Ar kada girdėjote, kad literatūrologas ir filosofas Michailas Bachtinas šešetą vaikystės ir paauglystės metų praleido daugiakalbiame ir daugiakultūriniame XX a. pradžios Vilniuje? Laimonas Briedis knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“ užsimena, kad kai kurie Bachtino biografai įžvelgė ryšį tarp pliuralistinės tuomečio Vilniaus kalbinės aplinkos patyrimo ir jo vėlesnių teorinių darbų – o konkrečiai, jo išvystytos heteroglosijos sampratos. „Heteroglosija, arba skirtingų kalbų grupių, kultūrų ir klasių kryžiavimasis, Bachtinui atrodė ideali būsena, laiduojanti nenutrūkstamą kalbinę ir intelektinę revoliuciją, saugančią visuomenę nuo kokios nors „vienintelės teisingos kalbos“ arba „oficialios kalbos“ vyravimo, nuo mąstymo sustabarėjimo ir sąstingio“⃰ .
O kokia šiuolaikinio Vilniaus heteroglosija – miesto, kuris pasikeitęs 180 laipsnių per šimtmetį, praėjusį po Bachtino jaunystės, vis dar gausus kalbų pliuralizmo? Apie lenkų mažumos kalbines patirtis šiame kontekste Socialiai Sociologijai rašo Daniel Bogdanovič, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojantis anglų filologiją.
V. B. šeimos archyvo nuotrauka
Lietuvoje, o ypač Vilniaus apskrityje, gyvena nemažai žmonių, priklausančių skirtingoms etninėms mažumoms, tokioms kaip rusų, baltarusių, žydų ar karaimų. Didžiausia mažuma yra lenkai, kurių skaičius siekia virš 183 tūkstančių ir kurie sudaro 6% Lietuvos gyventojų (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2011). Kaip ši etninė mažuma veikia daugiakalbėje Lietuvos visuomenėje?
Ne visų lenkų tautinė kilmė ir identitetas sutampa su jų gimtąja kalba. Skaityti toliau…
Lapkričio 23 d. 17.30 val. kviečiame į VU Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9, Vilnius) 106 aud., kur vyks filmo „Hindu Kush‘o nimfos“ peržiūra. Filmą pristatys Vienos universiteto socialinės ir kultūrinės antropologijos studentė Goda Palekaitė.
2011 m. pasirodęs ir iškart didelio tarptautinio susidomėjimo sulaukęs graikų režisierės Annetos Papathanassiou etnografinis filmas „Hindu Kush‘o nimfos“ piešia įdomų lokalios bendruomenės globaliame kontekste paveikslą. Kalasha – tai senas kultūrines tradicijas išsaugojusi, Pakistano teritorijoje Hindu Kush‘o slėnyje gyvenanti ne musulmonų tikėjimo mažuma. Nors šią bendruomenę sudaro tik apie 4000 žmonių, ji yra vienintelė etninė grupė didžiuliame regione, amžių bėgyje nepriėmusi islamo tikėjimo ir išsaugojusi savo ne tik kultūrinį bei etninį, bet ir religinį identitetą. Tam didelės įtakos turėjo Hindu Kush‘o slėnio geografinė padėtis – teritorija, atskirta nuo prekybos ir susisiekimo kelių, plyti aukštai kalnuose.
Kalasha žmonės jau seniai nebėra atskirti nuo likusio pasaulio: jų problemos (mokyklų stygius, knygų gimtąja kalba nebuvimas), dažnai ignoruojamos Pakistano vyriausybės, yra sprendžiamos transnacionaliniu būdu (pvz. graikų NVO pagalba). Taigi, mažytė lokali bendruomenė yra tiesiogiai įtraukta į globalius tinklus, mainus ir įtakas. Skaityti toliau…
Dalinamės žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus pokalbiu su VDU sociologijos doktorante Darja Lyzenko – apie sociologinius seksualumo ir biseksualumo tyrimus bei biseksualių žmonių patirtis Lietuvoje. (Interviu buvo publikuotas naujienų portale Delfi.lt)
M. J.: Kas yra seksualinė orientacija?
D. L.: Kalbėdami apie žmonių seksualumą turėtume visų pirma išsiaiškinti dvi esmines kategorijas – kas yra seksualinė orientacija ir kas yra seksualinė elgsena. Seksualinę orientaciją sudaro seksualinių fantazijų, emocinių jausmų ir seksualinės elgsenos mišinys, t.y. apie ką mes seksualine prasme svajojame, ką mes mylime ir su kuo mylimės. Iš viso yra trys seksualinės orientacijos – heteroseksualumas, biseksualumas ir homoseksualumas.
Seksualinė elgsena labiau apibrėžia pačius seksualinio pobūdžio veiksmus, pvz., aseksualumą, sadomazochizmą, pedofiliją zoofiliją ir pan.
Kaip matome, už kai kurias seksualines elgsenas žmogus gali būti teisiškai baudžiamas ir socialiai smerkiamas. Už seksualinę orientaciją to neturėtų būti, kadangi tai nėra tiesiogiai tarpusavyje susikę dalykai.
M. J.: Kas yra biseksualumas? Ar ši seksualinė orientacija lygiavertė heteroseksualumui ir homoseksualumui?
D. L.: Biseksualumas, kaip minėta, yra viena iš trijų seksualinių orientacijų, iš kurių nė vena nėra „geresnė“ ar „blogesnė“, mažiau ar labiau „tikra“ negu kita, tad pagal savo egzistavimo faktą jos yra lygiavertės.
M. J.: Ar yra žinoma, kokia visuomenės dalis gali būti biseksuali?
D. L.: Priešingai negu heteroseksualumo ar homoseksualumo atvejais, kalbant apie biseksualumą, į šį klausimą yra sunku atsakyti. Viskas priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame biseksualumą. Jeigu mes biseksualumą apibrėžiame labai plačiai kaip seksualinių fantazijų ir/arba seksualinio pobūdžio santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis turėjimą, tai biseksualių žmonių dalis visuomenėje gali gerokai viršyti 50 proc. Tačiau jeigu mes biseksualumą apibrėšime kaip gebėjimą patirti tiek meilės, įsimylėjimo jausmus, tiek fizinį potraukį abiems lytims – minimalus biseksualų skaičius gali siekti 3-5 proc. žmonių populiacijos. Skaityti toliau…
Artėjantį pirmadienį kviečiame ateiti į Sociokiną ir pasitelkus psichologinį trilerį Funny Games (1997 m.) padiskutuoti apie medijų įtaką šių dienų visuomenei.
Pasiturinti vokiečių šeima – tėvas Džordžas su žmona Ana ir sūnumi – atvyksta į savo namą prie ežero Austrijoje. Jų ramybę sutrukdo du vaikinai, atėję pasiskolinti kiaušinių. Įsiveržę į jų namus, jaunuoliai paimą šeimą įkaitais ir priverčia juos dalyvauti sadistiškuose žaidimuose tam, kad išliktų gyvi. Vienas iš kankintojų, Paulas, lažinasi, kad iki 9 val. ryto visa šeima bus nužudyta.
Nors Funny Games – filmas apie smurtą, pats smurtas iš esmės nerodomas. Žiūrovas iš užuominų pats susikuria smurtinius vaizdinius – taip M. Haneke siekia ištrinti ribą tarp fikcijos ir realybės. Režisierius atskleidžia, ką reiškia prievarta, priversdamas žiūrovą pasijusti ir aukos, ir smurtautojo kailyje.
Kada? Lapkričio 19 d., pirmadienį, 18:00 val.
Kur? VU Filosofijos fakultetas (Universiteto g. 9, Vilnius), 106 aud.
Ateik!
Prieš kurį laiką su kultūros žurnalistu Karoliu Vyšniausku smagiai pasikalbėjome apie graffiti reiškinį ir jo pėdsakus Vilniuje. Keletas detalių iš mūsų pokalbio vėliau nugulė į straipsnį žurnale „Veidas“, tačiau didžioji išsakytų minčių dalis, kaip dažnai tokiais atvejais pasitaiko, virto nepanaudota teksto medžiaga, atraižomis, nukirptomis nuo paradinės straipsnio iškarpos. Gaila, kai tenka išmesti didelius gražios medžiagos gabalus – juos juk galima ekologiškai recyclinti, siūti skiautinius ir aplikacijas arba susidėti į spalvotas dėžutes ir rodyti draugams. Dabar kaip tik tai ir darau siūlydama paskaityti visą mūsų pokalbį, paremtą mano sociologiniais graffiti ir miesto erdvės tyrinėjimais. Skanaus!
K. V.: Ką graffiti reiškinys pasako apie visuomenę? Kokiose visuomenėse jis egzistuoja?
V. U. B.: Graffiti egzistuoti reikalingi tik du dalykai: aerozoliniai dažai ir laisva informacijos sklaida. Graffiti nerastume tik ten, kur nėra reikalingų technologijų ir nors minimalaus kultūrinio atvirumo. Ar tokių vietų yra? Nežinau. Tiesa, graffiti piešimas sunkiai įmanomas totalitarinėse ir autoritarinėse visuomenėse, bet ir ten jis egzistuoja, nors yra išstumtas į gilesnį ar seklesnį pogrindį. Graffiti kaip miesto kultūros judėjimas atsirado JAV 7-ajame XX a. dešimtmetyje, o vėliau įgaudamas savarankiškas formas išplito visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Brazilijos miestų graffiti visiškai skirsis nuo Sirijos, Prancūzijos ar Zimbabvės gatvės piešinių, bet pats reiškinys yra universaliai paplitęs (su galbūt nedidelėmis išimtimis kaip Šiaurės Korėja ar Vakarų Sachara). Taigi pats graffiti egzistavimas apie visuomenę pasako nedaug. Kur kas daugiau pasako graffiti paplitimas, piešinių ar užrašų turinys, pasiskirstymas miestų erdvėse ir panašūs dalykai. Skaityti toliau…
Kitą pirmadienį Sociokine aptarsime prancūzų fotografo JR, save vadinančio artivistu, socialinį projektą, meno akciją ir dokumentinį filmą „Women are Heroes“. Tai asmeninės moterų, gyvenančių skurdžiausiuose ir pavojingiausiuose pasaulio kampuose istorijos – dažnai skaudžios, dar dažniau herojiškos – kurias lydi JR sumanymas gigantiškus šių moterų šypsenų portretus iškabinti jų gyvenamose erdvėse, ant lūšnynų sienų, ant kiaurai perlyjamų namų stogų, laiptų, netgi ant po gimtąjį rajoną kursuojančių šiukšliavežių.
Po JR akcijos Brazilijos, Sudano, Siera Leonės, Liberijos, Kenijos, Indijos ir Kambodžos miestai prisipildo daug mačiusių žvilgsnių ir kelia ne tik pasigėrėjimą, bet ir daug sudėtingų klausimų – apie išgyvenimo strategijas karo, ekstremalaus skurdo, smurto, prievartos akivaizdoje ir apie moteris, kurios atlikdamos didelę dalį savo bendruomenės egzistenciją užtikrinančių darbų pavojaus akimirką tampa pačia pažeidžiamiausia visuomenės dalimi. Skaityti toliau…
Socialios sociologijos skaitytoja Ieva Luneckaitė dalinasi su mumis įdomiomis ištraukomis iš sovietmečiu Lietuvoje leistame žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ 1966 m. gruodžio numeryje publikuoto straipsnio „Tikrovės reiškiniai ir jų analizė“. Autorius – A. Barkauskas, LKP Centro Komiteto sekretorius.
Socialistinėje visuomenėje nėra priešiškų klasių ir socialinių konfliktų. Joje vyrauja monolitinė liaudies politinė ir idėjinė vienybė. Tačiau būtų nedovanotina nematyti mūsų visuomenės daugiapusiškumo ir paslankumo. Joje neišvengiamai susikerta ir persipina nauja ir sena, vyksta priešybių kova, įveikiami didesni ar mažesni prieštaravimai. Tai – gyvenimo dialektika.
Norint laiku suvokti ir nukreipti tinkama linkme visuomenėje vykstančius procesus, reikia įdėmiai stebėti ir nuodugniai analizuoti naujus reiškinius, apčiuopti jų vystymosi tendencijas ir galimus skatinimo ar slopinimo akstinus, studijuoti blogio egzistavimo priežastis ir jų įveikimo būdus. Tik einant šiuo keliu, galima išvengti vienpusiškumo, subjektyvumo, vertinant vienus ar kitus gyvenimo reiškinius, galima turtinti teorinę mintį, diegti mokslinius darbo ir vadovavimo metodus, veikti intensyviau ir efektyviau. Sprendžiant šį uždavinį, svarbų vaidmenį gali ir turi atlikti konkretūs sociologiniai tyrinėjimai. Deja, iki šiol jie dar ne visur įgavo pilietines teises. Tai vienur, tai kitur į detalesnes socialinių reiškinių studijas kažkodėl žiūrima skeptiškai, su tam tikru įtarumu, joms neteikiama nei materialinė, nei moralinė parama. Ūkių ir įmonių vadovai, specialistai, matyt, dar galutinai neįsitikino minimo darbo reikalingumu ir praktiška reikšme. Mokslo ir kultūros baruose sociologiniai tyrimai sutinkami šiek tiek palankiau, tačiau ir čia tebevyrauja sporadiškumas, neryžtingumas. Skaityti toliau…
Paskutinė ištrauka iš „Sociologinės vaizduotės“, vertimas mano, redaktūra – Mildos ir Veronikos. Patogumo dėlei per ateinančias dienas sumaketuosiu vientisą skaitinį ir padėsiu pasiekiamoje vietoje. O kol kas – gero skaitymo ir šilto penktadienio.
Kitos dalys: [1] [2] [3] [4] [5]
6.
Tai, ką papasakojau, leidžia suprasti, kad praktikoje niekada nenutinka taip, kad neva pradedi „dirbti prie projekto“. Tu jau prie jo „dirbi“ – arba asmeniškai, kaupdamas bylą ir užrašus, arba vadovaujamas kitų. Laikydamasis tokio gyvenimo būdo ir darbo ritmo, visuomet turėsi daug temų, į kurias norėsi gilintis. Apsisprendęs „imtis“ kažko konkretaus, stengsiesi tam vienam dalykui arba temai panaudoti visą savo bylą, darbą bibliotekose, pokalbius, susitikimus su žmonėmis. Stengsiesi sukurti nedidelį atskirą pasaulį, kurį sudarys visi pagrindiniai einamojo darbo elementai, kiekvieną iš jų nuosekliai padėti į vietą, nuolat koreguoti minčių karkasą, atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi kiekviena sudėtinė dalis. Tiesiog gyvendamas šiame savo sukurtame pasaulyje žinosi, ko Tau reikia: idėjų, faktų, idėjų, skaičių, idėjų. Skaityti toliau…
Pristatome penktąją – Mildos nuomone, vieną iš įdomiausių – ištrauką iš „Sociologinės vaizduotės“. Šį kartą apie kalbos naudojimą akademiniuose tekstuose ir savo „balso“ paieškas. Kaip įprasta, vertimas mano, redaktūra – Veronikos ir Mildos.
Kitos dalys: [1] [2] [3] [4][6]
5.
Tikriausiai sutiksi, jog savo darbą turėtum pristatyti kuo aiškesne ir paprastesne kalba – kiek tik tai leidžia atlikti Tavo tema ir jos apmąstymai. Bet, kaip tikriausiai pastebėjai, socialiniuose moksluose dominuoja įmantrus ir daugiaskiemenis rašymo stilius. Atrodo, jo puoselėtojai yra įsitikinę, kad mėgdžioja „gamtos mokslus“ ir net nenutuokia, kad didelė dalis tokio rašymo yra visiškai bereikalinga. Kartais netgi pareiškiama, kad patiriame „rimtą raštingumo krizę“ – krizę, prie kurios yra stipriai prisidėję socialinių mokslų atstovai.[1] Ar ši kalba tokia keista dėl to, kad ji pasitelkiama, aptariant fundamentalias ir subtilias problemas, koncepcijas bei metodus? Jeigu ne, kas lemia šį reiškinį, kurį Malcolmas Cowley taikliai pavadino „sockalbe“?[2] Ar ji tikrai būtina, norint gerai atlikti savo darbą? Jeigu taip, nieko nepadarysi. Jeigu ne, kaip jos išvengti? Skaityti toliau…
Kviečiame į Haroldo E. Pepinsky viešą paskaitą „Taikdariška kriminologija“ (Peacemaking Criminology).
Renginys vyks 2012 m. spalio 19 d. (penktadienį) 10.00 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9/1, 201 aud.)
Harold E. Pepinsky yra Indianos universiteto (JAV), kuriame dėstė daugiau negu 30 metų, baudžiamosios justicijos profesorius emeritas. Harvardo universitete gavęs teisinį išsilavinimą tęsė studijas Pensilvanijos universitete, kuriame įgijo sociologijos daktaro laipsnį. Profesorius yra ne tik 80-ties publikacijų autorius, bet taip pat yra parašęs aštuonias knygas, viena kurių – „Mitai, kurie sukelia nusikaltimus“ (Myths That Cause Crime) – 1986 m. laimėjo Baudžiamosios justicijos mokslų akademijos „Išskirtinės knygos“ apdovanojimą.
Prof. H. E. Pepinsky akademiniame pasaulyje yra labiausiai žinomas dėl savo sukurtos ir plėtojamos taikdariškos kriminologijos (angl. peacemaking criminology) koncepcijos. Paskutinius dešimt metų profesorius aktyviai dalyvavo įvairiuose aukos ir kaltininko mediacijos procesuose. Vieną iš jo veikalų, kuriame išsamiai išdėstytos mokslininko taikdariškos kriminologijos koncepcijos idėjos, „Peacemaking: Reflections of a Radical Criminologist“ (2006) nemokamai galite atsisiųsti iš čia.
