Trečiasis interviu rubrikoje „Socialiai apie sociologiją“ ne tiek asmeniškas, bet nė kiek nemažiau įtraukiantis, sodrus ir turiningas nei buvusieji (ir dar būsimi). Šio interviu-pokalbio kontekstas – ne jaunojo sociologo, bet sociologijos kasdienybė. Jūsų atidžiam dėmesiui: pokalbis su Regimantu.

Kodėl sociologija?

Atsakymas į tokį klausimą tegali būti supaprastinantis, nes nurodo bambos paieškas. Tai yra, reikalauja atkurti pasirinkimo užsiimti sociologija akimirką, verčia klausti, kuo ypatingas „sociologinis“ mąstymas bei kuo šis skiriasi nuo „ne-sociologinio“ mąstymo?

Skaityti toliau…

Šią savaitę rubrikoje „Socialiai apie sociologiją“ – interviu su Agne G., kurios pastebėjimai ir mintys išgryninti per šešetą su viršum sociologijos studijų metų.

Tai pakankamai ilgas ir patirčių sodrus laikas nuspręsti, kad sociologija yra profesinis pašaukimas, ir visiškai pakankamas prisijaukinti sociologinę vaizduotę, kuri sučiumpa ir nebeapleidžia net lūkuriuojant stotelėje autobuso.

Soc. Soc.: Kaip susitikai su sociologija? Kuo ji pasirodė įdomi?

Agnė: Tikriausiai tai būtų galima pavadinti profesiniu pašaukimu. Patinka mokslas, patinka socialinis, patinka kažkas apie santykius tarp žmonių, patinka idėja, kad daugelis yra daugiau, nei vienetų suma, patinka nuolatinis savęs užklausimas, ar tikrai toks bendrabūvis, kuriame mes gyvename, yra vienintelis esamas ir galimas, patinka nebuvimas savaime suprantamumo būklėje.

Soc. Soc.: Tu ir sociologija – nuo kada?

Agnė: Nuo dabar į praeitį. Domėjimasis socialiniais reiškiniais – dar mokyklos laikais, ypač muzika ir subkultūromis. Žinia, kad egzistuoja tokia specialybė ir apsisprendimas į ją stoti – likus metams iki mokyklos baigimo. Pribloškianti naujiena, kad tai tikras mokslas, aplankiusi pirmais studijų metais. Suvokimas, kad tai galiu – priešpaskutiniame bakalauro kurse. Pasitvirtinimas, kad tai yra tai, ką veiksiu visą gyvenimą – prieš metus.

Soc. Soc.: Kaip įsivaizdavai sociologiją iki studijų pradžios?

Agnė: Pirmiausia perskaičiau prof. A. Poviliūno „Kaimo atskirties profilius“, tada maniau, kad tai yra sritis, kur užsiimi žmonių socialinės būklės tyrimais ir galbūt jos tobulinimu, ir kad tai yra kažkas panašaus į psichologiją, tik bendriau. Patiko. Studijų metu sužinojau, kad tai yra mokslas, daugiau mažiau atskiras nuo kitų socialinių ir ne tik mokslų, ir kad socialiniai dariniai, bent jau mokslininkų sąmonėje, turi tokią pačią būtį, kaip juos sudarantys žmonės. Pakerėjo. Ir dar sužinojau, kad pasaulis yra labai didelis ir įvairus (taip, čia irgi apie sociologiją).

Soc. Soc.: Tavo sociologijos autoritetai?

Agnė: Pierre Bourdieu – sociologijos mokslo metodologijoje. Kritinė mokykla (Ivan Illich, Nils Christie ir kt.) – ideologijos požiūriu.

Soc. Soc.: Kokiomis sociologijos tyrimų sritimis labiausiai domiesi? Kokius tyrimus atlieki ar planuoji atlikti ateityje?

Agnė: Sociologijoje viskas įdomu. Tik pradedi gilintis ir nebegali sustoti. Galų gale vis tiek tenka pasirinkti, ties kuo apsistoti. Dabar esu įkritusi į švietimo, konkrečiau, aukštojo mokslo, tyrimų sritį, šiek tiek dirbu kalbos sociologijos srityje. Bet neatmetu galimybės palandžioti ir į kitus šio mokslo kampelius.

Soc. Soc.: Sociologija ir kasdienybė – susiję dalykai?

Agnė: Sociologija yra visur. Pavyzdžiui, autobusų tvarkaraščiai – grynas stebuklas, kalbantis apie modernizaciją ir laiko vaidmenį, apie visuotinį raštingumą, apie racionalizaciją, apie technologinę revoliuciją ir ėjimo alternatyvas bei erdvės ir laiko suvokimo pasikeitimus, apie disciplinarinę visuomenę ir darbotvarkę, apie savivaldybių sprendimus ir tai, kaip į juos patenka žmonių poreikiai, apie darbo pasidalijimą (popieriaus fabrikuose, spausdinimo įmonėse, tvarkaraščių lapelių išvežiojimo įstaigose), apie profesinius laukus, apie nelygybę ir tam tikras socialines grupes, kurioms skirta važinėti viešuoju transportu, apie kasdienius miesto gyvenimo srautus, apie autobuso laikinąją subkultūrą, apie globalizaciją (žemagrindžiai autobusai iš Čekijos), apie stovėjimo stotelėje (arba ratų aplink tvarkaraščius sukimo) etnometodologiją, apie tai, kiek daug kasdienių dalykų mes priimame kaip savaime suprantamus, nors jie tokie yra daugiausia 20 metų…

Soc. Soc.: Toks labai paprastas, tiesiog elementarus klausimas – kas yra sociologija?:)

Agnė: Yra tik du dalykai, kuriuos apie sociologiją galiu pasakyti užtikrintai: sociologija yra mokslas ir sociologija yra apie socialius dalykus. Prie abiejų pridėčiau „bet“. Pati sociologija yra labai nesenas socialinis reiškinys, atsiradęs tokiu pavadinimu (ir tik todėl galimas dabar mūsų apkalbėti vadinantis sociologais) dėl įvairių socialinių procesų, sukritusių į XIX amžių, ir tapęs pilnai institucionalizuotu mokslu bei, tuo pačiu, specialybe tik XX amžiaus pradžioje. O jei kūrybingiau – sociologija yra toji aistra (žinoti), kuria užsiima filosofai ar istorikai, literatūros tyrinėtojai ar fizikai, ekonomistai ar informatikai, kai atsisuka į pasaulį ir paklausia – o kaip visa tai, ką mes čia šnekame, yra susiję su tuo, kaip mes ir kiti žmonės gyvename? (Būtent todėl kyla mintis vadinti sociologais visus šiuos žmones: Karl Marx, Max Weber, Adolphe Quetelet, Pierre Bourdieu, Michele Foucault, Zygmunt Bauman, Zenoną Norkų ir kitus lietuviškos posovietmečio sociologijos pradininkus, kurių dauguma laipsnį turi iš kitų nei sociologija sričių.)

Soc. Soc.: Ačiū!

Klausimas „Kas yra sociologija“ tik iš pirmo žvilgsnio nuskamba trivialiai. Iš tiesų jis aktualus ne tik dvyliktokui, svarstančiam, kokią studijų sritį pasirinkus ir apie ką yra šis keistas žodis žurnale „Kur stoti“¹, bet ir tiems, kurie jau senokai kojas sumerkė į sociologijos liūną. Was ist Soziologie? – domisi istorinės sociologijos klasikas Norbertas Eliasas, kuriam visą gyvenimą praleidus sociologijos lauke, klausimas netapo tokiu savaime suprantamu, kad apie jį nebūtų galima parašyti ištisos knygos.

Tokių paprastų-sudėtingų klausimų apie sociologiją ar sociologijos studijas yra kur kas daugiau, ir į juos, pripažinkite, kartais norisi ne išgrynintų, bet šaltų teorinių atsakymų, o gyvų istorijų ir asmeniškai išjaustų Jos ar Jo įžvalgų. Kadangi tokie klausimai skauda ir Socialios Sociologijos autoriams, pirmieji į juos viešai atsakyti (ir tuo pačiu – šiek tiek prisistatyti jums) pamėginome mes patys, o kada nors vėliau – kas žino? – galbūt sugundysime atsiverti daugiau ir labiau patyrusių sociologų. Ta proga keletą kartų per mėnesį Socialioj Sociologijoj sutiksite rubriką „Socialiai apie sociologiją“, kurioje: pirmi pasimatymai su sociologija, rimti įsipareigojimai studijose², žavinga sociologo kasdienybė ir kitos istorijos. Pradedam nuo socialios sociologės, vienos iš tinklaraščio iniciatorių – Julijos:

Soc. Soc.: Kodėl sociologija?

Julija: Atmetus visus gyvenimo serendipitus, rimtos priežastys tikriausiai dvi. Viena vertus, sociologija tiesiog yra labai, labai, labai įdomi. Ir kuo toliau – tuo įdomiau. Kuo daugiau – tuo labiau. Antra vertus, turbūt didžiausias privalumas yra gebėjimų, kurių reikia mokytis (ir mokytis, ir mokytis, ir mokytis) įvairovė – čia yra vietos ir matematikai, ir senajai graikų kalbai, jau nekalbant apie filosofiją ar statistiką. Sociologijos įrankiai apglėbia daug kitų mokslų ir jų atšakų. Dėl to sociologija tiek pat sudėtinga, kiek ir nenuobodi.

Soc. Soc.: Nuo kada sociologija?

Julija: Nuo 2002-ųjų – viskas prasidėjo ištraukomis ir rašiniais, perskaitytais pankroko zinuose. Tuomet dar nebuvo nei blog‛ų, nei Facebook‛o, o zinai dar buvo leidžiami – labai tikri, laukiami ir popieriniai. Kažką gaudžiau iš bičiulių pokalbių nuotrupų prie alaus po koncertų. Bebaigdama mokyklą, važinėdavau iš pamokų į darbą ir troleibusuose skaičiau Baudrillardą, Foucault ir Baumaną. Po to ilga sociologinė pertrauka – kitos specialybės bakalauras, santechniko inžinieriaus darbas ir netikėtas grįžimas į universitetą – šį kartą pas sociologus.

Soc. Soc.: Kaip įsivaizdavai sociologiją iki studijų pradžios?

Julija: Prieš studijas įsivaizdavau, kad jau įsivaizduoju, kokia sociologija yra įvairi. Bet tai, kas pirmose paskaitose buvo šimtą kartų įvairiau, sudėtingiau ir įdomiau nei bet kokiose svajonėse (ar košmaruose). Galėčiau gyventi tūkstantį metų vien tam, kad turėčiau laiko sužinoti viską, ką norisi žinoti.

Stodama neįsivaizdavau, kad sociologijos mokymasis nėra vientisas, linijinis procesas. Tai veikiau rinkinys lūžio taškų – kai pajunti, kad staiga kokybiškai kitaip skaitai tekstą, kai aplanko nušvitimai apie teksto rašymą, kai pajunti, kaip paskiri suvokimo fragmentai susidėlioja į visumą.

Kitas dalykas – tai bendravimas su kolegomis. Jis buvo visiškai priešingas tam, prie kurio pripratino darbo rinkos kasdienybė. Keli sociologai, kartu atliekantys elementarų komandinį darbą, gali tris valandas negyvai vienas su kitu (įdomiai!) ginčytis ir nepasiekti sutarimo, kol galiausiai pasidalina užduotim ir atlieka jas pavieniui. Pokalbių alfa ir omega yra „žiūrint kaip pažiūrėsi“. Sociologai tarp savęs yra kosmiškai skirtingi ir įvairūs – tiek kaip sociologai, tiek kaip asmenybės.

Soc. Soc.: Kokiais pavidalais sociologiją aptinki savo kasdienybėje?

Julija: Viena vertus, manau, kad pradedantysis sociologas neišvengia etapo, kai viskas aplinkui yra sociologija, tam tikros sąveikos ir struktūros. Į kokią tik mielą ar nemielą asmeninę veiklą įsiveli, nebegali išjungti to kito – iš paskos sekiojančio šešėlinio sociologo, apie viską turintį nuomonių arba bent jau versijų.

Antra vertus, nebegaliu skaityti grožinės literatūros be enciklopedijos, atlaso ir žodyno po ranka. Skamba juokingai, bet užtat daug nežinomų įdomybių būtent tokiu būdu iškyla į paviršių.

Galiausiai sociologija – tai ne mokslas, tai gyvenimo būdas. Ilgainiui ji tampa nebeišjungiama.

Soc. Soc.: Kas Tavo manymu yra sociologija?:)

Julija: Sociologija gali būti bet kas, ką tik įsivaizduosi: žaidimas, stebėjimas, intriga, technika, manipuliacija, poezija, algoritmai, keiksmai ir prakeiksmai, sprando skausmas, drąsa, gylis, istorijų pasakojimas, ilgos naktys virtuvėje, vienatvė, pilnatis, kolegialumas, nuotykis ir juokas.

Sociologija bibliotekoje, sociologija gatvėje, sociologinės kelionės, sociologinis skaitymas, sociologinis rašymas, sociologinis skaičiavimas, lauko darbas, sociologiniai žaidimai ir eksperimentai, garfinkelizmas, sociologų konferencijos ir begalinės sociologinės sąskaitos iš amazon.com.

Soc. Soc.: Tavo autoritetai?

Julija: Mokiniai žudo mokytojus, užuot į juos panašėję :)

Šiuo metu visi mėgstamiausi autoriai yra prancūzai, pradedant Tocqueville‛iu ir baigiant Baudrillard‛u, bet manau, kad šie dalykai keičiasi su laiku, kartu su susidomėjimų kryptimi.

Savo laiku man buvo labai svarbūs mokslinės fantastikos autoriai (I. Asimov, R. Heinlein, R. Bradbury ir kiti). Būtent tada, kai skaičiau jų knygas, suvokiau socialines struktūras ir jų sąveikas kaip reiškinį, kurį galima (pa)stebėti ir tikrajame gyvenime.

Sociologiniame kazino statyčiau už kontinentinę, o ne anglosaksišką tradiciją ir monografijas, o ne žurnalų straipsnius.

—