Sveiki sulaukę pirmojo šiais metais – itin ilgo, tačiau ypač įdomaus, įvairiomis temomis prisotinto bei dinamiško – interviu Socialioje sociologijoje. Šį kartą į kolegos Antano Voznikaičio sumanius klausimus atsako aktyvus socialinio gyvenimo kritikas, aštrių komentarų bei ironijos nestokojantis Dovydas Skarolskis. VU TSPMI politikos mokslų bakalauranto plačiame intelektualinių interesų akiratyje šmėžuoja ir sociologija. Pasak jo, sociologas, kuris neišmano politikos reikšmės, negali numatyti holistinio visuomenės vystymosi tendencijų, o politologas, kuris neišmano sociologinių prieigų, niekada negalės tiksliai apibūdinti individų darinių svarbos kintant socialinei realybei. O paklaustas, kurią discipliną – sociologiją, filosofiją, politikos mokslus – prireikus išbrauktų iš studijų programų, pasinaudodamas senu geru voro, bitės ir skruzdės skirstymu atsako, kad sociologiją (!), kurios atstovai yra bitės, privalančios gerai išmanyti tiek teoriją, tiek empiriką. Tačiau iškart paantrina, kad jei reikėtų pasilikti tik vieną – taip pat pasirinktų sociologiją, nes vien puikiai su teorija dirbantys vorai (filosofai) ir empirikės skruzdės (politikos mokslininkai) negalėtų išspręsti plačios problemų paletės.
Kviečiame įdomiai praleisti laiką su Antanu ir Dovydu bei jų intelektualiais bei šmaikščiais klausimais – atsakymais apie šiuolaikinę visuomenę, politiką, protinį darbą, laisvę, feminizmą, purvo dėmes padedančius nusiplauti tyrimus, blogiausią visuomenę visatoje ir daug kitų dalykų.
Apšilimui papasakok apie savo susidūrimus su sociologija universitete. Kas Tau dėstė sociologijos įvadą? Kokie dalykai labiausiai įsiminė, sudomino iš šių paskaitų? Galbūt gali įvardinti kokį nors sociologą ar tekstą, kurio idėjas labiausiai palaikai?
TSPMI šio dalyko atitikmuo yra vadinamas Socialinių teorijų įvadu, kuris yra suskaidytas į dvi dalis. Klasikines sociologijos teorijas dėstė profesorius Algimantas Valantiejus, o kritines teorijas – dr. Natalija Arlauskaitė. Kaip naujas dalykas labiausiai sudomino etnometodologija. Gal dėl to, kad mėgstu interpretuoti kasdieniškumą – žmogaus gyvenimą čia ir dabar. Esti čia ir pakankamų dalių psichologijos bei antropologijos. Politikos man ne visada reikia. Iš pamėgtų autorių galėčiau pažymėti konservatyvųjį Nisbetą, taip pat klasikus Tokvilį ir Vėberį. Knygos „Apie demokratiją Amerikoje“ neperskaitymą nuo pradžių iki galo laikau gana stipriu savo akademiniu trūkumu. Tenka pasižadėt, kad reiks ištaisyt šią klaidą iki bakalauro gynimo. O su mūsų draugu – vokietuku Maksu teko susipažinti ir galybėje kitų dėstomų dalykų. Daugelyje atvejų vėberiškas prieigas laikau labai patraukliomis.
Sociologija ir politikos mokslai – kuo jų bendradarbiavimas galėtų praturtinti vienas kitą?
Sociologija tiria žmonių sąveikos mechanizmus ir jų pasekmes, kas, įnešant aristoteliško žodyno, būtų politinių gyvūnų sąveikos mechanizmai ir pasekmės. Mano draugai libertarai priešinasi plačiajam politikos apibrėžimui, kaip jiems ir dera, išplėsdami ekonominį lauką iki kone viso žmogaus gyvenimo, bet aš lieku prie savo studijų disciplinai tinkamo plačiosios politikos varianto. Galima išskirti galybę klausimų ir pasirinkimų, kuriems galima kabinti politinę etiketę – visi jie gimsta sociume ir lemia paties sociumo ateitį. Taigi, sociologas, kuris neišmano politikos reikšmės, negali numatyti holistinio visuomenės vystymosi tendencijų, o politologas, kuris neišmano sociologinių prieigų, niekada negalės tiksliai apibūdinti individų darinių svarbos, kintant socialinei realybei. Šie du faktoriai tampa puikia amalgama politinės sociologijos disciplinoje, kuria tenka remtis bet kuriame darbe „arčiau žemės“. Skaityti toliau…
Penktadieniais vieni į rimtus ofisus eina su džinsais, kiti dalinasi linksmiausiais internetų juokais, šią dieną priversdami tikėtis ne iki galo rimtos nuotaikos ir skaitinių. Tokiais dalinamės ir mes – tiesa, penktadieninių skaitinių smagybė Socialioje Sociologijoje žada būti sociologiška – o rimti sociologai, žinia, juokiasi taip, kad šposus atpažįsti tik gerai pasigilinęs į vieną ar kitą gana specifinę sritį. Šįkart ta sritis – racionalaus pasirinkimo teorija ir Maxo Weberio palikimas. Kolega Antanas Voznikaitis pristato smagiausias prof. Zenono Norkaus knygos Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas (Margi raštai, 2003) ištraukas – sociologinius pokštus.
Ne tik Uspaskichas vertina dvigubą buhalteriją
„Weberis labai vertina dvigubos buhalterijos, kaip kalkuliacijos metodo, išradimą, be kurio tiksli kapitalo apskaita būtų tiesiog neįmanoma. Šis požymis pirmiausia yra svarbus skiriant tradicinį kapitalizmą ir ikimoderniąsias spekuliacinio-avantiūristinio (politinio) kapitalizmo formas vienoje pusėje nuo specifiškai racionalaus moderniojo kapitalizmo, o taip pat moderniųjų politinio kapitalizmo formų kitoje pusėje.“ (p. 202)
Psichologai turi REM (Rapid Eye Movement), o sociologai turi RREEMM!
Tai yra „akronimas, sudarytas iš šių angliškų žodžių pirmųjų raidžių: „resourceful, restricted, expecting, evaluating, maximizing man“, t. y. turintis išteklių, apribotas, turintis lūkesčius, vertinantis, maksimizuojantis žmogus.” (p.290) Skaityti toliau…
2012 metų suma sociologiškai
Sveiki sulaukę 2013-ųjų, mieliausi skaitytojai. Simbolinės vieno etapo pabaigos ir naujos pradžios proga mėginame susumuoti praėjusius metus – kokie jie buvo blogui, mums ir [mūsų patiriamai] sociologijai.
Pradžiai – keletas objektyviai išmatuotų faktų apie Socialią Sociologiją ir jos pasiekimus. 2012-aisiais aktyviausiai jūsų skaitytas blogo tekstas, pasirodo, buvo interviu su prof. Zenonu Norkumi. Kadangi be to dar ir viena labiausiai „mėgiamų“ Socialios Sociologijos facebook puslapio naujienų buvo vėlgi Z. Norkaus pasveikinimas gavus 2012 m. Vilniaus universiteto Rektoriaus premiją už svarius metinius mokslo pasiekimus, tenka profesorių skelbti metų sociologu ir laikyti jį sėkmės talismanu, nešančiu daugiausiai skaitytojų susidomėjimo.
Toliau – keletas individualių socialių sociologų pastebėjimų apie praėjusius [sociologinius] metus.
Pristatome vizualinį (gana neseniai vykusios) rinkimų į Lietuvos respublikos Seimą agitacijos Vilniaus miesto erdvėse tyrimą, kurį atliko trys VU filosofijos antro kurso studentai: Jonas Skarulskis, Vytautas Giedraitis ir Danas Jusys.
Pagrindinis mūsų tyrimo tikslas buvo atskleisti, kokiu būdu kokia simbolika pateikiama rinkiminiuose plakatuose, kitaip tariant, atsakyti į klausimą „Kaip politinė reklama pasitelkia tam tikrą simboliką siekdama pasiųsti norimą žinutę rinkėjui?“. Įdomu tai, kad politinė reklama ne tik atspindi kultūrinius visuomenės ypatumus, bet ir „užaštrina“ juos iki itin koncentruoto lygmens.
Tyrimo metodiką pasufleravo interpretacinės antropologijos autorius Cliffordas Geertzas, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad fotografijas ir kitą vizualinę informaciją reikia skaidyti į simbolius ir bandyti tuos simbolius interpretuoti, stengiantis suvokti jų reikšmę stebėtojui. Vis dėlto reikia pridurti, kad toks interpretavimas gali sukurti klaidingą nuomonę, jog fotografijos savyje neturi nieko daugiau, nei jų konstrukcijos turinį. Tuo tarpu politinę reklamą būtų galima laikyti tam tikru simbolikos ir reikšmių krešuliu, kuriame tarsi voratinklyje susipina įvairiausi simboliai, siunčiantys tam tikrą reikšminę žinutę tiek kiekvienas paskirai, tiek ir visi kartu. Fotografija, panašiai kaip ir kiti žmogaus įamžinti įrašai, tuo pačiu metu gali būti tiek refleksija to, kas matoma tiesiogiai, tiek sąmoninga fikcija, kai norima kažką paveikti. Politinėje reklamoje turėtų būti pats mažiausias kiekis to, kas tam tikrame kandidate išties yra autentiška ar grynai asmeniška, joje akcentuojamas sukurtas žmogaus įvaizdis, kuriuo bandoma apeliuoti į tam tikrą rinkėją Pasitelkiant specialistų pagalbą atliekama paprasčiausia socialinė inžinerija, konstruojama siekiamybė. Šiuo tyrimu ir buvo pamėginta ją atskleisti.
Politinės reklamos Vilniaus viešojo transporto stotelėse buvo fotografuojamos likus porai dienų iki pirmojo rinkimų turo pabaigos. Pėsčiomis keliauta viešojo transporto maršrutais ir stengtasi užfiksuoti visas skirtingas agitacijas.
Darbo Partija (DP)
Pradėkime nuo labiausiai į akis krentančios DP reklamų charakteristikos: visuotino Viktor Uspaskich figūravimo. Kad ir kokiame mikrorajone bestovėtų, kad ir koks asmuo bebūtų pavaizduotas reklamoje, šalia jo – visada ta pati partijos lyderio fotografija. Ką ji simbolizuoja? V. Uspaskich žvilgsnis atviras, tiesus, atrodo, kad jis žiūri tiesiai rinkėjui į akis. Rankoje – akiniai, šis žmogus nebijo pažvelgti į akis, tiek tiesai, tiek rinkėjui (t. y. jis neturi ko slėpti). Nesunku įsivaizduoti derybininko ar bankininko, po ilgų derybų padedančio akinius ant stalo, pažvelgiančio tiesiai į akis ir pateikiančio savo paskutinį pasiūlymą, paveikslą. V. Uspaskich ir yra tas profesionalas, jis sako: „Štai mano pasiūlymas (jo partijos kandidatas), imk, aš neapgausiu“. Ir jį jau priėmė visi tie žmonės plakate už „darbiečių“ nugaros.
Juk jie negali klysti. Matyt, čia apeliuojama į rinkėjų konformizmą, norą pritapti prie kitų. Prie to prisideda ir kiekybinė DP stendų gausa – mėlynai baltų stendų gausu nepriklausomai nuo mikrorajono, kitaip nei kai kurių kitų partijų, kurios daugiau ar mažiau taikėsi į tam tikras vietas. V. Uspaskich veidas buvo visur. Skaityti toliau…
Aistės Meidutės tekstas apie moters erotiškumo supratimą vėlyvųjų viduramžių pabaigoje gimė pirmiausiai dėl didelio susidomėjimo istorija ir to laiko kasdieniu žmonių gyvenimu ir buitimi. Buvo įdomu, kaip pasikeitė požiūris į moterį nuo viduramžių, kaip tai atskleidė to meto meniniai kūriniai. Galbūt toks žvilgsnis padės pagalvoti, ką negerai darome šiandien, kaip galima būtų keisti požiūrį į moteriškumą šiomis dienomis ir kiek jau šioje srityje yra padaryta, pakeista. Esu įsitikinusi, kad tik geras praeities ir jos aktualijų supratimas gali padėti geriau suprasti socialinius klausimus, aktualius ir šiandien.
Seksualumo samprata vėlyvųjų viduramžių kultūroje tebėra svarbus iššūkis šiandieniniams mokslininkams. Yra žinoma, kad krikščionybei pasiekus savo apogėjų Vakarų pasaulyje, erotiškumas susidūrė su represine politika, nes bažnytinis mokslas griežtai draudė eskaluoti fizinę meilės sampratą, o seksualumo temos buvo viešai nediskutuotinos. Ypatingai viliojanti ir neprarandanti paslaptingumo yra moters seksualumo problema patriarchalinėje, religinėje viduramžių visuomenėje. Kaip seksualumas buvo suprantamas, kaip buvo išreiškiamas moters lyties identitetas? Skaityti toliau…
Dalinamės Kristinos Urbaitytės, interneto dienraščio bernardinai.lt žurnalistės, interviu su sociologe dr. Gražina Rapoliene apie jos tyrimo sritį – senatvę ir senėjimo tapatumą Lietuvoje. (Beje, mūsų archyve galite rasti socialios sociologės Mildos atsiliepimą apie apgintą Gražinos disertaciją ir mini-interviu su autore).
Kada žmogus laikomas senu? Pasirodo, kad kiekvienas į šį klausimą pateiktų savo atsakymą. Paaiškėja, jog su metais kiekvienam senatvės pradžia vis tolsta. Taip, ji ateis, tačiau vėliau, dar ne dabar. Kodėl žodis „senatvė“ šiandienėje visuomenėje kartais tampa keiksmažodžiu?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorė sociologė Gražina Rapolienė neseniai apgynė disertaciją „Ar senatvė stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“. Darbe p. Gražina kėlė klausimus, ką reiškia senti Lietuvoje, koks yra senėjimo tapatumas, ar senatvė yra stigma?
Sociologė sutiko atsakyti ir į „Bernardinai.lt“ rūpimus klausimus apie senatvę, kaip ji pristatoma viešojoje erdvėje, kaip skleidžiama informacija veikia mūsų nuostatas, bei kas nutinka su pagyvenusių žmonių suvokimu apie save.
Gal galėtumėte trumpai pristatyti atliktą tyrimą: ką galvojote prieš pradėdama, ko galbūt bijojote? Iš kur kilo tokia mintis?
Mane domina tapatumas: kaip žmogus save supranta, įprasmina, kiek jis yra socialus. Tai tapo svarbiausia mano darbo bei domėjimosi ašimi. Dar prieš imdamasi tyrimo, norėjau sužinoti, ką reiškia senti, kuo tai pasireiškia, kaip žmogus pajaučia metų tėkmę, kaip tada save supranta. Kėliau klausimą, kas laikoma senėjimu Lietuvoje.
Kadangi tai – gana abstraktūs klausimai, galvojau, nuo ko čia pradėti. Nusprendžiau, kad viešąjį diskursą atspindėtų žiniasklaida, ji apibūdintų, kaip mes esame įpratę galvoti, kaip apie tai kalbame. Kita, subjektyvioji, tyrimo dalis – interviu su vyresnio amžiaus žmonėmis. O galiausiai norėjosi apčiuopiamesnio, platesnio tyrimo apie šių nuostatų paplitimo mastus. Kadangi originalaus kiekybinio tyrimo man padaryti nepavyko, rėmiausi Europos socialinio tyrimo duomenimis.
Dar prieš pradedant dirbti buvo apėmęs jausmas, kad žengiu į nežinią, nes net neįsivaizdavau, kokie bus mano tyrimų rezultatai, kokios išvados. O sunkumų ir netikėtumų buvo: norėjau remtis vakariečių moksline literatūra, o tada – patikrinti, pažiūrėti, kaip tos teorijos pas mus veikia, kuri labiau tinka. Paaiškėjo, kad vakariečių mokslinėje literatūroje vyraujantis diskursas mūsų realybės neapibūdina. Be to, pats tapatumas dėl savo neapibrėžtumo man buvo ne visai aiškus, nes jis priklauso postmoderniai teorijai, kuri ne visai tinkama mūsų realybei aprašyti. Pridurčiau, kad nesitikėjau ir žmonių nenoro duoti interviu, sunkumų juos kalbinant. Skaityti toliau…
Kitą antradienį – gruodžio 11-ąją – vyks stebuklingas prieššventinis Sociokinas su dviem nuostabiais svečiais. Gero kino, poezijos, etnografijos, antropologijos ir sociologijos mėgėjus kviečiame į dokumentinės poemos „Stebuklų laukas“ peržiūrą ir diskusiją. Šiame Sociokine dalyvaus ir savo įspūdžiais iš „Stebuklų lauko“ dalinsis filmo režisierius ir operatorius Mindaugas Survila bei mokslininkė Donata Petružytė, atlikusi vizualinės etnografijos tyrimą Kariotiškių sąvartyno gyventojų bendruomenėje.
„Stebuklų laukas“ – tai pasakojimas apie jau praktiškai išnykusią bendruomenę, žmones, gyvenusius pačių susiręstuose nameliuose miške šalia sąvartyno. Tačiau kitaip nei įprasta masinių medijų pranešimuose, kur sąvartyno bendruomenė pristatoma kaip deviacijų ir skurdo židinys, šiame filme į „Stebuklų lauko“ gyventojus žiūrima jautriai, be jokio išankstinio nusistatymo – kaip į žmonių grupę, gentį, su savitu gyvenimo būdu, jiems būdingu darbų ritmu ir požiūriu į santykius, aplinką, pasaulį.
Ateik pabūti, pažiūrėti, pamąstyti ir pasikalbėti su Mindaugu, Donata, mumis, jais ir savimi!
Kur? VU Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9, Vilnius), 307 aud.
Kada? Gruodžio 11 d., antradienį, 18 val.
Jau kurį laiką gilinuosi į Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho darbus ieškodamas probleminių-santykio klausimų, kurie leistų žengti prie nuodugnesnės jų analizės. Kelias idėjas bandžiau pristatyti prieš kelias dienas vykusioje nacionalinėje Lietuvos sociologų konferencijoje; jomis norėčiau pasidalinti ir su Socialios sociologijos skaitytojais. Bijau, jog tekstui stinga nuoseklumo, kai kas nepagrįsta ar supaprastinta – tiek Baumanas, tiek Honnethas praslysta už teksto… Vis dėlto, mano kaip skaitytojo nuojauta kužda, jog šio bei to nei Baumanas, nei Honnethas nepasako… galbūt to, ką pastebi kitas?
Pranešime nagrinėjau politikos kaip tarpininko tarp autonomiškumo ir fragmentacijos galimybes Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho modernybės koncepcijose. Kai išlaisvinančios politikos idėja kyla kaip bandymas sutaikyti įtampą tarp normatyvinio subjekto autonomiškumo idealo ir idealą problemišku paverčiančios fragmentacijos socialinėje srityje, išlaisvinančios politikos idėja virsta problemiška kartu su subjekto kritika XX amžiuje. Dėl to šiandien modernybės krizė gali būti apibūdinama ne tik per įtampą tarp autonomiškumo ir fragmentacijos, bet ir kaip centrinio autonomiškumo idealo krizė, kuri kartu verčia abejoti politikos galimybe apskritai. Skaityti toliau…
Dauguma jūsų tikriausiai girdėjote apie S. Milgramo paklusnumo autoritetui bei P. Zimbardo Stanfordo kalėjimo eksperimentus. O ar ką nors žinote apie amerikietės mokytojos bei antirasizmo aktyvistės Jane Elliott „Mėlynakis/rudaakis“ eksperimentą/pratimą? Artėjantį pirmadienį kviečiame ateiti į Sociokiną ir susipažinti su šiuo kontroversišku eksperimentu dokumentiniame filme „Blue Eyed“.
Kada: gruodžio 3 d., 18.30 val.
Kur: VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius), 106 aud.
Ateik!
Didžiausias Amerikos kritikas ir gynėjas
Džiaugiamės galėdami pasidalinti dar vienu Pašaliečio tekstu. Šį autorių galite prisiminti iš pasakojimo apie Rusijos politinio lauko habitus atspindį populiariojoje fantastikos literatūroje. Šįkart – galimybė pasigilinti į kitos didžiosios valstybės – JAV – habitusą, atkreipiant dėmesį į vieno populiariausių siaubo romanų rašytojų – Stephen King – kūrybą.
Apie klasikinę ir populiariąją literatūrą
Literatūros klasiku dažniausiai tampama po mirties. Nors klasikais neretai vadinami ir šiuolaikiniai rašytojai. Lietuvos mastu jais gali tapti nacionalinės premijos, o pasauliniu – Nobelio premijos laureatai. Tiesa, mažai tikėtina, kad jų kūryba esant Jiems dar gyviems, taps ir mokyklinės literatūrinės programos dalimi. Taigi tapti švietimo sistemos dalimi, pasak P. Bourdieu, vieno efektyviausių įrankių galios lauke,1 jie gali tik po mirties.
Šiuolaikiniai laureatai, tiek nacionaliniai, tiek nobelių, dažniausiai nėra populiarūs2 ir juos vertina tik literatūros kritikai bei kiti intelektualai, neretai net nesusipažinę su jų kūryba. Šių ekspertų vedini laureatų kūrybą reklamuoja ir kiti galios lauko, tiek ekonominio, tiek politinio kapitalo, atstovai. Jų pastangomis potencialus klasikas, jeigu jis talentingas, gali tapti ne tik laureatu, bet ir populiariu rašytoju.
Nuo XX a. pabaigos literatūroje populiarus ir masinis yra tapę sinonimais. Masinis, literatūriniu požiūriu, beveik nesuderinamas su talentingas, ir tikrai neturi nieko bendro su vertingas t. y. turinčiu išliekamąją vertę istoriniu aspektu. Matyt, dėlto iki šiol populiarūs klasikai A. Diuma, J. Hašekas ir kt. netapo lietuviškos švietimo sistemos dalimi. Skaityti toliau…
