-išėjęs iš tėvų namų-dirbantis-vedęs-turintis vaikų“ iki ištęsto tapsmo suaugusiu periodo, kurį žymi nelinijinis daugybės bandymų ir klaidų kelias arba taip vadinamas „Yo-Yo perėjimas“. Jeigu tau 18-30 metų, didelė tikimybė, kad šis tekstas – apie tave.
Pereinamasis laikotarpis į suaugystę – vienas iš reikšmingiausių ir sociologus labiausiai dominančių žmogaus gyvenimo raidos tarpsnių. Jis laikomas pagrindiniu lūžio tašku, kuriame jaunuolis turi priimti svarbiausius gyvenimo perspektyvą nulemiančius sprendimus. Dar XX a. pirmoje pusėje ir tik prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje bei kitose komunistinį režimą patyrusiose šalyse perėjimas į socialinę brandą tradiciškai buvo siejamas su šiomis socialinėmis žymėmis ar įvykiais: mokyklos baigimu, išėjimu iš tėvų namų, pastovaus darbo susiradimu, santuoka bei pirmo vaiko gimimu (1;2;3;8). Skaityti toliau…
Gruodžio 28 dieną šventinis Sociokinas! Susitikime ir gerai praleiskime laiką “Visų Šventųjų” bare (Visų Šventųjų g. 7, Vilnius) 18 valandą. Iki…nors ir iki pat ryto!
Veikiausiai kiekvienam iš mūsų kada nors keliaujant per įprastas dienos veiklas yra kilusi mintis – įdomu, ką gi būtent šią akimirką veikia gyvenantys kitoje pasaulio pusėje? Kiek mes, žmonės, esame skirtingi, ar tikrai mūsų kasdienybė yra tokia unikali? Būtent į šį klausimą bandysime atsakyti ateinančiame sociokine.
Life in a Day – dokumentinis filmas, sukurtas kartu su Youtube, iš 80 tūkst. pačių žmonių atsiųstų vaizdo įrašų, filmuotų 2010 liepos 24 d., 192 pasaulio šalyse.
Kalbama, kad filmas įkvėptas socialinių tyrimų judėjimo pavadinimu „masinis stebėjimas“ („mass observation“), kurio idėja – fiksuoti kasdienį žmonių gyvenimą, ir taip paskatinti prabilti tylinčiuosius, nematomas visuomenės grupes.
ne galutinė žmonių veiklos svarba, bet pats veiksmas,
kaip dar vienas be galo įvairaus žmonių elgesio pavyzdys.“
Peter L. Berger
Tezė: Sociologinis požiūris į globalią, tarptautinę migraciją suteikia „gilumo“ „plokščiam“ ekonominiam aiškinimui.Kai tik akademinėse publikacijose buvo pradėta eiti iš proto dėl globalizacijos, į akiratį iš karto iškilo tarptautinės migracijos terminas. Pasaulio ekonomikos globalizacija ir informacinių technologijų progresas, skatindamas išsivysčiusių šalių ekonominį augimą, savo ruožtu padidino naujų darbuotojų, ypač aukštos kvalifikacijos, poreikį (1). Galima sakyti, globalizacija ir tarptautinė migracija šiandien yra net madingos ir jautriai tarpusavyje susipynusios temos. Be abejo, vyksta intensyvi diskusija, ar globalizacija apskritai vyksta? Debatuose šia tema išsiskyrė trys srovės – hiperglobalistų, skeptikų ir transformacionalistų (šiam požiūriui atstovauja sociologai Giddens, Castells, Sassen), tačiau detaliau ties jomis neapsistosim (2). Skaityti toliau…
Politinis eksperimentas 1989-ųjų Čekoslovakijoje prasidėjo pasakos „Pelenė“ scenarijumi: šildytuvų gamyklos darbininkas Jiří Dienstbieras tampa užsienio reikalų ministru, o buvęs politinis kalinys Václavas Havelas išrenkamas nepriklausomos Čekoslovakijos respublikos prezidentu. Politikos apžvalgininkas, knygos „Čekoslovakija: Aksominė revoliucija ir kas po jos“ autorius Robin Shepherd komentuoja įvykius: „Vakarų inteligentija užgniaužia kvapą. Grupė itin principingų intelektualų buvo beperimą visą politinį establishmentą. Platono dvelksmas“. Disidentai intelektualai – filosofai, rašytojai, poetai – imasi bendro reikalo, o jų idėjinis vadas V. Havelas mėgina suderinti nesuderinamus politikos ir moralės polius, viename kūne sutalpinti prieštaringas intelektualo ir politiko tapatybes. Ar įmanoma būti politiku ir gyventi tiesoje? Tikslesnis klausimas, matyt – kaip ilgai ši trapi pusiausvyra gali išsilaikyti nuslopus visuomenę konsoliduojančiai Aksominei revoliucijai?
Socialių sociologų kvietimas apsilankyti „Gyvosios bibliotekos“ renginyje neliko nepastebėtas! Savo įspūdžiais dalinasi psichologijos studentė Simona Korsakaitė. Kaip tik ji galės papildyti savo lentyną nauja knyga!
Šiek tiek žvarbią ir snieguotą gruodžio 9d. popietę iš visų pusių į Seimo I rūmų parlamento galeriją sugužėjo visi norintieji sušildyti ne tik rankas, bet ir širdis. Nors „Gyvoji biblioteka” Seime viešėjo jau trečią kartą, tądien visi norintieji čia apsilankyti galėjo pirmą kartą. Žmogaus teisių gynimo dienos išvakarėse šiltu pozityvumu dalinosi organizatoriai, lankytojai bei, žinoma, pačios „gyvosios knygos“, kurių buvo tikrai nemažai ir įvairių, tad svetimas čia nesijautė net ir vienišas smalsus užklydėlis. Keletas pakalbintų „knygų“ bei jų „skaitytojų” noriai dalinosi savo mintimis ir jausmais apie dienos renginį ir apskritai, šį unikalų komunikacijos metodą.
Dovilė, feministė, Kauno moterų draugijos narė
Galbūt galėtum trumpai papasakoti, kokie skaitytojai dažniausiai Tave aplanko? Su kokiomis nuostatomis jie ateina?
Stereotipų apie feministes turi ir apie tai pasikalbėti ateina tiek vyrai, tiek moterys, tačiau atrodo, kad vyrai čia smalsesni. Nemažai jų ateina įsitikinę, kad feministės nori tapatintis su vyrais, būdamos nepatrauklios jiems, jų nekenčia ir nori visus sunaikinti. Neretai žmonės turi susikurtą būtinai vaikystėje prievartautos, tapusios homoseksualia ir neišsilavinusia, feministės modelį. Skaityti toliau…
Apie
Kaip manote, ko šio puslapio lankytojai dažniausiai pasigenda? Kaip rodo mūsų stebėjimai per svetainės lankytojų petį, paprastai pasigendama visiems tinklaraščiams tarsi privalomo skyrelio „apie“. Kitaip tariant, šios erdvės internete egzistavimo pa(si)teisinimo ir autorių, slypinčių už publikuojamų tekstų ar vaizdų, prisistatymo: kas esame ir ko tyčia ar atsitiktinai čia atvykę galite tikėtis? Visa tiesa „apie“ mus pagaliau sutelkta – dėmesio į ekraną! – kairiajame viršutiniame Socialios Sociologijos kampe.
