Pristatome Socialios Sociologijos bendradarbio Antano Voznikaičio straipsnį – sociologinę socialinių tinklų analizę, kurioje autorius derasi su kiber-pesimistų ir kiber-optimistų argumentais, ieškodamas vidurio kelio tarp utopinių ir distopinių ateities, į kurią mus veda internetas, scenarijų. Smagaus skaitymo!
Perskaitęs Arūno Sprauniaus straipsnį apie technogeninį rojų ir Leonido Donskio tekstą apie postpolitikos erą pamaniau, kad reikėtų parašyti apie naująsias technologijas – tačiau saikingai optimistiškai, o ne pesimistiškai kaip tai padarė pastarieji autoriai. Pikantikos dėlei nutariau pasiduoti ir virtuvinio filosofavimo apie kibernetines utopijas pagundai. Prisiminęs pernai Adam Curtis sukurtą dokumentinį filmą „All Watched Over by Machines of Loving Grace“[1] (Palaimingos meilės aparatų stebimi), pamaniau, kad į socialinius tinklus vertėtų pažiūrėti iš kiber-libertarizmo perspektyvos. Nusprendžiau savęs paklausti: ar tikrai socialiniai tinklai bent iš dalies įgyvendina libertaristines utopijas? Jeigu jas bent kiek įgyvendina, tai koks yra soc. tinklo poveikis socialinei kaitai? Į šituos du klausimus ir mėginsiu jums atsakyti.
Pradėkime nuo sąvokų. Libertarizmas yra tokia visuomenės utopija ir politinė programa, kuri mėgina įveikti individų santykių reguliavimo problemą atsisakydama valdžios institucijų. Nors libertarizmo krypčių yra įvairių, bet aš kalbėsiu tik apie individualistinę bio – kibernetinę jo atmainą. Bio-kiber-libertarizmas Skaityti toliau…
<Fourth reich fighting men, that’s who we are
We’re living in the sewer but we’re gonna go far
You see our numbers growing in?
Fourth reich fighting men, that’s who we are>
Skanduojama vienoje iš filmo „Romper Stomper“garso takelio dainų.
Ar šiandien skinhead’ų subkultūra populiari? Kokie žmonės ją pasirenka? Ar filmas gali turėti įtakos sprendimui tapti kokios nors subkultūros nariu? Ar jis gali sužadinti agresiją, neapykantą ir paskatinti realius smurtinius veiksmus?
Apie tai ir daugelį kitų dalykų diskutuosime pasitelkę minėtą prieš kelis dešimtmečius sukurtą australų filmą „Romper Stomper“ apie skinhead’ų subukltūros gyvenimą.
Laikas: spalio 22 d., 18.30 val.
Vieta: VU Filosofijos fakultetas (Universiteto g. 9, Vilnius), 106 aud.
Ateik!
Ką reiškia būti senu Lietuvoje?
Prieš kelias savaites vaikščiodama Porto gatvėmis ir matydama nemažai pasitempusių, pasitikinčiais žvilgsniais moteris nulydinčių šešiasdešimtmečių (ir vyresnių) apmaudžiai paklausiau savo kompanionės, kodėl jie čia tokie žavumu trykštantys, savo galimybėmis neabejojantys, Lietuvoje iškart būtų apšaukti senais iškrypėliais, kuriems dairytis į moteris nebepridera?
Tikriausiai todėl, kad senėjimo tapatumas Lietuvoje visų pirma siejamas su chronologiniu amžiumi ir apibrėžiamas labiau negatyviai, dažniausiai jį siejant su socialinio statuso, vaidmenų ir vertės praradimu, silpstančia sveikata ir nykimu. Galbūt todėl, kad masinės medijos ženkliai prisideda prie senatvės stigmos konstravimo ignoruodamos ir marginalizuodamos vyresnio amžiaus žmones, kurdamos jų, kaip aukų, įvaizdį, o senėjimą tapatindamos su kūno nykimu, susidevėjimu bei ligomis. Gal todėl, kad 60 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai dažniau nei jaunesni ir dažniau nei pažengusių Vakarų šalių vyresnio amžiaus žmonės dėl amžiaus patiria išankstinį priešiškumą, nepagarbų ir netinkamą elgesį. Galbūt todėl, kad didelė dalis Lietuvos vyresnio amžiaus gyventojų per pastaruosius metus yra patyrę priešišką bei nepagarbų elgesį.
Tęsiame paskutinį „Sociologinės vaizduotės“ skyrių. Vertimas mano, redaktūra – Veronikos ir Mildos. Smagaus skaitymo!
Kitos dalys: [1] [2] [3] [5] [6]
Žinoma, Tau gali kilti klausimas, o kaip gi gimsta idėjos? Kas sužadina vaizduotę, galinčią susieti visus atvaizdus ir faktus, pirmuosius padaryti tinkamus, o antruosius – reikšmingus? Į šiuos klausimus atsakymo nežinau, galiu tik pasidalinti bendromis sąlygomis ir keliomis paprastomis technikomis, kurios, atrodo, padidina tikimybę ką nors sugalvoti.
Primenu, kad sociologinę vaizduotę didžiąja dalimi sudaro gebėjimas keisti perspektyvas ir tuo pat metu sukurti adekvatų visos visuomenės ir jos dalių vaizdą. Būtent vaizduotė skiria socialinį tyrėją nuo paprasčiausio techninio darbuotojo. Kompetentingi technikai gali būti tinkamai apmokyti per kelis metus. Sociologinę vaizduotę taip pat galima ugdyti. Savaime suprantama, kad ji neaplanko be tvarkingo, reguliaraus darbo patirties1. Bet ji yra neįtikėtinai vertinga, galbūt dėl to, kad esminė jos savybė – susieti atrodytų nieko bendro tarpusavyje neturinčias idėjas. Pavyzdžiui, sumaišyti vokiečių filosofijos ir britų ekonomikos idėjų košę. Skaityti toliau…
Šiandien norėčiau pakomentuoti trumpą vakarykštį Delfi.Tv reportažą apie labai aktualią ir mano tyrinėjamą temą – besikeičiančias perėjimo į suaugystę tendencijas.
Psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis sako, kad šiuolaikiniai žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų.
Negalėjau nepakomentuoti šio reportažo, nes nesutinku su pagrindiniu jo akcentu, kad ilgesnis perėjimas į suaugystę yra užsitęsusi/prailgėjusi paauglystė, o šį laikotarpį patiriantys žmonės – paaugliai arba „vyresnis paauglių luomas/sluoksnis“, „paauglių karta“ (psichoterapeutas net nelinkęs jų vadinti jaunuoliais).
Tokių jaunuolių vadinimas paaugliais yra nevisai tinkamas dėl daugybės priežasčių, pavyzdžiui: dauguma paauglių, skirtingai nei 18 – 29* metų amžiaus atstovai, yra visiškai priklausomi nuo tėvų, gyvena jų namuose; jie vis dar išgyvena intensyvius kūno pokyčius, lytinį brendimą; galiausiai paaugliai negali prisiimti teisinės atsakomybės, negali balsuoti, legaliai nusipirkti alkoholio/tabako. Skaityti toliau…
Ar benamis turi teisę į miestą?
Praėjusį spalį Attila Kopiás – vienas iš vengriško blogo „Dvigubas standartas“ (Kettős Mérce) autorių – apsimetė benamiu ir įsitaisė ant vieno iš suoliukų Budapešto VIII-ojo rajono Rezső aikštėje (tai gana apleista, tačiau netoli centro įsikūrusi miesto dalis). Attilos bičiuliai iškvietė policiją ir nufilmavo kaip praėjus 15 minučių suimti „benamio“ trimis ekipažais atvyko aštuoni (!) uniformuoti pareigūnai. Šioje Budapešto dalyje 2011 metų rugsėjį buvo kriminalizuota benamystė. Tiksliau – benamiams uždrausta būti viešai matomose miesto erdvėse, naujajai tvarka draudžiant „apsistojimą viešoje erdvėje kaip gyvenimo būdą“. Į įvykio vietą atvykus policijai, Attila į klausimą, ar „miegoti parke yra jo gyvenimo būdas?“ atsakė „na, anksčiau esu keletą kartų miegojęs viešoje vietoje“. Jis buvo nugabentas į areštinę.
Antrasis eksperimentas baigėsi kur kas nuobodžiau. Attila, šįkart apsirengęs tvarkingu kostiumu ir pasidėjęs po galva lagaminėlį, užsnūdo kitame Budapešto parke. Policijai buvo pranešta apie „žmogų, panašų į verslininką, jau pusvalandį miegantį ant suoliuko“, tačiau nei vienas ekipažas taip ir neprisistatė, niekas policijoje juo šįkart visiškai nesidomėjo. Skaityti toliau…
Trečioji dalis iš paskutiniojo C. W. Millso “Sociologinės vaizduotės” skyriaus. Vertimas mano – lauksiu kritikos, o Veronikai ir Mildai didelis ačiū už akylą redaktūrą.
Kitos dalys: [1] [2] [4] [5] [6]
Besidarbuojant ateina laikas užbaigti knygų skaitymo etapą. Viską, kuo gali praversti knygos – Tavo užrašuose ir santraukose; o šių užrašų paraštėse, kaip ir atskirose bylose, yra empirinių tyrimų idėjos.
Turiu pripažinti, kad nebemėgstu atlikti empirinį darbą. Jei tik galiu, stengiuosi jo išvengti. Neturint pagalbininkų – tai didelis vargas, o net ir turint, dažnai su jais vargstama dar daugiau.
Šiuolaikiniai socialiniai mokslai intelektualiniu požiūriu leidžia tiek daug pasiekti per pradinį „struktūravimą“ (lai šis žodis reiškia ką tik aprašyto pobūdžio darbą), kad didelė dalis „empirinių tyrimų“ pasmerkti būti lėkšti ir neįdomūs. Daugelis jų iš tiesų yra formalus pratimas pradedantiesiems studentams, o kartais – naudingas užsiėmimas tiems, kurie nesugeba spręsti sudėtingesnių, esminių socialinio mokslo problemų. Empirinis tyrinėjimas nėra savaime vertingesnis už skaitymą. Empirinio tyrinėjimo tikslas – išspręsti nesutarimus ir abejones dėl faktų, taigi – praturtinti argumentus išsamesniu visų pusių pagrindimu. Faktai disciplinuoja protą; bet protas yra bet kurios mokslų srities priešaky.
Skaityti toliau…
Nuoširdžiai sveikiname kolegę, Vilniaus universiteto sociologijos magistrę Živilę Leonavičiūtę, kurios magistro darbas „Savanoriška bevaikystė: Lietuvos moterų patirtys ir viešoji nuomonė“ Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuotame konkurse „Geriausi magistro darbai 2012“ laimėjo socialinių mokslų kategorijoje!
Magistro darbo vadovas prof. Zenonas Norkus.
Praeitą penktadienį sėkmingai atidarę ketvirtąjį Sociokino sezoną, skelbiame antrąją sociologinio kino dieną: spalio 8-ąją – ateinantį pirmadienį – analizuosime dokumentinį filmą „La Sociologie est un sport de combat“ („Sociologija yra kovos menas“). Šis filmas – tai režisieriaus Pierre Carles trejų metų (1998-2001), praleistų su kino kamera stebint ir kamantinėjant sociologą Pierre Bourdieu, darbo rezultatas.
Filmas bus rodomas prancūzų kalba su angliškais subtitrais.
“Dažnai sakau, kad sociologija yra kovos menas. Kaip ir visi kovos menai ji veikia tik kaip savigynos priemonė, o jos panaudojimas ne pagal numatytas taisykles yra kuo griežčiausiai draudžiamas” – samprotauja Bourdieu, o mes skaitome apie filmą ir žiūrime trumpą jo ištrauką:
http://www.youtube.com/watch?v=Csbu08SqAuc&feature=related
Šią savaitę tęsiame C. W. Millso vertimo publikavimą ir pristatome antrąją ištrauką. Ačiū Veronikai ir Mildai už akylą redaktūrą.
Kitos dalys: [1] [3] [4] [5] [6]
2.
Tačiau kaip ši byla – kuri iki šiol veikiausiai atrodo esanti tik įdomi „literatūrinio“ dienoraščio atmaina – gali pasitarnauti intelektualiniam darbui? Tokios bylos kaupimas jau yra intelektualinis darbas. Tai – nuolat augantis faktų bei idėjų rinkinys, pradedant tuo, kas teturi miglotus kontūrus, ir baigiant aiškiai suformuluotomis mintimis. Pavyzdžiui, nusprendęs tirti elitus, visų pirma apytiksliai apsibrėžiau, kokius žmones stengsiuosi suprasti. Skaityti toliau…
