Valios renesansas
Antanas V. neseniai perskaitė populiariosios psichologijos knygą “Willpower: rediscovering the greatest human strength” (kindle versijoje – “Our greatest strength”), kurios autoriai – socialinis psichologas Roy F. Baumeister ir žurnalistas John Tierney, bei dalinasi su mumis savo įspūdžiais.
Pirmiausia norėjau pasakyti, dėl kokių priežasčių pasirinkau būtent šią knygą:
a) Ieškojau kokio nors įvado, gido į savikontrolės, valios ugdymo teoriją ir praktiką, o ši knyga, rodos, ir žadėjo suteikti šią informaciją;
b) Buvo įdomu sužinoti, kokio tipo psichologija/psichoterapija dabar „ant bangos“, kad galima būtų svarstyti, kaip šita „banga“ galėtų paveikti visuomenę. Skaityti toliau…
Pradėsiu nuo padėkos Pašaliečiui už įrašą, kuris dar kartą primena, ko galime išmokti iš kruopštaus fantastikos skaitymo. Jis atsako ir į klausimą, kuo būtent mokslinė fantastika išsiskiria iš kitų literatūros žanrų. Tekstą papildo išnašų smagumas (juk jūs, mieli skaitytojai, paspaudinėjote tas išnašų nuorodas, kurias redakcija taip kruopščiai tvarkė prieš publikaciją, tiesa?) ir skaitmenraščio patekimo į redakciją istorija. Tiek pokalbiams apie literatūrą, tiek apie politiką pritinka intrigos išlaikymas. Pagrindinė įrašo tezė sujungia skirtingus jo skyrius ir išsiriša išvadose (kaip teisingai pastebėjo autoriaus asmeniniai recenzentai, jos galėtų būti gerokai ilgesnės): fantastikos kūriniai, atrodo, neturintys tiesioginių sąsajų su politika, visgi atspindi Rusijos piliečių habitus, kuris sąlygoja neigiamą nusistatymą demokratijos atžvilgiu ir teigiamą požiūrį į patvaldystę bei „tvirtos rankos“ valdymą. Tačiau vienas iš teksto poskyrių suteikė stimulą pabandyti jį papildyti keletu faktų ir aptarti jų svarbą pagrindinei temai. Tai - Sociologinė (politologinė) įžanga. Nesunkiai gali pasirodyti, kad ši ištrauka atlieka tik šalutinį vaidmenį – labiau poetinį bei kontekstinį, nei tiesiogiai atskleidžiantį temą. Tačiau jis suteikia svarbų atspirties tašką dar vienai fantastinių kūrinių kategorijai aptarti.
Skaityti toliau…
Sociokinas 23: „Jumalan Morsian“
Ateinančios savaitės Sociokine pirmadienį, vasario 27-ąją, socialinių mokslų daktarė Donata Petružytė pasakos apie vaidybinį Suomijoje gyvenančios nencų režisierės Anastasijos Lapsui filmą „Jumalan Morsian“ arba „Septintojo dangaus dievo nuotaka“.
Filmuota šiaurės vakarų Sibiro tundroje, Jamalio pusiasalyje, „Jumalan Morsian“ istorija pasakoja apie vietinę nencų bendruomenę, iš kurios kilusi pati filmo režisierė. Filmas paremtas Anastasijos vaikystėje girdėtais pasakojimais moters, kuri dar prieš jai gimstant vyriausiojo šamano buvo paskirta aukščiausio genties dievo nuotaka. Tokių mergaičių – dievo nuotakų – kasdienybės ritualai turi būti visiškai skirtingi nuo paprasto ir buitiško kitų bendruomenės narių gyvenimo, o suaugusios jos priverčiamos atsiskirti ir gyventi vienatvėje. Nei vienam genties vyrui neleidžiama prie jų prisiliesti, griežtai draudžiama netgi į jas pažvelgti. Kai kurioms mergaitėms po septynerių ar daugiau metų šiame rituale leidžiama grįžta į tradicinį šeimos gyvenimą, kai kurios tampa šamanėmis, bet būna ir tokių, kurios priverstos atsiskirti visam gyvenim Skaityti toliau…
Šį tekstą pradėjau rašyti tingų sekmadienio rytą, kuris, kaip ir daugelis šios dienos rytų, prasideda iki pusdienio tysant lovoj ir interneto platybėse žiūrinėjant visokius atsitiktinius dalykus, negailint laiko nesąmonėms. Būtent apie vieną iš tų nesąmonių ir bus šis įrašas (Dėmesio – būsiu labai šališka!).
Visiškai atsitiktinai rastas Dariaus Ražausko paskaitos apie vyrus ir moteris bei kaip turi būti bendraujama šeimoje įrašas negrįžtamai sudrumstė rytinę ramybę. Tiesą sakant, tris valandas praspirgėjau klausydama, o po to išrašinėdama minėtą paskaitą (mintis išrašyti kilo išklausius 30 min. tad teko grįžti į pradžią). Kaip vėliau paaiškėjo, spirgėjau ne tik tą rytą, bet ir po jo sekusią visą savaitę (kolegė mane dėl to išvadino mazochiste:).
Negalėjau patikėti tuo, ką Darius, beje, remdamasis psichologijos mokslu, tačiau neturėdamas jokio psichologinio išsilavinimo, kalba. Pati neturėdama minėto išsilavinimo, bet aktyviai domėdamasi psichologija, stebėjausi, kaip vietomis jis baisiai nusišneka (kitose vietose nusišnekėjimą dar galima pakęsti). Žinoma, kaip vienas pažįstamas sakė, galėčiau būti tolerantiškesnė ir lai žmonės kalba, ką nori. Sutinku, tačiau tik tuo atveju, jei Darius tai kalbėtų a) nesiremdamas psichologijos mokslu arba aiškiai nurodydamas tyrimus, kuriais remiasi (o ne „Čia buvo anoniminis tyrimas, todėl rezultatai tikri, ir jo imtis labai didelė“ (Paskaita apie laimės psichologiją); b) kliedėtų savo artimųjų, draugų rate, o ne aktyviai važinėtų po Lietuvą ir savo žinias skleistų masėms universiteto auditorijose (!).
Taigi, aš (labai subjektyviai) manau, kad tokios paskaitos daro žalą psichologijos mokslo įvaizdžiui, ir, blogiausia, jos klausytojams. Vėlgi, galima būtų atkirsti, esą žmonės gali rinktis, ko klausyti ir nereikia jiems nurodinėti. Sutinku, bet ne visi žmonės geba „tinkamai“ pasirinkti arba kritiškai įvertinti išgirstą informaciją. Mano nuomone, būtent kritinio ausų filtro labiausiai reikėtų klausantis Dariaus paskaitų, deja, būtent jo, kaip pastebėjau, stokoja jaunuolio klausytojai. Mane labai nustebino auditorijos laikysena minėtų paskaitų metu: tose vietose, kur man norėjosi, liaudiškai sakant, duoti Dariui į snukį, klausytojai tylėjo, ramiai sau klausėsi. Absurdiškiems dalykams tvyrant ore (pavyzdžiui, kad moteriškos produkcijos pagaminama daugiau, nes norą vartoti ir gobšumo jausmą moterys turi šešis kartus stipresnį nei vyrai, kad šeimoje sprendimus turi priimti tik vyras, beje, dirbti turi taip pat tik jis, nes moteris genetiškai nesukurta uždirbinėti pinigus, o viena iš pagrindinių moters funkcijų – jaustis gražiai, tiesa, jeigu moteris jaučiasi graži, tai automatiškai ir laiminga), auditorija nėkart nei pertraukė, nei paprieštaravo, nei, gaila, nenušvilpė lektoriaus. Atrodo, Dariaus skleidžiamas tiesas klausytojai priėmė už gryną pinigą, tad man pasidarė baisu, kai pagalvojau, kad išgirstus patarimus jie taikys savo asmeniniame gyvenime :( Skaityti toliau…
Lyčių sociologijos tekstų trūkumą mūsų tinklaraštyje kompensuoja pareiginga Sociokino lankytoja, politikos mokslų bakalaurė ir taikomosios sociologijos magistrė Darja. Kaip, kodėl ir kada susidūrei su sociologija? – paklausėme. „Pačia sociologija domiuosi nuo III kurso TSPMI, o nuo IV kurso pradėjau skaityti ir rašyti darbus iš lyčių sociologijos“. Darjos straipsnį „Biseksualių asmenų patirtys ir biseksualios socialinės tapatybės formavimasis Lietuvoje“ iš akademinio žurnalo „Kultūra ir visuomenė“ galite perskaityti čia.
Neseniai teko žiūrėti norvegų dokumentinį filmą „Viskas apie mano tėvą“ („Alt om min far“). 26 metų sūnus bando parodyt savo 52 metų tėvo istoriją, kurios esmė – tėvo transvesticizmas, lytinė tapatybė ir kaip dėl visų šių neįprastumų jaučiasi tiek pats tėvas, tiek jį supantys artimieji – buvusi ir esama žmonos, tas pats sūnus ir dukra.
Daugiau apie filmą nenorėčiau pasakoti – kas norės – pažiūrės (patariu). Bet norėčiau apsistoti ties kitu dalyku, kuris privertė mane susimąstyti. Ne pirmą kartą pastebiu, kaip žmonės neskiria transseksualumo ir transvestizicmo reiškinių. Ir aš kalbu ne apie šiaip eilinį Lietuvos gyventoją, bet gana išsilavinusius, tolerantiškus žmones. Skaityti toliau…
Sociokinas
Kitą pirmadienį, vasario 20-ąją, Sociokine analizuojame filmą „Laiškas iš Sibiro“ (Lettre de Sibérie, rež. Chris Marker, 1957), kurį rekomenduoja ir pristato kino, literatūros teoretikė Natalija Arlauskaitė.
Tai dokumentinis filmas, poetinė esė, eksperimentas su animacijos intarpais.
Laikas: vasario 20 d., 18.40 val.
Vieta: VU Filosofijos fakultetas (Universiteto g. 9/1, Vilnius), 107 auditorija.
Ateik ir atsivesk draugų!
Prieš kelias savaites redakciją ištiko netikėtas malonumas gauti anoniminį rankraštį (na, tiksliau – atspausdintą skaitmenraštį). Autorius, pasirašęs Pašaliečio pseudonimu, pateikė tekstą, kuriame susikerta literatūros bei politikos sociologija ir parodoma, kokį Rusijos politinio lauko habitus atspindi šios šalies fantastų kūriniai. Tekstas yra ilgas – pagal apimtį prilygsta geram kursiniam darbui, tačiau nutarėme jo neskaidyti, nes, visų pirma, ilgį atperka skaitymo sklandumas, o antra – nesinorėjo skaldyti minties vientisumo. Na o mūsų etatinė mokslinės fantastikos (atleiskite už kalambūrą) mėgėja Julija pažadėjo kitą savaitę parašyti nedidelį atsiliepimą šiam tekstui, tikėdamasi, kad autorius, su kuriuo mielai išgertų bokalą alaus, įsitrauks į pokalbį bent virtualiai.
Literatūrinė įžanga1
Aš mėgstu fantastiką.2 Skaitydamas ją gali pabėgti nuo nusibodusios realybės. Kartu su rašytoju atsidurti kitame pasaulyje, su kitokiomis nei šiandieninės vertybės, su „tikrais“, gelbstinčiais pasaulį, herojais. Galima nesimurkdyti moralinėse šiuolaikinių populiarių rašytojų Johno Irvingo „Pasaulyje pagal Garpą“ ar Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“ kloakose, jų dirbtinose problemose (jau nekalbu apie Elfriede Jelinek „Pianistė“). Juos tikrai sunku suprasti po Onorė Balzako „Prarastos iliuzijos“, Džeko Londono „Jūrų vilkas“ ir Ericho Marijos Remarko „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, netgi po Žano Luji Kiurtiso „Mąstanti nendrė“. Nepadės jų suprasti nei Gabrielio García Márquez „Šimtas metų vienatvės“ ar „Patriarcho ruduo“, nei Marijo Vargas Ljosa „Miestas ir šunys“ ar „Žali namai“, kaip ir Izabelės Aljende „Dvasių namai“. Nedaug bendro jie turi su Levu Tolstojumi ir Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“ ar „Broliai Karamazovai“, pritrenkusiais XIX pab.–XX a. Vakarų visuomenę savo originalumu.
Skaityti toliau…
Penktadienis, vasario 24 d.
17.00 val., Forumas
Knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ (sud. Jūratė Kavaliauskaitė, Ainė Ramonaitė) pristatymas. Dalyvauja M. Martinaitis, V. Musteikis, D. Kuolys, V. V. Landsbergis, R. Ambrazevičius, R. Braziulis (Baltos lankos)
Šeštadienis, vasario 25 d.
12.00 val., Konferencijų salė 5.5
Zenono Norkaus ir Vaido Morkevičiaus vadovėlio „Kokybinė lyginamoji analizė“ ir Zenono Norkaus monografijos „On Baltic Slovenia and Adriatic Lithuania. A Qualitative Comparative Analysis of Patterns in Post-communist Transformation“ pristatymas. Dalyvauja autoriai, L. Kraniauskas, A. Krupavičius, V. Laurėnas, Š. Liekis, V. Leonavičius (Apostrofa, VU Filosofijos fakultetas)
(beje, girdėjome gandą, kad mugės metu bus galima kur kas pigiau nei siūlo amazon.com įsigyti naujausią Z. Norkaus knygą!)
12.00 val., Stendas 3.16
Onos Gražinos Rakauskienės, Vaidos Servetkienės knygos „Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybė: dvidešimt metų rinkos ekonomikoje“
pristatymas. Dalyvauja autorės (MRU).
14.00 val., Stendas 5.C12
Su skaitytojais bendrauja ir autografus dalija Zenonas Norkus (Apostrofa)
Trumpai apie: Jürgen Habermas, 2001. The Postnational Constellation: Political Essays. Cambridge: Polity Press.
Nors modernybės idėja formuojasi kaip laisvės, lygybės ir brolybės pažadas, modernybei būdinga dvilypė ir prieštaringa logika. Modernybės idėja jau su Hegeliu, o vėliau – Marxu, neatsiejama ir nuo modernėjimo kritikos; Weberis šią uždaro už geležinio narvo ribų. Klausimas, kurį kelia Jürgenas Habermasas, yra, ar vis dar įmanomas protingas pasaulio tvarkymas?
Skaityti toliau…
