Galbūt kas nors iš jūsų šiuo metu svarsto apie bakalaurinio ar magistrinio darbo temą? O gal kas nors nori įgyti mokslinio darbo patirties? Šis pasiūlymas gali jus sudominti.
Pagal 2008 m. atliktą Lietuvos studentų apklausą, 40,9 proc. Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų iki dalyvavimo apklausoje yra vartoję smegenų veiklą stimuliojančių medžiagų. Absoliuti dauguma dėmesio koncentracijai stiptinti ir atminčiai gerinti vartojo maistų papildus. Metilfenidato hidrochloridas (Ritalinas) ir epinefrinas yra receptiniai vaistai, populiarūs tarp studentų Vakarų šalyse. Jų galima įsigyti ir Lietuvoje, tačiau nėra duomenų, kad receptiniais vaistais Lietuvos studentai domėtųsi ar juos vartotų smegenų veiklai stimuliuoti. Smegenų veiklą stimuliuojančių preparatų vartojimo Lietuvos studentai nevertino kaip problematiško reiškinio, nors pasauliniu mastu tame įžvelgiama nesąžininga konkurencija, socialinė nelygybė ir kiti pavojai.
Minėto tyrimo autorė Alma Linkevičiūtė nori tęsti šios temos tyrinėjimus, prie kurių kviečia prisidėti ir socialinių mokslų studentą (ar kelis studentus).
Darbo tikslas: išsiaiškinti, ar pasikeitė smegenų veiklą stimuliuojančių medžiagų vartojimo tendencijos ir šio reiškinio vertinimas Lietuvos studentų tarpe lyginant su 2008 metais atliktos apklausos duomenimis; įvertinti, kokias etines problemas Lietuvos studentai įžvelgia ir su kuriomis is jų susiduria vartodami/nevartodami smegenų veiklą stimuliuojančius maisto papildus. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Tai skamba taip nekenksmingai, taip geradariškai – „atgaivinimas“. Kas nenorėtų savo rajone turėti geresnių parduotuvių ir viešųjų erdvių, mažiau nusikaltimų bei aukštesnių nekilnojamojo turto kainų?
Štai kas – nuomininkai ir žemas pajamas turintys gyventojai, kurie neišgalėtų mokėti aukštesnių nuosavybės mokesčių, ir bet kas, į ką atkreips dėmesį vis dažniau apsilankanti, naujus gyventojus sauganti policija. Kai turtingesni neturtingųjų rajonuose superka nekilnojamąjį turtą, pragyvenimo kaina juose kyla ir buvę gyventojai yra priversti išsikraustyti. Atgaivinimas reiškia ne tai, kad pakyla gyventojų gyvenimo kokybė, o tai, kad jie turi užleisti vietą tiems, kurie jau ja mėgaujasi. Vietinė valdžia paprastai praskina tam kelią, nes šis procesas palankus verslui, vadinamam „bendruomene“.
Po Antrojo pasaulinio karo baltųjų šeimos pasitraukė iš naujai integruotų miestų centrų į pakraščius, kartu pasiimdamos mokesčių pinigus. Automobilių ir greitkelių pagausėjimo dėka jie nebeprivalėjo gyventi arti savo darboviečių ar prekybos centrų. Šie greitkeliai, kaip naikinančios „aplaidumo“ programos dalis, dažnai būdavo tiesiami tiesiog per daugiausiai juodaodžių ir lotynų amerikiečių gyvenamus rajonus. Skaityti toliau…
Sociokine – 3 dienos Bausmių parke
Kokia galėjo būti tikrovė, jei 1950 metais būtų priimtas Makarano aktas, suteikiantis JAV prezidentui teisę blokuoti esamą teisinę sistemą ir įkurti tribunolus, kurie tvarkytųsi su „saugumui grėsmę keliančiais“ žmonėmis? Kas tuomet galėjo nutikti įvairioms, valstybės politikai nepritarančioms ir prieš karą kovojančiomis 8-ojo dešimtmečio aktyvistų grupėms?
Ilgi metai kalėjime arba 72 valandos Bausmių parke, bandant įveikti 85 kilometrus iki „išsigelbėjimo“ – Amerikos vėliavos. Tiesa, į pakaušį plieskiant dykumos saulei, ant kulnų lipant kariškiams ir beveik negaunant vandens.
Tai viena iš galimų, pseudodokumentiniame filme „Bausmių parkas“ (Punishment Park) pateiktų vizijų, su kuria galėsite susipažinti spalio 8 d. Sociokine. Skaityti toliau…
Bendruomenė troleibuse
Troleibusų sociologija vėl grįžta į Socialios Sociologijos eterį! Prieš porą metų Vilniaus universiteto sociologijos magistrantė Gintarė Saukevičiūtė mus jau vedžiojo ir vežiojo Vilniaus troleibusais su nuostabiu kompanjonu – Georgu Simmeliu – už parankės. Šįkart ji pasakoja, kuo ypatinga ir kuo sociologui (antropologui, …) įdomi socialinė sąveika viešajame transporte.
„Iki tol, kol XIX amžiuje įsigalėjo omnibusai, traukiniai ir tramvajai, žmonės apskritai neatsidurdavo tokioje padėtyje, kad jie minutes ir valandas galėtų ar turėtų vienas į kitą žiūrėti vienas su kitu nekalbėdami“ (G. Simmel) – tai citata, kuri privertė iškelti sau klausimą: kaip elgiasi žmonės, kurie vienas kito nepažįsta, ilgai būdami erdvėje, kuri niekam nepriklauso, kurioje visi lygūs? Mandagiai dalinasi erdve? Konkuruoja? Ignoruoja vienas kitą? Keliauja kiekvienas sau ar tampa savotiškos bendruomenės dalimi?
Ko gero visi, kuriems yra tekę važiuoti viešuoju transportu, pritars, jog sąveika čia yra visiškai kitokia negu, pavyzdžiui, prie pietų stalo. Sąveika troleibuse tampa beveik bet koks asmens elgesys, kuris kitoje erdvėje ir laike, būtų net nepastebimas ar į jį būtų nereaguojama. Vienu metu viešajame transporte vyksta daugybė sąveikų – jos labai trumpos ir nuolat kintančios. Nori to ar ne, viešajame transporte kontaktuoja visi be išimties.
Viešasis transportas – išskirtinė aplinka socialinėms sąveikoms megztis. Ši erdvė įdomi išskirtine įtampa Skaityti toliau…
Kviečiame ir sociologus prisijungti prie kolegų iš VU Filosofijos fakulteto iniciatyvos - idėjų ir praktikų dirbtuvių „Teorija – Kritika – Autonomija“.
Universitetas kasdien struktūruoja laiką, erdvę ir socialinius ryšius: sėdėk, eik, dirbk, paklusk, linksminkis. Tavo dėmesys vos sugaudo pro jį lekiančias teorijas, arba nusivilia, kai tik jos susiduria su realybe. Kol gyveni teoriniame fotelyje, nesiimdamas kritikos ir praktikos, kiti užima Tavo gyvenamąjį pasaulį.
Dirbtuvės „Teorija – Kritika – Autonomija“ - susitikimai, kuriuose disciplinų neapriboti studentai skatina vienas kitą mąstyti, kritikuoja normalias akademines praktikas bei atsiima kasdienybę tiesioginiu bendru veiksmu: Skaityti toliau…
Sociologo keliai „Tyrėjų naktyje“
Besidominčiųjų mokslu rugsėjo 26 d. laukia viena nenuobodžiausių naktų metuose – „Tyrėjų naktis“. Tąnakt vyks daugiau nei 200 nemokamų renginių – paskaitų, diskusijų, eksperimentų, parodų, filmų peržiūrių, konkursų, ekskursijų – įvairiose Lietuvos vietose. Visą renginio programą galite rasti čia, o neturintiems laiko ar tingintiems – atrinkome sociologiją užantyje besinešiojatiems įdomesnius renginius.
Sociologinius akinius šiemet kviečiame pasimatuoti ir mes, socialūs sociologai. Jeigu norit susipažinti su miesto bei jaunimo sociologija, dalyvaukite praktiniuose užsiėmimuos „Sociologinis pasivaikščiojimas po Vilnių: kaip suprasti miestą?“ ir „Sociologinis žvilgsnis į naktinį Vilniaus gyvenimą“ bei paskaitoje/diskusijoje „Piterio Peno(?) kartos sociologinė refleksija“. Skaityti toliau…
Vyresnių kursų bakalauro ir magistro studentai kviečiami dalyvauti eksperimentinėje tyrimų laboratorijoje „Mokslo pieva“ – kūrybingumui atviroje tyrimų ir mokymosi erdvėje, kurioje tarpdisciplininės studentų komandos kartu su jaunais entuziastingais doktorantais ir labiau patyrusiais mokslininkais atliks įvairios tematikos tyrimus.
Studentai kviečiami mokytis to, ko paprastai neišmokstama 100 ar daugiau studentų talpinančiose auditorijose. Tai bus mokymasis kuriant, išekant, darant, klystant, nuolat tariantis, diskutuojant.
Tyrimus atlikę „Mokslo pievos“ dalyviai turės galimybę pristatyti savo darbo rezultatus verslo, mokslo ar valstybės institucijų atstovams. Projekto dalyviai įgis ne tik neįkainojamos patirties, bet ir susipažins su įdomiais žmonėmis, smagiai praleis laiką bei gaus 500 Lt. stipendiją.
Rudens semestro metu planuojama nagrinėti temas, susijusias su globalaus parametrų derinimo taikymu, Piterio Peno karta XXI amžiaus darbo rinkoje, taip pat studentai bandys identifikuoti veiksnius, skatinančius naudoti Brailio raštą neregiams vaikams, išbandys savo jėgas stengdamiesi išmokyti kompiuterį atpažinti žmogaus emocijas balse, aiškinsis, kokia yra Lietuvos gyventojų nuomonė apie Lietuvos gynybą ir saugumą, bandys sudaryti Lietuvos socio-politinių judėjimų virtualų tinklą. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Šįkart – vienoje parduotuvėje dirbusio kasininko istorija. Iš kur jis gavo 25 tūkstančius dolerių studijoms privačiame koledže?
Tai pasakojimas apie du miestus. Oficialiai jie abu yra to paties smunkančios pramonės didmiesčio pakraščio rajonai, nors ir pakankamai dideli, kad galėtų būti laikomi savarankiškais miestais. Jie dalinasi ta pačia vietine viešojo transporto sistema ir turi bendrą dienraštį. Juos skiria tik penkiolika kilometrų padriko priemiesčio ir milžiniška klasinių privilegijų praraja.
Pirmasis miestas, kurį pavadinsiu Huffmanville’iu, yra būtent toks, apie kokį pagalvoji išgirdęs žodį „priemiestis”. Palei ištisus kilometrus gatvių be šaligatvių išstatyti rūmai su cheminio žalumo pievelėmis. Nedidelis centre įsikūręs verslo rajonas reklamuojamas kaip „gera vieta apsipirkti”, o pats miestelis nacionalinių verslo žurnalų nuolat įvertinamas kaip „gera vieta gyventi ir turėti nuosavybės“. Istoriniuose pastatuose, iš kurių kelių kartų senumo verslai buvo priversti išsikelti dėl per aukštų nuomos kainų, dabar įsikūrusios aukštos klasės drabužių parduotuvės, vyno krautuvės ir Barnes & Noble knygynas. Vietiniai madingi ir brangūs restoranai neatsilieka nuo savo konkurentų didmiestyje. Vaikščiojant dviračių takais galima sutikti patrauklių baltųjų žmonių, bėgiojančių krosus su spandex’ais ant užpakalių ir elektronika ant galvų. Skaityti toliau…
Kino režisierius V. Tinteris: „Vietoj poetinės sociologijos, aš mieliau rinkčiausi poeziją“
Vieni su sociologija susipažįsta ir nebegali išsiskirti, kiti tik pasisveikina, išgeria puodelį kavos (ar ko kito) ir nesulaukę deserto prasilenkia. Su pirmaisiais esame kalbėję nemažai, o su antraisiais tą darome pirmą kartą. Šiandien – pokalbis su metus sociologiją studijavusiu kino režisieriumi Vytautu Tinteriu. Pirmą kartą apie susidūrimą su šiuo mokslu Vytauto paklausiau prieš keturis metus vaikščiodama po jo vedamą ekskursiją po Lazdynus. Tačiau praėjus tiek laiko jo istorijos nebeprisiminiau, tad pasitaikius progai paklausiau dar kartą. Taigi, kviečiu susipažinti su Vytautu, šiuo metu bebaigiančiu studijuoti audiovizualines medijas Talino Baltijos Kino ir Medijos Universitete, savo filmuose nagrinėjusiu smurto bei seksualumo tematiką, performansu „24 valandos Maximoje“ mėginusiu demaskuoti „Maximą” kaip malonią vietą leisti laiką ir galvoje nuolat besinešiojančiu dualizmo grūdą.
Prisimink laiką, kai buvai 12-tokas ir galvojai, ką veiksi po mokyklos baigimo, apie kokius variantus galvojai? Kodėl pasirinkai sociologiją?
Plaukiau pasroviui, tai surašiau visus 15 dalykų, kur norėčiau studijuoti. Niekada neturėjau vienos domėjimosi srities. Paauglystėje išbandžiau visus įmanomus būrelius, trumpiausias iš jų buvo stalo tenisas – 3 dienos. Dziudo – metai, aikido – du mėnesiai, šachmatai – keli metai, važinėjimasis su skate’u – iki pirmo nusibrozdinimo. Sociologija irgi gana atsitiktinai pateko į vieną iš pirmųjų specialybių stojamųjų blanke. Kai buvau mokykloj, skaičiau Marksą, Foucault – ir man labai patiko, norėjau daugiau pasigilinti į panašius autorius. Mane užkabino, kad Foucault visas institucijas analizavo per galios principą. Nes kai pagalvoji, tai tikrai – net tarpasmeniniuose santykiuose įsimaišiusi galia. Tik, manau, jam pritrūko laiko dekonstruoti pagrindinį dalyką – pačią sąvoką „galia“, nes tai irgi kalbinis konstruktas. Aš labai abejoju, ar vienas iš pirmųjų žmonijos žodžių galėjo būti „galia“ (power), turbūt tai buvo labiau ištiktukas, kai pirmą kartą įsižiebė ugnis, maždaug – „oba, geras!“. O šiaip, dėl pasirinkimų, aš pasitikiu likimu, tad mano dauguma pasirinkimų yra labai random.
Sociologija turi ne vieną veidą. Iš savo susidūrimo su ja pusės, kaip būtent Tu apibūdintum, kas gi yra ta sociologija? Kuo ji buvo žavi ar atstumianti?
Sociologija – tai mokslas… Gal labiau bandymas daryti mokslą iš socialinių dalykų – „socialinis + mokslas” man niekada nesiderino, tai norėjosi patikrinti iš vidaus. Sociologija žavi tuo, kad yra gražių sociologių merginų (šypsosi). Atstumianti tuo, kad reikia daug skaityti.
Tai didelės skaitymo apimtys po metų kovos visgi laimėjo prieš gražias merginas. Kodėl?
Nes kirtosi su mano likimu (šypsosi). Be to, pasirodė per ilgos studijos. Jei būtų buvę trys metai, būčiau dar pagalvojęs. Nusprendžiau, kad nebenoriu tiek laiko praleist Vilniuje, kuriame jau nebegali nueiti į kelis barus, nes… ai, nesakysiu kodėl (šypsosi). Skaityti toliau…
Paprastai Nida būna pilna vėjo, o rudeniui įsibėgėjant jo ten būna dar daugiau ir dar atšiauresnio. Vis dėlto vėjų ir vėtrungių sostinė – puikiausia vieta ieškoti užuovėjos, o ypač, jei esi jaunas ir dar mokslininkas. „Užuovėjos“ – tai jau trečią rugsėjį (šiemet – nuo rugsėjo 18 iki 21 dienos) Nidoje vyksianti mokslinė stovykla, kurią organizuoja jaunieji Lietuvių kalbos instituto tyrėjai, o socialūs sociologai – nuoširdžiai rekomenduoja!
Šiais metais „Užuovėjos“ skelbia keturias pagrindines temas:
Nuo baimės iki populizmo. Į šią temą įtraukiami aktualūs nūdienos įvykiai, viešųjų ryšių žaidimai, mokslinių tyrimų pastebėjimai. Keliamas klausimas, kur yra ribos tarp baimės ir populizmo, kada baimė yra motyvuota, pagrįsta, o kada tampa sukonstruotu politiniu, socialiniu ar kt. įrankiu, faktų klastote, siekiant tam tikros visuomenės nuomonės, galios, valdžios. Svarstoma, kodėl politinių ir geopolitinių karų metu kalba vadinama fronto linija. Abejojama, ar įmanomi humanitariniai mokslai be ideologinio vaidmens konstruojant ir naikinant baimes. Ar įmanoma populistinė kalbos politika?
Kalba ir vizualumas medijose. Ieškoma atsakymų, kaip vizualumas veikia kalbą ir supratimą bei atvirkščiai. Kyla poreikis įvardyti kalbos vizualizavimo strategijas, metodus, kylančias problemas ir jų sprendimo būdus įvairiose mokslo srityse. Apeliuojama į vizualumą kaip neginčijamai svarbią susikalbėjimo atmainą.
Tapatybė kaip vertybių kaukė. Tapatybė – nuolat konstruojama ir dekonstruojama, jos suvokimas – nuolatinis ir nesibaigiantis procesas. Maišantis tautinio ir globalaus pasaulėvaizdžio elementams, tapatybės sąvokos turinys neretai atsiskiria nuo šio žodžio ornamentinės funkcijos. Kokia tapatybės samprata dominuoja Lietuvoje, ar įtampa tarp modernaus ir postmodernaus tapatybės suvokimo yra įkvepianti, o gal atvirkščiai – kelianti pyktį? Ar neatsitinka taip, kad įvairios ideologijos ir interesai naudoja tapatybės kaukę, kad pasiektų savų tikslų?
Šiuolaikinio žinojimo architektūra. Tarpdalykiškumas, intermedialumas ir t. t. – kaip įvairių mokslų krypčių žinios jungiasi tarpusavyje; ar persipindamos disciplinos praturtina savo turinį ar priešingai – jį supaprastina, kad būtų suvoktas ir pritaikomas kitose srityse; metaforiškai – kokia esti šiuolaikinio mokslinio diskurso žinių architektūra ir šiuolaikinės visuomenės žinojimo architektūra? Skaityti toliau…
