Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Pirmą dalį galite rasti čia, antrą – čia, trečią – čia.
Įsivaizduok ankstesnių laikų verslininką: parduotuvės savininką, bakalėją turinčią šeimą, mažo fabrikėlio valdytoją, samdantį vietinius žmones, kurie į darbą eina pėsčiomis. Visais šiais atvejais, savininkai aiškiai atpažįstami ir paprastai gyvena toje pačioje bendruomenėje su darbuotojais.
Kai išgirsti apie kompaniją, „tampančia vieša“, dažnai tai skamba kolektyviai ir demokratiškai: kiekvienas gali investuoti ir būti augimo bei sėkmės dalimi. Bet kas iš tiesų atsakingas už šią struktūrą ir kokius ji lemia sprendimus?
Apie tai aš mąsčiau dešimt metų dirbdamas Fortune 100 kompanijoje. Atviros akcinės bendrovės taip pat turi savininkus, bet tenka atlupti daug svogūną primenančių sluoksnių, kad apie juos ką nors sužinotum. Formaliai žiūrint, kiekvienas akcininkas yra savininkas, turintis teisę į firmos dalį. Tačiau bendras kompanijos akcijų kiekis dažnai skaičiuojamas šimtais milijonų; reiktų kruopštaus tyrimo, kad ką nors išsiaiškintum apie visus akcininkus.
Individualūs investuotojai pasimato retai, nors vis dar pasitaiko turtingų šeimų ar fondų su pakankamo dydžio paketais (kad jiems būtų reikalingas ypatingas dėmesys). Dažniau akcijos yra padalintos tarp institucinių investuotojų: apribotos rizikos fondų, holdingo bendrovių, privačių korporacijų, pikta linkinčių investavimo kompanijų (pavyzdžiui, Goldman Sachs) ir ekonomikos tamsiosios medžiagos – investicinių fondų narių. Paskutinioji grupė įtraukia visus, turinčius unijų valdomus ar individualius pensijų fondus. Prieš penkiasdešimt metų seifuose būdavo galima rasti ornamentuotų akcijų sertifikatų trumpam kompanijų sąrašui: „Po jo mirties radome sertifikatą šimtui IBM akcijų.“ Dabar platus žmonių ratas turi mažus šimtų kompanijų gabalėlius ir jie kasdien keičiasi. Skaityti toliau…
Šiandien kviečiame skaityti interviu su antropologu Mantu Kvedaravičiumi, su kuriuo dauguma jūsų, tikriausiai, susipažino pamatę ar išgirdę apie dokumentinį filmą „Barzakh“ (riba tarp gyvenimo ir mirites). Rašydamas daktaro disertaciją apie skausmo kultūrą ir politinius galios santykius nuo 2006 m. antropologas tyrė karo nusiaubtos Čečėnijos gyventojus. Šioje Rusijos Federacijos respublikoje Kaukaze visa teritorija buvo paskelbta teroristine zona ir kiekvienas nors kažkiek įtartinas asmuo galėjo būti be teismo ar įrodymų apšauktas teroristu, pagrobtas, ilgai kankinamas ir nužudytas. Kvedaravičių sudomino ne tik tai, kad šie pagrobimai vyksta su šalies valdžios žinia, bet ir pagrobtų, dingusių žmonių artimųjų reakcija. Jų motinos, žmonos sako sapnuojančios dingusius artimuosius gyvus, jaučiančios, kur jie yra. Šie žmonės patiria bendražmogišką skausmą netekus artimo žmogaus, juos kankina nežinia dėl rytojaus. Kaip viename interviu yra sakęs Mantas, šalyje yra vykdoma vilties politika – žmonėms suteikiama vis nauja ir nauja viltis, kad artimieji galbūt sugrįš, bet tas atidėliojimas yra be galo skausmingas. Visa tai atsispindi šio tyrimo metu gimusiame „Barzakh“.
Mantą Kvedaravičių apie jo veiklą, antropologiją bei filmo „Barzakh“ kūrimo užkulisius kalbino Viktorija Valantytė ir Asta Dilytė.
Savo studijas pradėjote Vilniaus universitete archeologijos srityje. Kas paskatino rinktis būtent šią studijų programą?
Pradžios niekada nėra – seniai esame pradėję. Jokios veiklos mes nepradedame, nes jau joje esame, joje gimstame. Nėra kažkokio įvykio, kuris būtų pradžia. Pradžia jau įvykusi prieš tą įvykį.
O istorija tokia kolonialistinė – kaip H. Šlimanas atvažiavo į Turkiją ieškoti, anot Homero, iš tikrųjų egzitavusios Trojos. Jis atvažiavo į lauką, pasisamdė vietinius kasėjus ir sugalvojo, kad būtent viename iš kauburių yra Troja. Šlimanas pasakė: „Kaskit čia ir mes atrasim Priamo vartus“. „Čia bus miestas, o čia bus jo vartai“. Kai kasėjai pradėjo darbą jie iš tikrųjų atkasė miestą. Mano proseneliai gyveno ten prieš 400 metų. Ši istorija padarė įspūdį.
O kaip pasukote į antropologiją?
Pagaliau tai nusibodo. Daug metų dirbau povandeniniu archeologu (red. Mantas su kolegomis yra atradęs nuskendusią gyvenvietę). Apskritai, archeologijoje yra visai kitoks santykis su žmogumi. Pastarąjį pažįsti per atstumą, materiją, objektą, o man tikriausiai labiau rūpėjo gyvas žmogus. Vėliau išvažiavau į JAV, kur dirbau įvairiausius darbus – kroviku, taksi ir sunkvežimio vairuotoju. Po to įstojau į antropologijos doktorantūrą Niujorke. Dirbau ir mokiausi, tačiau vėliau nebegalėjau suderinti šių dalykų. Pradėjau dėstyti, metus ar pusantrų. Tada išvažiavau į Angliją ir pradėjau mokytis Oksfordo universitete, bet ten buvo labai neįdomu. Būdamas ten išvažiavau į Kaukazą daryti tyrimą. Dirbau metus, tada susipykau su universitetu ir perėjau į Kembridžą. Pasikeitė mano metodai ir apskritai pakito požiūris į savo požiūrį, pačią discipliną, literatūrą, darbų aprašymo procesą. Skaityti toliau…
Sociokine – bandymas sutramdyti blogį?
Pokario metų Švedija. Su motina ir smurtaujančiu patėviu gyvenantis Erikas ir pats nevengia mokykloje į darbą paleisti kumščių. Siekdama apsaugoti sūnaus ateitį, motina išsiunčia „visišku blogiu“ (šved. ondskan) direktoriaus pakrikštytą sūnų į privačią mokyklą, kurios sterili aplinka ir mokinių aristokratiška laikysena slepia klestinčią institucinę prievartą. Jaunesni mokiniai turi vykdyti vyresniųjų įsakymus, pradedant žeminančiu pagarbos rodymu ir baigiant batų valymu.
Psichologinę įtampą skatina ir mokyklos taisyklės, kai už smūgį vyresnių klasių moksleiviui gręsia neišvengiamas pašalinimas iš mokyklos. Mokytojai į tokią sistemą žiūri kaip į natūralią hierachiją, kuri prisideda prie vidinės tvarkos palaikymo. Disciplinuoti ir bausti, palaužti valią ir priversti paklusti. Fiziškai stiprus ir agresyvus Erikas patenka į situaciją, kai tenka rinktis – paklusti ir pačiam tapti sistemos dalimi arba priešintis bei sugriauti savo ateitį ir nuvilti į jį dedamus lūkesčius. Galiausiai jis pasirenka trečią kelią :).
Filmas „Ondskan“ („Blogis“) bus įdomus tiems, kuriuos domina psichologinio smurto bei institucinės prievartos problematika uždarose bendruomenėse, taip pat patyčių mokyklose fenomenas.
Kovo 5 d. 18.40 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 306 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Pirmą dalį galite rasti čia, antrą – čia.
Nesuprask neteisingai ‒ kritikuoti darbą nereiškia atmesti veiklumo, pastangų, ambicijų ir atsidavimo. Tai nereiškia reikalauti, kad viskas būtų linksma ir lengva. Kautis prieš jėgas, kurios verčia mus dirbti, savaime yra sunkus darbas. Tinginystė nėra alternatyva darbui, nors gali būti jo šalutinis produktas.
Galiausiai viskas gali būti apibūdinama paprastai: kiekvienas mūsų nusipelno išnaudoti savo potencialą taip, kaip mano esant geriausia ‒ būti savo likimo valdovu. Būti verčiamiems tai parduoti, kad išgyventume, yra tragiška ir žemina. Mes neprivalome taip gyventi.
ii.Ekonomika
Kas yra ekonomika
Ekonomika supa mus iš visų pusių. Atrodo neįmanoma suprasti, kaip ji veikia. Kaip įmanoma konceptualizuoti milijardų žmonių veiklas?
Mintis, kad reikia visapusiško ekonomikos supratimo, kad apie ją galėtum daryti kokias nors išvadas, tarnauja tik tam, kad nutildytų žmones. Taip samprotaujant, tik geriausiai informuoti ekonomistai yra privilegijuoti nuspręsti, ar ryte eiti į darbą. Kad ir kiek mes būtume apsišvietę, kiekvieną akimirką visi turime rinktis, ar tęsti tai, ką jau darėme, ar pabandyti kažką kita.
Galbūt mes galėtume pradėti nuo savo individualių pozicijų ir žiūrėti į dalykus, kurie mums pažįstami. Jeigu yra bendri kapitalizmą valdantys principai, jie turėtų būti nesunkiai pastebimi bet kam. Šiuo požiūriu ekonomistas nebūtinai yra labiau kvalifikuotas kalbėti apie ekonomiką nei valytojas.
Yra daug būdų kaip struktūruoti ekonomikos analizę. Vienas įprastas sprendimas – padalinti ją į sektorius pagal gamybos ir vartojimo procesus: pirmasis sektorius susijęs su tiesiogine žaliavų gavyba, tokia kaip žemdirbystė ar kalnakasyba; antrasis sektorius apima rankų darbą ir statybas, trečiasis ‒ paslaugų sferą ir t.t. Skaityti toliau…
Priežastys, dėl ko vienos grupės iš švietimo sistemos pasitraukia anksčiau ar pasiekia prastesnius akademinius rezultatus nei kitos, yra vienas pagrindinių švietimo sociologijos probleminių klausimų, glaudžiai susijusių su socialinio teisingumo švietimo sistemoje problematika. 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, pagrindinio išsilavinimo neįgijusių asmenų dalis didžiausia romų etninėje grupėje, ypač gyvenančių Kirtimuose.
Kodėl pastarąjį dešimtmetį augant bendram visuomenės išsilavinimo lygiui Lietuvos romų išsilavinimo rodikliai išlieka santykinai žemi, o išsilavinimo lygio augimas atsilieka nuo šalies vidurkio? Kodėl nemaža dalis romų tautybės moksleivių iš mokyklos pasitraukia jau pradinėse klasėse (neįgiję pradinio išsilavinimo)? Kaip susiformuoja vaikų „nenoras mokytis“? Koks skirtingų veikėjų, turinčių užtikrinti vaiko teisę į išsilavinimą, požiūris į ankstyvą romų vaikų pasitraukimą iš ugdymo sistemos?
Atsakymų kviečiu paieškoti kartu su neseniai disertaciją „Ankstyvas romų vaikų pasitraukimas iš švietimo sistemos Vilniaus mieste: švietimo lauko analizė“ apsigynusia sociologe Vita Petrušauskaite. Autorės atliktas tyrimas apėmė net tris etapus: kiekybinę Kirtimų – ir Aukštutinio, ir Žemutinio taborų – gyventojų apklausą, dvejus mokslo metus trukusį dalyvaujantį romų vaikų dalyvavimo ugdyme stebėjimą bei kokybinius interviu su skirtingose švietimo lauko pozicijose esančiais veikėjais, turinčiais užtikrinti vaiko teisę į išsilavinimą.
Apie tyrimo metodologiją, rezultatus bei įveiktus iššūkius – išsamiame interviu su Vita.
Trumpai papasakok, apie ką rašei disertaciją? Koks buvo jos tikslas?
Aš norėjau atidžiau pažvelgti į nuolat pabrėžiamą problemą, esą romų vaikai nenori mokytis. Tas nenoras priskiriamas ne atskiram žmogui, t. y. laikomas ne individualia motyvacija, bet visos grupės bruožu. Žvelgiant iš švietimo sociologijos perspektyvos, toks apibūdinimas yra neteisingas – mokslininkai pabrėžia, kad visuomet yra konkrečios priežastys, dėl ko susiformuoja ankstyvojo pasitraukimo iš švietimo sistemos motyvacija. Taigi, mano tikslas buvo pasižiūrėti, kokios priežastys Lietuvos švietimo sistemoje lemia romų vaikų nenorą mokytis. Skaityti toliau…
Artėjant kasmetiniam skaitančiųjų galvos, piniginės ir numindytų kojų skausmui – Knygų atlaidams (populiariai žinomiems Knygų mugės vardu), beveik visu kūnu įsikniaubę į renginių programą siūlome, mūsų manymu, sociologinio dėmesio vertų susitikimų sąrašą. Dėmesio! Šis sąrašas nėra stereotipiškai tik sociologinis, jį galima tiek trumpinti, tiek tęsti iki begalybės. Į jį, pavyzdžiui, įeina renginiai apie kiną, vaizduotę ar miestą, bet begėdiškai neįtraukti doram sociologui veikiausiai nežmoniškai įdomūs susitikimai su ezoterinių knygų autoriais ar karmos valymo pamokėlės pagal Ošo metodologiją. Savo pastebėjimais, kas dar neįkainojamai įdomaus praleista ir kur mugės metu tiesiog būtina sudalyvauti, prašome pasidalinti komentaruose.
Trys jaunuoliai, besimokantys britiškoje išskirtinį statusą suteikiančioje privačioje mokykloje, nusprendžia pasipriešinti primetamoms taisyklėms ir įgyvendinti savo maištingas idėjas. Jie ryžtasi sukilti prieš disciplinuojančią sistemą, hierarchinius mokinių bei mokytojų santykius, mesti iššūkį elgesį reglamentuojančioms normoms: Paklusnumui, Kolektyvinei dvasiai, Tradicijai, Prievolei.
Filmas „if…“ atskleidžia, kaip keleto moksleivių beprotiškos idėjos tampa realybe, kai nekonformistinių pažiūrų moksleivis Mickas, besvarstydamas apie savo gyvenimą, užsibrėžia atsakyti į klausimą: „Kokiu metu mes gyvename?“ (When do we live?).
1968 – ieji, studentų maištai Europoje prieš sustabarėjusią švietimo sistemą, politinę ir simbolinę galią įkūnijančius tradicinio universiteto autoritetus, galima sakyti, prisidėjo prie Lindsay Andersono filmo, pašiepiančio tiek švietimo sistemą, tiek, britų visuomenę, pasirodymo.
Vasario 19 d. 18.40 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 306 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Visi neabejingi sociologijai ir norintys užsiimti įdomia veikla (nebūtinai) sociologijos (nebūtinai) studentai, kviečiami vasario 11d., 18.30val. ateiti į VU Filosofijos fakulteto 204aud., kur galėsite pasiuostinėti sociologinių veiklų.
Pasiuostinėti – reiškia nebūtinai dalyvauti, jei patinkančių kvapų neužuosit. Bet gal visgi už ko nors užsikabinsit ir norėsit prisidėti prie kurios nors iš mūsų (žinomų kaip Sociologijos būrelių/Soclaboratorijos/Socialios socologijos/Visuomenės knibinėtojų/Ieškomų sociologų/Sociokino senbuvių) siūlomos veiklos. O gal patiems kils naujų idėjų ir norėsite jas įgyvendinti kartu?
Kad eitume į priekį, mums labai reikia naujų komandos narių. Be naujų protų/širdžių/rankų (ir aišku, kitų komponentų, tokių, kaip entuziazmas, vaizduotė ir t.t.) TIKRAI visko neįgyvendinsime.
Ypatingai kviečiami bakalaurantai: kol dar turite daugiau laisvo laiko ir mažiau rūpesčių – prisijunkit, išbandykit save, prisidėkit, kad sociologijos studijos būtų dar įdomesnės ir kad ateinančios kartos vis dar turėtų pasirinkimą studijuoti šį be galo įdomų mokslą (tad sociologijos studijų marketingas/populiarinimas – viena iš itin svarbių sričių, prie kurios galite prisijungti ir jūs).
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Pirmą dalį galite rasti čia.
Darbo Mitologija
Kas būtų, jei niekas nedirbtų? Prakaito krautuvės ištuštėtų, o gamyklų konvejeriai nustotų veikę ‒ bent jau gaminantys tuos daiktus, kurių savanoriškai niekas nedarytų. Nutrūktų telepardavimai. Niekingi individai, kontroliuojantys kitus vien dėl savo turtų ar titulų, turėtų išmokti geresnių socialinių įgūdžių. Nebebūtų eismo kamščių; taip pat ir naftos išsiliejimų. Popieriniai pinigai ir darbo prašymai būtų naudojami prakuroms – žmonės grįžtų prie mainų ir dalinimosi. Žolė ir gėlės prasikaltų pro grindinį, galiausiai paruošdamos vietą vaismedžiams.
Ir visi numirtume iš bado. Bet juk mes išgyvename ne iš popierių tvarkymo ir veiklos ataskaitų, ar ne? Daugelis dalykų, kuriuos darome ar veikiame už pinigus, yra akivaizdžiai nebūtini mūsų išgyvenimui ‒ o be to ir tam, kas suteikia gyvenimui prasmę. Skaityti toliau…
Šalyje, kur sociologų vaidmuo masinėse medijose yra gan svarbus, gyvenanti Indrė Liepuoniūtė, kaip pati sako, pasirinko vingiuoto karjeros kelio strategiją, tačiau sociologija – visada šalia. Sociologijos bakalauro studijos Vilniaus universitete, komunikacijos mokslų magistro studijos Sorbonos universiteto (Paris IV) komunikacijos mokykloje CELSA, praktika Europos parlamente bei Eliziejaus laukų komitete, darbas rinkos tyrimų kompanijoje MSM Marketing – tik dalis jos patirčių.
Apie profesinį kelią, sociologijos vaidmenį jame bei kitus įdomius dalykus Indrę pakalbino sociologijos studentė Paulė Stulginskaitė.
Prisiminkime Tavo bakalauro studijas Vilniaus universitete, papasakok, kodėl nusprendei pasirinkti būtent sociologiją?
Baigusi mokyklą norėjau studijuoti socialinius mokslus, bet nežinojau, ką tiksliai pasirinkti. Galvojau apie ekonomiką, politikos mokslus, psichologiją, bet tėtis, kuris pats yra socialinių mokslų daktaras, psichologas, mane nukreipė į sociologiją. Tiesą pasakius, aš nelabai ir žinojau, kas yra ta sociologija, todėl pasiklioviau jo patarimais ir pabandžiau. Man tikrai labai patiko studijos, buvo daug įvairių, tikrai įdomių dalykų, dėstytojų – niekad nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Skaityti toliau…
