Devintojo dešimtmečio Amerika. Apleisti Kalifornijos miestų priemiesčiai. Paaugliai, nusprendę, kad nebegali gyventi tariamai patogiuose ir maloniuose jų tėvų namuose. Visuomenės atmatos tikrąja to žodžio prasme. Ir kiti, suaugę, visuomenės teisingieji, nenorintys susitaikyti su netvarka.
Kai visuomenės vertybės skiriasi, kai yra grupių, kurios nenori priimti primestos tvarkos, kiek mes turime teisės jas kontroliuoti ir riboti?
Pankai be jokių pagražinimų – meninis filmas Suburbia.
Kovo 19 d., 18.40 val., VU Filosofijos fakultetas, 107 aud.
Ateik!
Dar vienas netrumpas tekstas ištikimiausiems Socialios Sociologijos skaitytojams. Šį kartą siūlome garsaus rašytojo – mago – antropologo C. Castanedos romanų analizę.
Tie, kas skaitė C. Casatnedos tekstus, žino, jog jų „vežančioji ašis“ yra psichotropinių augalų vartojimas ir indėnų maginis mokymas. Detalūs haliucinacijų aprašymai ir instrukcijos – tai, kas „kabino“ ištisas skaitytojų kartas ir sukėlė ištisą Castanedos kultą. Tekste bandomi išryškinti pagrindiniai psichotropinių augalų vartojimo bruožai, lyginant juos su vakarietiška narkotikų vartojimo „tradicija“.
Jau pats žodis „narkotikai“ nėra adekvatus atitikmuo medžiagoms, aprašomoms tekste. Atskiriant šias dvi sąvokas, C. Castanedos aprašomiems psichotropinių augalų vartojimo praktikoms suteikiamas autentiškumas, pabrėžiant jo išskirtinumą nuo paprasto „kaifo“ gaudymo. Šis žodis dažnai siejamas su deviacija, neteisėtumu ir priklausomybe. Tuo tarpu romanuose pateikiamos psichotropinių augalų praktikos yra autentiška patirtis ir skiriasi nuo įprasto narkotinių medžiagų vartojimo.
Narkotikų vartojimas C. Castanedos romanuose gali būti vertinamas kaip būdas pereiti iš vienos realybės į kitą. Kaip aprašo pats antropologas, į „lauką“ jis atvažiavo laikydamas save įprastu Vakariečiu. Domėjosi motociklais, siekė aukštojo išsilavinimo, buvo plepus ir nesidrovėdamas reikšdavo savo mintis. Tokiam gyvenimo būdui šamanų pasaulėžiūra, atrodytų, visiškai svetima. Jaunąjį antropologą reikėjo įtikinti jog jis gali pasiversti kojotu ar varna, išsiskaidyti į dulkes, ar matyti visas gyvas būtybes šviesulių pavidalu. Psihcotropiniai augalai buvo ta priemonė, padedanti priimti šamanų realybę ir išmokti ja nesistebėti. Pirmosiose dviejose romano dalyse aiškiai matyti, kaip don Chuanas (Jaki indėnų genties indėnas ir Castanedos mokytojas), nenoriai kalba apie „kitą realybę“, vengia atsakinėti į užduodamus klausimus. Vietoj to jis verčia antropologą imtis praktinių veiksmų – vartoti skirtingas psichotropinių augalų rūšis, taip pasiekti kitą realybę. Vėliau, su mokytojo pagalba reflektuoti tai ką, jautė, matė, girdėjo. Kitaip tariant, antropologas pirmiausia priverčiamas pamatyti „anapusybę“ ir šnekėti tik apie tai, ką patyrė jis pats atliekamų praktikų metu. Paprasti klausimai apie magiją ir „stebuklingas žoleles“ užduodami Castanedos – antropologo don Chuanui kelia juoką, arba yra tiesiog ignoruojami. Indėnas apie maginį mokymą pradeda šnekėti tik su Castaneda – mokiniu, kuris pasiryžęs gautas žinias ne tik užsirašyti, bet ir išbandyti praktikoje. Skaityti toliau…
Sociali Sociologija pradeda bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto žurnalu „Sesija“, kuriame skelbiami analitiniai dėstytojų ir studentų filosofijos, politikos, kultūros tekstai . Karts nuo karto dalinsimės, mūsų nuomone, labiausiai sociologines temas užgriebiančiais VDU „Sesijos“ straipsniais. Pirmasis iš jų – Rūtos Petkevičiūtės, VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros doktorantės, tekstas apie sociologinę vaizduotę. Kadangi Rūta užsiima ir domisi daugiau kokybine sociologija ir antropologija, tai tekste, pasak jos pačios, labiausiai rašoma apie kokybinius tyrimus atliekančiojo tyrėjo patirtis, mėginant atsakyti, kodėl sociologo veikla – neišvengiamai reikalaujanti vaizduotės? Kuo ypatinga būtent sociologinė vaizduotė ir kuo ypatingas ja persmelktas sociologo darbas? Kuo su sociologine vaizduote susijęs amžinas sociologo jautrumas – ne tik tyrinėjamai aplinkai, savo tiriamiesiems, bet ir kontekstams, kuriuose susiformuoja paties tyrėjo mąstymas?..
Sociologinė vaizduotė, pasak šio termino apibrėžtį suformulavusio C. Wrighto Millso, yra gebėjimas žvelgti į socialinį pasaulį bei visuomenės elgesį nusimetant asmeniškumų, aplinkybių, rutinos apsiaustą. Apnuoginant savo žvilgsnį, paverčiant jį skvarbiu, atviru aplinkos veiksniams, pastabiu smulkmenoms, žvelgiant į įprastus dalykus kaip į niekad neregėtus, fiksuojant net ir tai, kas tuo metu gali atrodyti menkaverte smulkmena.
Sociologija kviečia žvelgti kur kas plačiau, nei išvysti leidžia individualus matymo kampas, savaime suprantamus dalykus matyti daugiasluoksniuose, įvairaus mąsto kontekstuose. Tad sociologas turi būti budrus, pastabus bei jautrus nuolat. Paradoksalu, tačiau daugelio kitų profesijų atstovai savo patirties bagažą nešasi visur kartu su savimi, tarsi svarų profesinio įdirbio įrodymą. Tuo metu sociologas į savo darbo vietą – tyrimų lauką, – dažnai savo sunkaus žinių lagamino su savimi nepasiima, tuo labiau neatidaro jo ir nesipuikuoja savo išmanymu prieš kitus. Užduotis jo kiek kitokia – iš aplinkos, kuri tuo metu yra jo tyrimo objektas, „susiurbti“ kiek įmanoma daugiau.
2012 m. kovo 16 d. nuo 8:30 iki 13:00 Teisingumo ministerijoje (Gedimino pr. 30, Vilnius) vyks konferencija „Viešoji šeimos politika Lietuvoje: kūrimo ir įgyvendinimo problemos“. Apie ketinimą dalyvauti reiktų pranešti iš anksto iki 2012 m. kovo 15 d. 12:00 el. paštu info@teise.org arba telefonu 8-(5) 2497 591.
Renginio programa Skaityti toliau…
Kovo 8 – osios proga visoms moterims ir visiems vyrams – Antano Voznikaičio tekstas.
Feministiniame diskurse patriarchalinė visuomenė yra laikoma akivaizdžiu blogiu. Jos priešingybe laikoma egalitarinė visuomenė. Tačiau aš susimąsčiau, kad šitoje priešpriešoje pradingsta dar vienas visuomenės tipas – meritokratinė visuomenė. Pastaroji juk yra pereinamoji grandis tarp patriarchato ir egalitarinės visuomenės, nes be abstraktaus, nuo socialinio konteksto išlaisvinto individo toks dalykas kaip prigimtinės žmogaus teisės būtų neįmanomas. Meritokratinės visuomenės individu kaip tik ir laikomas toks idealus, visiškai autonomiškas individas. Kas pagimdo tokį individą? Pagrinde tai yra didelę dalį Europos gyventojų nušlavusi maro epidemija, religiniai karai ir religinis persekiojimas, pelno troškimo paskatinti didieji geografijos atradimai ir jų pasėkoje įvykęs nemenko masto genocidas „naujajame pasaulyje“ bei prekyba vergais. Ganėtinai kruvinas pamatas lygybei, ar ne?
Žinoma, nei patriarchatas, nei meritokratija egalitarinėje visuomenėje niekur nedingsta, o tiesiog tampa įmaišoma į bendrą vertybių ir normų masę, nes iš patriarchalinės sistemos paveldimos tokios institucijos kaip bažnyčia, universitetas, įvairios demokratinės ir nedemokratinės politinės ir teisinės institucijos, kurios galutinai susiformavo meritokratijoje, kuri taip pat pagimdė korporaciją ir daugumą kitų šiuolaikinių verslo institucijų: bankus, akcijų biržą, entreprenerių gildijas, think-tank‘us ir t. t. Nenorėdamas labai išsiplėsti, trumpai paminėsiu, kokie, mano manymu, bendri bruožai sieja visas šias visuomeninės tvarkos formas, kurios galiausiai suformavo moderniąją ir dabarties visuomenę, kuriai pavadinimų yra sugalvota daug (1). Skaityti toliau…
Sociokinas 25: Paskutinis argumentas
Dokumentinis filmas “Paskutinis argumentas” (Ukraina, 2011) atskleidžia kitą futbolo varžybų pusę – aktyviuosius fanus, vadinamus ultromis. Kaip ir filme rodomoje Ukrainoje, taip ir daugumoje pasaulio šalių ultros yra priešpriešoje su sporto funkcionieriais bei policija dėl savo subkultūros specifikos – aktyvaus komandos palaikymo, drąsaus savo idėjų reiškimo, vaizdinio ir garsinio palikymo, naudojant pirotechniką ir pan.
Kijevo futbolo klubo “Dynamo” ultrų sukurtas filmas turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, jis atskleidžia įvairius neigiamus pasiruošimo Europos futbolo čempionatui aspektus, su kuriais susiduria ištikimiausi komandų fanai. Kita vertus, filmas supažindina žiūrovą su ultrų subkultūra, kuri atsiskleidžia per diskusiją ir ginčą su futbolo federacija, policija ir žaidėjais.
Filmą pristatys ultrų subkultūrą tyrinėjanti Kristina Černiauskaitė.
Kovo 12 d. 18.40 val. VU Fsf.f. 107 aud.
Ateik!
„Kyborgas, mokslą mylėjęs aistringai kaip jauną nuotaką“ – pasižymėjau paraštėje rugpjūčio paryčiais, sociologinio transo būsenoje besiruošdama klasikinių ir šiuolaikinių teorijų egzaminui.
Citatos dalis apie nuotaką – Roberto Michelso1 pastebėjimas apie šaltą racionalumą ir veik beprotišką aistrą viename kūne derinančią Maxo Weberio natūrą, na o kyborgas – mano pačios prišlietas epitetas, kilęs skaitant „Religijos sociologiją“ ir mėginant aprėpti Weberio intelekto skalpeliu suraikytus keliaaukščius, daugianarius idealiųjų tipų rinkinius. Ne, normalus žmogus taip niekada nesugebėtų, netgi genijų lygoje jo darbų kiekis ir jų apimtis neįtikėtini, o įžvalgos alsuoja precizišku, tiesiog kyborgišku tikslumu ir kelia abejonę žmogiška prigimtimi. Visgi istoriniai šaltiniai (laiškai, kolegų ir artimųjų prisiminimai) Maxą Weberį teigia buvus žmogumi – ne tik protestantiškai save marinančia analizės mašina, bet ir jautria, nervinga, perdegančia, net pernelyg žmogiška asmenybe.
„1898-aisiais, sulaukusį trisdešimt ketverių, bet jau kaip reta išgarsėjusį, darboholiką Maxą Weberį ištiko psichinis kolapsas“2 arba nervų sukrėtimas, Weberio žmonos Marianne apibūdinamas kaip Absturz – nugarmėjimas, krytis, sudužimas, lydimas nemigos, baisaus jautrumo ir kitų nemalonių padarinių kūnui ir sielai. Skaityti toliau…
Antanas V., sulaukęs, jo manymu, pagrįstos kritikos dėl pirmojo teksto “spagetizacijos”, šį kartą mintimis dalinasi lakoniškai ir aiškiai.
Priminsiu, kad praėjusį kartą buvo kalbama apie konservatorių galimybes sutaikyti tikėjimo tiesas, idealistinę filosofiją ir genų inžinerijos panaudojimą kūnams ir sielomis konstruoti. Buvo konstatuota, kad tai yra ganėtinai įmanomas dalykas, nes konservatoriai yra pakankamai lankstūs, bent jau nuosaikioji jų dauguma. Taip pat buvo rašyta, kad galimi bent du variantai, kaip konservatoriai gali adaptuotis prie radikalios visuomenės kaitos. Jie gali:
- grįžti į idilišką gentinės visuomenės praeitį, palikdami skęstančios technologinės civilizacijos laivą;
- priimti genų inžineriją kaip Dievo plano vykdymo dalį ir priemonę geriems ar blogiems tikslams pasiekti.
Kad ir kaip mane kamuoja hard-on’ai, kai pradedu įsivaizduoti Agnę Bilotaitę ir Mantą Adomėną su žvėrių kailiais, ietimis, išsidažiusius karo spalvomis, pasidabinusius totemais, gundančiai prakaituotus ir purvinus, bet variantą “A” praleisiu – kutenkite savo pornografinę vaizduotę patys! Scenarijus “B” irgi nėra sudėtingas, tačiau jį aptarsiu. Man regis, ateities bio-konservatoriai pasirinktų šitokius žingsnius savo religinių ir politinių idėjų įgyvendinimui: Skaityti toliau…
Sociokinas 24: „12 piktų vyriškių“
Kodėl aš nesu profesorius?
Draugas, programinės įrangos specialistas, pasidalino įdomiu tekstu “Why I am not a professor“, kuriame tos pačios srities atstovas Dr. Markas Tarveris grindžia, kodėl jis pasitraukė iš akademinio pasaulio. Spindinčiomis akimis draugas citavo tekstą, tokiu būdu norėdamas atmušti mano pamąstymus tęsti akademinę veiklą. Pasak jo, autoriaus išvardintos tendencijos galioja visiems be išimčių akademikams, taigi ir sociologams, tad ateitis nieko patrauklaus nežadanti. Perskaičiusi tekstą iškart prisiminiau Z. Norkaus ir A. Valantiejaus labai neromantiškas įžvalgas, nusakančias mokslo, kaip savotiškos gamybinės mašinos, idėją. Patogumo dėlei abi dėmesio vertas sociologų citatas patalpinau šio įrašo gale.
Jau 12 metų, kai Dr. M. Tarveris nutraukė savo, kaip etatinio Anglijos universiteto mokslininko, veiklą. Per tuos metus jis nėkart nesigailėjo, atvirkščiai, daugiau niekada nesijautė bergždžiai švaistąs laiką, kaip kad neretai jausdavosi dirbdamas universitete. Pasak jo, asmeninė akademinio gyvenimo patirtis jam leido tiesiogiai stebėti angliškų universitetų pakilimus ir nuopuolius bei užuosti akademinio idealo puvimą. Skaityti toliau…
