Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“

Praėjusių metų pabaigoje moksliniame žurnale “Archives of Sexual Behavior” pasirodė straipsnis, kuriame Floridos Atlanto universiteto tyrėjų grupė pristatė reprezentatyvaus Amerikos jaunuolių tyrimo rezultatus, kurie sulaukė daugybės užsienio masinių medijų dėmesio.

Viena iš išvadų, trumpai reziumuojant sensacingu antraščių stiliumi, tokia: mūsų laikais jaunimas mylisi/užsiima seksu statistiškai reikšmingai mažiau negu ankstesnių kartų atstovai! Kaip taip gali būti?! Juk seksualinio elgesio normos liberalėja, nesantuokinis seksas tapo savaime suprantamu dalyku, o jaunimas per kelias akimirkas gali susitinderinti vienos nakties nuotykį.

Pasigilinus, iš tikro, nėra taip stipru, kaip skamba. 9-ame dešimtmetyje gimę jaunuoliai linkę būti dvigubai mažiau seksualiai aktyvūs sulaukę 20-kelių negu tokiame amžiuje ankstesnių kartų atstovai nuo Didžiosios depresijos laikų. O tie, kurie aktyvūs, linkę turėti mažiau seksualinių partnerių. Štai 15% 20-24 metų amerikiečių sakėsi neturėję lytinių santykių po to, kai jie sulaukė pilnametystės. Tarp gimusių 7-ame dešimtmetyje tokių buvo 6%.

Nesigilinant į metodologinius šio tyrimo kabliukus, sakykim, kad tikrai mažiau. Galima būtų paklausti: tai čia gerai, ar blogai? Nei taip, nei taip, arba – ir taip, ir taip. Žiūrint kaip pažiūrėsi. Bet man įdomiau pažvelgti į tai, kaip aiškinamas šis sumažėjimas ir kokių nerimastingų arba itin džiaugsmingų dalykų apie mano kartos atstovus (dabartinius 18-30-mečius, dar vadinamus tūkstantmečio ar Y karta) galima įžvelgti atsispyrus nuo minėto tyrimo išvadų.

Skaitydama įvairias tyrimo refeksijas (pvz.: I;II;III;IV;V;VI;VII;VIII;IX;X) pastebėjau, kad seksualinio aktyvumo sumažėjimą aiškinančios priežastys labai susijusios su apskritai Vakarų šalių* didmiesčių jaunimui būdingais bruožais ir patirtimis, tiesiog anksčiau nebuvau tų dalykų sąmoningai siejusi dar ir su seksualinio gyvenimo aspektais.

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo įžvalgomis apie šiandieninių 20-keliamečių gyvenimo tendencijas, kurios, tarp kitko, gali lemti ir sumažėjusį seksualinį aktyvumą ar šiaip, pavyzdžiui, psichologinę jauseną, kad norisi sulįsti… atgal į motinos gimdą. Viliuosi, padėsiu labiau pažinti bei suprasti „šiuolaikinį jaunimą“ (save?). Bent jau aš labai vertinu šią pastangą. Nes antraip nesunku visai kartai užklijuoti Piterio Peno kartos etiketę.

Remsiuosi ne tik minėtu tyrimu ir jo refleksijomis, bet ir kitais bei savo jaunimo tyrinėjimais, kasdieniais stebėjimais, patirtimis bendraujant su bendraamžiais, studentais bei moksleiviais. Ne vieną kartą per mano paskaitas jaunimui apie jaunimą užsiplieksdavo įdomios diskusijos, suteikdavusios man daug sociologinės mėsos, realių pavyzdžių, bet svarbiausia, padėdavo geriau suprasti šią grupę bei įsitikinti, kad įvairūs mano liečiami klausimai jiems tikrai „skauda“. Dėl kiekvieno mano pateikiamo atvejo/citatos iš savo aplinkos, atsiklausiau ir gavau leidimą viešinti. Dėl edukacinių tikslų veikėjų vardus pakeičiau – pasirinkau įdomesnių atvejų iš per paskutinius kelis metus įregistruotų vardų Lietuvoje, kuriais tėvai pavadino savo naujagimius, sąrašo.

Tapsme suaugusiu, bet kitokiame nei ankstesnių kartų

Šiandien Vakarų šalyse statusą „baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, dirbantis, susituokęs ir turintis vaikų“ jaunuolis pasiekia vis vėlesniame amžiuje, dažnai tik priartėjęs prie 30 metų slenksčio arba išvis jo niekada nepasiekia. Tai reiškia, kad populiacijoje daugėja narių, kurie nebeišpildo ankstesnėms kartoms būdingo tradicinio suaugystės scenarijaus, t. y. savo noru/pasirinkimu, ar dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, atsisako vienos ar kitos socialinės žymės/įvykio.

Kai pirmakursių studentų prašau pakelti ranką, kas tikisi 25-27 metų gyventi atskirai nuo tėvų, būti baigus mokslus, susiradus pastovų, gerai apmokamą darbą, susituokus ir auginti vaiką, didesnė dalis juokiasi, (savi)ironiškai šypsosi, purto galvą, ima tarpusavyje aiškintis, rankų nekelia. Spėju, kad jei tą patį klausimą būčiau uždavus prieš 20 metų tuometiniams 19-mečiams, rankų būtų dauguma. Juk toks scenarijus buvo bene savaime suprantamas dalykas, skatinamas įvairiomis formaliomis ir neformaliomis socialinės kontrolės priemonėmis.

Kai aiškinamės, kodėl gi studentams tai atrodo neįmanoma misija, dauguma sakosi, kad, viena vertus, kol baigs mokslus (didžioji dalis galvoja ne tik apie bakalaurą, bet ir magistrą) ir įgis darbo praktikos, praeis labai daug laiko. Išties, juk ankstesnės kartos švietimo sistemoje dalyvaudavo trumpiau. Be to, darbo rinka šiandien greitai kintanti, joje paplito nestandartinės, lanksčios, bet kartu ir nestabilios užsiėmimo formos, kurios vis dažniau keičia vyresnėms kartoms įprastą nuolatinį, stabilų, didžiąją gyvenimo dalį trunkantį užsiėmimą. Taigi, neaišku, kaip seksis su nuolatiniais darbais, koks bus atlyginimas ir pan., tad atitinkamai migla užslenka ir ant šeimos kūrimo, nuosavo būsto įsigijimo perspektyvų.

Antra vertus, kai kuriems tradicinis scenarijus nebėra, ar greičiau, esamame gyvenimo etape, neatrodo sektinas/norimas dalykas: „Gal ir galėčiau, jei labai norėčiau ir pasistengčiau, bet kad nenoriu.”, – užtikrintai pakomentavo pirmakursė Divėja. Išties, tyrimai rodo, kad tradicinės socialinės žymės, kurios dar prieš kelis dešimtmečius buvo itin svarbus simbolinis kriterijus vertinant žmogaus suaugystės statusą, šiandieniniams jaunuoliams nebėra toks reikšmingas, jie rečiau linkę reflektuoti savo gyvenimą atsispirdami būtent nuo jų. Suaugusio žmogaus statusą 20-keliamečiai linkę apibrėžti individualizuotu būdu, kaip svarbiausius pažymėdami psichologinius, o ne socialinius brandos aspektus.

Svarbu pridurti, kad jaunų žmonių gyvenimo tendencijų pokyčiai yra ne tik asmeninio individų apsisprendimo/pasirinkimo, pasikeitusių prioritetų, vertybių, rezultatas, bet ir kintančių bendrabūvio sąlygų bei naujų struktūrinių suvaržymų išdava. Nauja ekonominė, politinė, socialinė bei kultūrinė aplinka jaunuoliams ne tik atveria daugybę galimybių, bet ir kelia kitokius nei vyresnėms kartoms reikalavimus, kurie dažnai nėra palankūs tradicinių, ankstesnėms kartoms būdingų šeimos kūrimo, mokslo baigimo, įsiliejimo į darbo rinką, išėjimo iš tėvų namų scenarijų išpildymui. Kaip yra sakiusi A. Maslauskaitė, šiandien, norėdamas laimėti „kapitalistinėse lenktynėse“ individas turi būti mobilus, lankstus ir konkurencingas, o tokie reikalavimai kuria šeimai „nedraugišką“ aplinką. (1, p. 7) Dėl karjeros ir geresnio gyvenimo galimybių vis daugiau žmonių atideda šeimos kūrimą, kartais net atsisako tėvystės. Tad vis vėlesnis ir mažiau apibrėžtas statuso „baigęs mokslus, dirbantis, išėjęs iš tėvų namų, susituokęs ir turintis vaikų“ pasiekimas ar atmetimas yra ne tik savanoriškas apsisprendimas, bet ir prisitaikymas prie naujų bendrabūvio sąlygų.

„Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“

Darom karjerą…

Mažesnį tūkstantmečio kartos seksualinį aktyvumą nulemti galėjo (ypač) jaunimo tarpe įsivešėjusi persidirbimo kultūra (ar dažnai tenka girdėti, kad kas nors neapsikrovęs darbais?), obsesija dėl sėkmingos karjeros, nerimas dėl statuso („Man JAU 20, o ką aš nuveikęs???“), nesaugumo dėl ateities jausmas.

Štai prieš kelis metus Facebook’e susirašinėjau su savo buvusiu studentu Kantariu, vėliau tapusiu geru bičiuliu. Pamačiau, kad tądien jo gimtadienis, tai tarp kitko pasveikinau ir pridūriau kažką panašaus į „Tau TIK 20, kiek dar daug įdomybių laukia!“. Kai perskaičiau jo atsakymą (kurį matysite po šia pastraipa), buvau sukrėsta ir nugrimzdau į pamąstymus, ar taip turėtų jaustis 20 metų žmogus. Ir ne koks veltėdis, o labai šaunus, aktyvus, save išlaikyti bandantis studentas. Be visuomenės, savo socialinės aplinkos konteksto jis taip jaustis negalėtų, tad tai šį tą pasako apie tai, kokiame bendrabūvyje gyvena dalis jaunuolių.

Kai su studentais diskutuojam apie jaunimo sociologijos temas ir pasakoju jiems šią istoriją, dauguma pradeda šurmuliuoti, kad jie jaučiasi panašiai, bei ima reflekuoti asmenines patirtis. Nežinau, kaip minėtam vaikinui, bet kai kuriems tokia jausena nulemia ir jų sąmoningą ar nesąmoningą pasirinkimą (ar aplinkybes?) nevystyti romantinių santykų, seksualinio gyvenimo sferos. Ir taip daug streso, ir taip dar reikia daug ką nuveikti – tiesiog nėra laiko ir yra svarbesnių dalykų.

Štai vienas 18 metų web dizaineris sako: „Pasimatymai, vienos nakties nuotykiai – tai laiko gaišimas. Statistiniame pasimatyme tu paprastai praleisi mažiausiai dvi valandas, ir per tas valandas tu nedarysi to, ką mėgsti. Seksas juk nėra tai, ko žmonės klausia norėdami tave pažinti, ar į CV neįsirašysi to kaip nuopelno.”

Čia įsipynęs ir toks dalykas kaip baimė būti emociškai įsitraukusiam, psichologiškai priklausomam, prarasti (savi)kontrolę. O jei santykiai nelabai vykę, ar ištinka išsiskyrimai – atsiduri emociniuose spąstuose, kai nebegali ramiai prisėsti prie savo rašomojo stalo ir susikaupęs studijuoti (prisiminkim, kiek dešimtukų nuplaukė, nes išvakarėse parinomės, kad „neatrašo sms“, ar šiaip šaudėm varnas svajodami). Susilaikymas nuo romantinių santykių ir/ar sekso tampa psichologine apsauga nuo klampių pelkių.

Kita mano buvusi studentė Diglė pasakojo besistengsianti iki magistro baigimo išsilaikyti apsauginiame kokone. Štai prieš kelis metus, liepos mėnesį, ji susipažino su simpatišku vaikinu Vincanu, užsimezgė romanas, tačiau rugpjūčio gale, kaip iš giedro dangaus, ji per vieną susitikimą jam pasakė, esą tarp jų viskas baigta ir čia jų paskutinis pasimatymas. „Jaučiau, kad galiu rimtai įsimylėti tą žmogų, pradėjau nenumaldomai apie jį galvot ir norėt su juo būt. Nujaučiau, kad gali būti sudėtinga suderint su studijomis ir darbu. Savaitę paverkiau ir grįžau į normalias vėžes. Vis prisimenu su nostalgija, pagalvoju, kaip galėjo viskas klostytis, bet dabar negaliu tam skirt savo energijos, nemoku suderint tų dalykų.”, – kažką panašaus sakė ji.

Kaip sako antropologė, mokslo srities konsultante pažinčių svetainėje Match.com dirbanti H. Fisher, tūkstantmečio karta pasižymi be galo aukšta motyvacija ir ambicijomis karjeros atžvilgiu, tad vengia įkliūti ten, iš kur sunku išsikrapšyti ir investuoti į tai, kas gali neišdegti. Taigi, viena iš šios kartos ypatybių tampa atsargumas romantinių ir seksualinių santykių sferoje, tačiau drąsa ir noras rizikuoti profesinėje srityje. Siekiant tikslo – tapti sėkmingu – nežtikrintumo dėl ateities sąlygomis, romantinių santykių mezgimas kartais pasirodo kaip stabdis.

…bet nakčiai grįžtam pas tėvus

Atsargumą ir nenorą investuoti į neaiškios perspektyvos santykius gali iliustruoti ir tendencija, kad štai, pirmą kartą modernioje epochoje daugiau 18-34 metų žmonių gyvena su tėvais negu su sutuoktiniu ar romantiniu partneriu (I,II,III,IV,V,VI). Be to, daugėja pasirenkančių gyventi po vieną, net nesant vienišam.

Deja, gyvenimas su tėvais labiau atspindi nepastovią jaunuolių finansinę padėtį, kuri nesuteikia galimybių užtikrintai išskristi iš tėvų lizdelio. Kodėl sakau užtikrintai? Todėl, kad lyginant skirtingų kartų išėjimo iš tėvų namų trajektorijas išryškėja toks dalykas: jeigu anksčiau atžalos palikdavo tėvų namus, retai nutikdavo taip, kad po kažkiek laiko jie sugrįžtų atgal. Šiandien tikimybė, kad palikęs tėvų namus viename ar kitame gyvenimo etape januolis į juos sugrįš (laikinai ar ilgesniam laikui), stipriai išaugusi. „Kai 28 metų grįžau į gimtuosius Šiaulius pas tėvus, mama pajuokavo „Tai ką, apsidaužei į gyvenimo kampus ir parsiradai į šiltą guolį.“, o man tuomet atrodė, kad nebūtų nieko geriau, nei išvis sulįst atgal į mamos gimdą, nes tik ten atrodė pati saugiausia vieta nuo viso to neapibrėžtumo, nusivylimo savimi, chaoso, kuris dėjosi mano gyvenime.“, – saviironiškai pasakojo Tamina.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į panašias interpretacijas su tėvais gyvenančių januolių atžvilgiu, esą šiandieninis jaunimas „įstrigęs“ šiltame tėvų lizdelyje, gyvena šiltnamio sąlygomis, yra išlepęs, vengia atsakomybės ir nesugeba pradėti savarankiško gyvenimo. Taip, yra ir tokia tendencija, bet yra ir kitokia. Noriu priminti, kad „išėjimas iš tėvų namų“ irgi yra kultūrinis, socialinis reiškinys – konstruktas. Vienoje kultūroje/visuomenėje (ar socialinėje aplinkoje) išėjimas iš tėvų namų simbolizuoja tapsmą suaugusiu bei sėkmę gyvenime, kitoje, kai vaikai pasilieka gyventi pas tėvus – gerus šeimos santykius, glaudų ryšį, kas ir yra didelė vertybė, pasiekimas.

Neseniai skaičiau apie įdomų vieno milžiniško gyvenamojo namo Singapūre projektą. Vienas iš užsakovo tikslų buvo aiškus: kad po vienu stogu galėtų patogiai gyventi keturios šeimos kartos, o gyvenama aplinka derintų ir kolektyvistines, ir individualistines vertybes bei gyvenimo būdą. Kitaip sakant, gyventojams leistų jausti asmeninę erdvę, privatumą, bet ir bendrumą bei artumą su savo šeima.

Kaip ten bebūtų, Vakarų šalyse pilnamečiai vaikai su tėvais gyvena ne tik pasyviai (t. y. išlaiko vaikų, kuriais reikia pasirūpinti, vaidmenį, tėvai juos apskalbia, pamaitina), bet ir aktyviai, t. y. asimetrišką tėvų-vaikų santykį keičia kokybiškai kitoks, simetriškas – visi gyvena kartu, bet tėvai ima matyti vaikus kaip lygiaverčius suaugusiuosius. Vaikai savo ruožtu pradeda kurti nepriklausomą nuo tėvų požiūrį į pasaulį, vertybių sistemą, tačiau tėvus mato nebe kaip priešus (kaip paprastai būdinga paauglystėj), bet kaip išmintingus patarėjus, gerbia jų nuomonę. Santykiai tampa kur kas pozityvesni, dingsta įtampa, suvaržymai, auga pasitikėjimas, pasitenkinimas kartu leisti laiką, bendrauti. Tėvai ir vaikai gerai sutaria, dalinasi namų ūkio bei, jei tik išeina, finansinėmis atsakomybėmis ir nemato reikalo gyventi kitaip. Jaunimui tai padeda susitaupyti kelionėms, pramogoms, investuoti į savo kultūrinį, profesinį kapitalą ir pan. Vaikai atsakingai naudojasi tėvų pagalba ir yra už tai labai dėkingi.

Štai Karizma ir Torentas, draugaujantys 6 metus ir 4 iš jų gyvenantys pas vieno iš jų tėvus, sako: „Gyvenam nuosavame name, turim atskirą aukštą, esam labai užsiemę, būna, kad net kelias paras neprasilenkiam su tėvais. Geriau kartą per metus mėnesiui išvarom pakeliauti, nei leidžiam nuomai ar maistui. Tai, žodžiu, darom karjerą, o nakčiai grįžtam pas tėvus.“

Kalbant apie seksualinį gyvenimą, žinoma, ne kiekvienam gyvenant su tėvais pasiseka turėti saugią asmeninę erdvę ir ne kiekvienam smagu atsivesti draugą ar draugę nakčiai, kai kitam kambary miega tėvai.

Savęs paieškos ir amžiaus ketvirčio krizė

18-30 metų amžiaus tarpsnis – intensyviausių tapatumo paieškų metas, kurio metu jaunuolis turi priimti gyvenimo perspektyvą nulemsiančius sprendimus, rasti atsakymus į svarbius klausimus „kas aš esu ir ko noriu?“, ypač meilės ir profesinėje srityje. Sociologiniai jaunimo tyrimai rodo, kad šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse jaunuoliai dažniau nei bet kuri ankstesnė karta išgyvena amžiaus ketvirčio krizę, kuri susijusi su sudėtingesnėmis ir ilgesnėmis profesinio tapatumo, meilės ar „gyvenimo pašaukimo“ paieškomis. Jaunuoliai susiduria su sunkumais priimdami sprendimus dėl tolimesnių gyvenimo planų, šeimos kūrimo, profesinės karjeros, negali „atrasti savęs“ – jie patiria vidinę suirutę, jaučiasi pasimetę, „įstrigę“, nežinantys, ko nori, esama gyvenimo situacija jų netenkina.

Prie krizės prisideda ir anksčiau aptarta persidirbimo kultūra, obsesija dėl sėkmingos karjeros, nerimas dėl statuso, nesaugumo dėl ateities jausmas, vėlesnis ir problematiškesnis išėjimas iš tėvų namų.

Šią krizę paprastai esu linkusi sieti su tuo, kad šiandien prieš jauną žmogų yra atsivėręs kaip niekada didelis alternatyvių pasirinkimų, susijusių su įvairiausiomis gyvenimo sritimis, horizontas bei laisvė jį išbandyti, rinktis įvairesnius gyvenimo scenarijus. Dėl šios priežasties, viena vertus, jaunuoliai stengiasi kuo vėliau „įsirėminti“, įsiliesti į ilgalaikės atsakomybės reikalaujančią veiklą bei saitus, nori kuo daugiau išbandyti, patirti, pažinti, atrasti. Sakoma, kad iki susirasdamas pastovesnį gerai apmokamą darbą jaunuolis pakeis apie 7 darbovietes – ir ne tik darbovietes, bet ir veiklos pobūdį, stengsis išbandyti, realizuoti save ne vienoje sferoje. Kita vertus, visuomenėje nykstant griežtai standartizuotiems keliams, normatyviniams orientyrams, didėja netikrumo, abejonių bei rizikos, tad vis sunkiau priimti ne tik lemtingus, bet ir kasdienius gyvenimo sprendimus. Taigi, žymiai didesnė dalis individų gyvenimo kontrolės atsidūrė jų pačių rankose, dėl ko jie pradėjo kurti įvairesnes, vis mažiau kolektyviai nulemtas, o daugiau individualizuotas gyvenimo biografijas.

Mano tėvų karta ilgalaikius ir reikšmingus gyvenimo sprendimus darė gana ankstyvame amžiuje ir tų sprendimų alternatyvos buvo stipriau apribotos konteksto, kuriame jie gyveno. Šių jaunuolių „gyvenimo projekto“ laikas buvo gana tiesus, kryptingas, tęstinis – jie anksti nusistatydavo svarbiausius tikslus ir stengdavosi kryptingai jų siekti, tad jų gyvenimo kelias buvo apibrėžtesnis, tvarkingesnis, nuspėjamesnis ir saugesnis. Šiandien daugėja jaunuolių, kurie net baigę universitetą nežino, ką nori veikti gyvenime, jie dažnai keičia darbus, išbando įvairias veiklas, daro karjeros petraukas, vėl nusprendžia mokytis – niekaip nenusėda. Tokie „ėjimai į priekį ir grįžimai atgal“ tyrinėtojų vadinami „Yo-Yo perėjimu“ (Yo-Yo transition) ar „bumeranginės kartos“ (boomerang generation) bruožu, t. y. jaunuolis į suaugusiojo gyvenimą linkęs eiti nebe linijiniu, o „bandymų-klaidų metodu“. Be to, toks „metodas“, nors ir kupinas iššūkių, dažnai yra ne malonus, o sukeliantis neigiamų išgyvenimų. Tą rodo įvairūs tyrimai/statistika – tūkstantmečio kartos pečius užgulė daug streso, nuovargio, nerimo sutrikimų ir depresijos (I,II,III,IV).

Čekijoje atlikto jaunuolių tyrimo dalyvė lygina savo ir tėvų kartos gyvenimą: „Mes turime žymiai daugiau galimybių iš ko rinktis, bet būtent dėl to ir yra sunkiau, ir mes žymiai daugiau turime dėl ko nerimauti. Jie neturėjo tiek visko turėti ir daryti, siekti, kaip mes. Šiandien tu nežinai, ar padarei gerą sprendimą. Jie neturėjo tokių galimybių kaip mes, iš vis kitų galimybių neturėjo. Šiandien tu gyveni su nuolatinėm abejonėm.”

Nusakyti skirtingų kartų gyvenimo konstravimo aplinkybes, labai mėgstu pasitelkti T. H. Eriksen pasiūlytą Lego kaladėlių metaforą: jeigu anksčiau jaunam, į tapsmo suaugusiuoju kelią žengiančiam žmogui į rankas visuomenė įduodavo kelių spalvų kaladėles ir dar pridėdavo instrukciją, kaip būtų galima jas sustatyti, tai šiandien jam į rankas patenka daugybės spalvų kaladėlės ir jokios instrukcijos. Tad jaunuolių statiniai dažnai neturi išankstinio plano, ne retai būna nepavykę, tenka juos perstatyti ir pan. Štai ši B. Schwartz TED’o paskaita taikliai ir paprastai atskleidžia pasirinkimo paradoksą – kuo daugiau pasirinkimo variantų ir laisvės rinktis, tuo žmogui psichologiškai sunkiau, rinkdamasis jis labiau jaučiasi ne laisvas, bet paralyžuotas, ne laimingas, bet nepatenkintas.

Tiesa, noriu priminti, kad amžiaus ketvirčio krizė – labai daugiasluoksnis reiškinys, skirtingų disciplinų atstovai gali skirti kitokius jos tipus, kreipti dėmesį į specifinius aspektus ir pan. Štai 2015 m. tarptautinės jaunimo tyrėjus jungiančios organizacijos „Society for the Study of Emerging Adulthood“ organizuotoje konferencijoje vienas iš plenarinių pranešimų buvo skirtas amžiaus ketvirčio krizei. Psichologas O. Robinson savo pranešime, vėliau ir straipsnyje, pristatė du amžiaus ketvirčio krizės tipus – „užtrigimo išorėje“ ir „užtrigimo viduje“ (Locked-out and locked-in quarter-life crisis). Pirmoji būdinga 21-25 metų jaunuoliams, kuriems nepavyksta pasiekti geidžiamų su suaugusiojo statusu susijusių vaidmenų. Jie jaučiasi negalį susirasti normalaus darbo, užmegzsti kokybiškų, ilgalaikių santykių ir finansinės nepriklausomybės. Kitaip sakant, nori, bet neišeina. Antroji forma būdinga 25-35 žmonėms, kurie jau yra prisiėmę tam tikrus suaugusiojo vaidmenis, tačiau esama gyvenimo situaciją jų netenkina, jie jaučiasi joje įstrigę. Pavyzdžiui, žmogus jaučiasi esantis darbovietėje, romantiniuose santykiuose ar socialinėje grupėje, kurių jis ilgalaikėje perspektyvoje nebenori, iš esamos situacijos nori išeiti, bet jaučia frustraciją ir bėjėgiškumą, todėl negali to padaryti. Tokiems žmonėms ne retai atrodo, kad jeigu jie bandys keisti esamą padėtį, tai pasielgs ne kaip suaugęs žmogus, ką nors nuvils, įskaudins, nepatenkins lūkesčių. Kitaip sanakt, vyksta konfliktas tarp nepriklausomybės ir įsipareigojimų.

„Kiek jaunų aukštųjų mokyklų absolventų ryžtasi darbui didžiulėse, itin reikliose įmonėse, duodami sau žodį, kad sulaukę 35 metų, kai uždirbs pakankamai pinigų, atsisakys visą energiją pasigvelbiančių pareigų ir pradės daryti tai, kas jiems išties prie širdies?“, – taikliai knygoje  „Sapiens“ klausia  Y. N. Harari. (p. 89) Ir pats atsako, kad minėtam amžiui atėjus, jauni suaugusieji turi pasiėmę paskolų, įsigyję namus, automobilį, susilaukę vaikų, ir pojūtį, kad gyvenimas yra beprasmis be išties gero vyno ir atostogų užsienyje. Ir ką jiems dabar daryti? Žmonės tiesiog nesiryžta kažko keisti, nes per daug pripratę prie esamo gyvenimo, o ir jėgų bei laiko, rodos, nėra sustoti ir iš esmės apgalvoti apie alternatyvas bei situacijos keitimą.

Amžiaus ketvirčio krizė – atskiro teksto reikalaujanti tema bei pastaruoju metu sulaukianti vis daugiau dėmesio ne tik moksliniame, bet ir viešajame diskurse. Štai pagooglinus „Quarter Life Crisis“ jums išmes daugybę įvairiausios kokybės straipsnių, knygų, iliustracijų, apie tai, kas yra amžiaus ketvirčio krizė, kokie jos požymiai, daug patarimų, kaip ją išgyventi, autentiškų patirčių ir pan.

Kalbant apie amžiaus ketvirčio krizę ir romantinius, seksualinius santykius, pastebėta, kad minėtą krizę išgyvenantys jaunuoliai turi polinkį arba vengti romantinių/seksualinių santykių arba kaip tik desperatiškai veltis į bet kokius, ne retai net destrukcinius santykius, kurie tik pagilina esamą būklę. Be to, vartojami antidepresantai ar kiti amžiaus ketvirčio krizę lydintys sutrikimai mažina libido, seksualinį potraukį, sukelia seksualinių problemų. O kur dar nepasitenkinimas savo išvaizda, nepasitikėjimas savo įgūdžiais lovoje, kas taip pat atbaido nuo seksualinių patirčių.

Internetas, socialiniai tinklai ir jų bičiulis obsesinis palyginimo sutrikimas 

Kitas, prie didesnio tūkstantmečio kartos pasyvumo seksualinėje sferoje galintis prisidėti dalykas – technologijos, internetas, socialiniai tinklai. Šia tema neišsiplėsiu, nes ir taip daug visur visaip apie tai prirašyta. Tačiau norėčiau akcentuoti kelis momentus. Visų pirma, technologijos, internetas, socialiniai tinklai suėda daugybę laiko, kurį anksčiau žmonės skirdavo gyviems susitikimams. Antra vertus, jų įsiurbiančios savybės prisideda prie kitų šiandienos (ne tik) jaunam žmogui būdingų reiškinių – prokrastinacijos, multitaskinimo, blaškymosi tarp gausybės informacijos, nekantrumo, prisirišimo prie informacinių technologijų – kurie išsiurbia ir taip pavargusio jaunuolio kūną, protą ir sielą. Tad po sunkios dienos maloniau tampa paskrolinti Facebook’ą nei eit į pasimatymą, kuriame reikės būt pasitempusiam. Kaip mums rašė tūkstantmečio kartos atstovas A. Šulcas straipsnyje „Jauno žmogaus antitechnologinis manifestas arba egzistencija per ekstensiją“: „Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.<..> Atsikeli, jautiesi senas ir nieko nenuveikęs.“

Trečias dalykas, lengvai pasiekiama pornografija kompensuoja dalies žmonių poreikius, tad apie rimtesnius santykius nesvarstantiems bei taupantiems laiką, energiją ir pinigus vienos nakties nuotykiams tai gera išeitis. Ketvirtas dalykas, atsirado savo statusą saugančių jaunuolių baimė tapti „viešu ištvirkeliu“. Iš Erasmus’o grįžusi Bielė kartą dalinosi įspūdžiais: „Va, kai nuvažiuoji į Berlyną, tai bare gali laisvai bučiuotis su kuo nori, o Vilniuj gi visi vieni kitus pažįsta, negali atsipalaiduoti.” Technologijų suteikiama galimybė lengvai paviešinti dalykus – nesaugumą keliantis šaltinis bei geras įrankis esant reikalui (pavyzdžiui, siekiant keršto) sukelti papildomas kančias – internetinėmis patyčiomis, kompromituojančiomis nuotraukomis, video.

Na ir galiausiai, viena iš įdomesnių mano kartos savybių – obsesinis palyginimo sutrikimas, kurį labai paprastai ir taikliai straipsnyje apie Y kartos nelaimingumo priežastis aprašė mano mėgstamas bloger‘is T. Urban. Jaunimas, su interneto, socialinių tinklų pagalba, ima nuolat lyginti save su kitais bendraamžiais, nerealistiškai vertinti save bei kitus ir jaustis labai sumautai – visiems taip gerai sekasi, o man…

Urban priminė labai paprastą laimės formulę: Laimė = Realybė minus lūkesčiai. Taigi, jeigu jautiesi nelaimingas, yra du būdai tai pakeisti: pirmasis, labai lengvas – sumažinti savo lūkesčius, tuomet realybė iškart pasidarys šviesesnė, arba antrasis, sunkesnis – pasistengti realybę pritempti prie lūkesčių, įdėti daug darbo, kad tą padarytum. Autorius pastebi, kad dalis Y kartos atstovų turi arba nerealistinius lūkesčius, arba įdeda per mažai pastangų, tačiau jų realybė atitrūkusi nuo jų norų – tuomet atsiranda frustracija ir nusivylimas. Lyg neužtektų šito, dar prisideda pavydas, nepilnavertiškumas lyginant save su bendraamžių projektuojamu įvaizdžiu socialiniuose tinkluose, nors jų realybė dažnai labai panaši.

Spręsti apie žmogaus gyvenimą tik iš Facebook‘o – tas pats, kas spręsti apie meksikietišką serialą iš jo pabaigos (kai bučiuojasi prie altoriaus), nežinant, kokių prieš tai būta peripetijų, manipuliacijų, išdavysčių, žmogžudysčių ir pan. Žmonės linkę dalintis teigiamais savo gyvenimo momentais, neafišuodami ne tokių pavykusių – nematydami užkulisių mes skroliname „sėkmės istorijas“ ir galvojame, kad visiems tik sekasi ir imame save engti, prarandame pasitikėjimą savimi ir t. t.

Beje, galima pasidžiaugti, kad gimusieji (apie) 1985 m. Bent jau vienu atveju yra privilegijuotoj pozicijoj. Jie paskutiniai žmonės istorijoje, kurie yra patyrę/pažįsta gyvenimą prieš interneto atsiradimą ir po, tad taip pat yra vieninteliai, kurie geba kalbėti abiejomis kalbomis. Jie – laisvai kalbantys vertėjai iš prieš ir po, ir atvirkščiai.

„Bestuburiai hedonistiniai infantilai“ ir kiti

„Tai čia bestuburiai hedonistiški infantilai!“,- sušuko Ėvanas, kai su studentais diskutavom apie tinderintis mėgstančius, rimtų santykių neieškančius, nes įsipareigoti bijančius ir tuo besidžiaugiančius dvimkeliamečius. Išties, dalis šių jaunuolių būna gerai įsisavinę vartotojiškos, individualistinės kultūros priesakus, yra puikios sociologo Z. Baumano likvidžios meilės, moralinio aklumo, vartojamo gyvenimo idėjų iliustracijos. I. Kanto imperatyvas, kad kitą asmenį reikia traktuoti kaip tikslą patį savaime, o ne kaip priemonę jam pasiekti, šiems jaunuoliams sukelia alergiją. Mintis, kad santykiai – ne skendimas hedonistinėj euforijoj, o kūryba, darbas, jiems skamba kaip Paulo Coelho dvasinga citata, kurios jokiu būdu šiuolikinis progresyvus jaunuolis netaikys sau kaip gyvenimo credo.

Kaip pastebi viena tūkstantmečio kartos atstovė, „Mes nenorim ilgalaikių santykių, įsipareigojimų, atsakomybių, mes norim friends with benefits. Tada, kada mums to reikia ir patogu. Norime santykių suteikiamų gėrybių, bet nenorim su jais einančios rizikos. Norime gauti išmoką, bet patys nemokėt jokios kainos, norime atpildo, bet ne išlaidų. Norime su kažkuo susisieti, bet ne perdaug, kad būtų išlaikytas atstumas. Nuolatos laikome koją tarpdury, kad prireikus būtų galima išeiti. Vengiame išsikraustyti savo bagažą, ar dar blogiau – kažkam padėti jį išsikraustyti. Juk tiek daug vertų dėmesio žuvelių plaukioja jūroj, visada išlieka tikimybė, kad rasim geresnį.“

Studentė Laiminga diskusijos metu prisipažino, kad susipažinusi su potencialiu romantiniu partneriu jaučia baimę, kad šis bus būtent ką tik aprašyto tipo, todėl nors ir norėtų iki galo būti nuoširdi, atvira, pasinerti į santykius, išlaiko atstumą, nes nepasitiki, kad kitas į santykį žiūri taip pat. Bestuburių hedonistiškų infantilų sąvokos autorius Ėvanas papildė Laimingos mintį sakydamas, kad būtent minėtų žmonių gausėjimas sėja nepasitikėjimą vieni kitais – imi įtarinėti kiekvieną. O be to, pasak jo, šiuos infantilus nėra lengva atpažinti – jie gali atrodyti pasitempę, savarankiški, daug visko veikiantys, turintys rimtų ketinimų ir pan. Tačiau liūdniausia būna tada, kai besiblaškantis infantilas pajaučia, kad iš tikro norėtų rimtų, ilgalaikių santykių, bet nesuvokia, kad tam reikia įdėti darbo bei pastangų, jis nori viską gauti čia ir dabar.

„Bestuburiai hedonistiški infantilai“ – vienas iš originalesnių šiuolaininio jaunimo, kuris netelpa į tradicinio suaugystės paveikslo rėmus, apibūdinimų. O štai masinės medijos, savo ruožtu, mėgsta klijuoti dažniau sutinkamas etiketes ar teiginius: „Piterio Peno karta“, „vyresnių paauglių luomas“/„užsitęsusi paauglystė“ (pvz., šiame reportaže sakoma, kad šiuolaikiniai jauni žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų. O čia pakomentavau, kodėl tai nelabai adekvatus pasakymas), „Aš/narcizų karta“, „Šiuolaikinis jaunimas atsisako suaugti“ ir pan. Iš tikrųjų, daliai jaunuolių, kurie, pvz., 27 metų gyvena su tėvais, neturi pastovaus darbo, vis dar mokosi ir pan., galima prikišti savarankiškumo, atsakomybės stoką, narciziškumą, norą gyventi šiltnamio sąlygomis. Tačiau šias savybes priskirti visiems 27-mečiams, kurie dar neišpildė (ar net neplanuoja) tradicinio suaugystės scenarijaus, būtų neteisinga.

Jeigu šiuolaikinius jaunuolius lyginsime su ankstesnėm kartom tik pagal tradicinį tapsmo suaugusiu modelį, tai taip – galime sakyti, kad daugybė jų yra nesuaugę. Tačiau taip galėtume sakyti tik tada, jei bendrabūvio sąlygos – politinis, ekonominis, socialinis, kultūrinis kontekstai – būtų nepasikeitusios. O jos pasikeitusios – ir labai stipriai. Tad esant kitokiam gyvenanam kontekstui jaunimas tiesiog suauga kitaip, o socialinės žymės, kurios tradiciškai buvo siejamos su suaugyste, jiems nebūtinai yra svarbios ar net siektinos. Ir tai nebūtinai atspindi jų psichologinį nebrandumą. Kita vertus, kaip ir minėjau, dalis jaunuolių nori suaugti tradiciniu būdu, siekia to, tačiau kontekstas, kuriame jie tą daro, ne visada jiems yra palankus.

Ką daryti?

Ką daryti, kad tavęs neužkluptų amžiaus ketvirčio krizė, o jei jau užklupo – kaip iš jos išsikapanoti? Viena iš galimybių – atotrūkio metai (Gap Year), kurių metu gali užsiimti savanoriška veikla. Straipsnyje „Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save“ kaip tik ir papasakojau apie šią galimybę. Taip pat kviečiu skaityti savo straipsnį „Svarbiausia – susigaudyti ne pingvinuose, bet savyje ar bent prisijaukinti mamutą“, kuris, pasak jau skaičiusiųjų, įkvepiantis bei aktualus visiems žmonėms, ne tik savęs ieškančiam jaunimui.

Vietoj pabaigos

Vieną sykį daviau studentams užduotį: rasti internete kokią nuotrauką, kuri jų manymu geriausiai atspindėtų tapsmo suaugusiu kelyje ištinkančią amžiaus ketvirčio krizę. Štai vienas iš pavyzdžių su prierašu „Kai turi priimti sprendimus, o trys šaltiniai siunčia skirtingus impulsus.“

_________

* Noriu priminti, kad rašau apibendrindama tendencijas, nesigilindama į skirtingų šalių, regionų subtilumus. Tačiau reikia nepamiršti, kad, pavyzdžiui, ne tik Amerika ir Europa turi savų niuansų bei tarpusavyje skiriasi, bet skiriasi ir Europos šalys. Kultūrinės, socialinės, politinės bei ekonominės šalių ypatybės turi didelę reikšmę (X;Y;Z). Kitas dalykas, svarbūs ir klasiniai ypatumai. Mano aprašomos tendencijos labiau būdingos viduriniosios bei aukštensiųjų klasių atstovams.