2012 metų suma sociologiškai
Sveiki sulaukę 2013-ųjų, mieliausi skaitytojai. Simbolinės vieno etapo pabaigos ir naujos pradžios proga mėginame susumuoti praėjusius metus – kokie jie buvo blogui, mums ir [mūsų patiriamai] sociologijai.
Pradžiai – keletas objektyviai išmatuotų faktų apie Socialią Sociologiją ir jos pasiekimus. 2012-aisiais aktyviausiai jūsų skaitytas blogo tekstas, pasirodo, buvo interviu su prof. Zenonu Norkumi. Kadangi be to dar ir viena labiausiai „mėgiamų“ Socialios Sociologijos facebook puslapio naujienų buvo vėlgi Z. Norkaus pasveikinimas gavus 2012 m. Vilniaus universiteto Rektoriaus premiją už svarius metinius mokslo pasiekimus, tenka profesorių skelbti metų sociologu ir laikyti jį sėkmės talismanu, nešančiu daugiausiai skaitytojų susidomėjimo.
Toliau – keletas individualių socialių sociologų pastebėjimų apie praėjusius [sociologinius] metus.
Pristatome vizualinį (gana neseniai vykusios) rinkimų į Lietuvos respublikos Seimą agitacijos Vilniaus miesto erdvėse tyrimą, kurį atliko trys VU filosofijos antro kurso studentai: Jonas Skarulskis, Vytautas Giedraitis ir Danas Jusys.
Pagrindinis mūsų tyrimo tikslas buvo atskleisti, kokiu būdu kokia simbolika pateikiama rinkiminiuose plakatuose, kitaip tariant, atsakyti į klausimą „Kaip politinė reklama pasitelkia tam tikrą simboliką siekdama pasiųsti norimą žinutę rinkėjui?“. Įdomu tai, kad politinė reklama ne tik atspindi kultūrinius visuomenės ypatumus, bet ir „užaštrina“ juos iki itin koncentruoto lygmens.
Tyrimo metodiką pasufleravo interpretacinės antropologijos autorius Cliffordas Geertzas, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad fotografijas ir kitą vizualinę informaciją reikia skaidyti į simbolius ir bandyti tuos simbolius interpretuoti, stengiantis suvokti jų reikšmę stebėtojui. Vis dėlto reikia pridurti, kad toks interpretavimas gali sukurti klaidingą nuomonę, jog fotografijos savyje neturi nieko daugiau, nei jų konstrukcijos turinį. Tuo tarpu politinę reklamą būtų galima laikyti tam tikru simbolikos ir reikšmių krešuliu, kuriame tarsi voratinklyje susipina įvairiausi simboliai, siunčiantys tam tikrą reikšminę žinutę tiek kiekvienas paskirai, tiek ir visi kartu. Fotografija, panašiai kaip ir kiti žmogaus įamžinti įrašai, tuo pačiu metu gali būti tiek refleksija to, kas matoma tiesiogiai, tiek sąmoninga fikcija, kai norima kažką paveikti. Politinėje reklamoje turėtų būti pats mažiausias kiekis to, kas tam tikrame kandidate išties yra autentiška ar grynai asmeniška, joje akcentuojamas sukurtas žmogaus įvaizdis, kuriuo bandoma apeliuoti į tam tikrą rinkėją Pasitelkiant specialistų pagalbą atliekama paprasčiausia socialinė inžinerija, konstruojama siekiamybė. Šiuo tyrimu ir buvo pamėginta ją atskleisti.
Politinės reklamos Vilniaus viešojo transporto stotelėse buvo fotografuojamos likus porai dienų iki pirmojo rinkimų turo pabaigos. Pėsčiomis keliauta viešojo transporto maršrutais ir stengtasi užfiksuoti visas skirtingas agitacijas.
Darbo Partija (DP)
Pradėkime nuo labiausiai į akis krentančios DP reklamų charakteristikos: visuotino Viktor Uspaskich figūravimo. Kad ir kokiame mikrorajone bestovėtų, kad ir koks asmuo bebūtų pavaizduotas reklamoje, šalia jo – visada ta pati partijos lyderio fotografija. Ką ji simbolizuoja? V. Uspaskich žvilgsnis atviras, tiesus, atrodo, kad jis žiūri tiesiai rinkėjui į akis. Rankoje – akiniai, šis žmogus nebijo pažvelgti į akis, tiek tiesai, tiek rinkėjui (t. y. jis neturi ko slėpti). Nesunku įsivaizduoti derybininko ar bankininko, po ilgų derybų padedančio akinius ant stalo, pažvelgiančio tiesiai į akis ir pateikiančio savo paskutinį pasiūlymą, paveikslą. V. Uspaskich ir yra tas profesionalas, jis sako: „Štai mano pasiūlymas (jo partijos kandidatas), imk, aš neapgausiu“. Ir jį jau priėmė visi tie žmonės plakate už „darbiečių“ nugaros.
Juk jie negali klysti. Matyt, čia apeliuojama į rinkėjų konformizmą, norą pritapti prie kitų. Prie to prisideda ir kiekybinė DP stendų gausa – mėlynai baltų stendų gausu nepriklausomai nuo mikrorajono, kitaip nei kai kurių kitų partijų, kurios daugiau ar mažiau taikėsi į tam tikras vietas. V. Uspaskich veidas buvo visur. Skaityti toliau…
Aistės Meidutės tekstas apie moters erotiškumo supratimą vėlyvųjų viduramžių pabaigoje gimė pirmiausiai dėl didelio susidomėjimo istorija ir to laiko kasdieniu žmonių gyvenimu ir buitimi. Buvo įdomu, kaip pasikeitė požiūris į moterį nuo viduramžių, kaip tai atskleidė to meto meniniai kūriniai. Galbūt toks žvilgsnis padės pagalvoti, ką negerai darome šiandien, kaip galima būtų keisti požiūrį į moteriškumą šiomis dienomis ir kiek jau šioje srityje yra padaryta, pakeista. Esu įsitikinusi, kad tik geras praeities ir jos aktualijų supratimas gali padėti geriau suprasti socialinius klausimus, aktualius ir šiandien.
Seksualumo samprata vėlyvųjų viduramžių kultūroje tebėra svarbus iššūkis šiandieniniams mokslininkams. Yra žinoma, kad krikščionybei pasiekus savo apogėjų Vakarų pasaulyje, erotiškumas susidūrė su represine politika, nes bažnytinis mokslas griežtai draudė eskaluoti fizinę meilės sampratą, o seksualumo temos buvo viešai nediskutuotinos. Ypatingai viliojanti ir neprarandanti paslaptingumo yra moters seksualumo problema patriarchalinėje, religinėje viduramžių visuomenėje. Kaip seksualumas buvo suprantamas, kaip buvo išreiškiamas moters lyties identitetas? Skaityti toliau…
Dalinamės Kristinos Urbaitytės, interneto dienraščio bernardinai.lt žurnalistės, interviu su sociologe dr. Gražina Rapoliene apie jos tyrimo sritį – senatvę ir senėjimo tapatumą Lietuvoje. (Beje, mūsų archyve galite rasti socialios sociologės Mildos atsiliepimą apie apgintą Gražinos disertaciją ir mini-interviu su autore).
Kada žmogus laikomas senu? Pasirodo, kad kiekvienas į šį klausimą pateiktų savo atsakymą. Paaiškėja, jog su metais kiekvienam senatvės pradžia vis tolsta. Taip, ji ateis, tačiau vėliau, dar ne dabar. Kodėl žodis „senatvė“ šiandienėje visuomenėje kartais tampa keiksmažodžiu?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorė sociologė Gražina Rapolienė neseniai apgynė disertaciją „Ar senatvė stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“. Darbe p. Gražina kėlė klausimus, ką reiškia senti Lietuvoje, koks yra senėjimo tapatumas, ar senatvė yra stigma?
Sociologė sutiko atsakyti ir į „Bernardinai.lt“ rūpimus klausimus apie senatvę, kaip ji pristatoma viešojoje erdvėje, kaip skleidžiama informacija veikia mūsų nuostatas, bei kas nutinka su pagyvenusių žmonių suvokimu apie save.
Gal galėtumėte trumpai pristatyti atliktą tyrimą: ką galvojote prieš pradėdama, ko galbūt bijojote? Iš kur kilo tokia mintis?
Mane domina tapatumas: kaip žmogus save supranta, įprasmina, kiek jis yra socialus. Tai tapo svarbiausia mano darbo bei domėjimosi ašimi. Dar prieš imdamasi tyrimo, norėjau sužinoti, ką reiškia senti, kuo tai pasireiškia, kaip žmogus pajaučia metų tėkmę, kaip tada save supranta. Kėliau klausimą, kas laikoma senėjimu Lietuvoje.
Kadangi tai – gana abstraktūs klausimai, galvojau, nuo ko čia pradėti. Nusprendžiau, kad viešąjį diskursą atspindėtų žiniasklaida, ji apibūdintų, kaip mes esame įpratę galvoti, kaip apie tai kalbame. Kita, subjektyvioji, tyrimo dalis – interviu su vyresnio amžiaus žmonėmis. O galiausiai norėjosi apčiuopiamesnio, platesnio tyrimo apie šių nuostatų paplitimo mastus. Kadangi originalaus kiekybinio tyrimo man padaryti nepavyko, rėmiausi Europos socialinio tyrimo duomenimis.
Dar prieš pradedant dirbti buvo apėmęs jausmas, kad žengiu į nežinią, nes net neįsivaizdavau, kokie bus mano tyrimų rezultatai, kokios išvados. O sunkumų ir netikėtumų buvo: norėjau remtis vakariečių moksline literatūra, o tada – patikrinti, pažiūrėti, kaip tos teorijos pas mus veikia, kuri labiau tinka. Paaiškėjo, kad vakariečių mokslinėje literatūroje vyraujantis diskursas mūsų realybės neapibūdina. Be to, pats tapatumas dėl savo neapibrėžtumo man buvo ne visai aiškus, nes jis priklauso postmoderniai teorijai, kuri ne visai tinkama mūsų realybei aprašyti. Pridurčiau, kad nesitikėjau ir žmonių nenoro duoti interviu, sunkumų juos kalbinant. Skaityti toliau…
Kitą antradienį – gruodžio 11-ąją – vyks stebuklingas prieššventinis Sociokinas su dviem nuostabiais svečiais. Gero kino, poezijos, etnografijos, antropologijos ir sociologijos mėgėjus kviečiame į dokumentinės poemos „Stebuklų laukas“ peržiūrą ir diskusiją. Šiame Sociokine dalyvaus ir savo įspūdžiais iš „Stebuklų lauko“ dalinsis filmo režisierius ir operatorius Mindaugas Survila bei mokslininkė Donata Petružytė, atlikusi vizualinės etnografijos tyrimą Kariotiškių sąvartyno gyventojų bendruomenėje.
„Stebuklų laukas“ – tai pasakojimas apie jau praktiškai išnykusią bendruomenę, žmones, gyvenusius pačių susiręstuose nameliuose miške šalia sąvartyno. Tačiau kitaip nei įprasta masinių medijų pranešimuose, kur sąvartyno bendruomenė pristatoma kaip deviacijų ir skurdo židinys, šiame filme į „Stebuklų lauko“ gyventojus žiūrima jautriai, be jokio išankstinio nusistatymo – kaip į žmonių grupę, gentį, su savitu gyvenimo būdu, jiems būdingu darbų ritmu ir požiūriu į santykius, aplinką, pasaulį.
Ateik pabūti, pažiūrėti, pamąstyti ir pasikalbėti su Mindaugu, Donata, mumis, jais ir savimi!
Kur? VU Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9, Vilnius), 307 aud.
Kada? Gruodžio 11 d., antradienį, 18 val.
Jau kurį laiką gilinuosi į Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho darbus ieškodamas probleminių-santykio klausimų, kurie leistų žengti prie nuodugnesnės jų analizės. Kelias idėjas bandžiau pristatyti prieš kelias dienas vykusioje nacionalinėje Lietuvos sociologų konferencijoje; jomis norėčiau pasidalinti ir su Socialios sociologijos skaitytojais. Bijau, jog tekstui stinga nuoseklumo, kai kas nepagrįsta ar supaprastinta – tiek Baumanas, tiek Honnethas praslysta už teksto… Vis dėlto, mano kaip skaitytojo nuojauta kužda, jog šio bei to nei Baumanas, nei Honnethas nepasako… galbūt to, ką pastebi kitas?
Pranešime nagrinėjau politikos kaip tarpininko tarp autonomiškumo ir fragmentacijos galimybes Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho modernybės koncepcijose. Kai išlaisvinančios politikos idėja kyla kaip bandymas sutaikyti įtampą tarp normatyvinio subjekto autonomiškumo idealo ir idealą problemišku paverčiančios fragmentacijos socialinėje srityje, išlaisvinančios politikos idėja virsta problemiška kartu su subjekto kritika XX amžiuje. Dėl to šiandien modernybės krizė gali būti apibūdinama ne tik per įtampą tarp autonomiškumo ir fragmentacijos, bet ir kaip centrinio autonomiškumo idealo krizė, kuri kartu verčia abejoti politikos galimybe apskritai. Skaityti toliau…
Dauguma jūsų tikriausiai girdėjote apie S. Milgramo paklusnumo autoritetui bei P. Zimbardo Stanfordo kalėjimo eksperimentus. O ar ką nors žinote apie amerikietės mokytojos bei antirasizmo aktyvistės Jane Elliott „Mėlynakis/rudaakis“ eksperimentą/pratimą? Artėjantį pirmadienį kviečiame ateiti į Sociokiną ir susipažinti su šiuo kontroversišku eksperimentu dokumentiniame filme „Blue Eyed“.
Kada: gruodžio 3 d., 18.30 val.
Kur: VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius), 106 aud.
Ateik!
Didžiausias Amerikos kritikas ir gynėjas
Džiaugiamės galėdami pasidalinti dar vienu Pašaliečio tekstu. Šį autorių galite prisiminti iš pasakojimo apie Rusijos politinio lauko habitus atspindį populiariojoje fantastikos literatūroje. Šįkart – galimybė pasigilinti į kitos didžiosios valstybės – JAV – habitusą, atkreipiant dėmesį į vieno populiariausių siaubo romanų rašytojų – Stephen King – kūrybą.
Apie klasikinę ir populiariąją literatūrą
Literatūros klasiku dažniausiai tampama po mirties. Nors klasikais neretai vadinami ir šiuolaikiniai rašytojai. Lietuvos mastu jais gali tapti nacionalinės premijos, o pasauliniu – Nobelio premijos laureatai. Tiesa, mažai tikėtina, kad jų kūryba esant Jiems dar gyviems, taps ir mokyklinės literatūrinės programos dalimi. Taigi tapti švietimo sistemos dalimi, pasak P. Bourdieu, vieno efektyviausių įrankių galios lauke,1 jie gali tik po mirties.
Šiuolaikiniai laureatai, tiek nacionaliniai, tiek nobelių, dažniausiai nėra populiarūs2 ir juos vertina tik literatūros kritikai bei kiti intelektualai, neretai net nesusipažinę su jų kūryba. Šių ekspertų vedini laureatų kūrybą reklamuoja ir kiti galios lauko, tiek ekonominio, tiek politinio kapitalo, atstovai. Jų pastangomis potencialus klasikas, jeigu jis talentingas, gali tapti ne tik laureatu, bet ir populiariu rašytoju.
Nuo XX a. pabaigos literatūroje populiarus ir masinis yra tapę sinonimais. Masinis, literatūriniu požiūriu, beveik nesuderinamas su talentingas, ir tikrai neturi nieko bendro su vertingas t. y. turinčiu išliekamąją vertę istoriniu aspektu. Matyt, dėlto iki šiol populiarūs klasikai A. Diuma, J. Hašekas ir kt. netapo lietuviškos švietimo sistemos dalimi. Skaityti toliau…
Ar kada girdėjote, kad literatūrologas ir filosofas Michailas Bachtinas šešetą vaikystės ir paauglystės metų praleido daugiakalbiame ir daugiakultūriniame XX a. pradžios Vilniuje? Laimonas Briedis knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“ užsimena, kad kai kurie Bachtino biografai įžvelgė ryšį tarp pliuralistinės tuomečio Vilniaus kalbinės aplinkos patyrimo ir jo vėlesnių teorinių darbų – o konkrečiai, jo išvystytos heteroglosijos sampratos. „Heteroglosija, arba skirtingų kalbų grupių, kultūrų ir klasių kryžiavimasis, Bachtinui atrodė ideali būsena, laiduojanti nenutrūkstamą kalbinę ir intelektinę revoliuciją, saugančią visuomenę nuo kokios nors „vienintelės teisingos kalbos“ arba „oficialios kalbos“ vyravimo, nuo mąstymo sustabarėjimo ir sąstingio“⃰ .
O kokia šiuolaikinio Vilniaus heteroglosija – miesto, kuris pasikeitęs 180 laipsnių per šimtmetį, praėjusį po Bachtino jaunystės, vis dar gausus kalbų pliuralizmo? Apie lenkų mažumos kalbines patirtis šiame kontekste Socialiai Sociologijai rašo Daniel Bogdanovič, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojantis anglų filologiją.
V. B. šeimos archyvo nuotrauka
Lietuvoje, o ypač Vilniaus apskrityje, gyvena nemažai žmonių, priklausančių skirtingoms etninėms mažumoms, tokioms kaip rusų, baltarusių, žydų ar karaimų. Didžiausia mažuma yra lenkai, kurių skaičius siekia virš 183 tūkstančių ir kurie sudaro 6% Lietuvos gyventojų (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2011). Kaip ši etninė mažuma veikia daugiakalbėje Lietuvos visuomenėje?
Ne visų lenkų tautinė kilmė ir identitetas sutampa su jų gimtąja kalba. Skaityti toliau…
Lapkričio 23 d. 17.30 val. kviečiame į VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius) 106 aud., kur vyks filmo „Hindu Kush‘o nimfos“ peržiūra. Filmą pristatys Vienos universiteto socialinės ir kultūrinės antropologijos studentė Goda Palekaitė.
2011 m. pasirodęs ir iškart didelio tarptautinio susidomėjimo sulaukęs graikų režisierės Annetos Papathanassiou etnografinis filmas „Hindu Kush‘o nimfos“ piešia įdomų lokalios bendruomenės globaliame kontekste paveikslą. Kalasha – tai senas kultūrines tradicijas išsaugojusi, Pakistano teritorijoje Hindu Kush‘o slėnyje gyvenanti ne musulmonų tikėjimo mažuma. Nors šią bendruomenę sudaro tik apie 4000 žmonių, ji yra vienintelė etninė grupė didžiuliame regione, amžių bėgyje nepriėmusi islamo tikėjimo ir išsaugojusi savo ne tik kultūrinį bei etninį, bet ir religinį identitetą. Tam didelės įtakos turėjo Hindu Kush‘o slėnio geografinė padėtis – teritorija, atskirta nuo prekybos ir susisiekimo kelių, plyti aukštai kalnuose.
Kalasha žmonės jau seniai nebėra atskirti nuo likusio pasaulio: jų problemos (mokyklų stygius, knygų gimtąja kalba nebuvimas), dažnai ignoruojamos Pakistano vyriausybės, yra sprendžiamos transnacionaliniu būdu (pvz. graikų NVO pagalba). Taigi, mažytė lokali bendruomenė yra tiesiogiai įtraukta į globalius tinklus, mainus ir įtakas. Skaityti toliau…
