Skip to content

Kodėl mes nemylime savo tekstų?

parašė Julija @ 2011 Balandžio 23

Viena subtili, bet svarbi sociologijos (ir kitų dalykų, kur rišlus rašymas yra pagrindinis būdas pristatyti savo darbus) studijų problema – tai, kad dauguma studentų nemyli savo tekstų. Bakalauro ir magistro studijų metu dauguma parašomų tekstų yra vienkartiniai: parašai (dažnai – paskutinę naktį), atsiskaitai ir užmiršti. Žinoma, dauguma jų rašoma mokymosi tikslais ir nieko genialaus neišranda. Bet tokia praktika ydinga dėl dviejų priežasčių.


Pirma, nėra paskatos stengtis rašyti tekstus. Paprasčiausiai neapsimoka parašyti juodraštį, leisti jam nusigulėti, padaryti kelias redakcijas iš peties ir dar padirbėti su stiliumi. Maksimalų pažymį galima gauti ir už blogą tekstą, nes visada bus tokių, kurie rašo dar blogiau (arba privelia dalykinių klaidų). Geri tekstai niekada nepagiriami – nei viešai, nei asmeniškai, todėl net nėra šansų sužinoti, kad šioje srityje dar reikia pasistiebti, arba kaip tik, kad nesi toks blogas rašytojas, koks pats manaisi esąs.
Antra problema – neišmokstame, kaip dirbti su tekstais. Dar niekada neteko sutikti dėstytojo, kuris turėtų ryžto dirbti su studentų tekstais – ypač ne su dalykinėmis (turinio) problemomis, o su gero teksto kūrimu. Atrodo, kad mokslinis darbas yra tik literatūros skaitymas, tyrimo metodologijų išmanymas, duomenų rinkimas, skaičiavimas, piešimas, fotografavimas, analizė ir sintezė – bet kas, tik ne pats rašymas. Kaip atskirti gerą tekstą nuo blogo? Ką daryti su pirmuoju juodraščiu, nuo ko pradėti darbą su juo? Skaitydamas savo tekstą, gali suprasti, kad jame yra loginių spragų arba kažkas negerai su jo struktūra. Bet kas iš to, jeigu tiksliai nežinai, kaip ištaisyti tokias klaidas? Nežinai ne todėl, kad esi kvailesnis už kitus, o todėl, kad trūksta įgūdžių – menkai išvystyti redagavimo raumenys. Kaip sudėti tą sudėtingą ir abstraktų nušvitimą, kuris ką tik aplankė, į skaidrią ir aiškiai skaitomą formluotę? Gi tai iš tikrųjų žvėriškai sunku net ir tada, kai žinai, kaip turi vykti darbas. Manau, kad būtent dėl to dauguma autorių priduoda darbus, kurių patys nė karto neperskaitė.
Nežinau, kokia čia turėtų įvykti revoliucija, bet manau, kad pradžiai būtų puiku, jeigu bent vienas dėstytojas per semestrą pasivargintų perskaityti studentų darbus, nurodyti pagrindines klaidas arba tendencijas (jų kiekvienas turi labai asmeniškai – kas mėgsta skliaustus, kas per ilgus sakinius, pas ką minties vingiai ne pagal tą laikrodžio rodyklę susisukę), grąžinti studentams pataisyti ir pažymiu vertinti darbą, kuris nors kiek perkopė juodraščio stadiją. Paprastesnis variantas, kuris paskatintų studentus pačius domėtis ir tobulinti savo rašymą – rašto darbus visada vertinti dviejais pažymiais. Vienu už turinį, kitu už formą. Pagaliau, yra ir sprendimas, visiškai neįveliantis dėstytojų – jeigu studentai imtų skaityti vieni kitų darbus, juos redaguoti, keistis įspūdžiais ir kartu mokytis rašyti geriau.
Normalu, kad niekas nemyli prastų tekstų. Mylėsime juos, išmokę rašyti gerus. Jeigu tekstų rašymas teiks džiaugsmą, norėsis tai daryti pastoviai. Tada ir išsispręstų nuolatinis atidėliojimas ir amžina paskutinė naktis.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

2 Comments
  1. gy @ 2011-04-24 23:23

    šis geras.man patiko. pagalvosiu apie tai. darbų pristatymas ir rodymas kitiems yra ypač geras reikalas. geras pavyzdys kolegos psichologijos studentai susiorganizavo konferenciją, kur pristato savo magistrinius ir kitus darytus darbus. žinoma, tai ne tiesiogiai siejasi su pačiu tekstu, bet visgi viešai papasakoti apie savo darbelius tikrai verta. skatina bendruomenės ir idėjų apykaitą. ;)

  2. Veronika @ 2011-04-25 21:44

    Mane irgi labiausiai užkabino Julijos pasiūlymas neįveliantis dėstytojų ir gy pavyzdys. Tik tiek, kad puiku, kai savišvieta užsiima magistrantūros studentai, bet gal verčiau tai pradėti jau pirmuose bakalauro kursuose?

    Ką būtų galima padaryti iš dėstytojų pusės – užduoti kuo daugiau kūrybinio rašymo, kultivuoti esė žanrą ir aukštojoje mokykloje niekada niekada niekada nevartoti net žodžio “referatas”.

    Dar viena dėstymo metodikos idėja, labai panaši į kitą Julijos pasiūlymą – grąžinti nepatenkinamus rašto darbus (būtiniausiai su komentarais) autoriams tobulinti ir tobulintis.

    Ir būtinai – dalintis, komentuoti, diskutuoti, rengti formalias ir neformalias geriausių rašto darbų pristatymo konferencijas. Nes rašymas paskutinę naktį idant papildytum dėstytojo stalčių – tai juk taip… beprasmiška.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS