Ar tikrai šiuolaikiniai žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų?
Šiandien norėčiau pakomentuoti trumpą vakarykštį Delfi.Tv reportažą apie labai aktualią ir mano tyrinėjamą temą – besikeičiančias perėjimo į suaugystę tendencijas.
Psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis sako, kad šiuolaikiniai žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų.
Negalėjau nepakomentuoti šio reportažo, nes nesutinku su pagrindiniu jo akcentu, kad ilgesnis perėjimas į suaugystę yra užsitęsusi/prailgėjusi paauglystė, o šį laikotarpį patiriantys žmonės – paaugliai arba „vyresnis paauglių luomas/sluoksnis“, „paauglių karta“ (psichoterapeutas net nelinkęs jų vadinti jaunuoliais).
Tokių jaunuolių vadinimas paaugliais yra nevisai tinkamas dėl daugybės priežasčių, pavyzdžiui: dauguma paauglių, skirtingai nei 18 – 29* metų amžiaus atstovai, yra visiškai priklausomi nuo tėvų, gyvena jų namuose; jie vis dar išgyvena intensyvius kūno pokyčius, lytinį brendimą; galiausiai paaugliai negali prisiimti teisinės atsakomybės, negali balsuoti, legaliai nusipirkti alkoholio/tabako.
Be to, paauglio poreikiai darbo ir meilės srityse kokybiškai skiriasi nuo minėtos amžiaus grupės. Paauglystėje žmogus dažniausiai dirba taip vadinamus „McJob“ darbus – žemo užmokesčio bei prestižo, be ateities karjeros perspektyvų, dažniausiai klientų aptarnavimo srityje bei ne ilgiau kaip vienerius metus arba vasaromis ir pan. Paaugliai dažniau dirba ne dėl savirealizacijos ir profesinio tapatumo paieškų, o paprasčiausiai dėl pinigų, kuriuos galėtų išleisti pramogoms, kelionėms bei kitoms savo reikmėms. Kitaip sakant, tokie darbai dažniausiai neturi lemiamos įtakos profesinio identiteto formavimuisi. 18 – 29 metų amžiaus žmonės dažniau ieško užsiėmimo ne vien dėl uždarbio, bet ir norėdami save realizuoti, atrasti sritį, kurioje jiems patiktų dirbti ateityje – būtent šiame tarpsnyje formuojasi jų profesinis tapatumas.
Meilės santykiuose panašiai: paauglystėje pasitaiko daugiau trumpalaikių draugysčių, poros santykis yra „paviršutiniškesnis“, retai orientuotas į ateities perspektyvas. 18 – 29 metų amžiaus atstovų poroms būdingas didesnis intymumo laipsnis bei dažniau pasirodanti ilgalaikių santykių perspektyva.
Galiausiai, kaip ne kartą minėjau kituose savo tekstuose, vakarietiškose visuomenėse didelė dalis 18 – 29 metų jaunuolių subjektyviai nesijaučia esą paaugliai, nesieja savęs su tokiu statusus. Jie jaučiasi esą „tarp“ – tikrai nebe paaugliai, bet dar ir ne suaugę.
Taigi, vėl siūlau prisiminti jaunimo tyrinėtoją J. Arnettą, kuris, atsižvelgdamas į kardinaliai pasikeitusias jaunimo gyvenimo tendencijas (keletas iš jų įvardintos ir reportaže: polinkis eksperimentuoti, prasiplėtęs laisvės, galimybių/pasirinkimų horizontas, ilgesnės savęs paieškos), mato būtinybę žmogaus gyvenimo raidoje išskirti naują, kokybiškai atskirą tarpsnį bei įvardina jį emerging adulthood (aš verčiu – besiformuojanti suaugystė/tapsmas suaugusiu). Apie tik šiam tarpsniui būdingas charakteristikas galite paskaityti kitame mano tekstuose : „Perėjimo į suaugystę erozija ar naujas tapsmo suaugusiuoju kelias?“ bei „jeigu Tau amžiaus ketvirčio krizė…“.
Svarbu pastebėti, kad minėtas įvardinimas nesuponuoja jokio vertinimo, t. y. nei gerai, nei blogai, kad žmonės išgyvena tokį laikotarpį, skirtingai nei reportaže neigiamą konotaciją turintis „paauglystės“ (ar „vyresnis paauglių luomas/sluoksnis“, „paauglių karta“) įvardijimas.
Tiesa, nuo 4.15 –iki 4. 44 reportažo minutės – auksinės psichoterapeuto mintys, apie kurias taip pat rašiau straipsnyje „Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save“.
* Jaunimo (ypač emerging adulthood) tyrimuose jaunimas dažniausiai apibrėžiamas 18-29 metų amžiumi.
Iš tiesų, keista hipotezė. Teiginys, kad šių laikų žmogus paaugliu būna iki 27 m., dešimčia metų ilgiau nei jų seneliai, man neskamba logiškai. Taip yra jau vien dėl to, kad jei paauglystė siejama su savęs ieškojimu, tai mano senelis man pats sakė, kad būtent universiteto laikai ir vėliau jam buvo savęs pažinimo metai.
Tai kas yra jaunystė gerokai skiriasi nuo paauglystės. Net nelabai tikiu, kad apskritai stipriai kažkas pasikeitė, kas liečia vidinį pasaulį, tiesiog išorinės aplinkybės šių laikų jaunimui gerokai padidino alternatyvų skaičių.
Labai įdomūs: tiek siužetas tiek autorės straipsnis. Iš tiesų tyrimų nagrinėjančių jaunuolių raidos pokyčius ir šaukiančių, kad perėjimas į suaugusiojo gyvenimo tarpsnį yra labai pasikeitęs ir užsitęsęs, yra pilna. Manau, kad šis perėjimas yra ne tik užsitęsęs, bet ir kokybiškai skirtingas nuo to, koks buvo 50 metų ar daugiau atgal. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad šis perėjimas yra ne tik pasislinkęs į vėlesnius metus, bet ir prasideda anksčiau. Paauglystė (su visais jos požymiais) dabar prasideda keliais metais anksčiau taip pat. Ir čia manau ir slypi pagrindinis klausimas: ar mes galime visą šį laikotarpį (nuo 10 iki 25-30 metų) matyti kaip vieną raidos tarpsnį ir vadinti jį paauglyste? Žinoma, galima skirstyti į ankstyvąją vėlyvąją ir pan., tačiau visgi manyti, kad tai yra to paties perėjimo skirtingos stadijos manau visgi yra ne teisinga. Čia labai norėtųsi paantrinti tiek straipsnio autorės, tiek jos minimų autorių mintims. Iki 18 metų praktiškai visi jaunuoliai yra priklausomi (finansiškai ir kitaip) nuo tėvų, išgyvena kūno pokyčius, negali prisiimti teisinės atsakomybės ir t.t. Tuo tarpu, nuo 18-os metų jaunuoliai palaipsniui pradeda gyventi savarankiškai, be tėvų paramos, taip formuodami suaugusiojo gyvenimui reikalingus įgūdžius, ieškosi partnerio ir darbo / profesijos, kurie atitiktų jų savo tapatumo jausmą, kuria savas šeimas ir pan. Tapsmo suaugusiuoju arba besiformuojančio suaugusiojo (nuo 18 iki 25-30 metų) periodas (angl. emerging adulthood) pasižymi (taip pat remiuosi Arnett darbais) ir žymiai didesnėmis galimybėmis tyrinėti galimybes ir keisti savo gyvenimo kryptį, nei bet koks kitas amžiaus tarpsnis. Ir iš tiesų, šio amžiaus jaunuoliai dažniausiai nemato savęs nei kaip suaugusiųjų nei kaip paauglių. Kita vertus, savo tapatumo paieška kuri buvo visą laiką siejama su paauglyste, dabar taip pat vyksta iki praktiškai 25-30 metų amžiaus, kas rodo, kad iš tiesų nemaža dalis požymių kurie yra anksčiau buvo būdingi tik paaugliams, dabar yra būdingi ir vyresnio amžiaus jaunuoliams.
Man pačiam, gana ilgai besidomint šio amžiaus problematika, vis daugiau artimesnė tampa mintis, kad galbūt visai verta atsisakyti kažkokios griežtos amžiaus tarpsnių periodizacijos. Manau iš tiesų jaunimo gyvenimas kuo toliau tuo labiau tampa individualizuotas (gyvename labai skirtingai ir einame savo individualiu keliu), bei destandartizuotas (tam tikrus gyvenimo pokyčius išgyvename labai skirtingu metu), todėl, galbūt verta kalbėti ne apie tai kas yra būdinga šiuolaikiniam jaunimui, o kaip gyvena ir tampa suaugusiuoju tam tikros specifinės jaunuolių grupės. Kitaip tariant svarbu nagrinėti ne bendras tendencijas, o specifines trajektorijas, specifinį perėjimą į suaugusiojo gyvenimą ir su tuo ateinančias pasekmes. Iš tiesų kai kurie mūsų suaugusiais tampa gana anksti (anksti baigia mokytis, pradeda darbinę karjerą, tuokiasi ir susilaukia vaikų), tuo tarpu kiti tampa gana vėlai, visai netampa, arba tapę po kurio laiko vėl grįžta į besiformuojančio suaugusiojo būseną (skiriasi, keičia profesiją, grįžta gyventi pas tėvus ir t.t.). Ką reiškia būti suaugusiuoju šiuolaikinėje visuomenėje yra kitas labai svarbus klausimas, kuris manau bus gana daug nagrinėjamas ir ateities tyrimuose.
Pabaigai visgi norėtųsi grįžti prie paauglystės temos. Kaip mini Schulenberg ir Zarrett apžvelgdami psichinės sveikatos pokyčius paauglystėje ir vėliau, besiformuojančio suaugusiojo periodas yra daugiau nei paauglystė ir daugiau nei tiesiog perėjimo į suaugusiojo gyvenimą periodas. Joks kitas gyvenimo tarpsnis neturi tiek potencialo ir galimybių dideliems pokyčiams visose gyvenimo srityse. Kartu būtent šiame tarpsnyje jaunuolių gyvenimai pradeda skirtis vienas nuo kito, kaip jokiame kitame. Vieniems mokyklos pabaigimas ir didėjanti nepriklausomybė nuo tėvų, gali reikšti naują pradžią, o kartu ir įvairių (tame tarpe ir psichologinių) sunkumų pabaigą. Tuo tarpu kitiems, kuriems regis viskas sekėsi paauglystės metu (iki 18os metų), šeimos ir socialinės aplinkos paramos ir kontrolės sumažėjimas (beje dažnai staigus) gali reikšti naujų problemų (o kartu ir psichopatologijos) pradžią. Todėl vadinti 10-18 metų ir 19-25/30 metų jaunuolių tais pačiais paaugliais visgi būtų gana netikslu ir paviršutiniška.