Skip to content

Kelionė Vilniaus troleibusais su Georgu Simmeliu už parankės

parašė sociologai.lt (Veronika) @ 2012 Liepos 31

Žinia, (sociologiniai tyrimai rodo, kad) didelė dalis sociologų ir sociologijos studentų gyvena dideliuose miestuose, bet iš jų nedaug tėra tokių, kurie visur ir visada vaikšto tik pėsčiomis. Kiti gi noromis ar nenoromis gan didelę savo gyvenimo dalį praleidžia keliaudami iš miesto periferijos į miesto centrą ir atgal viešuoju transportu. Ir štai čia, žiūrint į žmones ar į miestą pro langą, paprastai gimsta genialios sociologinės įžvalgos ir yra patiriamas pašaukimas tapti sociologu. Viešasis transportas – socialinio gyvenimo grynuolis, pati tirštuma, kurioje materializuojasi sociologinė vaizduotė: pradedi mąstyti apie hiperracionalizuotą modernios visuomenės geležinį narvą arba apie troleibusą kaip puikiausią sociumo ir sociologijos iliustraciją. Aš pati turiu svajonę kada nors atlikti lyginamąją sociologinę daugybės miestų metro (dievinu metro!) analizę.

Dar viena mano ir Simmelio mėgiama viešojo transporto rūšis, kurios nėra Vilniuje, nes ji pritaikyta didesniam miestui su platesnėmis gatvėmis. Bet gal kada nors?.. (Andriaus Šimo fotografija)

Bet šis tekstas ne apie mane, ir ne apie metro, šįkart savo įžvalgas iš Vilniaus viešojo transporto pristato būsima VU sociologijos ketvirtakursė Gintarė Saukevičiūtė, kuri Vilniaus autobusuose ir troleibusuose atliko etnografinį tyrimą – stebėjimą dalyvaujant su Georgu Simmeliu už parankės.

Pristatyti savo akademinį darbą interneto publikai, o ne dėstytojui, ne pažymiui ar ne kokiai komisijai, yra daug sudėtingiau. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Pirmutinis kriterijus darbą pristatant platesniam ratui žmonių, iš kurių ne visi ir sociologai, mano manymu, turėtų būti įdomumas, ko čia ir sieksiu rašydama. Nepateiksiu ir nuorodų į kokius nors šaltinius, nes darbą pagal akademinius reikalavimus jau parašiau, o šitą straipsnį rašau savo malonumui :)

Mano kursinio darbo tema yra Georgo Simmelio didmiesčio bruožai: Vilniaus atvejis. Tema išieškota gana įdomiai: nuo socialinės kontrolės viešosiose erdvėse, socialinių sąveikų viešajame transporte, gal dar kelių tarpinių variantų buvo prieita prie Simmelio, didmiesčio, socialinių sąveikų ir viešojo transporto sudėtinio varianto. Viešojo transporto temos idėją pirmo kurso pirmame semestre pametėjo dėstytoja Rūta Žiliukaitė, teigusi, kad ši sfera tyrimų atžvilgiu apleista, vėliau viešąjį transportą išskirti iš kitų viešųjų erdvių ir pasirinkti tyrimo objektu paskatino mano kursinio vadovė. Neverbalinės socialinės sąveikos tapo įdomios po Haroldo Garfinkelio tekstų. Didmiestis atėjo savaime su Simmeliu, kuris buvo pasirinktas pradiniu (o liko pagrindiniu) tyrinėjimų tašku.

Susiejus šias temas, darbo tikslas tapo toks: remiantis socialinių sąveikų Vilniaus viešajame transporte stebėjimu, nustatyti, kuriais aspektais Vilnius atitinka G. Simmelio išskirtus didmiesčio bruožus. Iš pirmo žvilgsnio tikriausiai atrodo neprasta mišrainė. Todėl savo tyrimą ir visą darbą paaiškinsiu atsakydama į klausimus, kuriuos sau pačiai kėliau rašydama darbą.

Kodėl socialinės sąveikos yra svarbus aspektas norit tirti didmiestiškumą? Paklauskite Simmelio:) Jo formalioji sociologija ir miesto teorija įkvėpė didmiestiškumo ieškoti ne statistikoje, o kasdieniuose miesto gyventojų susidūrimuose. Kas pamenat, Simmelio teorijos objektas – individų sąveikos formos (t.y. ši teorija analizuoja, kaip individai sąveikauja; sąveikos formų pavyzdžiais gali būti konkurencija, paklusimas, konfliktai, draugystė ir t.t.). Bet ką tyrinėdamas Simmelis leisdavosi iki mažiausios visuomenės ląstelės – individo, jų sąveikos, iš kurių išauga visos kitos sudėtingesnės struktūros – šeima, valstybė ir t.t. Tad sekdama Simmeliu, iki individų nusileidau ir aš. Paminėsiu, jog nagrinėti Simmelį Vilniuje iš pradžių buvo sudėtinga, tiesiog nesuėjo galai. Juos suvedžiau supratusi, kad, anot jo, sąveikos yra didmiestis, o didmiestis yra sąveikos (atrodo, labai paprasta, bet tai suprasti iš jo darbų man kainavo bene daugiausiai pastangų). T.y. socialinėms sąveikoms yra labai svarbus kontekstas, kuriame jos susidaro, tačiau kas gi jei ne jos tą kontekstą sukuria?

Kodėl viešasis transportas? Tirti socialines sąveikas visose viešosiose erdvėse apskritai, žinoma, būtų buvę objektyviau, tačiau apsiriboti mane skatino darbo vadovė, dėl ko aš džiaugiuosi. Kodėl iš visų erdvių pasirinkau šią? Todėl, kad, kaip minėjau, (a) ji mažai tirta, (b) ji uždara, o tai patogiau atliekant stebėjimą, (c) ji judanti, o tai neleidžia tiriamiesiems bent kurį laiką pabėgti nei nuo manęs, nei nuo galimos, o kartais neišvengiamos, sąveikos, (d) ji gana specifinė – palyginus, joje tenka išbūti gana ilgai, kuomet nebegali apsimetinėti, jog kito nematai, ką gali daryti kitose viešosiose vietose, o tai kelia savotišką įtampą, (e) ji ribota, t.y. joje pasitaiko spūsčių, o tai gana įdomu sąveikų atžvilgiu, kuomet nebeišlaikomas įprastas fizinis atstumas tarp nepažįstamųjų. Galima tęsti ir tęsti, priežasčių išties daug ir labai įdomių, ši viešoji erdvė leidžia analizuoti elgesį ir pagal amžių, lytį, taip pat įvairius rajonus (tiek miesto centrą, tiek priemiesčius). Vienintelis trūkumas, su kuriuo galbūt susidūriau atlikdama duomenų analizę, buvo tas, jog viešasis transportas tampa filtru aukštesnės socialinės padėties asmenis, kurie dažniausiai renkasi alternatyvias transporto priemones.

Kodėl Vilniaus viešasis transportas? Per vieną paskaitą dėstytoja buvo išreiškusi pastabą, jog didžioji dauguma studentų savo tyrimams renkasi Vilnių dėl patogumo, todėl tie tyrimai nieko nerodo. Aš Vilnių pasirinkau todėl, kad tai didžiausias Lietuvos miestas, o mano darbo tema – didmiestis. Jeigu Vilnius nebus didmiestis, tai kitur Lietuvoje jo irgi nebus.

Remdamasi Simmeliu, išskyriau bruožus, kurie būdingi „tikram“ didmiesčiui: tai specifinės juslės, tikslumas, ribos, svetimumas, santykių ambivalentiškumas. Didmiesčio gyventojas, pasak Simmelio, turėtų pasižymėti intelektualumu, atbukimu, laisve ir vienatve, originalumu. Tyrimu – socialinių sąveikų Vilniaus viešajame transporte stebėjimu – patikrinau, kuriuos iš jų Simmelio suformuluotų kriterijų atitinka Vilnius bei vilniečiai.

Tyrimo išvados man pačiai buvo įdomios, nors ne visos jos stulbinančiai naujos. Vilniui išties būdinga tokia didmiestį apibrėžianti savybė kaip santykių ambivalentiškumas. Tai yra nusasmeninti, fragmentiški santykiai, asmens dvilypumas socialinių vaidmenų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jeigu įmanoma, spūsčių metu keleiviai stengiasi išlaikyti fizinį atstumą: pirmiausia užimamos atokiausios sėdimos vietos (už durų pertvarų, šalia langų). Toks elgesys itin dažnai būdingas vyrams; jauni ir priešingos lyties asmenys atsisėda šalia, truputį pasitraukdami į šoną. Esant spūsčiai, atstumas išreiškiamas akimis. Jos nukreipiamos į kuo tolimesnį tašką, dažniausiai pro langą arba giliai susikoncentruojama į vieną tašką, taip išreiškiant moralinį atstumą. Vengiama užmegzti bet kokį kontaktą, siekiant pailsėti nuo rutinos neprisiimant jokio socialinio vaidmens.

Vilniečiams, stebėtiems viešajame transporte, taip pat būdinga laisvė ir vienatvė. Pasak Simmelio, didmiestyje didėja asmeninė laisvė, bet jos kaina – vienatvė, „kiekvienas už save“ jausmas. Pavyzdžiui, tarp tos pačios grupės narių (panašios socialinės padėties, amžiaus ir kt.) laisvė pasitarnauja kaip galios įrankis įrodyti savo pranašumą. Kuriamas savarankiško ir nepriklausomo asmens įvaizdis, kurį išduoda kūno kalba: stovėsena, iškelta galva, akivaizdus kitų nužiūrinėjimas, abejingas, vertinantis žvilgsnis. Mėginama parodyti, kad esi savimi pasitikintis, tarsi nuo visų atsiribojama, lyg kiti būtų nereikalingi tavo kelionei. Kuo laisvesnis esi, tuo ryškesnė tavo vienatvė, nes kiekvienas paliekamas kovoti už save: esi ignoruojamas savos grupės, kai tave užkalbina kitos grupės narys, apsimetama, jog nematoma kitų – vyresnių, fiziškai silpnesnių stovinčiųjų, apsisvaiginusių ir pan. Kai šis įvaizdis ima griūti (prarandama pusiausvyra staigiai stabdant autobusą, prarandama patogi pozicija užkalbinus išsišokėliui ar kt.), priartėjama prie kitų, ieškoma užtarimo, supratingų žvilgsnių. Tačiau kiti tuo tarpu išlieka lygiai tokie pat abejingi ir nejautrūs. Kol kokia nors nemaloni situacija nepaliečia ir jų.

Didmiesčiui būdingas originalumas taipogi stebėtas Vilniaus viešajame transporte. Originalumu siekiama įrodyti savo vertę, orumą ir/ar fizinį išskirtinumą, siekiama būti pastebėtam. Arogantišku, ekstravagantišku elgesiu siekiama pabrėžti savo dominavimą. Fizinio išskirtinumo dažniausiai siekia jauni žmonės (pasirinkdami alternatyvų stilių) arba moterys (siekiančios atrodyti madingai, patraukliai). Tačiau dėmesys išsiskiriantiems išvaizda Vilniaus autobusuose ir troleibusuose nėra didelis, juo labiau tiesioginis. Labiau į išskirtinumą reaguoja vyresnio amžiaus, važinėjantys priemiestiniais autobusais asmenys. Visiškai dėmesio, bent jau tiesioginio, nerodo jauni asmenys. Tai gali būti aiškinama dvejopai: nekreipiama dėmesio dėl konkurencijos arba dėl atbukimo pašaliniams dirgikliams, kurių didmiestyje itin gausu.

Meno paroda Vilniaus viešajame transporte (Veronikos UB nuotrauka)

Tačiau didmiesčiui būdingomis juslėmis, tikslumu, intelektualumu bei atbukimu Vilnius visiškai nepasižymi. Juslės (t.y. žvilgnis, uoslė bei klausa) yra naudojamos ne pažinti kitą žmogų, o kaip galios, dominavimo išraiška. Viešajame transporte dominuoja tie, kurie valdo žvilgsnį – tie, kurie leidžia sau nužiūrinėti kitą, spoksoti. Taip pat tie, kurie priverčia kitus jų klausyti – triukšmaujantys, garsiai kalbantys, leidžiantys garsią muziką ir pan. keleiviai, kurie visiškai neatsižvelgia į likusių bendrakeleivių nuomonę. Dominavimą kitų atžvilgiu demonstruoja ir besiburiantieji į grupes vertinant kito kvapą: pavyzdžiui, dominuojančiais tampa grupė asmenų, kuri fiziškai atsitraukia, pašaipiai žvelgia į asmenį, skleidžiantį aštrų kvapą, kuris gali būti sąlygotas dvoko, o gali būti ir dėl pernelyg aštrių kvepalų.

Viešojo transporto tikslumas Vilniuje vis dar nėra toks išvystytas, koks buvo išvystytas Simmelio Berlyne prieš šimtą metų. Berlyne jau XX a. pr. buvo siekiama, jog viešasis transportas tarnautų žmogui: taupytų jo laiką, tvarkaraščiai suteiktų punktualumo, padėtų išvengti chaoso egzistuojant galybei skirtingų interesų. Tuo tarpu Vilniuje vis dar dažnai viešasis transportas egzistuoja sau, o keleiviai – sau. Keleiviai beveik niekada nerodo ir iniciatyvos ištaisyti dėl transporto vėlavimo ar neatvykimo erzinančios situacijos apčiuopiamu kolektyviniu veiksmu.

Intelektualumas (racionalumas) Vilniaus troleibusuose ir autobusuose vis dar lengvai išstumiamas emocijų. Verčiau išlipama iš autobuso negu mėginama spręsti nepalankią situaciją, o vis dėlto nusprendus ją spręsti, griebiamasi grasinimų, gėdinimų, reikalavimų ir panašių veiksmų.

Tuo tarpu atbukimas (atsiribojimas nuo itin didelės įspūdžių gausos) vilniečiams nėra būdingas dėl silpno intelektualumo (protas vis dar nėra filtras įspūdžiams priimti arba ne), su kuriuo atbukimas glaudžiai siejasi, o ir dėl menkos pačios įspūdžių gausos. Dažniausiai visos kelionės būna beveik vienodos, nepaisant retkarčiais pasitaikančių išsišokimų, kurie tarpusavyje taip pat labai panašūs.

Labiausiai svarstytinais Vilniaus didmiestiškumo bruožais lieka riba ir svetimumas. Riba, nors ir puikiai pritaikoma apibrėžti grupės ribas, tačiau Vilniuje ji turi visai priešingą funkciją negu Simmelio didmiestyje. Vilniaus viešajame transporte griežčiausia riba brėžiama asocialiems ir labiausiai iš bendros masės išsiskiriantiems asmenims. Tačiau tokiems asmenims suteikiama daugiausiai laisvės. Jie nėra kontroliuojami, nes tam neužtenka galios. Dažniausiai tiesiog nekreipiama dėmesio į asocialius, prasčiau apsirengusius asmenis, net į įžūlius, prasčiau atrodančius vaikus, paauglius. Priešingai – vengiama į juos žiūrėti, atsitraukiama toliau, persėdama, pereinama į kitą autobuso galą, net išlipama artimiausioje stotelėje. Jaučiama keleivių baimė būti įtrauktam į nemalonią situaciją, būti užkalbintam, užkabintam. Tuo tarpu tos pačios grupės asmenims kartais netgi stengiamasi padėti: keleivei nepavykus pasižymėti bilietėlio ir kontrolei tuo netikint, kiti keleiviai patikina, kad taip iš tikrųjų buvo, nupasakoja ir situacijos smulkmenas. Tuo tarpu Simmelio Berlyne riba – tai galimybė pažinti kitą, o ne galimybė nuo kito atsiskirti. Ribos klausimas Berlyne svarstomas kaip moralinės galimybės priartėti prie kito klausimas. Kai Vilniuje riba brėžiama siekiant atsiskirti, pabrėžti savo socialinę vietą, Berlyne svarstoma: kiek galima priartėti prie kito, kad nebūtų pažeistas privatumas?

Svetimumas tarp individų priklauso nuo Vilniaus vietos. Kuo toliau nuo centro, tuo jis mažesnis ir keleivių santykiai artimesni. Pavyzdžiui, priemiestiniame autobuse tiesioginė sąveika nevyksta, bet sakyti, kad jos nėra – negalima, nes visi keleiviai nusiteikę mandagiai ir maloniai, elgiasi galvodami apie kitus (pvz., pasirinkdami sėdimą vietą), neatsisako ir nevengia bendrauti, jei susiklosto tokia situacija.

Toks mano tyrimas bei mano kursinis darbas. Man asmeniškai jį rašyti buvo smagu bei įdomu, tikiuosi jums su juo susipažinti – irgi. Beje, rašant darbą teko susipažinti su labai įdomia studija „Experiencing Vilnius: insider and outsider perspectives“, kurią atliko JAV antropologai Victor de Munck ir Trini de Munck bei du lietuviai studentai – Rasa Antanavičiūtė ir Linas Svolkinas. Knygoje pateikiama labai smagių įžvalgų, kurios į kasdienybę skatina pažvelgti naujai ir pamatyti kaip išskirtinumus tai, kas mums įprasta, taip pat – ir viešojo transporto kultūrą, būdingą Vilniui. Pavyzdžiui, knygoje labai smulkiai aprašomas bilietų žymeklis: nurodoma jo spalva (bright red), dydis (kaip cigarečių pakelio), kaip jis veikia (netgi tai, kuriais pirštais reikia jį suspausti, kad išmuštum biliete skylutes arba kaip įdėti bilietą – stačią ar gulsčią, – kad būtų patogiau ir jis neiškristų). Užsimenama ir apie tai, kad skirtinguose troleibusuose išmušamos skirtingos skylutės („tačiau nemanau, kad tai tiesa. Gali būti, jog mano draugai man melavo“ – rašo antropologas :). Kaip stebinantis dalykas aprašomas veiksmas, kuomet sausakimšame autobuse bilietėlis perduodamas kitiems keleiviams ir keliauja iš rankų į rankas, kad būtų pažymėtas. Taip pat amerikiečiui pasirodė keista, kad gatvėje prasilenkdamas su nepažįstamu niekad nepasisveikinsi, nenusišypsosi ar nelinktelsi, o tiesiog niekaip į jį nesureagavęs praeisi pro šalį („you just walk by“). Tokių ir dar daugiau smagių įžvalgų galima rasti jų studijoje. Rekomenduoju paskaityti.

Iš kritiško kolegos jau sulaukiau pastabų, kad mano naudotu būdu neįmanoma nustatyti didmiestiškumo buvimo arba nebuvimo, apie kurį kalbama darbe, tačiau čia – tik kursinis. Tai, žinoma, nereiškia, kad neturėjau stengtis atrasti kažko įdomaus ir naujo, tačiau tai reiškia, kad čia tik pirmas bandymas, kuris gali būti ir mažiau teisingas, ir daugiau teisingas. Nors man visgi atrodo, kad daugiau. O Jums? :)

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

4 Comments
  1. Antanas @ 2012-08-05 22:43

    Ačiū už labai įdomų tekstą :)

  2. d. @ 2012-08-17 10:14

    gal galėtum detaliau papasakoti apie metodą, tai aktualu jauniems sociologams planuojantiems savo kursinius ir bakalaurinius.

  3. Gintarė @ 2012-09-09 16:58

    Tyrimo metodas buvo pusiau struktūrinis stebėjimas. Prieš pradedant stebėjimą, pagal Simmelio tekstus išsigryninau jo teigiamus didmiestiškumo bruožus. Pagal bruožų gaires, atliekant stebėjimą, žymėjausi pastabas, tačiau, žinoma, kreipiau dėmesį ir į kitas detales, požymius, nes reikėjo išsigryninti ir tai, kas būdinga būtent Vilniui, t.y. ir kuo Vilnius skiriasi, ne tik yra panašus, nuo Simmelio didmiesčio. :)

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS