„Pasak psichoterapeutės Alexandros Sacks, tai, kas gąsdina neseniai kūdikio susilaukusias moteris, yra laike išsitęsęs tapsmo mama procesas (matrescence), o keliantis nerimą jis yra dėl to, kad prieštarauja įprastam įsitikinimui ir lūkesčiui gebėjimą būti mama, motinišką intuiciją gauti tarsi savaime, automatiškai bei natūraliai kartu su kūniškais nėštumo ir gimdymo patyrimais. Tačiau tiesa yra tokia, kad tapsmas mama (kaip ir tėčiu) daugeliui užtrunka ilgiau.“ Tai ištrauka iš prieš mėnesį pasirodžiusios Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.

Veronika yra sociologė, tinklaraščių „Pterodaktilis“ ir „Sociali sociologija“ autorė, trijų vaikų mama, mano bičiulė, kolegė, su kuria visada malonu turėti reikalų, o dabar dar ir knygos autorė! Knygos, kuri padeda suprasti ir realistiškiau įsivaizduoti tapsmo tėvais procesą bei tėvystės dvilypumą: tikras gyvenimas su vaikais yra tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kupinas iššūkių, liapsusų, absurdiškų situacijų. Mūsų – devyniasdešimtųjų vaikų – virsmą tėvais ji reflektuoja laikmečio kontekste bei parodo, iš kur kyla mūsų kartai specifinės galios ir silpnybės. Po Knygų mugės, kur vyko knygos pristatymas, susėdome pokalbio pratęsimui ne tik apie knygą. Kviečiame skaityti apie detektyvinius tėvystės motyvus, apie netvarią pasiaukojančią motinystę, tėvus lydintį kaltės jausmą, vystančius hipsterius, keturias gyvenimo taburetės kojas, vyrų klausimus, šventojo vyro kultą, tėvystės blog‘us, kur kartais pasibaisėtinai viešai ir begėdiškai atvirai pasakojamos gyvenimo su vaikais sėkmės ir nesėkmės, bei kitus dalykus.

Veronika su vaikais (nuotraukos autorė Ieva Urbonaitė)

Milda: Knygose ar tinklaraščiuose apie motinystės patirtis jų autorės kalba dažnai susiduriančios su patiriamu spaudimu motinystę konvertuoti į kažkokią apčiuopiamą vertę. Paprasčiau sakant – į bent minimalią ekonominę sėkmę, ar socialinį, simbolinį kapitalą. Lyg būti tik mama savaime nėra vertinga. Tapus mama pradėti rašyti tėvystės tematikai skirtą blog‘ą, o po to parašyti knygą – gana dažna (ypač Amerikoj) praktika. Jautei spaudimą nebūti tik mama, o būti mama, kuri gali dar ir tą, ir aną?

Veronika: Jaučiau didelį vidinį spaudimą nesusikoncentruoti vien tik į motinystę, išlikti profesiniame lauke, skaityti, domėtis, rašyti apie sociologiją, apskritai – rašyti. O rašyti apie tėvystę, motinystę prieš susilaukdama vaikų visai neplanavau, man tai atrodė galbūt kaip tik lyg pats tikriausias patvirtinimas, kad štai, jei užsiimi motinystės refleksijomis, esi jau tik mama, įsitrauki taip stipriai, kad tavo tapatumas keičiasi iš esmės. Blogo rašymo aš nemačiau kaip kokios nors atsvaros ar veiklos už motinystės ribų, tiesą sakant, nematau ir dabar. Tik po tų jau beveik septynių metų motinystėje, turbūt visos atskirtys ir ap(s)ibrėžimai tapo nebe tiek ir svarbūs. Mama, tik mama, net mama – būk kaip tau būnasi ir kaip aplinka, galimybės leidžia tau būti. Iš šeimos, visuomenės, ekonomikos patiriame tiek daug spaudimo, kad daugiausiai, ką galime padaryti sau – bent nepridėti dar vieno, vidinio, spaudimo šaltinio.

Milda: Domėdamasi mamų blogų tematika vis užkliūdavau už „mamų karų“ (mommy wars) sąvokos, kuri nurodo priešiškumą tarp dviejų motinystės modelių – motinų, kurios lieka namuose, ir motinų, kurios dirba, siekia karjeros. Ar šie karai vis dar tebevyksta? Ar ši skirtis vis dar aktuali ir gali būti susipriešinimo šaltiniu? Galbūt pastebėjai, kokie „nauji karai“ ir dėl kokių temų vyksta tarp mamų? Kokios temos ypač aršina mamas?

Veronika: Man rodos, tavo minimi karai yra gana būdingi JAV kontekste, kur valstybės parama tėvystės atveju yra beveik neegzistuojanti, ir tėvai labai anksti turi apsispręsti – samdyti savo kūdikiams aukles ar kitokią priežiūrą ir grįžti į darbą, ar vienam iš tėvų likti namie su vaiku. Nėra tų prabangos metų ar net dviejų ir daugiau, kuriuos mes turime čia, Lietuvoje. Toks didžiulis išorinis spaudimas, man rodos, skatina gynybiškumą, siekį savo pasirinkimą pateikti kaip vienintelį gerą, nes tiek „stay at home moms/dads“, tiek dirbantys tėvai vieni kitiems yra gyvas priekaištas. Su kur kas nuosaikesne šeimos politika mes tokio didžiulio spaudimo nepatiriame, tad ir karai pas mus švelnesni. Aišku, apie kiekvieną vaikų auginimo pasirinkimą atsiranda diskusijų, bet visada stebėdama žmones, negebančius priimti kitokių nuomonių, tyliai sau klausiu: kodėl tu taip nori įrodyti savo tiesą? Kas tave graužia? Galbūt nesu teisi, bet man rodosi, kad per pastaruosius keliolika metų atsirado kur kas daugiau nuosaikumo, galbūt – tiesiog empatijos vieni kitiems, tolerancijos nuomonių, patirčių, scenarijų įvairovėms. Nors, žinoma, gali būti ir taip, kad visos karštosios diskusijos tiesiog pasitraukė iš atvirai visiems matomų platformų (tokių kaip mamų forumai) į uždaras socialinių tinklų grupes. Socialinių tinklų atsiradimas taip pat leido susikurti saugiems burbulams, bendraminčių grupelėms, kuriose matome tik visapusiškai į save panašius žmones ir vengiame konfrontacijos – tai irgi nėra palanku „mommy wars“ suvešėjimui.

Esi miesto sociologijos sritį tyrinėjanti doktorantė, turinti ilgą blogerės patirtį, o dabar – dar ir parašei knygą. Natūraliai kyla klausimas, ar negalvojai rašyti disertacijos tėvystės tematika? Kodėl? Gal gali trumpai papasakoti apie ką tavo būsimas mokslinis darbas?

Tiesą pasakius, ne pirmą kartą gaunu klausimą, ar nesvarsčiau savo „užklasinės veiklos“ (rašymo apie tėvystę) susieti su darbu universitete ir imtis „normalios“ tėvystės sociologijos. Bet ne, nesvarsčiau. Man labai patinka mano dabartinė tyrimų sritis – miesto erdvės ir graffiti sociologija, aš ja nuoširdžiai mėgaujuosi. Labai gera turėti atsvarą nuo darbo bloge ir atsvarą nuo „užklasinės veiklos“ darbe. Gera turėti dvi alternatyvias erdves ir tam tikra prasme net dvi skirtingas asmenybes, savotišką Džekilą ir Haidą. Pavyzdžiui, turiu atskirus IG profilius, vienas skirtas tėvystės interesams, kitas – graffiti scenos stebėjimui ir dokumentavimui. Dirbtinis intelektas mano, kad šie du profiliai yra dvi skirtingos asmenybės, nes vienai siūlo kūdikėlių nuotraukas ir tėvystės memus, o kitai – skeiterių triukus ir daug daug graffiti turinio. Sakyčiau, visai nieko derinys.

Yra ir dar vienas momentas. Kaip psichologams griežtai nerekomenduojama užsiimti savo pažįstamų ar juolab artimųjų terapija, taip ir sociologams nesiūlyčiau rimtai tyrinėti subkultūros, kuriai priklausai ir norėtum priklausyti ateityje. Vienas mano kolega daug metų tyrinėjo savo subkultūrą, bet kai apsigynė disertaciją, padėjo tam labai riebų tašką. „Žinai, kai darai tyrimą, jei tai tikrai geras tyrimas, tu dekonstruoji savo tyrimo objektą. Sužinai dalykų, kurių žinoti visai nenorėjai ir kuriuos žinant pasidaro sunku tapatintis, įsijausti. Tam tikra prasme tu tą grupę tyrinėdamas sunaikini, bent savo viduje.“ – mane šis jo pastebėjimas įtikino. Aš džiaugiuosi būdama devyniasdešimtųjų vaiku, savo tėvystės tapsmą išgyvenančiu didele dalimi internete. Nenoriu iš to padaryti mokslinio projekto, bet paskui nebegalėti su nuoširdžiu džiaugsmu pasižiūrėti į bloginimą, neįpareigojantį rašymą ir socialinius tinklus. Skaityti toliau…