Skip to content

Dovydas Skarolskis: „Daugybė sociologinių tyrimų ir teorijų bando prašyti galimybių, lengvatų – laisvinti žmoniją iš įvairiausio tipo ir metalo narvų”

parašė sociologai.lt ir Antanas @ 2013 Sausio 7

Sveiki sulaukę pirmojo šiais metais – itin ilgo, tačiau ypač įdomaus, įvairiomis temomis prisotinto bei dinamiško – interviu Socialioje sociologijoje. Šį kartą į kolegos Antano Voznikaičio sumanius klausimus atsako aktyvus socialinio gyvenimo kritikas, aštrių komentarų bei ironijos nestokojantis Dovydas Skarolskis. VU TSPMI politikos mokslų bakalauranto plačiame intelektualinių interesų akiratyje šmėžuoja ir sociologija. Pasak jo, sociologas, kuris neišmano politikos reikšmės, negali numatyti holistinio visuomenės vystymosi tendencijų, o politologas, kuris neišmano sociologinių prieigų, niekada negalės tiksliai apibūdinti individų darinių svarbos kintant socialinei realybei. O paklaustas, kurią discipliną – sociologiją, filosofiją, politikos mokslus – prireikus išbrauktų iš studijų programų, pasinaudodamas senu geru voro, bitės ir skruzdės skirstymu atsako, kad sociologiją (!), kurios atstovai yra bitės, privalančios gerai išmanyti tiek teoriją, tiek empiriką. Tačiau iškart paantrina, kad jei reikėtų pasilikti tik vieną – taip pat pasirinktų sociologiją, nes vien puikiai su teorija dirbantys vorai (filosofai) ir empirikės skruzdės (politikos mokslininkai) negalėtų išspręsti plačios problemų paletės.

Kviečiame įdomiai praleisti laiką su Antanu ir Dovydu bei jų intelektualiais bei šmaikščiais klausimais – atsakymais apie šiuolaikinę visuomenę, politiką, protinį darbą, laisvę, feminizmą, purvo dėmes padedančius nusiplauti tyrimus, blogiausią visuomenę visatoje ir daug kitų dalykų. 

Apšilimui papasakok apie savo susidūrimus su sociologija universitete. Kas Tau dėstė sociologijos įvadą? Kokie dalykai labiausiai įsiminė, sudomino iš šių paskaitų? Galbūt gali įvardinti kokį nors sociologą ar tekstą, kurio idėjas labiausiai palaikai?

TSPMI šio dalyko atitikmuo yra vadinamas Socialinių teorijų įvadu, kuris yra suskaidytas į dvi dalis. Klasikines sociologijos teorijas dėstė profesorius Algimantas Valantiejus, o kritines teorijas – dr. Natalija Arlauskaitė. Kaip naujas dalykas labiausiai sudomino etnometodologija. Gal dėl to, kad mėgstu interpretuoti kasdieniškumą – žmogaus gyvenimą čia ir dabar. Esti čia ir pakankamų dalių psichologijos bei antropologijos. Politikos man ne visada reikia. Iš pamėgtų autorių galėčiau pažymėti konservatyvųjį Nisbetą, taip pat klasikus Tokvilį ir Vėberį. Knygos „Apie demokratiją Amerikoje“ neperskaitymą nuo pradžių iki galo laikau gana stipriu savo akademiniu trūkumu. Tenka pasižadėt, kad reiks ištaisyt šią klaidą iki bakalauro gynimo. O su mūsų draugu – vokietuku Maksu teko susipažinti ir galybėje kitų dėstomų dalykų. Daugelyje atvejų vėberiškas prieigas laikau labai patraukliomis.

Sociologija ir politikos mokslai – kuo jų bendradarbiavimas galėtų praturtinti vienas kitą?

Sociologija tiria žmonių sąveikos mechanizmus ir jų pasekmes, kas, įnešant aristoteliško žodyno, būtų politinių gyvūnų sąveikos mechanizmai ir pasekmės. Mano draugai libertarai priešinasi plačiajam politikos apibrėžimui, kaip jiems ir dera, išplėsdami ekonominį lauką iki kone viso žmogaus gyvenimo, bet aš lieku prie savo studijų disciplinai tinkamo plačiosios politikos varianto. Galima išskirti galybę klausimų ir pasirinkimų, kuriems galima kabinti politinę etiketę – visi jie gimsta sociume ir lemia paties sociumo ateitį. Taigi, sociologas, kuris neišmano politikos reikšmės, negali numatyti holistinio visuomenės vystymosi tendencijų, o politologas, kuris neišmano sociologinių prieigų, niekada negalės tiksliai apibūdinti individų darinių svarbos, kintant socialinei realybei. Šie du faktoriai tampa puikia amalgama politinės sociologijos disciplinoje, kuria tenka remtis bet kuriame darbe „arčiau žemės“.

Ką manai apie pasakymą, kad politikai Lietuvoje ir pasaulyje atėjo galas – dabar viską valdo tik pinigai?

Real eyes. Realise. Real lies. Tai yra, pinigai mus daro aklais tik tol, kol mes tai leidžiame. Vienoje kitoje diskusijoje apie Lietuvos visuomenę esu pareiškęs, kad Lietuva netaps politine visuomene tol, kol nebus adekvataus politinio ugdymo, kuris lietuvius iš į kalendoriukus vėpsančios ir nemokamas mišraines sueigoje valgančios tautos pavers į nuovokių piliečių minią, kurių dauguma gali rimtai argumentuoti, kodėl balsuoja už vieną ar kitą partiją. Praėjo daugiau negu dvidešimt metų, kurių metu vyko pilietinis ugdymas, bet dera pripažinti, kad didžioji jo dalis buvo visiškai nevykusi, nes likome sovietinės idiokratijos supratime – neverta gilintis už ką balsuojame, vis vien viršuje viskas susitvarkys taip, kaip reikia. Iš kitos pusės, būtina įtvirtinti vėberišką politiko supratimą ne tik rinkėjų, bet ir politikų tarpe. Priminsiu, kad Vėberis tikram politikui priskiria aistrą, atsakomybės pajautą ir proporcijos jausmą. Šiuo metu Seime tikrai yra asmenų, kurie neatitinka nei vieno iš šių kriterijų.

Kaip galėtum paaiškinti tą fenomeną, kad iš žemiau skurdo ribos atsidūrusių šeimų kilę mąstytojai ir politikai vienais atvejais tampa aršūs gerovės valstybės priešai, nors pripažįsta, kad be mokesčių mokėtojų pagalbos galėjo ir negauti progos tapti tuo, kuo tapo (pvz., M. Friedmanas), o kitais atvejais – tampa karštais gerovės valstybės gynėjais (pvz., N. Chomskis)?

Kažin ar tai yra kažkuo išskirtinis fenomenas. Veikiau, gyvenimo grožis. Juk gimstame, objektyviai žvelgiant, tame pačiame pasaulyje, bet subjektyviai skirtingose vietose. Kiekvienas žmogus auga skirtingų naratyvų apsuptyje, dėl ko ima skirtingai interpretuoti realybę. Vieni pradeda matyti prasmę individualizme ir suvokia jo pilnutinį įgyvendinimą, kaip kažkokį mesijišką planą, po kurio įsigalėjimo visiems bus geriau. Antri suvokia, kad gyvenimo prasmė yra valstybinis perskirstymas ir užsislėpusių hegemonų demaskavimas. Na, o treti, prisiskaitę Nyčės ir Haidegerio nihilistinių interpretacijų, pasirenka Jaunojo Verterio likimą. Belieka pasitikslinti – aklą chaotiškumą pamynusi įvairovė yra gyvenimo grožis.

Kaip manai, ar įmanomas šiais laikais tikras Tadas Blinda, nes netikrų, kaip žinia, visai gausiai uždera, ypač prieš rinkimus?

Atsakysiu taip plačiai, kaip tik galiu: Ne. Nors lengvai galiu įsivaizduoti archetipinį socialistą, kuris kikendamas šaiposi iš libertarų ir sumurma panosėj: „Visgi, koks didis tasai mūsų Robinas Hudas – valstybė“.

Na o kokia socialinė filosofija Tau labiausiai imponuoja ir kuriai labiausiai nepritari?

Nepritariu marksizmui, anarchizmui ir socialliberalizmui (vėlgi, atsiprašau draugų libertarų, kurie tai perskaitė – jie pastoviai mane taiso, jog socialliberalai yra užsimaskavę socialistai ir tiek). Manau, jog šios trys ideologijos yra pavojingos visuomenei dėl vidinio polinkio į sulyginimą, subanalinimą ir dvasiškumo nuvertinimą. Gal net skirtingas – psichologines-vertybines arba fizines – agresijos formas.

Save laikau dešiniuoju, nes kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo klasikinio konservatoriaus, kokiu save laikiau prieš metus. Pagaliau pradėjau įžvelgti liberalizmo gerasias puses, ką TSPMI jaunuoliai sunkiai pripažįsta pirmaisiais metais. Kartu savo prodešinės pažiūras sieju su tuo, kad esu krikščionis ir matau reikalą neatskirti religijos nuo politinių sprendimų. Religijos dalyvavimas demokratiniame aparate laiduoja pilnesnį demokratijos veikimą.

Labai vertingomis laikau tarpukario Lietuvos dešiniųjų katalikų filosofų įžvalgas. Gaila, kad aplinkybės susiklostė taip, kad atgaunant nepriklausomybę, niekas nenorėjo peržiūrėti jų pilnutinės demokratijos koncepto ir pritaikyti dalį jo naujajai Lietuvos Respublikai.

Iš Tavo saviraiškos viešojoje erdvėje susidariau įspūdį, kad esi ironiškas socialinis kritikas. Kaip manai, kokį poveikį Lietuvos visuomenei, žiniasklaidos kokybei turi beribės viešo filosofavimo, politikavimo, socialinės kritikos  galimybės internete, ypač veidaknygėje?

Prieš kelias savaites buvau pasigavęs slogutį ir rimtai pagalvojau, ar „beribis viešas filosofavimas, politikavimas, socialinė kritika“ rūpi kažkam, kas nedalyvauja tame kelių žmonių pokalbyje. Galiausiai prisiminiau seną gerą konflikto teoriją ir „rinkiminę Facebook vibraciją“. Tada galėjau puikiai pamatyti, kad absoliuti dauguma vingresnę mintį gebančių surašyti jaunuolių (mano pažįstamųjų tarpe) palaiko tą pačia pusę, kuria ir aš. Facebook‘as tapo vieta, kur susitiko TIE, kurie MUMS nepatinka, ir MES. Sakyčiau, kad visi tie laikai ir šierai sukūrė bendruomeninę atmosferą mano virtualių draugų tarpe, kai vieningai kūrėm memus, o vėliau vieningai spjaudėmės išvydę procentus. Nesvarbu, kad TIE buvo tik „simuliakruoti“ atvaizdai.  Juk siekis taip ir neatitrūko nuo realybės, o ta kritiškų MES savivoka išliko ir šiandienai, ir rytojui.

L. Wittgensteinas yra pasakęs, kad kiekvienas akademinis filosofas privalo bent kažkiek savo gyvenimo praleisti dirbdamas rankų darbą. Kaip manai, ar šiuolaikiniam akademikui užtenka būti tik knygų ir protingų bei įtakingų žmonių apsuptyje, o gal jam yra privalu išbandyti įvairią veiklą, kad ir fizinę, idant jo užpakalis netaptų kvadratinis o, nosis – riesta?

Nepritarčiau tokiam radikalumui. Šiuolaikiniam akademikui humanitarui ar socialiniam mokslininkui pakaktų kartais pasikalbėti su pensininke iš kaimo ar 25 metų vaikinuku, kuris nešioja Adidas kelnes su ekstraordinariu baltų linijų kiekiu… Jei nepultų neviltin, tai visai puikių išvadų galėtų pasidaryti ir nekasęs griovių. O jei pultų, gal irgi nieko. Po butelio degtinės gal beresnevičiškai rastų kelią Dievopi (a.a. Beresnevičius yra rašęs, kad alkoholio vartojimas yra tam tikra sielovados forma).

Kaip pats prasiblaškai nuo beveik vien protinio darbo?

Ironiška, bet tenka tęsti ano atsakymo temą. Delfi prieš du mėnesius publikavo gana gerą duobkasio interviu. Apkrovų dydžiu tikrai tikrai nesilyginsiu ir net nesureikšminsiu saviškių, bet pastebėjimas, kad alus gerai nuima įtampą yra teisingas. Tiesa, alų gurkšnoju su draugais baruose, o ne prieš televizorių. Gal tuo ir tesiskiriu nuo straipsnio herojaus.

O protinis darbas kartais būna pramoginis. Seniau aktyviai dalyvaudavau protmūšiuose. Dabar jau antras mėnuo, kaip apsiriboju TSPMI protmūšio dalininko vaidmeniu. Trečias dalykas, kurį naudoju prasiblaškymui, yra internetinė vizualika. Komiksai, memai ir kita neįpareigojanti veikla, kuri kartais tampa ir galvotos stebėsenos objektu. Ne paslaptis, kad viskas, kas teikia atgaivą nuo galvojimo, gali tapti rimtu galvojimo objektu. Paskutinis, bet svarbiausias malonumas yra muzika. Pats negroju ir neturiu geros klausos, bet be muzikos jaučiuosi nepilnas. Klausau beveik visko. Nuo neofolk iki elektronikos, nuo juodojo metalo iki klasikos, nuo grigališko choralo iki acid jazz. Pastaruoju metu bandau šį savo hobį įkinkyti į protinį darbą – stengiuosi privesti muzikoje esančias ideologijas prie rašto darbų, kuriuos tenka rašyti, tematikų.

Jeigu būtum švietimo ministras, kaip akademikų, verslo ir visuomenininkų komisijai pagrįstum, kodėl nereikia panaikinti sociologijos, filosofijos, ir politikos mokslų studijų programų? O jei reikėtų vieną iš jų išbraukti iš studijų programų, kurią pasirinktum ir kodėl?

Labai nemėgstu simuliacinių žaidimų, todėl privengsiu tikslaus plano viešinimo. Bet prisireikus įtikinėti, dažnai mėgstu pažongliruoti kitų asmenų emocijomis ir sau žinomais istorijos faktais. Veikiausiai tuo ir sužaisčiau. Jei reiktų išbraukti vieną, tai vadovaučiausi senu geru voro, bitės ir skruzdės skirstymu. Iškilus tokiai dilemai, siūlyčiau atsisakyti sociologų, kurie yra bitės, privalančios gerai išmanyti tiek teoriją, tiek empiriką. Jei reiktų pasilikti tik vieną, taip pat pasilikčiau sociologus, nes vien puikiai su teorija dirbantys vorai (filosofai) ir empirikės skruzdės (politikos mokslininkai) negalėtų išspręsti plačios problemų paletės. Kažkodėl manau, kad politikos mokslininkams tenka daugiau bereikalingos empirikos, lyginant su sociologais, nors čia galėtų kilti debatai. Štai kaip politkorektiškai gavosi – ir vilkas sotus, ir avys patenkintos.

Šiuolaikinė visuomenė yra labai susirūpinusi šiais dalykais: laisve, lygybe, ekonominiu augimu ir aplinkosauga. Kaip manai, ar šitie tikslai yra suderinami tarpusavyje ir ar visų jų įgyvendinimas nėra utopija? Kuris komponentas Tau atrodo svarbiausias?

Didžiausią nerimą man kelianti sąvoka šiame kvartete yra lygybė. Jos termometru ar kitu prietaisėliu nepamatuosi, o ir nustatyti visiems tinkamą jos kiekį ir vietą yra sudėtinga. Turime tiksliai apsibrėžti, ko sieksime kažkokios lygybės įvedimu, o kartu ir žinoti didžiąją dalį ar numatyti pačius baisiausius jos padarinius. Kiek mažiau kankina laisvės sąvoka, kurią galima ne tik elementariai skaidyti į pozityvią ir negatyvią, bet ir pritaikyti situacijoms, konkrečioms išimtims ir panašiai. Manau, kad racionalu yra tikėtis kažkiek suderinti šiuos dalykus, bet tobulybė mūsų laukia rytojuje… amžinai.

Kokia Tavo nuomonė apie feminizmą? Ir, ar Lietuvoje yra lyčių lygybė?

Palaikau tai, ko pasiekė pirma ir antra feminizmo bangos. Tai, kad moterys tapo lygios teisių ir laisvių požiūriu yra puiku. Dar puikiau, kad moterys nebėra mėsgaliai su skylėmis ir gali didžiuotis savo didmoteriškais poelgiais, kurie kyla iš jų moteriškumo, o ne vien didvyriškais, kurie yra uniseksualiniai. Kaip pastebėjot, taip, pripažįstų šiokį tokį provyriškos kalbos primetimą, bet tai labiau susiję su istorine lyčių padėtimi – kartu būkime „biedni, bet teisingi“, iki įsivyraujant industrinei epochai, daugiausia galimybių tapti herojumi buvo susijusios su elementaria fizine jėga. Kažin kiek žinotume apie Odisėją, jei Homeras jį būtų aprašęs vien kaip pradininką siuvimo vadovėlio, kurį prieš porą metų gavo Šliogeris.

Taip jau gaunasi, jog jau atsivėriau kaip žmogus, kuris nemėgsta trečios feminizmo bangos. Visų pirma, nesutinku, kad su žmogaus identitetu galima žaisti be ribų. Kartais pats asmuo gali savęs nesuvokti ir pasirinkti neracionalų sprendimą. Daug netradicinės orientacijos žmonių bijo visuomenės linčo. Taip, visuomenė gali būti nepalanki, bet kitokia yra artimųjų baimės prigimtis. Prisipažinimas kas esi ir gilus pokalbis su geriausias draugais bei giminaičiais gali padėti suprasti save, o kartu ir suvokti dėl ko draugai yra šalia – dėl to, kad jiems pasitaikei po ranka ar dėl to, kad jie jaučia gilų vidinį ryšį su Tavimi.

Žmogų prilyginčiau akmenukui, kurį iš visų pusių dengia molis. Vos gimusius mus (mūsų esmę, žmogiškumą – akmenuką) aplink veikiančios jėgos aplipdo moliu (pamėgdžiojamais dalykais, kuriuos kopijuojame iš aplinkos arba baimės varomomis instrukcijomis), kurį ilgainiui visaip formuoja – iš vienur atima, o kitur prideda ir panašiai. Radikaliai žmogų siekiančios perkonstruoti ideologijos vardan žmogaus konformizmo nejučiomis gali paaukoti patį akmenuką, o tada žmogus tampa vien individu be asmens matmens. Jis lieka trapus ir pažeidžiamas, nebesuvokiantis ant ko ir dėl ko stovi. It pats sau niekyje egzistuojantis taškas post-haidegerinėje begalybės koordinačių ašyje.

O lyčių lygybės Lietuvoje mes neturime. Galime elementariai žvilgtelti į vidutinių atlyginimų statistikas, kas yra nuvalkiota. Bet tai vis vien tiesa.

Istorikas E. Aleksandravičius mėgsta kartoti mintį, kad Lietuvos visuomenė yra nepakankamai psichologizuota. Kitaip tariant, Lietuvoje netrūksta žemą emocinį intelektą turinčių mechaniškų individualistų, tačiau trūksta save aktualizuojančios kūrybinės klasės, kurios nariai tapatintųsi ne su socialinėmis kategorijomis, o su savo pozicija Maslow poreikių hierarchijoje.  Socialinės kategorijos minėtam istorikui yra socialistinės visuomenės bambagyslė, kurią verkiant reiktų nutraukti. Ar, Tavo nuomone, E. Aleksandravičius teisus, o gal jis tiesiog per daug naiviai tiki kultūrinės ekonomikos potencialu? Bent jau man atrodo, kad Lietuvoje vyksta kiek kitokia psichologizacija. Ji yra medikalizuojanti, vartotojiška ir atomizuojanti. Joje pagrindinį vaidmenį vaidina lengva ranka išrašomi antidepresantai ir raminamieji, emocinės priklausomybės nuo prekybos ir paslaugų sektoriaus skatinimas , o ne pastangos išmokyti individus pažinti savo emocinį pasaulį  ir  taip pagerinti gyvenimo kokybę.

Viskas priklauso nuo to, ką mes interpretuosime, kaip kūrybinę klasę. Jei remsiesi kūrybinės ekonomikos/industrijų teoretiko Floridos prielaidomis, tai tam nepritarčiau, nes tas projektas man yra panašesnis į postmodernių madų sekiojimą (o jos akivaizdžiai blėsta), kuris yra naudingas okupantų-anarchistų išgirtam vienam procentui. Priešingai – jei į kūrybinę klasę nežiūrėsim, kaip į floridiško pyrago ingridientus (tiek procentų queer atstovų, tiek procentų miesto bohemos…), o kaip į savo kūrybiškumo nevaržančios dėl pikto ir provincialaus kaimyno, o kartu ir kūrybos kanonus išmanančios visuomenės narius, visiškai tai palaikau. Pilnai tikiu, kad Bergsono kūrybinė evoliucija gali vykti ne tik biologijoje, bet ir kultūroje.

O dėl Tavo įvardintos psichologizacijos formos… Na, to nepavadinčiau kažkokia išskirtine Lietuvos problema. Visas Vakarų pasaulis, o gal net ir visos pakankamą išsivystymo lygį pasiekusios šalys, kenčia nuo to. Kažko ypač naujo apie tai negalėčiau pasakyti, bet žinau kas gali. Labai mėgstu šį filmuką, kuris vykusiai šaržuoja visą šią problemą.

Dešiniųjų pažiūrų komentatoriai abipus Atlanto mėgsta sociologijai, net nebūtinai feministinei, užklijuoti socializmo etiketę. Tai paradoksalu, nes sociologijos ištakos – konservatyvios. Be to, sociologų politinės pažiūros visada buvo įvairios: Durkheimas ir Weberis buvo konservatoriai, Spenceris – libertaras socialdarvinistas, Marksas – socialistas, o dabar tos įvairovės dar daugiau. Tad kodėl politikai lengva ranka sociologiją pasirenka atpirkimo ožiu, o kai prireikia sociologijos savo argumentams pagrįsti, visgi naudojasi sociologiniais tyrimais ir netgi pseudotyrimais, tikėdamiesi, kad mokslo autoritetas jų argumentams suteiks stiprybės?

Dėl Vėberio pavadinimo konservatoriumi iki galo nesutikčiau. Liberalkonservatorius, bet ne daugiau. O kalbant apie patį klausimo branduolį, būdamas instituto, kurį daug kas vadina dešiniųjų irštva, studentu, matau šiokią tokią prieigą prie šito. Sociologija dažnai gilinasi į individų arba jų santalkų, grupių, bendruomenių problemas, todėl automatiškai įeina į tai, ką aš vadinu „reikalaujančio prašymo“ režimas. Gal ir kažkiek mėgėjiškai bei profaniškai, bet kartais aiškinu distinkciją tarp kairės ir dešinės kaip atkarpą tarp „reikalaujančio prašymo“ ir „įsakymo, liepimo“. Retas sociologas, bent kiek esu skaitęs, prabyla apie Status Quo palaikymą ir valstybinio ar autoritetinio įsakymo svarbą. Priešingai, daugybė sociologinių tyrimų ir teorijų bando prašyti galimybių, lengvatų – laisvinti žmoniją iš įvairiausio tipo ir metalo narvų. Būtent tokioms „operacijoms“ ir suverčiama didelė dalis kaltės. Girdi, patikėjom tais skiedalais, Petrai, tai dabar žiūrėk kas gavosi. O jei ir nebuvo patikėta „tais skiedalais“, tai kiekvienam makiaveliškam politikui paranku pasilaikyti keletą tokių tyrimų rankovėje. Niekada nežinai, kada prireiks nusiplauti keletą purvo dėmių.

Kaip, pagal tavo įsivaizdavimą turėtų atrodyti pati blogiausia visuomenė visatoje? Nupasakok bendrais bruožais.

Turiu tris variantus: a) anarchistinė visuomenė, kurioje ilgainiui įsivyrauja pogrindiniai susitarimai ir viskas perauga į sofistikuotą bellum omnium contra omnes režimą; b) totalitarinė prokairioji visuomenė, kurią valdo biurokratinis aparatas. Kitaip tariant, šlakelis filmo „Brazil“, šlakelis „Gulago archipelago“, žiūpsnis „1984“…; c) transhumanistinė visuomenė, kurioje valdo milžiniškos korporacijos. Tokioje visuomenėje žmogaus dvasia būtų neigiama, o kūnas vadinamas nereikalingu mėsgaliu. Viskas būtų pajungta aklam konsumerizmui.

Pabaigai papasakok, kokie Tavo ateities planai? Turbūt ketini toliau ką nors studijuoti? Jei taip, apie kokias studijų alternatyvas galvoji?

Jau atėjo tas metas, kai po paskaitų nebe taip lengva gurkšnotį alutį Vokiečių gatvėj. Uždrausta taip, kaip arčiau širdies, tai ne ant šaligatvio, o bare. Taigi, tas trečio kurso nešulys ne tiek meta prie žemės mokslų prasme, kiek susuka galvą dėl ateities. Tenka pavydėti tiems, kurie per 5 semestrus ima suprasti, kad juos žavi viena sritis – tokių labai reta. Man taip nėra. Blaškausi tarp politinių teorijų ir filosofijos, medijų, komunikacijos, politinės sociologijos, nacionalizmo, kultūros studijų. Kai tenka rašyti raštadarbius, bandau problematiką įkurdinti bent poroje iš šių laukų. Bet kuo toliau, tuo labiau pradedu patikėti, kad nūdienos tarpdiscipliniškumas leidžia nagrinėti visas šias problemas net ir de jure studijuojant vieną siauresnę sritį. Šiai dienai savo interesus apibūdinčiau kaip medijų, politinių ideologijų ir nacionalizmo sąveikos epicentrą.

Bet kaip matai, tik šokinėju tarp temų. Pažiūrėsim, kaip viskas atrodys dar po pusantrų metų. Juk gali nutikti ir taip, kad, kelią pastojus juodai katei, nepateksiu tenai, kur labiausiai norėsiu. O gal laimę rasiu kažkur, ko šiai dienai „nesučiupau“.

Kaip apibūdintum sau tobulą darbą?

Norėčiau dėstyti sau patinkantį dalyką (būti „valandininku“), kartais parašyti straipsnelį kokia tema, kuria kiti vangiai kažką parašys,  ir dirbti kultūros arba švietimo sektoriuje. Manau, kad šiose srityse galėčiau šį tą nuveikti.

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

16 Comments
  1. ReligionRulez! @ 2013-01-07 15:58

    Labai džiugu, kad Lietuvoje yra žmonių, palaikančių islamiškąją fundamentalisitnę demokratiją.

  2. Dovydas Skarolskis @ 2013-01-08 04:04

    Nedžiugu, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie negeba skaityti ir gyvena mitų pasaulyje. Pasidarykite Skudurinę Onutę, kurią galėsite kepti savo “nuogo mokslo” labui.
    Dar nedžiugiau, kad net tikro vardo ir pavardės neatskleidžiate. Baimiuksas. =[

  3. Lietuviukas Igoris @ 2013-01-08 14:14

    O čia rimtai reikia skaityti šitą, ar kaip hipsterių pokštą – provokaciją? Nes jei juokiatės iš hipsterių slengo, tai puiku. labai taikliai, bet jei čia rimtai, tai…va kas būna, kai darželyje vaikai išmokomi keiktis.
    Matosi, du super dieli ekspertai susitiko, jau beveik bakalaurai.
    Šneka labai protingai, tik gaila nežino apie ką. “Tokvilio neperskaitymas gana stiprus akademinis trūkumas” – gal pirma iš akademinio trūkumo reiktų išsivaduoti baigiant bakalaurą. O vokietukas Maksas – jei perskaitytum bent porą jo knygučių gal nebūtų tau draugeliuxas ir pradėtum gerbti. O “Daugelyje atvejų vėberiškas prieigas laikau labai patraukliomis” – skamba tikrai protingai, tai kiek M. Weberis turi prieigų? Ir kuriais atvejais, kurios prieigos tinka? Juk taip viskas aišku, o žmonės, neišmano, ginčyjasi, netgi tam 2 kart per metus atskirą žurnalą leidžia.
    “Sociologija ir politikos mokslai – kuo jų bendradarbiavimas galėtų praturtinti vienas kitą?” – O kada jie atsiskyrė ir nebendradarbiauja? “Mano draugai libertarai” – tenka sutikti, kad žodis “libertarai” dabar ypač madingas, tačiau, dar madingiau, yra su jais nesutikti. “Vienoje kitoje diskusijoje apie Lietuvos visuomenę esu pareiškęs” – tai, kas autorių daro pasikėlusiu. “ar šiuolaikiniam akademikui užtenka būti tik knygų ir protingų bei įtakingų žmonių apsuptyje” – dar vienas primygitnis siūlymas autoriams pasibaigti bakalaurus ir tik tada teikti siūlymus, kaip reikia elgtis akademikams. Nors, gal jie ir patys žino. Nepagalvojot? “Lietuvoje vyksta kiek kitokia psichologizacija. Ji yra medikalizuojanti, vartotojiška ir atomizuojanti.” Vau, kokie žodžiai. Tik a) apie ką Jūs čia ir b) pats klausimas visiška nesąmonė. įsigilinkit. c) Aleksandravičius visiškai ne apie psichologiją šnekėjo, o apie postsovietinės asmenybes bendras problemas, kurios visiškai nėra hospitalizuotos. pabaigai, labai teisingai įsivardinta:”tik šokinėju tarp temų”. Taip, galbūt ir reikėjo paadinti straipsnį. Tuomet butu ir juokinga, ir adekvatu. Nepaisant to, buvo įdomių minčių, tik vat gaila, kad skaitymą apsunkino visuotinis susireikšminimas.
    Jei baigti pakiliai, tai linkiu paskaityti Šliogerį, pamatyti kas yra autentiškas skvarbus mąstymas ir nesusireikšminimas viename.

  4. Antanas @ 2013-01-08 15:20

    Dėkui, Igori, už kritiką. Aš provokaciją dariau, o ir Dovydas taip pat, ar bent jau man taip atrodo. Taip kad rimtai nereiktų priimti mūsų teiginių. :) Dėl soc. ir pol. bendradarbiavimo – žinoma, kad bendradarbiauja. Man tik buvo įdomu, kaip Dovydas sureaguos į tokį stereotipinį klausimą, kuris kylą iš stereotipo apie mokslininkus, kaip užsidarusius dramblio kaulo bokšte. Dėl Aleksandravičiaus. Na, kai gėrėm kažkada alų psichologų kompanijoje su Egidijumi, jis pradėjo aiškinti, jog psichologai turi transformuoti, kaip tu sakai, posovietinę asmenybę į vakarietišką individualistą ir kad nuo mažumės visi turi skaityti Maslow. Iš asmeninės patirties susidariau įspūdį, kad žmonės bando transformuotis, bet jiems tai ne visada nepavyksta. Ir tie mėginimai neretai baigiasi hospitalizacija arba bent jau privačios psichoterapijos prireikia, antidepresantų… Man tiesiog buvo įdomu, kaip į tai sureaguos Dovydas. Ar sakys, kad aš nesuprantu, ką Aleksandravičius nori pasakyti, kaip kad pats teigi, o gal visai kitaip atsakys. Aš tikrai esu per mažai įsigilinęs į savo užduotus klausimus, bet dėl to specialiai juos uždaviau hipsterišku tonu, kad niekas ir negalvotų, jog aš kalbu rimtai… Ačiū už palinkėjimą ir ne paskaitysiu, o metodiškai perskaitysiu Šliogerio ir daug kitų įžvalgių mąstytojų kūrinių. Smagu sulaukti komentaro, kuris tikrai skatina tobulėti. Galėtų būti daugiau tokių komentarų iš tamstos ir kitų skaitytojų. :)

  5. Dovydas Skarolskis @ 2013-01-08 17:32

    Igori, kaip ir sakė Antanas, nesiekėme čia išdėstyti scholastiškų minčių. Dėl “vokietuko”, tai pakliuvai į hermeneutinę problemą dėl konkretaus neakademinės informacijos stygiaus. Čia buvo mažas link’as į mano gerbiamo prof. Radžvilo toną (“Čia nusišypso mūsų draugelio Hobso augintinis Leviatanas” ir pan.).
    Bet su daugeliu kritikos sutinku.

    O dėl Schliog., tai ne dėkui. Nesu jo fanas. Geriau tą patį Tokvilį paskaitysiu vietoj šios perdėtai (ne tik mano manymu) kultinės personos. Norėdamas išvengti filosofijos fakultetui būdingo “kaip pienburnis drįsta kažką čia aiškinti”, pabrėžiu, kad tai yra asmeninė nuomonė, lygiai tokia pati, kaip politinė identifikacija ir pan. Nenoriu – nesutinku, nes matau pasaulį ne per tokius akinius.
    Nors tikėtis profesoriaus laipsnio a la Schliog. “autentiškos skvarbos” pokalbyje su bakalauro neturinčiu studentu yra kiek optimistiška. Neatrodo?

  6. Agne @ 2013-01-08 17:52

    Įdomu girdėti tokius pasvarstymus apie sociologijos ir politikos mokslų santykį, sociologiją patalpinant į individų darinių aiškintojos, bet trūkstančios holizmo, o politologiją – į galinčią pasiūlyti holistinius vaizdinius, bet pritrūkstančią supratimo apie individų darinius. Dar keisčiau, kai politologija dedama į labai empiriškai orientuoto mokslo pozicijas, ypač Lietuvoje, ir teigiama, kad ji puikiai, kartu su filosofija, kaip teorine disciplina, atstotų sociologijos ir empirines, ir teorines pasaulio pažinimo galimybes. Labai labai šiems teiginiams nepritariu: politologija kaip empirinė disciplina, bent jau Lietuvos ribose, yra nelabai stipri, o abi minėtos disciplinos lygiai taip pat, priklausomai nuo teorinių prieigų, kreipia dėmesį ir į holistinius, ir į individualistinius aspektus. Iškart prisimenu ir prof. Z. Norkaus pastebėjimus apie politologijos vaidmenį socialinių mokslų pasaulyje – kad ji iš esmės yra sociologijos pošakis, išskirtas kaip atskira disciplina tik dėl tam tikrų socialinių-politinių priežasčių, bet ne dėl pačios jos kaip mokslinės disciplinos išskirtinumo nuo sociologijos ar socialinės filosofijos. (žr. Norkaus „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“, 56 p.)

  7. Antanas @ 2013-01-08 19:46

    Tiesa, Igori, jeigu neišeina atskirti, ar mano komentaras į jūsų kritiką yra rimtas, ar nelabai, tai galiu pasufleruoti, kad jis yra adoksografinis. Beje, aš tikrai myliu adhoministus.

  8. Martynas @ 2013-01-09 15:58

    Ne paskutinis šio veikėjo interviu, ne paskutinis.

  9. piktas komentaras @ 2013-01-16 18:30

    jaučiatės svarbūs mokslo žmonės, kalbantys aukštom frazėm, kurių nė patys nesuprantant. tokio susireikšminimo seniai nemačiau, gal kaip tik atsigręžkit į visuomenę kurią patys bandot suvokti ir prieikit visuose pasauliuose teisingos išvados, apie tai, kad kai niekas nesupranta, tai niekam ir neįdomu. manymas, kad aukštų frazių vartojimas yra labai didelės erudicijos ženklas yra ganėtinai klaidingas. kai paprastai kaimo bobutei gebėsit pasakyt ką nors panašaus, taip kad ji galėtų suprasti, tada galėsit jaustis mokslo žmonėmis, kurių mokslas pasiekia visą visuomenę :)

  10. Antanas @ 2013-01-17 16:42

    Piktas komentatoriau, ne visus žmones atgraso jiems nesuprantama šneka. Kai kuriuos kaip tik sudomina ir jie pradeda wikinti, googlinti ar atsiverčia žodyną. Kartais reikia prajuokinti, sugluminti ir supykdyti žmogų, kad jis ar ji pradėtų mąstyti ir imtų dalintis savo idėjomis. Komentarai yra gerai, bet mums netgi dar labiau patiktų, jeigu visi pikti komentatoriai įkurtų po konkuruojantį tinklaraštį, kuriame būtų žymiai įdomesnis, ir patraukelesnis turinys negu pas mus.

  11. Agne @ 2013-01-19 13:54

    Piktas komentatoriau, lengva kalbėti apie tai, kaip jaučiasi ir ką apie save galvoja kažkas, ko nesuprantate, ar ne? Nėra visuose pasauliuose teisingos išvados. Tai, kad kažkas kalba paprasta kalba, visai nereiškia, kad jį supranti teisingai. Apskritai kalba nepajėgi perteikti daugelio dalykų. Ir tada lieka tik pasirinkimas tarp to, ar nori kalbėti kuo paprasčiau, bet šiek tiek netiksliai ir neteisybę, ar nori sakyti kuo tikslesnius ir labiau tiesą atitinkančius dalykus, ir kalbėti sudėtingai.
    [tai nereiškia, kad pritariu sudėtingai kalbėsenai. tai reiškia - ne visi esame gabūs kalbėti. ir tai nepriklauso nuo to, ar ta kalba sudėtinga, ar ne.]

  12. Pilvosopas @ 2013-01-19 15:57

    Na straipsnis tai visiškas viduriavimas žodžiais

    “juk gimstame, objektyviai žvelgiant, tame pačiame pasaulyje, bet subjektyviai skirtingose vietose.”

    Ką tai turėtų reikšti?

    objektyvùs, -ì adj. (4) TrpŽ
    1. fil. būdingas pačiam objektui arba atitinkantis jį, egzistuojantis nepriklausomai nuo sąmonės

    subjektyvùs, -ì adj. (4) Š, NdŽ, DŽ1 būdingas tam tikram asmeniui, asmeniškas; šališkas

    1. Kaip įmanoma objektyviai žvelgti į pasaulį? Turi omenyje žvelgti į pasaulį ne iš subjekto (aš), o iš… ?… pozicijos. Akivaizdu kiekvienam mąstančiui, kad neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, kuriame nebūtų stebėtojo. Todėl šita sakinio dalis yra visiškas marazmas,

    2. Jei objektyviai mes gystame tame pačiame pasaulyje, t.y. žvelgiant nešališkai, tai kodėl subjektyviai skirtingose vietose? Kame čia subjektyvumas? Žiūrint iš “Aš” pozicijų matome, kad subjektas nulemia savo gimimą skirtingoje vietoje? Ar mūsų sąmonė lemia skirtingų vietų buvimą?

    Taip nagrinėjant kiekvienas sakinys pasirodo marazmatinis. Man labiausiai patiko, kad tame pačiame pasisakyme, kur keikiamasi “subjektais” ir “objektais” minimas ir Heideggeris. Vaikai, paklausykite youtube bent kaip kalba pats Heideggeris, kaip jis nevartoja žodžių, kurių reikšmės nežino ir sugeba rišliai dėstyti savo mintis, ir tada atšoks fantazija kliedėti ir svaidyti patarimus akademikams.

    Kaip kažkas aukščiau patarė, teisingai patarė – jei per maži skaityti Heideggerį, tai paskaitykite bent Šliogerį, gal šio to išmoksite apie gyvenimą.

  13. Antanas @ 2013-01-19 16:24

    Žinai, Agne, man atrodo, kad ir komentatoriai ir mes visiškai nukrypome nuo interviu, kaip žanro esmės. Sakyčiau, kad interviu galima palyginti su portreto tapymu. Tu pasikvieti žmogų tam, kad kartu nutapytumėt jo portretą, tik tapymas vyksta žodžiais, kurie yra dažnai, o teptukai yra tavo ir pašnekovo kalbos įgūdžiai.
    Nepaslaptis, kad tapant portretą kai kurie dalykai yra jau iš anksto žinomi, pvz., veido proporcijos, nes žmonių veido proporcijos yra tipiškos, panašios. Taigi, formuluodamas interviu klausimus, tu nupieši grubų eskizą, o pašnekovas tą eskizą pripildo detalių, nuspalvina jam patinkančiomis spalvomis. Ir kas šiame procese yra vadovas? Tokio nėra. Abu pokalbio ar portreto tapymo dalyviai spontaniškai sureaguoja į vienas kito kalbėjimą, jie žaidžiai, konkuruoja, pokštauja, bando susitelkti ir pan. Ir taip atsiranda kažkoks pašnekovo portretas. Šiuo atveju tai yra vieno iš daugybės socialios sociologijos skaitytojų portretas. Kažkam gali nepatikti tas portretas, kažkas gali nesuprasti ir nemėgti tokio tapybos stiliaus portretų. Pvz., kažkam klasikinė tapyba neįdomi, o kažkam modernusis menas atrodo baisiai (tarp jų ir naciams). Be to, net ir fotografiniai portretai tik iš dalies, tendencingai ir stilizuotai perteikia pasirinkto asmens charakterį, jo padėtį visuomenėje, jo nuotaiką. Portretas jokiu būdu nėra objektyvus tikrovės atkartojimas ir dažniausiai ne tam tikslui portretai tapomi (išskyrus nuotraukas pasui). Šituo interviu mėginau supažindinti skaitytojus su Dovydu, kuris irgi yra mūsų tinklaraščio skaitytojas. Ir viskas. Ar mes turime kiekvienu tekstu stengtis užkariauti kuo daugiau auditorijos? Man regis, kad mes ne kariauti susirinkome, o tiesiog bendrauti. Tą ir darome. Pikti komentarai ir atsakymas į juos yra bendravimo dalis.

    Pridurčiau, kad, mano nuomone, mes savo veiklą organizuojame ne kaip kariuomenė, kuriai nurodinėja generolas-redaktorius, o demokratiškai. Manau, kad mes visai neblogai išpildome Vytautą Kavolio pamėgtą palyginimą, kad demokratiška kultūra yra kaip komitetas be pirmininko. Aišku, sakydamas “mes” aš nenoriu pasakyti, kad mano nuomonė būtinai atitinka visų socialių sociologų nuomonę. Aš visai mielai priimčiau pasakymą “nu ir nusišnekėjai, Antanai”, jeigu tik jis bus argumentuotas. :)

  14. Dovydas Skarolskis @ 2013-01-19 18:02

    Mielas Pilvosope, Espumizano Jūsų pilvui nepasiūlysiu, bet būtų smagu, jei žodyne sugebėtumėte perskaityti daugiau negu vieną reikšmę. Gal pasaulis pasirodytų įvairesnis. Vien dėl to Jūsų komentaras yra bukas. Nepykit – bučkis.

  15. Antanas @ 2013-01-19 18:36

    Pilvosofui,

    “Akivaizdu kiekvienam mąstančiui, kad neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, kuriame nebūtų stebėtojo.”

    Kaip čia pasakius, pasaulis (planeta), kuriame nėra jokios gyvybės, juolab savo egzistenciją suvokiančios gyvybės visai atitinka tokį apibūdinimą. O jeigu to pasaulio neatrado jokios protingos būtybės ir neištyrė, tai tas pasaulis tuo labiau tinka tokiam apibūdinimui. Toks pasaulis objektyviai yra, bet joks subjektas dar jo nestebėjo… Vat ir įsivaizdavau tokį pasaulį, kuriame nebūtų stebėtojo ir netgi tokį, kurio net pašaliniai stebėtojai nestebėjo. Ką jau kalbėt apie, pvz., paralelinę visatą, kurios fizikos dėsniai neleidžia atsirasti gyvybei. Tada iš vis galima kalbėti apie visatą, kurioje joks pasaulis (planeta) neturi stebėtojų. Štai jums ir prašom.

    Kita vertus, tai, kad žmogus gali įsivaizduoti tokius pasaulius, tai dar nereiškia, kad visi pasauliai būtinai turi stebėtoją, kuris, šiuo atveju, ne stebi, o tik įsivaizduoja pasaulį. Vargu ar galima lyginti tikrą, materialią visatą ir elektrocheminius neuronų signalus. Abu dalykai yra tikri, bet tikros ir įsivaizduojamos visatos GEROKAI skiriasi. Galite fizikų pasiteirauti…

    O žmogus gali į pasaulį žvelgti iš kokios nori pozicijos. Vienais atvejais tai yra erdvinė vaizduotė, kurią Albertas Einšteinas puikiai išnaudojo savo mintis eksperimentuose, kitais atvejais tai yra tiesiog empatija – gebėjimas pajusti kito žmogaus jausmus, pajusti, kokiame pasaulyje jis ar ji gyvena. Tam mes, regis, turime viedrodinius neuronus. Be šito sugebėjimo perprasti kitus žmones, pajusti tai, ką jie jaučia, vargu ar būtų įmanoma visuomenė.

    Objektyviai visi žmonės gimė toje pačioje planetoje, jei neklystu? Vadinasi tame pačiame pasaulyje, jeigu pasaulį laikome planeta. Jeigu pasaulį laikome visata, tai irgi tada visi žmonės gimė toje pačioje visatoje, jei neklystu?

    Žmonių smegenys yra skirtingos, dalinai dėl genetikos įtakos ir didesne dalimi dėl aplinkos įtakos, iš kurios žmogus gauna patyrimą, kurį apdoroja smegenys ir taip formuojasi. Jeigu žmogaus smegenys negauna iš išorės jokio patyrimo, nes, pvz., neturi ryšio su jokiais jutimo organais, tai vis tiek susikuria kažkokį savo pasaulį, nes genetiškai jau yra parengtos tokį pasaulį susikurti (jeigu ko nepainioju?), kuris aplinkiniams, deja, tampa nepažinus. Nors, šiuolaikinis neuromokslas ir šitą barjerą, regis, baigia perlaužti ir pamažu vis didina supratimą apie smegenis ir priartina galimybę tiksliai nuskaityti žmogaus mintis, jo smegenyse kylančius vaizdinius ir t. t. Tai štai jums skirtingi psichiniai pasauliai.

    O “skirtingos vietos” gali reikšti ir kitus dalykus, pvz. skirtingas geografines vietas (jų, sąmonė, regis nelemia), skirtingą vietą (padėtį) visuomenėje. Sąmonė yra būtina tam, kad socialinėje aplinkoje individui susiformuotų savimonė (prisimenant veidrodinio “aš” teoriją), taigi tam, kad jis suprastų savo lūkesčius kitų atžvilgiu, kitų lūkesčius savo atžvilgiu ir taip įprasmintų savo vietą visuomenėje ir atitinkamai elgtųsi. Vadinasi, sąmonė, bent jau socializacijos prasme, nulemia “skirtingų vietų” buvimą.

    O ir gimimo vietą gali nulemti, pvz., okupacijų atvejais, kai žmonės pasinaudodavo proga pakeisti savo pavardes, gimimo datą ir vietą, taip faktiškai nulemdami savo gimimo vietą. Aš, pvz, oficialiai esu gimęs Šiauliuose, bet faktiškai esu gimęs Kaune, nors mano tapatybę ir gimimą liudijantys dokumentai sako, kad Šiauliuose. Bet aš vis tiek renkuosi pabrėžti faktą, kad gimiau Kaune, nes man taip tiesiog labiau patinka… Ir nors dabar gyvenu Šiauliuose, vis tiek jaučiuosi Kaunietis. Turbūt todėl, kad ir sąmonėje, ir pąsąmonėje man Kaunas > Šiauliai. :)

    Apibendrinant, Dovydas yra tik iš dalies teisus. Žmonės gimsta objektyviai ir viename pasaulyje (planetoje, visatoje) ir daugybėje skirtingų (geografinėje vietoje, socialinėje pozicijoje) pasaulių, o tie pasauliai dėl to, kad žmonės turi sąmonę, tampa dar skirtingesni ir netgi jų pačių konstruojami, tiek fiziškai, tiek socialiai…

    Ir šiaip, Pilvosofai, tamsta galėjot būti dar rišlesnis ir glaustesnis, jeigu būtumėt palikęs tik pirmą sakinį ir paskutines dvi pastraipas, kurios, deja, yra labai jau ad hominerm… Ir kam taip reikėjo? Gi savo klausimų-argumentų tuo ad hominem nepstiprinot… Bet dėl klausimų tai turiu pagirti. Tikrai labai įdomūs ir dauguma jų dar nėra iki galo atsakyti. Dėkui, kad privertėt susimąstyt. Kita vertus, galima buvo ir naudingiau laika leist, bet tiek to – savaitgalis gi…

Trackbacks & Pingbacks

  1. Meilės diskursas grupės „Pergalė“ kūryboje | Sociali sociologija

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS